Pasaulis ieško išminties ir pažinimo, bet galiausiai viskas sukasi aplink vaikus, būsimąją kartą, kuria mes rūpinamės. Mūsų kultūros dalis yra vaikų mokymas. Ir kol turime ryšį su vaikais, kol mūsų gyvenimas sukasi aplink juos, mes patys nesenstame ir jaučiamės laimingesni, esame apvalomi nuo suaugusiųjų "gudrumo".
Mažas žmogus pirmiausia priima pasaulį tokį, koks jis yra, be komentarų. Tik vėliau mes pradedame vaikams aiškinti, ką tai reiškia. Toks originalus pasaulio pažinimas yra širdies lygis. Vaikui yra atvira pasąmonė, jis gyvena svajonėmis ir idealais. Tą vaikystę reikia saugoti, kaip švarią dvasios prigimtį. Vaikas prisiliečia prie pasaulio be žodžių, per emocijas. Toks emocinis švarumas leidžia sugrįžti į vaikystę ir bent kartais turėti vaiko žvilgsnį.
Svajonės mums duoda jėgų eiti pirmyn, bet vis tik didžiąją laiko dalį mes gyvename suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau dvasinis gyvenimas yra statomas ant šios vaikystės patirties. Juk pirmiausia mes girdime Biblijos istorijas, kaip pasakas. Kaip sako R. Kuk, Tora yra sena pasaka vaikams. Ir tai nuostabu! Kad mūsų vaikystės pasakos gali mus lydėti visą gyvenimą ir būti vartai į tikėjimo pasaulį, į Dievo karalystę. Pasakos ar palyginimai yra reikalingi perduoti dvasinius dalykus. Daugelį amžių žmonės net nekėlė tokių klausimų apie Biblijos įvykių tikrumą, jie tikėjo vaikišku tikėjimu, taip kaip tikima pasakų pamokomąja galia. Tik suaugę darome interpretacijas. Suaugę mes atskiriame, kas yra pasaka ir kokia jos prasmė.
Tačiau, per anksti atmetę visus pasakojimus, galime likti be nieko... nieko nesupratę. Net mokiniai, vaikščiodami kartu su Jėzumi, daug kartų liko nepažinę palyginimų prasmės. Ne taip svarbu yra pats pasakojimo tikrumas, bet tai kaip jis paliečia mane, mano širdį. Todėl galime nešiotis Biblinius pasakojimus kaip vaikai, kol atsiskleis jų prasmė vienu ar kitu gyvenimo momentu. Juk ne visos pasakos susišaukia su mūsų mintimis, bet tos kurios mums kalba. Kaip naratyvas, kuriame randu save ir randu Pasakotoją.
Galbūt, mūsų epocha yra tų suaugusių žmonių, kurie vadovaujamės protu ir taip sunku yra mums tikėti kažkuo, kas yra toliau už pasakojimo istorijos. Bet Jėzus sako, kad tik vaikas gali įeiti į Dievo karalystę. Toks yra tikėjimo taškas, kaip ta vaikystės būsena, per kurią praėjęs, patikėjęs Dievu, kaip pasaka, galiu keliauti toliau ir bandyti suprasti Dievo karalystės paslaptis.
Vaikystės dvasios išsaugojimas
Apaštalas Paulius, pasiūlęs tobulesnį "meilės" kelią, sako, kad ankščiau mąstė kaip vaikas, o dabar atėjo metas suaugti. Dievas mus taip pat augina ir nori mūsų gilesnio pažinimo ir tobulesnio kelio, bet nori, kad nepamirštume vaikystės.
Kiekvieną rytą, pradedant malda, mes esame vaikais. Paprastai ir nuoširdžiai prašome Dievo palaiminti dieną. Mokėti prašyti yra nusižeminusios, pasitikinčios ir tyros širdies veiksmas. Dykumoje izraelitai Mozei sakė: kas mums duos duonos? Mokiniai Jėzaus klausė: kas pamaitins minią žmonių? Dievas nori, kad mes būtume kartais maži ir prašytume. Toks yra asmeninės maldos bruožas - mokėti prašyti. Kitu atveju, religija lieka tik filosofija. Prašyti - tai kalbėtis su Dievu. Patikėti, kad Jis gali išgirsti ir gali duoti, to ko mums reikia. Suaugę žmonės linkę viską kontroliuoti, bet Dievas nori ir iš to mus išlaisvinti.
Karalius Dovydas nesigėdija šokti Viešpaties akivaizdoje, gabenant Sandoros skrynią. Vaikas yra laisvas nuo aplinkinių nuomonės ir pilnas džiaugsmo, nuostabos, atvirumo. Per didelis rimtumas kartais nuveda žmogų į depresiją.
Žinoma, mes negalime visada būti vaikais arba vaikiški... Suaugę turime prisiimti daug atsakomybių. Tačiau neprarasti šios vaikystės dvasios Dievo akivaizdoje yra kelias į Jo karalystę. Dievas nuolat mums duoda įvairias aplinkybes, kur esame išbandomi. Bet per tai Jis ugdo vis didesnį mūsų prisirišimą, kaip vaiko prie Tėvo, augina vis didesnį pasitikėjimą Juo, nežiūrint visų gyvenimo aplinkybių. Tai ir yra tikėjimas. Todėl žmogus turi būti kartu ir vaikas ir suaugęs.
Mesijo dvasia ir gailestingumas
"Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.
Izaijo pranašystė mums kalba apie Dievo tarną - Mesiją, kuriame atpažįstame Jėzų. Skaitydami Evangelijas mes randame įvairias Jėzaus žmogiškas sąvybes, bet pagal šią pranašystę - švelnumas ir gailestingumas yra tas Dievo veidas, kuris atsiskleidžia per Mesiją.
Ankščiau Dievo karalystė buvo imama jėga, jei tai palygintume su Pažado žemės užkariavimu Senojo Testamento laikais. Visos alegorijos yra kovos su blogiu karai. Dabar yra Mesijo laikai, kada tik Dievo meilė gali pakeisti pasaulį.
Jeigu pažiūrėtume į Biblijos istorijas, pamatytume, kaip Dievas ruošė žmones Mesijo atėjimui. Iki Nojaus žmonės buvo stiprūs ir galingi, bet pasidavę gyvuliškiems instinktams (taip komentuoja žydų literatūra). Todėl Dievas gailėjosi sukūręs žmogų, bet nesunaikino visai, o ieškojo būdų, kaip jį pataisyti. Abraomas tampa pirmuoju "teisiuoju", Dievo bičiuliu, kuris grįžta į santykį su Dievu ir į Jo panašumą. Būtent dėl gailestingumo (užtardamas Lotą Sodomoje) Abraomas jau yra kitoks žmogus nei Nojus, kuris džiaugėsi tik pats buvęs išgelbėtas. Todėl Abraomą galime vadinti jau pirmuoju Mesijo atvaizdu. Nuo Abraomo yra skaičiuojama 3 kartus po 14 kartų iki Mesijo - Jėzaus (Mt 1). Visi kiti Bibliniai personažai tik papildo Mesijo bruožus ir kiekvieną kartą pakelia žmogų arčiau Dievo ir arčiau jo panašumo. Mūsų dienomis suprantamas gailestingumas taip pat turi savo evoliuciją, neatsirado staiga.
Jėzus yra Dievo sūnus ( hebr. Ben- sūnus), kuris padaro Dievą Tėvu. Kaip gimus Izaokui, Abraomas tampa tautų tėvu, kaip sūnus yra Tėvo pratęsimas, atvaizdas, paveldėtojas, taip per sūnų gimsta nauja karta, nauja žmogaus kokybė. Per Jėzų- Mesiją visa žmonija yra pakeliama į naują lygį, per Jėzų galime Dievą vadinti savo Tėvu ir tampame Jo karalystės paveldėtojais. Per Jėzų į žemę ateina Mesijo dvasia. Dievas dar kartą pasigailėjo žmogaus. Mums reikia tik priimti Jo gailestingumą ir juo gyventi.
Pasakojama, kad Šventyklą saugojo levitai, kaip jėga, bet pačioj Šventykloj Dievas reiškėsi, kaip "anak" - "prašau" ( malda), kad pasigailėtų kiekvieno, kuris kreipėsi. Kai visi vartai būna uždaryti, lieka tik "ašarų" vartai atviri, kurie atidaro ir visus kitus vartus. Kartais sugrįžimas pas Dievą būna sudėtingas. Tačiau tik švelnumas gali suminkštinti žmogaus širdį, o taip pat ir Dievo teismą. Mesijas ateina su didele meile, kad nepalaužtų ir taip palūžusio žmogaus, taip ir mes turime ieškoti tokio gyvenimo ir tikėjimo būdo, kuris neturėtų prievartos ar jėgos elementų. Sakoma: neik su jėga ir būsi Mesijo dvasioje. Bandymas kitą įtikinti protu dažnai neduoda rezultatų. Geriau parodyti, kaip yra gražu, kuo tikiu. "Jo balso negirdėti gatvėje". Mūsų ginčai ar kaltinimai, kada atsiskiriame vieni nuo kitų nebeveda Mesijo keliu. Gaila, kai pagalvoji, kaip mes krikščionys, kurie atpažinome Mesiją jau prieš 2000 metų, kiek amžių veikėme visai kita dvasia, naudojant prievartą, bauginimus, kaltinimus ir atsiskirdami nuo kitų, kaip vieninteliai teisieji. O Mesijo keliu ėjo ne vienas pasaulio teisuolis (kaip Gandis), kurie siekė teisingumo tuo švelniu būdu.
Mesijo dvasia yra reikalinga ir mums patiems žvelgiant į save. Nepailsti ir nepasiduoti nevilčiai. Išlaikyti vidinę ramybę. Ir tikėti kaip Abraomas, kad tai, kas neįmanoma žmogui, įmanoma Dievui. "Viešpats tarė Abraomui: Eik iš savo gimtojo krašto, į kraštą, kurį tau parodysiu". (Pr 12,1) "Atimsiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu į jūsų žemę."(Ez 36) "Štai Dievo padangtė tarp žmonių.
Abraomo kelionė ir tikėjimo dovana
Abraomas pradeda visų mūsų tikėjimo kelionę. Todėl mes galime rasti gerų patarimų, kaip ir mums keliauti. Jis girdi Dievo balsą (galbūt savyje): "Išeik!" Abraomas turėjo pasukti į kitą pusę, nei buvo jo tėvo namai, eiti prieš visą savo aplinką, t.y.nepaisyti aplinkinių (jis gyveno pagoniškame pasaulyje) ir pasirinkti tikėti kitokiu Dievu. Abraomo išėjimas nėra tik gyvenamos vietos pakeitimas, tai savęs ir savo gyvenimo pasukimas kita kryptimi. Abraomas nežino tiksliai, kur eina. Jis vadovaujasi nuojauta ir tiki, kad tas vidinis balsas, Dievo balsas, nuves kur reikia. Tikėjimo kelyje yra sunkiausia atsiplėšti nuo savo įprastos aplinkos, savo įpročių, aplinkinių kritikos ar net pajuokos. Abraomas ilgai nelaukia ir išeina tą pačią dieną. Svarbu yra nepraleisti momento, kai ateina vidinis paraginimas kažkur pajudėti, nes rytoj gali būti per vėlu, dažnai aplinkybės būna duotos tik šiai dienai.
Judesys ( hebr. shiflut- nusižeminimas)- tai tas pats žodis, kai Dovydas šoko priešais Viešpaties sandoros skrynią, nepaisydamas aplinkinių pajuokos. Priešingybė šiam žodžiui yra puikybė (hebr. gaava- nesugebėjimas judėti, keisti pozicijos). Jėzus nuolat keliavo po kraštą mokydamas ir gydydamas. Mesijas yra nuolat ryšyje su žeme. Žemė ir žmogus - tai tarsi kūnas ir dvasia, harmonija ir vienovė.
Iš kitos pusės, ką gi Dievas nori parodyti Abraomui. Jis tarsi kviečia savo bičiulį į ypatingą asmeninę vietą, į brangiausią vietą žemėje, kurią išsirinko, kad paskui ją padovanotų. Ta vieta primena Edeno sodą, kurį pats Viešpats įkūrė ir nori vėl dovanoti žmogui. Taigi, Abraomas pradeda kelionę atgal į Edeną, į Dievo Artumą. Perkeltine prasme, kiekvienas žmogus, išgirdęs Dievo kvietimą pasikeisti, pradeda tikėjimo kelionę, nors nežino tiksliai kur einąs.
Judaizmas, kurio pagrindas Senojo Testamento knygos, yra paremtas realiais gyvenimiškais vaizdiniais, kaip alegorijomis ar palyginimais, kad būtų galima papasakoti apie nematomus dvasinius dalykus. Taigi, už to kas regima, yra gilesnė prasmė to kas neregima.
Nors Pažado žemė Izraeliui yra ir konkreti žemė gyventi ir kaip stebuklas vėl atkurta Izraelio valstybė, tačiau jos dovanojimas iš Dievo, suteikia šiai žemei dar gilesnę prasmę. Tai šventa žemė į kurią pakviečia pats Dievas. Šia prasme, tikėjimas yra Dievo dovana.
Dalis žydų yra likę išeivijoje ir toliau praktikuoja judaizmą dvasiniu būdu. Tačiau susigrąžinimas Žemės jiems reiškia kaip Dievo įsikūnijimą - kur galima paskirti pasimatymą su Dievu Jo brangiausioj vietoj, tarsi fiziškai prisiliesti (kaip prie Raudų sienos). Čia susitinka Dievas ir žmogus. Čia žmogus gali išreikšti ir fiziškai savo tikėjimą, gali švęsti šventes, garbinti Dievą ir gyventi Dievo akivaizdoje. Apie tokį Dievo tautos sugrįžimą į Sioną rašė ST pranašai. Ir kitos tautos ateis pasižiūrėti ir taip pat garbins Dievą.
Dėl tos pačios priežasties Dievas pasirinko šią žemę savo sūnaus Jėzaus Kristaus - Mesijo gimtine. Dievo tarnas, kaip buvo vadinamas Izraelis, taip ir Jo Mesijas apsireiškė fiziniu būdu Izraelio žemėje. Todėl ir krikščionys keliauja ten kaip į brangią susitikimo su Dievu vietą. Kartais dvasinis tikėjimo dalykų išgyvenimas tampa atitrūkusiu nuo gyvenimo ir realybės. Bet žemė duoda net tikėjimui šaknis. Pats Dievas, norėdamas būti arti žmogaus, ateina į žemę, ateina kaip žmogus. Nenuostabu, kad lieka gili patirtis iš kelionės po Šventąją Žemę, tarsi būtume pabuvoję kitame pasaulyje, Dievo pasaulyje. Tokia yra ir Abraomo kelio pradžia, kai jis gauna nuostabiausius pažadus ir palaiminimus iš Dievo.
Gyvenimas kaip kelionė į Pažado žemę
Tačiau Jo kelionė tęsiasi ne taip jau pakylėtai. Ateina badas ir tenka keliauti į Egiptą. O ten Abraomas neišlaiko išbandymo, meluoja faraonui, kad Sara jo sesuo... Abraomas patenka į pasaulio pinkles ir klumpa. Galiausiai vėl keliasi ir grįžta į Pažado žemę su dideliu turtu. Kitas išmėginimas jo laukė dėl Loto Sodomoje. Čia jis pasirodo supratęs, kas yra gailestingumas, nes pats buvo patyręs tai iš Dievo Egipte.
Visas gyvenimas yra kelionė į Pažado žemę, į galutinį susitikimą su Dievu. Bet Dievas kelionėje mūsų vienų nepalieka. Kartais atrodo, kad esame blaškomi atsitiktinumų. Tik po kiek laiko suprantame, kad jie kažką reiškė. Visi mūsų gyvenimo įvykiai, išbandymai, sutikti žmonės yra Dievo mums duotos aplinkybės, kaip tie Abraomo svečiai, kurios skirtos mūsų dvasios pataisymui. Žmogus yra stipriai nutolęs nuo Dievo paveikslo, bet visada turi galimybę sugrįžti. Kartais reikia sugrįžti į dulkes (nusižeminti, esu niekas iš savęs), kad mus paliestų dar kartą Kūrėjo rankos (kai žmogus buvo sukurtas iš žemės dulkių).
"Viešpats matė ir jam nepatiko, kad nėbėra teisingumo. Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, jį parėmė jo paties teisumas" (Iz 59). "Jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrivė mūsų skausmus... per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį"(Iz 53). "Amžina meile tavęs pagailėjau - sako Viešpats, tavo Atpirkėjas"(Iz 54).
Dvasios išpirkimas ir Dievo teismas
Yra tokia tradicija judaizme, kaip savo "dvasios išpirkimas" (hebr. pidiom nefesh). Žmogus susimoka "teisiąjam" ( mokytojui, nes dabar žydai neturi kunigų, nei levitų), kad jis užtartų žmogų pas Dievą kaip advokatas ir melstųsi už jo dvasią. Galbūt tai primena ir mūsų maldos formą, kai užperkame Mišias ar prašome už mus pasimelsti. Šiek tiek pasigilinus, iš kur ateina ši tradicija, pasidaro aišku ir suprantama. Mes kalbamės įvairiais būdais tiesiogiai su Dievu ir malda yra mūsų tikėjimo pagrindas. Bet ar visada žinome kaip tinkamai kalbėti, kai yra sudėtinga situacija? Ar visada turime jėgų melstis? Tokio "išpirkimo" esmė yra susitikimas su "teisiuoju" (taip vainamu tikėjimo žinovu ar mokytoju), kuris pažįsta Dangaus sferas, pažįsta labiau Dievą ir gali teisingiau išreikšti žmogaus prašymą bei sušvelnintų Dievo teismą. Nors mums skamba griežtai - " Dievo teismas", bet mes visai palankiai žiūrime į mūsų valstybių teismus. Ar žemėje mes galėtume normaliai gyventi, jei neegzistuotų teismai? Tai gal ir Dievo teismas turėtų būti kažkas reikalingo?
Didelė dalis Senojo Testamento kalba apie Dievo Įstatymus. Pradžios knygoje yra parašyta, kad Dievas baudžia iki trečios kartos ir laimina iki tūkstantosios kartos. Tai reiškia, kad žmogus gali matyti savo klaidų pasekmes (kaip bausmę) visą savo gyvenimą (3 kartas), o tai matydamas, turi galimybę pasikeisti. Patriarchalinėj senovės visuomenėj buvę žmonių teismai turėjo įtakos ir Mozės surašytam Įstatymui bei Dievo įvaizdžiui. Teisingai jį suprasti reikia žinoti ir kontekstą. Žmogaus sąmoningumas, taip pat ir teisingumo supratimas evoliucionavo. Jeigu buvo sakoma: "akis už akį, vergas už vergą..." Tai buvo nuosavybės klausimas ir šeimininkas atsakydavo už kaltę savo turtu, bet ne pats. ST pranašai jau skelbė, kad nebereikės vaikams atsakyti už tėvų kaltes.
"Biblija vaikams" mėlynas leidimas
ŠVIEŽIAS TIRAŽAS!!! BIBLIJA VAIKAMS
- Puslapių sk.: 536
- Formatas: 12,5x19 cm
- Viršeliai: Kieti
- Išleido: Lietuvos Biblijos draugija
Anotacija: Iliustruoti Šventojo Rašto pasakojimai. Knygoje panaudoti Senojo ir Naujojo Testamento siužetai bei citatos. Ypač populiari "klasikinė" Biblija vaikams, mėgiama jau kelių kartų skaitytojų. Nepakeičiamas leidinys ruošiantis Pirmajai Komunijai ir tikybą lankantiems mokiniams.
Kam skiriamos šiame knygynėlyje gautos pajamos: Kadangi Lietuvos Biblijos draugija yra pelno nesiekianti organizacija, visos gautos lėšos naudojamos viešuosius interesus tenkinančiai veiklai finansuoti.
Leidinio duomenys
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Puslapių skaičius | 536 |
| Formatas | 12,5x19 cm |
| Viršeliai | Kieti |
| Leidėjas | Lietuvos Biblijos draugija |
Panašus:
- Nėštumo biblija: geriausias vadovas būsimoms mamoms
- Stebuklinga Biblijos istorija: Kristaus gimimas ir vaiko atsiradimo paslaptys
- Atrask Geriausias Biblijos Vaikams Leidyklas: Išsamiausia Apžvalga!
- Neįtikėtina tiesa apie tėvo ir vaikų santykius Biblijoje, kurią privalote žinoti!
- Kokios Sauskelnės Geriausios Kūdikiui? Išsamūs Atsiliepimai ir Naudingi Patarimai
- Kaip Išvengti Neteisėto Vaiko Išvežimo Į Airiją: Globos Teisės Paslaptys