Smurtas artimoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje - aktuali problema. Visuomenėje plačiai apie tai kalbama ir nagrinėjama šios sąvokos prasmė. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo. Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt.
Daug kalbama apie smurtą šeimoje. Tai viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu.
Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų, kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams.
Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo - smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai.
Žmogus, augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo, kai nežinoma, kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl vaikas, gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose. Jam iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti?
Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų, kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu - jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo.
Todėl vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas.
Daugelis moterų, patiriančių smurtą šeimoje, pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kadangi daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse.
Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt. Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi. Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą.
Efektyvūs bendravimo su vaiku metodai be smurto
Norint bendrauti su vaiku be smurto, svarbu laikytis tam tikrų principų ir taktikų. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti:
- Realistiniai reikalavimai ir draudimai. Jei nuolat vaikui kartosite „ne“, jis tiesiog išjungs savo ausis Jūsų žodžiams. Todėl labai svarbu turėti realistinius reikalavimus ir draudimus vaikui. Daug aiškiau tėvams tampa, kai jie susidėlioja sau trijų lygių ribas vaikui:
- pirmas lygis yra, ko niekada neleisite savo vaikui ir visada reaguosite griežtai ir aiškiai sakydami „NE“;
- antras lygis yra tai, dėl ko su vaiku derėsitės ir kartais jam nusileisite;
- trečias lygis - tai, kas Jums nėra svarbu ir Jūs leidžiate spręsti vaikui.
- Užmegzkite akių kontaktą. Tam gali prireikti atsitūpti ar atsisėsti.
- Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Paprasto prašymo nepaverskite penkių minučių paskaita ar moralu, pavyzdžiui, sakykite „Padėk puoduką į kriauklę“, o ne „Kiek galima tau kartoti ir kartoti, kad kai pavalgai indus reikia sudėti į kriauklę. Visai negerbi mano darbo…“.
- Įsitikinkite, kad vaikas Jus suprato. Labai dažnai vaikai tiesiog pamiršta paliepimus ir pamokymus arba ne iki galo būna įsiklausę ir supratę, todėl vertinga yra paprašyti, kad vaikas pakartotų, ką jis turi padaryti.
- Suteikti galimybę rinktis, pvz.: „ar eisi valytis dantis dabar ar už vienos minutės“. Taip vaikas jausis labiau motyvuotas ir galintis kontroliuoti savo gyvenimą.
- Prieš kritikuodami ar drausmindami, iš pradžių tiesiog pasakykite, kokia yra situacija, pvz.: „Tavo žaislai mėtosi ant grindų“; „Man atrodo atėjo laikas daryti namų darbus“.
- Vietoje neiginio naudokite teiginį, t. y. vietoj to ko nedaryti, sakykite, ką vaikas turėtų daryti. Vietoj to, kad „nebėk“, sakykite „stok“; vietoj “nešiukšlink kambaryje”, sakykite “šiukšle mesk į šiukšlių dėžę.
- Pasitelkite „Aš kalbą“, t.y. sakinius pradėkite nuo pokalbio apie save, o ne vaiko kaltinimo. Tarkim, vietoje “Tu visada išmėtai savo daiktus”, sakykite “Man nepatinka, kai daiktai visur mėtosi”.
Kaip įžvelgti tikslą „zyzimuose“, netinkamame elgesyje, nemandagiame bendravime?
Norint tinkamai taikyti auklėjimo metodus, pirmiausia svarbu suprasti, ko vaikas siekia. Kiekvienas vaiko elgesys turi įsisąmonintą arba neįsisąmonintą tikslą. Bendraudami su vaiku, dažnai pastebime tik elgesį, kuriuo vaikas siekia savo tikslo. Pavyzdžiui, mamai kalbant telefonu vaikas pradeda garsiai šaukti, siekti kontakto, trukdyti pokalbiui. Pastebime nemalonų balso toną, nemandagų bendravimą. Panagrinėjus plačiau suprantame, kad vaikas siekia dėmesio, kontakto. Šiuo atveju nemalonus tonas ir bendravimas yra priemonė pasiekti tikslą - atkreipti tėvų dėmesį ir pabendrauti.
Reaguodami į vaiko netinkamai parinktą priemonę (pvz.: daiktų mėtymą) tikslui pasiekti paskatiname pakartotinai naudoti nemalonų bendravimą ar balso toną panašiose situacijose. Kiekvienas vaiko elgesys turi prasmę ir tikslą, todėl svarbu bandyti suprasti neįsisąmonintą vaiko nuostatą. Labai svarbu įžvelgti klaidingo elgesio tikruosius tikslus, nes su laiku netinkamas elgesys kinta - darosi įvairesnis, vaikas vis tikslingiau „naudoja“ netinkamą elgesį. Neatpažinus, kokie tikrieji vaiko poreikiai slepiasi po išorėje matomu elgesiu, didėja galimybė nesusikalbėti su vaiku bei naudoti neveiksmingus auklėjimo būdus.
Kokie yra vaikų netinkamo elgesio tikslai?
Remiantis austrų psichiatru bei švietėju Rudolfu Dreikursu, išskiriami keturi vaikų netinkamo elgesio tikslai:
- Dėmesio siekimas
- Jėgos tikslas
- Keršto tikslas
- Atsitraukimo tikslas
Dėmesio siekimas. Vaikas, kuris nuolat triukšmauja, yra judrus, linkęs erzinti kitus, linkęs išvengti savo pareigų, aplinkiniams kelia pyktį, susierzinimą ir susirūpinimą. Tikėtina, kad jis nori būti pastebėtas ir įtrauktas į prasmingą veiklą, už kurią būtų įvertintas, jaustųsi svarbus. Vaikas nori būti matomas, siekia dėmesio.
Jėgos tikslas. Agresyvūs, užsispyrę vaikai, dažnai prieštarauja ir kovoja su autoritetais, dažnai neigia, bei ginčijasi. Suaugusiuosius toks vaikas dažnai įtraukia į beprasmišką kovą, ir, jei suaugusieji susinervina ar net paklūsta vaikui, jis jaučiasi nugalėjęs, tada atvirai demonstruoja savo pranašumą. Tikėtina, kad šis vaikas jaučiasi vertingas tik tada, kai priverčia paklusti, geba kontroliuoti.
Keršto tikslas. Vaikai, kurie yra įskaudinti, jaučiasi nemylimi ir neverti meilės, kovoja su tikromis ar menamomis nuoskaudomis. Tokio vaiko elgesys pasižymi žiaurumu, impulsų nevaldymu, stengiasi žodžiais ar veiksmais įskaudinti aplinkinius. Tai vaiko žinutė apie viduje išgyvenamą didžiulį skausmą, o kartu ir pagalbos prašymas. Suaugusieji dažnai būna tiesiog pasibaisėję tokiu elgesiu, jaučiasi pasimetę, ir neretai dar labiau skaudina vaiką elgdamiesi panašiai, kaip jis, ar gėdindami jį už tokį elgesį.
Atsitraukimo tikslas. Dar vienas iš klaidingo elgesio tikslų gali būti atsitraukimas. Kai vaikas atrodo neveiklus, apatiškas, neįsitraukia į veiklas, pasiduoda susidūręs su pirma nesėkme, dažnai atsitraukia ir tampa uždaras. Suaugusieji dažnai tokį vaiką apibūdina kaip nekeliantį problemų, ramų. Tačiau iš tikrųjų toks vaikas jaučiasi nevertingas ir nepateisinantis vilčių, jaučiasi nieko negebantis ir net nenorintis bandyti. Tikrieji taip besielgiančio vaiko norai - būti padrąsintam, jausti tikėjimą juo. Tuo tarpu suaugusieji dažnai pasiduoda, nežino, kaip padėti vaikui.
Kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį?
R.Dreikurs, išskyręs šiuos keturis netinkamo vaikų elgesio tikslus, netikėjo, kad auklėjime verta naudoti bausmes, grasinimus. Vietoje šių būdų autorius siūlo naudoti natūralias, logiškas pasekmes ir padrąsinimus, norint išvengti elgesio problemų, ar jas koreguoti. Tad kaip reaguoti į netinkamą vaikų elgesį, naudojant šiuos įrankius?
Reakcija į dėmesio siekimą
Vaikams dėmesys yra labai svarbus ir reikalingas. Jei vaikai jo gauna nepakankamai, pradeda jaustis nesvarbūs ir reikalauti dėmesio netinkamais būdais. Suaugusieji, susidūrę su netinkamu vaikų elgesiu dėl dėmesio siekimo, jaučiasi susierzinę, pasipiktinę. Norint koreguoti elgesį, atsirandantį dėl dėmesio siekimo, svarbu:
- Suteikti daug pozityvaus dėmesio, ypač kai vaikas demonstruoja pageidaujamą elgesį.
- Suplanuoti ypatingą laiką, kuris būtų skiriamas tik šiam vaikui, pavyzdžiui, prieš miegą dviese su vaiku skaityti pasaką.
- Sukurti progas vaikui gauti dėmesio už tinkamą elgesį, t.y., duoti jam užduočių, kurias jis galėtų atlikti ir pasidžiaugti jo pastangomis jums padėti, pavyzdžiui, leisti vaikui dekoruoti glajumi šventinius sausainius ir pasidžiaugti gautomis spalvomis bei raštais.
- Atsirandant netinkamam elgesiui, jei įmanoma, nekreipti dėmesio į netinkamą elgesį ir tiesiog nukreipti vaiko dėmesį kokiai nors kitai veiklai.
Reakcija į jėgos tikslą
Jeigu, atsiradus netinkamam vaiko elgesiui, jaučiatės įtraukti į kovą, nugalėti, ar norintys patys nugalėti ir vaiką „priversti” kažką daryti, greičiausiai, jūs susidūrėte su vaiku, kurio elgesio tikslas yra „jėga”. Susidūrus su tokiu elgesiu gali norėtis įtvirtinti savo autoritetą, „kovoti” su vaiku, tačiau taip elgiantis vaiko elgesys nekinta, o galbūt blogėja. Tokiems vaikams jūsų įsitraukimas į kovą ir susierzinimas jau yra „laimėjimas”. Būtų vertingiau:
- Jei jaučiate, kad supykote ir įsitraukėte į kovą, išeikite nusiraminti. Jums pavyks suvaldyti vaiko elgesį tik tuomet, jei patys būsite ramūs.
- Sudarykite galimybes vaikui pasirinkti.
- Iš anksto sutarkite vaiko ribas ir logiškas pasekmes.
- Leisti vadovauti dienotvarkei.
Reakcija į keršto tikslą
Kai jūs jaučiatės dėl vaiko elgesio įžeisti ir įskaudinti, atrodo, kad vaikas yra ypatingai piktas ir bjauriai besielgiantis, jums norisi atsilyginti už vaiko įžeidimą, jį gėdinti, jūs susiduriate su kerštaujančiu vaiku. Tokiems vaikams kenksminga taikyti bausmes, nes jei suaugusieji baudžia vaiką už jo netinkamą elgesį, tarsi, patvirtina vaikui, kad jis yra blogas, ir jis dėl to dar labiau kerštauja. Kadangi tokie vaikai jaučiasi nesuprasti, svarbu parodyti, kad jūs domitės jais, kad pastebite jų geras savybes, jomis džiaugiatės:
- Ieškokite gerų dalykų ir parodykite juos vaikui.
- Stiprinkite ryšį su vaiku, domėkitės vaiko jausmais ir mintimis, užsiimkite bendromis veiklomis.
- Mokykite vaiką išreikšti liūdesį ir pyktį tinkamai.
- Stenkitės neįsiskaudinti dėl vaiko elgesio, supraskite, kad vaikais, taip elgiasi dėl mažos savivertės.
Reakcija į atsitraukimo tikslą
Vaikai, turintys atsitraukimo tikslą, atrodo apatiški, nenorintys bendradarbiauti, įsitraukti į veiklas, lengvai pasiduodantys. Dažnai tokie vaikai nekrinta į akis ir „nekelia bėdų”, tačiau toks elgesys rodo vaiko pasidavimą, žemą savivertę ir tokio elgesio keitimas gali trukti ilgiausiai. Susidūrę su tokiu vaiko elgesiu galite jaustis bejėgiai, norintys pasiduoti, tačiau jūs galite vaikams padėti:
- Tikėkite vaiko gebėjimais, net tada, kai jis pats jais netiki.
- Drąsinkite vaiką džiaugdamiesi jo mažais pasiekimais, svarbiausia, džiaukitės jo pastangomis.
- Sukurkite sąlygas mažiems laimėjimams.
- Išskaidykite užduotis mažais žingsneliais.
Nors kartais gali atrodyti, kad vaikas netinkamai elgiasi vien tam, kad jus paerzintų, tačiau, greičiausiai, tuo metu, kai jums kyla irzlumas, jaučiatės nugalėti ar įžeisti, vaikas nesąmoningai demonstruoja savo poreikį, prašo jūsų pagalbos. Todėl gali būti vertinga stebėti vaikų rodomą elgesį, sekti savo jauseną ir padėti vaikui patenkinti savo poreikį priimtinais būdais.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Efektyvūs Patarimai Bendravimui su Vaikais, Turinčiais Dėmesio ir Aktyvumo Sutrikimą
- Kaip Sėkmingai Bendrauti su Sunkiu Vaiku: Nepakeičiami Tėvų Patarimai
- Neįtikėtinos Socialinės Globos Namų Bendravimo Su Klientais Ir Artimaisiais Gairės – Sužinokite Dabar!
- 10 Nepakeičiamų Patarimų, Kaip Efektyviai Bendrauti su Neįgaliu Vaiku
- Vilniaus lopšelis-darželis "Lakštingala": Tikros tėvų atsiliepimai ir neįkainojama patirtis
- Neįtikėtinas Menininkės Jolitos Vaitkutės Gyvenimo Kelias: Kūrybos Virsmai, Drąsūs Pokyčiai ir Meilė Sau