Šiais ir kiek ankstesniais pamokymais apaštalas Paulius kreipiasi į vyrus ir žmonas (Ef 5, 22-33), jis rūpinasi dieviška valia, santykių harmonija šeimose, atveria šeimos narių atsakomybes vienas prieš kitą: vyrui dera mylėti žmoną, žmonai - gerbti vyrą, tėvams svarbu auklėti savo vaikus, o vaikams - tėvų klausyti. Tokios nuostatos, kaip keturi namų pamatų kampai, gali išlaikyti šeimą darnią, tvirtą įvairių negandų audrose. Visgi ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje šios vertybės pamažu nyksta, šeimose daug nesantaikos, nepagarbos, tėvai per daug užsiėmę, kad užsiimtų su savo vaikais, vaikai, deramai neprižiūrimi „auklėjasi" savarankiškai gatvėje, prie kompiuterio, kur paprastai teigiamos pseudovertybės ir pagarbos tėvams tikrai niekas nemoko.
Greičiau priešingai - nuteikia prieš tėvus, kursto išsivadavimą nuo jų „nežabotos kontrolės". Neretai gatvėje, o kartais ir bažnyčioje sutiksi savimylą, arogantišką, tingų, pramogomis gyvą, autoritetų nepripažįstantį jaunuolį. Tai kartus Dievo paliepimo tėvams ir vaikams imtis jiems priderančių atsakomybių nepaisymo vaisius. Tad šiuo straipsniu norėtųsi priminti ir paraginti laikytis mūsų, tėvų, atsakomybės prieš Dievą auklėti savo vaikus bei mūsų, vaikų, pareigõs gerbti savo tėvus.
Vaikų pareigos tėvams
„Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga. „Gerbk savo tėvą ir motiną", - tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6,1-4). Pirmiausia, manau, reiktų pakalbėti apie kreipinį „vaikai". Šis žodis dažniausiai mums asocijuojasi su ikimokyklinio amžiaus ar pradinukais vaikais, kurie dar maži ir visiškai priklausomi nuo tėvų. Tačiau Šventajame Rašte tvirtinama kas kita.
Vaikai - tai ir augaloti vyrai, ir subrendusios moterys. Apaštalo Pauliaus vaikams cituojamą penktąjį Dievo įsakymą pasitelkia ir Jėzus, priekaištaudamas, kad su „korban" priesaku, taikomu suaugusiems žmonėms, fariziejai laužo būtent šį įsakymą: „Antai Mozė įsakė: „Gerbk savo tėvą ir motiną", ir: „Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta". O jūs sakote: „Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie Korban (tai yra: dovana Dievui), - tada jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, savo perduodama tradicija Dievo žodį darydami negaliojantį" (Mk 7,10-13).
Kitaip tariant, fariziejai mokė, jog suaugę vaikai galėjo nepadėti savo tėvams materialiai, ir be visų kitų įprastų aukų Dievui galima aukoti dar ir tai, kuo derėtų senatvėje, ligoje, nepritekliuje ar tiesiog iš meilės ir dėkingumo paremti tėvus. Kai turtingas valdininkas pasidomėjo, kaip jam paveldėti dangaus karalystę, Jėzus paklausė, ar šis laikosi Dievo įsakymų, šalia kitų paminėdamas ir įsakymą apie pagarbą tėvams (Lk 18, 20). Taigi ir suaugę, ir patys tapę tėvais, nuo Dievo įsakymo gerbti tėvus ir jų klausyti nesame atleidžiami - vaikai tėvams esame tol, kol juos turime.
Įvairiai vertinamas būna ir paliepimas klausyti tėvų. Kyla klausimas, ar kiekvienu atveju viską, ką pasako tėvai, privalu vykdyti? Žinoma, kad ne. Ypač, jei tėvai nepažįsta Dievo, nes tada jų gyvenimo supratimas neretai prasilenks su Viešpaties valia. Pamenu vieną žmogų, liūdnai pasakojantį, kad jo motina bevelytų jį mieliau matyti girtuokliaujantį, negu lankantį „baisią sektą" (turėta omeny „Tikėjimo žodžio" bažnyčia). Tokiu palinkėjimu, žinoma, nesame įpareigoti sekti. Paulius mini, kad tėvams vaikus dera auklėti Viešpatyje, o vaikams klausyti taip pat Viešpatyje.
Taigi privalome tėvams paklusti tiek, kiek jų pamokymai dera su Viešpaties žodžiu, atitinka Dievo valią. Priešingu atveju aukštesnis autoritetas turėtų būti Biblija: „Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!" (Apd 4,19), - toks buvo apaštalų atsakymas žmonėms, draudusiems jiems daryti tai, ką pavedė Kristus, - liudyti apie Jį. Tėvai neturėtų manipuliuoti Dievo priesaku vaikams visuose dalykuose jų klausyti (Kol 3, 20), o siekti, kad jų įtaka būtų paremta dieviška išmintimi ir tiesa.
Tėvams kalbant tiesą, vaikai įpareigoti jų klausyti, nes ir pats Viešpats už tų žodžių stovi. Vaikų santykis tėvų atžvilgiu nėra tik formalus paklusnumas, o pagarba, meilė ir pasitikėjimas. Biblija pirmiausia moko ugdyti pagarba grįstus santykius su tėvais ir tik po to - klusnumo, kaip natūralios pagarbos išraiškos. Originale žodis „gerbti" turi ir daugiau prasmių, kurios praplečia šio santykio suvokimą: tai ir branginti, vertinti, pripažinti ir rūpintis. Taigi pagarba yra aktyvi, ne pasyvi.
Nepakanka sakyti, kad prieš tėvus nieko neturiu, ir gyventi taip, tarsi jie neegzistuotų. Pagarba turėtų būti juntama, praktiškai išreikšta: tai ir pagarbus bendravimo tonas, ir įsiklausymas į tėvų nuomonę, ir paslaugumas, ir dėmesys. Suprantu, kad ne vienam žmogui pagarbos tėvams tema yra skaudi, nes sunku gerbti tėvus ar kurį vieną iš jų, jei vaikystėje buvai paliktas, žeminamas, beveik nematęs jų blaivių, nepatyręs šilumos, tik nuolatinį skausmą, grėsmę, apleidimą. Tačiau Dievo įsakyme gerbti tėvą ir motiną nėra jokių išimčių, ir pagarbai tėvams - jokių sąlygų. Tad atrodytų, jog tėvus reikia gerbti ne už tai, ką gero jie padarė ar nepadarė, bet už tai, kas jie yra - gimdytojai, tėvai.
Kai siela kupina apmaudo ir kartėlio, gali atrodyti, kad Dievas prašo neįmanomo. Sutinku, kad mūsų pačių jėgomis tai tikrai neįmanoma, tačiau Dievas kviečia ieškoti Jo meilės ir gailestingumo šaltinių. Juk Jis myli jūsų tėvus, linki jiems išganymo, nors buvo jų įskaudintas lygiai taip, kaip ir jūs, ir dar daugiau. Svarbu saugotis, kad nepasidarytume tėvų teisėjais, nes nuo to širdis apsunksta dar labiau ir tarpusavio santykiams atstatyti prošvaisčių taip pat jokių nelieka. Juk ir mus Dievas pamilo ne dėl to, kad būtume buvę verti Jo meilės, bet tiesiog pamilo, besąlygiškai.
Parodyta meilė, atlaidumas yra didelė jėga, gebanti atstatyti ar sukurti santykius, netgi priartinti pasiklydusią sielą prie išganymo. Juk būtent meile Kristus laimėjo mus. Apaštalo Pauliaus argumentas, kodėl derėtų puoselėti taikingus, pagarbius, klusnius santykius su tėvais yra toks: „<...> tai teisinga" (Ef 6,1) ir „tai patinka Viešpačiui" (Kol 3, 20). Pats teisingumas, prigimtis moko, kad gimęs yra žemesnis už tą, iš kurio gimė. Teisinga vaikui gerbti ir mylėti tėvus vien dėl to, kad buvo jų pradėtas ir jų dėka išvydo dienos šviesą. Be tėvų nebūtų ir jo.
Užgimusią gležną, bejėgę gyvybę tėvai išsaugo, išpuoselėja: maitina, rengia, saugo, gydo. Be tokio rūpesčio nei vienas nebūtume išgyvenę. Kai kurie šiurpūs atvejai, kuomet tėvystės atsakomybės neprisiėmusių tėvų negyvi kūdikiai atrandami buitinių atliekų konteineriuose, tai tik patvirtina. Tad naujagimiui turėti rūpestingus tėvus, reiškia turėti gyvybę. Kaip tad kiek ūgtelėjus, kaip liaudyje sakoma, pienui nuo lūpų dar nenudžiūvus, galima spjauti į veidą tiems, kurie davė tau gyvybę?
Todėl visai suprantamas Dievo griežtumas, kai tėvų keiksnojimą Senojo Testamento metu turėjo lydėti mirties bausmė (Kun 20, 9). Tėvai turi daugiau patirties, dažniausiai jie yra tie žmonės, kurie vaikus myli labiausiai, nuoširdžiausiai linki jiems gero, be to, paties Dievo yra įgalinti, turintys malonę ugdyti savo vaikus, autoritetą ir privilegiją laiminti jų gyvenimą, tad ir dėl to pagarba tėvams yra teisinga ir patinkanti Viešpačiui.
Tėvus gerbiančius vaikus Dievas apdovanoja palaiminimo pažadu žemiškajam gyvenimui: „Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje" (Ef 6, 3). Atrodytų, kad sėkmė ir ilgas amžius yra esminiai žmogaus siekiai šiame gyvenime, nes to linkime vienas kitam kone kiekviena proga, o raktas į tai, pasirodo, yra pagarbus santykis į tėvus. Tad turbūt dėl to, kad tiek daug priklauso nuo šio įsakymo laikymosi, Paulius jį vadina pirmuoju įsakymu, t.y. pagrindiniu, svarbiausiu, įtakingiausiu, nuo pradžios esančiu.
Žinoma, jis nepranoksta įsakymo mylėti Dievą visa savo esybe, tačiau būtent nuo meilės tėvams vaikas gabus pradėti ir augti meile savo dangiškajam Tėvui. Juk ar įmanoma negerbiant žemiškų tėvų, kuriuos matai, gerbti dangiškąjį, kurio nematai? Tačiau šalia palaiminimo pažado galioja ir prakeikimo pažadas, tėvų negerbiantiems vaikams žadantis pražūtingą gyvenimo perspektyvą: „Kas keikia tėvą ir motiną, to žiburys užges visiškoje tamsoje" (Pat 20, 20). „Akis, kurios tyčiojasi iš tėvo ir niekina paklusnumą motinai, iškapos varnai slėnyje ir suės erelio jaunikliai" (Pat 30,17). Priešingybė palaiminimo pažadui - nesėkmingas ir trumpas nedėkingų, neklusnių, tėvus niekinančių vaikų gyvenimas. Kaip vis dėlto rimtai Dievas vertina žmogaus santykį tiek į jo tėvą, tiek ir į motiną!
Tėvų atsakomybė auklėjant vaikus
Mes, tėvai, žinoma, galime padėti savo vaikams mus gerbti ir paveldėti palaiminimą - tinkamai auklėdami juos, nebūdami jiems suklupimu, papiktinimu. Pirmas dalykas, kurį apaštalas Paulius prisako tėvams - kad šie neerzintų savo vaikų. Pastebėtina, kad čia vartojamas kreipinys reiškia vyrus tėvus, o ne tėvus bendrine prasme. Nors kai vaikai raginami klausyti tėvų, turimi omenyje abu tėvai. Galbūt būtent vyrus apaštalas perspėja neerzinti vaikų, kadangi iš prigimties jie yra nuožmesni, kietesni, reiklesni, fiziškai stipresni ir dažniau nei moterys linkę šias savybes išreikšti ir santykiuose su vaikais.
Pasigilinus, ką galėtų reikšti pasakymas „neerzinkite", tampa akivaizdu, kad net nesuvokdami kartais taip elgiamės - erziname savo vaikus. Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams Paulius vartoja du skirtingus žodžius, turinčius panašias prasmes ir verčiamus kaip „erzinti", tačiau taip pat galimos reikšmės yra ir tokios: „audrinti", „provokuoti", „pykdyti". Šiais žodžiais raginama vengti santykio, žodžių, veiksmų, kurie galėtų apkartinti vaiko sielą. Tai draudimas perdėtam rūstumui auklyboje, neišmintingai iškeltiems reikalavimams, piktnaudžiavimui valdžia, neteisingumui, nesąžiningumui, šališkumui kitų vaikų šeimoje atžvilgiu, nuolatiniams priekaištams ir smerkimams, vaiko žeminimui, nedėmesingumui jo poreikiams, jausmams. Žodžiu, dera vengti santykio, kuris galėtų sukelti vaiko neapykantą, pyktį, priešiškumą, savigyną.
Toks tėvų elgesys nepaiso teisingumo, nevertina vaiko asmens orumo, uzurpuoja jo, kaip silpnesnio, laisvę, valią, gyvenimą. Laiške kolosiečiams Paulius įvardina erzinimo pasekmę - tai baukštumas (Kol 3, 21). Ši sąvoka turi ne tiek baimės, kiek apatiškumo, aikštingumo atspalvį. Erzinamas vaikas puola į neviltį, praranda įkvėpimą, motyvaciją, savo užduotis atlieka vangiai, be intereso, be nuotaikos, jis paklūsta, tačiau tai daro su priešinimosi nuostata. Taigi erzinimas ir jo pasekmės, kaip matome, yra labai destruktyvios, žalojančios besiformuojančią asmenybę. Vaikų auklyboje reikalingas didelis jautrumas ir gili išmintis.
Erzinti Paulius draudžia, tačiau auklėti vaikus - prisako. Žvelgiant tiek į aptariamą Laiško efeziečiams ištrauką, tiek į kitus raginimus auklėti vaikus Patarlių knygoje, išryškėja du pagrindinius aspektus turinti auklėjimo metodika: pirma, mokymas, pokalbis, aiškinimas, antra - drausminimas, disciplinavimas, baudimas (praktiniai veiksmai): „<...> auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4). Visų pamokymų ir drausminimų pagrindas turėtų būti Šventajame Rašte apreikšta Viešpaties valia. Turėtumėme akcentuoti tai, ką Jis akcentuoja ir nereikalauti to, ko Jis nereikalauja. Todėl būtina patiems tėvams gerai išmanyti Dievo žodį.
Pakartoto Įstatymo knygoje paliepiama visų pirma tėvams „suaugti" su Dievo žodžiu, o tuomet jo mokyti ir vaikus: „Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje, mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas" (Įst 6, 6-7). Taigi vaikų auklyba neatsiejama nuo Dievo tiesos, Jo vertybių, kai jas pamilsta tėvai ir siekia jas perduoti savo atžaloms. Vaikų auklėjimas gali vykti labai natūraliai, „įsikomponuoti" į kasdieninį šeimos gyvenimą - tiek namuose, tiek kelionėje, tiek rytą, tiek vakare. Tik čia iškyla lemiamas klausimas, kiek mes, tėvai, būname su savo vaikais, sąmoningai skirdami kokybišką laiką bendravimui su jais.
Mat Dievo žodžio tiesų nepamokysi prabėgomis prišokdamas, keliais formaliais sakiniais persimesdamas: „Kaip ėjosi?", „kas naujo?" Vienas pastorius taikliai pastebėjo, kad gyvūnai tėvai žaidžia su savo mažyliais ir taip išmoko juos gyvenimui svarbių įgūdžių. Kaip labiau mes, „rimti" žmonės, turėtume nusileisti iki vaikų pasaulio ir kalbėtis jų kalba, domėtis jiems svarbiais dalykais. Deja, neretai mums tai būna per daug primityvu, nereikšminga, nedvasiška. Ar nepražiūrėsime to laiko? Pauliaus raginimas mokyti vaikus gali reikšti ir protinimą, įkvėpimą, perspėjimą. Kitaip tariant, svarbu daug kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis ir protinti juos sulig Viešpaties valia, perspėti apie galimus pavojus, nuodėmę.
Mokyti - tai ir pataisyti, parodyti į kaltę, jei to reikia, atverti išeitį. Tačiau Raštas teigia, taip pat ir patirtis liudija, kad žodinis pamokymas auklėjimo procese turėtų būti papildytas ir tam tikrais praktiniais veiksmais, padedančiais įsisavinti žodines pamokas. Žmogaus prigimtis yra kritusi, nuodėminga, todėl tiesos žodis jo širdyje apsigyvena ne taip lengvai, ne retai reikalingos tam tikros drausminančios priemonės, kurios padėtų pažaboti įvairų ydingumą: „Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją" (Pat 22,15).
Ne vienas šiandien bodisi auklėjimo procese naudoti bausmes, ypač fizines (rykštele per minkštą vietą), neva tai formuoja vaiko pyktį, įtūžį tėvų atžvilgiu, kurį paaugęs jis išlieja maištu, savivale ir panašiai. Jei vaikas bus mušamas (mušimas ir baudimas yra dvi skirtingos sąvokos) arba erzinamas, apie ką kalbėjome anksčiau, tuomet tikrai sulauksime minėtos reakcijos. Tačiau jei vaikas bus baudžiamas tėvams tai darant atsakingai, sąmoningai, iš meilės vaikui paskatos, tuomet tai vaiko priešiškumo tikrai nesuponuos. Atvirkščiai, metui atėjus, jis pasakys didelį „ačiū", nes be tam tikrų blogybių gyventi yra šviesiau ir mieliau. Savo metu nedrausmintas vaikas vėliau kankinsis pats ir kankins jį supančius. Drausminimas nėra malonus nei tėvams, nei juo labiau vaikams.
Atrodo, kad tokiu būdu gadinami santykiai, todėl šią nemalonią „procedūrą" norima nustumti kuo toliau ir bandyti apsieiti be jos, įvairiai tai pateisinant. Tačiau jei pačiam Dievui prireikia imtis drausminančių priemonių auklėjant jau suaugusius žmones, neturėtume turėti iliuzijų, kad tam tikras griežtumas išvengiamas mūsų vaikų auklyboje: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi" (Pat 3,11-12). Ši ištrauka kalba apie bausmės neišvengiamumą mylinčio Tėvo glėbyje, taip pat ir apie drausminimo motyvą. Jis yra meilė vaikui.
Dieviškoji tėvystė
Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Dieviškoji tėvystė (visi esame dangiškojo Tėvo vaikai) yra žmogiškosios tėvystės šaltinis (plg. Ef 3, 14-15); ji yra ir pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų - mažų ar suaugusių - pagarbą savo tėvui ir motinai (plg. Pat 1, 8; Tob 4, 3-4) palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. „Tėvų gyvenimas yra knyga, kurią skaito jų vaikai“, - sako šv. Augustinas.
Pagarba tėvams (lot. pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu.
„Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20. 22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1). Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui.
„Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20). Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su teisingomis ir Dievo valiai neprieštaraujančiomis jų pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi visada išlikti. Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusių vaikų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą (plg.
Vaikų meilė palaiko šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas, o vaikų pasididžiavimas - jų tėvai“ (Pat 17, 6). Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, mokytojai ar draugai. "'Tėvas’ yra krikščionių kreipinys į Dievą."
Išvados
Apibendrinant, vaikų ir tėvų santykiai yra esminiai tiek žmogiškajam, tiek dvasiniam vystymuisi. Biblija ir kitos religinės bei filosofinės tradicijos pabrėžia pagarbos, meilės ir atsakomybės svarbą tarp kartų. Tėvai turi pareigą auklėti vaikus teisingai, o vaikai - gerbti ir rūpintis savo tėvais, remiantis teisingumu ir abipuse pagarba. Dieviškosios tėvystės supratimas padeda suvokti žmogiškosios tėvystės esmę ir skatina harmoningus santykius šeimoje.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Nėštumo biblija: geriausias vadovas būsimoms mamoms
- Stebuklinga Biblijos istorija: Kristaus gimimas ir vaiko atsiradimo paslaptys
- Atrask Geriausias Biblijos Vaikams Leidyklas: Išsamiausia Apžvalga!
- Virtas Kiaušinis su Majonezu – Gardžiausi Receptai ir Kūrybiškos Idėjos
- Atraskite Viską Apie Savivaldybių Vaikų Globos Namų Reglamentavimą Lietuvoje – Svarbiausi Įstatymai ir Naujausios Taisyklės