Dažnai prisimenu mažą berniuką apvaliomis akytėmis ir strazdanotu veiduku. Nežinau, kuo jis vardu ir niekada nesu mačiusi jo mamos. Bet berniuką atsimenu labai gerai. Jis visuomet stovėdavo toje pačioje kiemo vietoje ir stebėdavo žaidžiančius vaikus. Kai šie bedūkdami priartėdavo, berniukas pasitraukdavo, tarsi bijotų būti pastebėtas.
„Kodėl nežaidi su draugais?“ - kartą priėjusi paklausiau. „Jie nenori žaisti su manimi, nes esu negražus“ - atsakė iš pažiūros kokių šešerių metukų mažylis. Tuomet ir pastebėjau jo neįprastai dideles ausytes. Berniukas pabėgo. Gal jį išgąsdino mano dėmesys? Berniukas gal ir nebuvo gražuoliukas, tačiau labai simpatingas - liesutis, apvaliomis akytėmis. Iš kur ištraukė, kad nėra gražus? Pats išmąstė? Kas nors pasakė?
Per daug neįtikėtina. Iki 4-6 m. Net ir žiūrėdami į veidrodį tokio amžiaus vaikai nemąsto apie grožį. Gali pasidžiaugti nauju drabužėliu, pasimaivyti, bet tikrai negalvoja apie savo veido bruožus. Tačiau mažiukai suvokia ir reaguoja į suaugusiųjų emocijas - net tas, kurios neišsakomos žodžiais. Suaugusiojo veido išraiška labai greitai išduoda, ką - simpatiją ar antipatiją sukelia vaikučio veidas. Jei mažylis turi elgesio bėdų, sunkiai bendrauja su bendraamžiais, greičiau sugalvos išorinę tokį savo elgesį pateisinančią priežastį (esu negražus) nei vidinę (nemoku žaisti kartu su draugais).
Visuomenės įtaka ir grožio standartai
Negražių vaikų praktiškai nebūna. Bet skiriasi mūsų skonis ir paprastai negražūs būna tik svetimi. Kuri mama apie savo mažylį pasakys, kad jis negražus? Dažniau pasitaiko tokių kūdikių, kuriuos pamatę žmonės net aikteli: „Oi, koks gražutis, minkštutis.“ Nors ir įvairiai suvokiame grožį, bet tam tikros jo suvokimo normos (bruožai, kurie suvokiami kaip gražūs) susiformavo per tūkstantmečius: tai didelės akys, ilgos blakstienos, plati šypsena.
Viena darželio auklėtoja išsipasakojo, kad labai patinka vienas berniukas ir mergytė. Jiems ji ir skiria daugiau dėmesio nei kitiems vaikams. Kodėl? Pasak auklėtojos, ta porelė kerinti, labai graži ir miela. Tačiau auklėtoja sakė nemananti, kad taip elgdamasi skriaudžia kitus vaikus. Įdomu tai, kad ir mokslininkų atliktais tyrimais įrodyta, jog vaikų darželiuose ir mokyklose rečiau barami gražuoliukai. Dėl vadinamosios „aureolės” efekto. Negi toks angeliukas didelėmis žydromis akimis galėjo iškrėsti šunybę? Ne, nes į jį pasižiūrėjus nuslopsta blogi jausmai ir kaltė priskiriama kitam ne tokiam žaviam pypliui.
Tėvų baimės ir realybė
Vilytė - simpatinga šešerių metukų mergytė. Tik jos ausytės labai atlėpusios: kyšo pro surištus plaukučius. „Mažutė mergaitė labai žavi su tomis savo ausytėmis. Bet kas bus, kai ji paaugs?” - svarsto mama Ilona. Bijau, kad vaikai iš jos nesityčiotų. Todėl su vyru nusprendėme, kad būtinai ryšimės ausyčių grožio operacijai, kol Vilytė pradės lankyti mokyklą. Operacija juk nesunki.
Mergaitės mama mąsto teisingai: jeigu įmanoma kokį vaikučio trūkumą ištaisyti, reikia tai ir daryti. Kodėl? Ogi mūsų visuomenė vis dar gana žiauri. Jei tėvai neišgali sumokėti už grožio operaciją ar turi palaukti tam tikro vaiko amžiaus, nepaprastai svarbu, kaip su juo elgsis. Jei akivaizdžiai parodo, kad laukia nesulaukia, kada gi ateis tas laikas, mažiukas nesąmoningai perima tą laukimo jausmą ir žino: kol ausytės ar kuri nors kita kūno dalis nebus „pataisyta”, jausis nevisavertis. Vaikui su tokiu laukimo jausmu labai sunku gyventi.
Ką daryti tėvams?
Ogi neskaičiuoti dienų ir valandų iki operacijos. Mylėti savo vaikutį ir jam tai parodyti. Labai svarbu tėvams suprasti, kad atlėpusios ausytės, kreiva nosytė, randai, atsikišusi bambutė nėra trūkumai, kuriuos žmonės badys pirštais. Tačiau jei pašaipų bijos tėvai, bijos ir mažiukas. Neretai vaiko trūkumai mamytei ar tėtukui atrodo didesni, nei iš tiesų yra. Ir jie tą trūkumą įvairiai bando slėpti nuo aplinkinių. Kadangi vaikučio pasitikėjimą savimi ir savo išvaizda formuoja tėvai, geriau, jei jie pabrėžia, kad mažulis yra gražus ir mielas. Negailėkite vaikams gražių žodžių!
Ypač dukrytei nevenkite kartoti, kad jos plaukučiai, akytės ir lūpytės labai žavios, net jei ji dar visai mažutė ir nedaug nutuokia apie grožį. „Prieš pamoką susirinkę pirmokėliai bandė pasišaipyti iš Vytuko rando, kuris aiškiai buvo matyti ant veiduko. Tačiau berniukas, užuot nuleidęs akytes ir paraudęs, atšovė: „Norit, parodysiu daugiau?” Ir patraukęs rankovę parodė dar vieną.
Tai puikus pavyzdys, kai trūkumai tampa privalumais. Vaikams daugiausia įtakos turi tėvai. Vyresnieji darželinukai, ypač mokinukai, jau pradeda lyginti save su kitais. Tačiau jei mažylio šeimoje pabrėžiama, kad kuris trūkumas kaip tik yra privalumas, vaikas jaus, kad draugai šneka nesąmones. Šie netrukus liausis šaipytis.
Tėvams savas vaikas privalo būti gražus, kitaip ir būti negali. Taip buvo nutikę ir Irenai vieną naktį, kai ji, ilgai gimdžiusi, nenorėjo prie savęs priglausti dukrytės. „Išneškite ją iš palatos, nenoriu jos matyti, ji bjauri, baisi, negraži”, - klykė Irena taip garsiai, kad buvo girdėti visame gimdymo namų aukšte. Atbėgusios seselės tuoj pat išnešė bejėgę mergytę. Kitą rytą Irena, suvokusi savo elgesį, jau verkė. „Nekenčiu savęs už tai, kad mažylė man buvo negraži”, - guodėsi jauna mama, kuriai po sunkaus gimdymo prasidėjo vadinamoji „atmetimo” reakcija.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Neįtikėtini vaisiaus būklės tyrimų nėštumo metu atradimai, kuriuos privalo žinoti kiekviena būsimoji mama!
- Kūdikių atsiskyrimo baimė: atpažinkite simptomus ir sužinokite veiksmingas pagalbos strategijas!
- Darbo Baimė Po Motinystės: Efektyvūs Būdai Įveikti Nerimą ir Grįžti Į Darbą
- Top 10 Populiariausių Vaikiškų Pasakų, Kurias Privalo Žinoti Kiekvienas Vaikas!
- Šlapias kūdikio kosulys: svarbiausios priežastys, efektyvus gydymas ir kada būtina kreiptis į gydytoją