Nerimas yra viena iš pagrindinių emocijų, su kuria susiduria žmonija. Tai psichologinė, fiziologinė ir elgesio būsena, kurią sukelia realiai galima grėsmė gerovei ir išgyvenimui. Išgyvenamo nerimo intensyvumas ir pasireiškimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, asmeninių savybių (įgimtų), gyvenimo patirčių bei aplinkos.
Būtent nerimo sutrikimai yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Itin didelį susirūpinimą kelia vaikų bei paauglių emocinė sveikata. Tačiau mokslininkai patvirtina, jog nerimas yra pati didžiausia problema, su kuria vaikai susiduria skirtingais raidos periodais. Ir nors baimės ir fobijos yra gyvenimo dalis, susijusi su vaiko raida - pavyzdžiui, natūralu yra tai, jog kūdikiai jaučia atsiskyrimo baimę, vyresniame amžiuje baimės rūšys kinta - bijoma gyvūnų, tamsos, taip pat nerealių personažų, tokių kaip vaiduokliai ar monstrai, dar vėliau bijoma nepritapti ir t. t., tačiau labai svarbu yra stebėti, kaip stipriai tai vaikui kelia nerimą.
Nerimo sutrikimai yra diagnozuojami vienam vaikui iš dešimties. Dažnai nerimas yra ženklas, jog vaikas kenčia. Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, susiduria su tokiomis problemomis, kaip žemas savęs vertinimas, ryški nesėkmės baimė, padidėjęs jautrumas kritikai ir vertinimui savo atžvilgiu, emocinis labilumas, bloga nuotaika, somatiniai nerimo pasireiškimai.
Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kiekvieno patiriamas nerimas taip pat yra individualus, tačiau yra tam tikri bendri nerimo modeliai, kurie yra specifiški. Vaikų nerimą galima suvaldyti, tačiau labai svarbu imtis veiksmų.
Vaikų nerimo sutrikimų simptomai
Vaikų nerimo sutrikimai pasireiškia įvairiais simptomais, apimančiais emocinę, fizinę, elgesio ir kognityvinę sritis.
- Fiziniai požymiai: drebulys, kvėpavimo sutrikimai, virškinimo problemos, galvos skausmas, prakaitavimas ir padažnėjęs širdies plakimas.
Vaikų nerimo sutrikimų priežastys
Vaikų nerimo sutrikimai atsiranda dėl kelių sąveikaujančių veiksnių: genetinio polinkio, aplinkos stresorių, psichologinių mechanizmų ir sociokultūrinės įtakos. Vaikai, kurių šeimoje yra buvę nerimo sutrikimų, turi didesnę riziką. Taip, apie 30-50 % nerimo sutrikimų rizikos lemia paveldimumas. Pirmos eilės giminaičiai turi 2-6 kartus didesnę tikimybę patirti šiuos sutrikimus. Paveldimumas pasireiškia per kelis mechanizmus: genetinį polinkį, tėvų elgesio modeliavimą ir genų bei aplinkos sąveiką.
Broliai ir seserys gali būti tiek apsauginiu, tiek rizikos veiksniu, priklausomai nuo jų santykių kokybės. Neigiamą poveikį daro kontrolė, konfliktai ar priešiškumas. Brolių ir seserų tarpusavio sąveika formuoja vaiko nerimo valdymo įgūdžius.
Kūdikių ir mažų vaikų nerimo sutrikimai
Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta. Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas.
Taip pat tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina.
Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju - kai valgo per mažai) taip pat labai dažni - 25-40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3-10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti.
Gali būti, kad pirmaisiais - antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) - ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį.
Antraisiais metais tėvai dažnai įvardija tokias problemas kaip vaiko nenoras bent akimirkai atsitraukti nuo mamos ir didžiulis nerimas, negebėjimas žaisti vienam (be artimo žmogaus), perdėta atsiskyrimo baimė. Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos.
Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypatingai didelį motorinį aktyvumą. Nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą; pykčio priepuolio metu pasireiškiančią agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą; agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią; gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt.
Kaip padėti vaikui įveikti baimes?
Labai efektyviai vaiko baimes galima įveikti žaidimais. Kiekvieną šį jausmą keliančioje situacijoje galima suvaidinti. Gali būti, jog iš pradžių vaikas atsisakys tai daryti, bet jei turėsite kantrybės, pamažu perims iniciatyvą. Žaidžiant atsiskleidžia vaiko fantazija, jis nusiramina, ilgainiui "susidraugauja" su baime.
Vaikams labai padeda, kai jiems pasiūloma savo baimes nupiešti. Baigus reikia pagirti už drąsą ir sugebėjimą, o nagrinėjant kūrinį, galima kartu pasijuokti iš pavaizduotos baidyklės ar net įžvelgti joje ką nors gražaus (juokingos ausys, gražios akys ir t. t.). Vėliau paprašykite, kad vaikas greta baimės piešinyje pavaizduotų save. Dar vėliau - kaip tą baimę nugali.
Struktūruotuose protokoluose dažnai naudojama sisteminė desensibilizacija, problemų sprendimo moduliai ir psichoedukacija apie nerimo valdymą. Užduočių skaidymas į mažus, įveikiamus žingsnius skatina pasitikėjimą savimi, ypač kai vertinamos pastangos, o ne rezultatai.
Nuspėjama dienotvarkė padeda mažinti nerimą ir apsaugo nuo žalingo socialinių tinklų turinio poveikio. Fizinę gerovę palaiko subalansuota mityba, reguliarus judėjimas ir 9-12 valandų miego trukmė.
Kada kreiptis į specialistą?
Psichologė A. Karaliūtė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų. Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus.
Jei kalbame apie diagnozę tokiame amžiuje, tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia galvoti apie gydymą vaistais. Labai anksti - dar iki trečiųjų metų - gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai, pvz., vienkartinis traumuojantis įvykis sukelia ūmias emocines ir elgesio reakcijas: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi A. Karaliūtė.
M. Pilkauskaitės nuomone, ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kai jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencines problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie. Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių.
„Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M.
Nerimo sutrikimų gydymas
Sunkiais atvejais vaikų nerimo sutrikimai gydomi derinant medikamentus su terapinėmis intervencijomis. SSRI dažniausiai pasirenkami kaip pirmos eilės vaistai dėl gero saugumo profilio.
Gydymo veiksmingumą didina šeimos įsitraukimas, nuosekli praktika namuose ir individualizuotos strategijos, pritaikytos konkrečioms vaiko baimėms.
Patarimai tėvams
- Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama.
- 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti.
Psichologė sako, kad gerovės komanda kasdien artimai bendrauja su vaikais, kartu sprendžia jų problemas, žino ir seka, kas vyksta mokykloje. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje.
„Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį. Kalbu remdamasi praktika, nes matau, kaip tai veiksminga ir kaip keičiasi vaikai ir jų santykiai su tėvais“, - sako psichologė ir pataria tėvams kilus konfliktui su mokytoju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, - įsitikinusi A.
Panašus:
- 5 mėnesių kūdikio primaitinimas: nuo ko pradėti ir ką svarbu žinoti?
- 8 mėnesių kūdikio pusryčiai: skanios ir sveikos idėjos
- Pūliuoja kūdikio akis: priežastys, gydymas ir prevencija
- Sužinokite, kada vaiką galima atimti iš tėvų – svarbiausia informacija!
- Kretingos Rajono Globos ir Rūpybos Skyrius: Visi Kontaktai ir Naudinga Informacija