Vieną išraiškingiausių praeities podiumo deivių, 1993 metais pripažintą progresyviausiu Baltijos šalių modeliu, gąsdina ne bėgantys metai ar ilgesį keliančios negrįžtamai užgesusios scenos rampų šviesos, puošnių drabužių demonstravimas, aplodismentų trūkumas, o tai, kad ne visada viskas vyksta pagal savąjį planą.
Jai, kaip ir daugeliui brandą pasiekusių moterų, norisi toliau oriai gyventi, nieko per daug nestokojant pastatyti ant kojų vaikus, dirbti mėgstamą darbą, mylėti ir būti mylimai. Tačiau K.Matulionytė artėjant jubiliejui susidūrė su rimtai gyvenimą papurčiusiais iššūkiais: iš šeimos išėjo vyras ir dviejų vaikų tėvas, prasiautė koronavirusas, netoliese vyksta karas su širdį draskančiais nukentėjusiųjų vaizdais, nedžiugina įvairios ekonomikos smegduobės, lėšų trūkumas, neaiški padėtis darbe.
„Normalu, kad negaliu atsiriboti nuo pasaulį apėmusios visapusiškos krizės. Tai gal ir paaštrino mano jausmus, kad dabar esu tokiame etape, kai tenka daryti daug radikalių sprendimų. Kai kurie dalykai nepriklauso nuo manęs. Teko susitaikyti, kad vyras pasirinko gyvenimą be šeimos. Darbe jaučiu, kad irgi reikia labiau žvalgytis ir išsigryninti, ko tikrai noriu.
Turėjau visokių egzistencinių pokalbių ir darbo su savimi. Kai kurie sprendimai padaryti. Kai kuriuos dalykus teko palikti praeityje. Gyvenu viena su trimis vaikais - Mantu Pijumi (21 m.), Karoliu Jonu (15 m.), Nora Teofile (12 m.), dviem šunimis ir dviem putpelėmis. Ačiū Dievui, niekur nereikėjo kraustytis, turiu namus, kurie yra mano tvirtovė.
Vis galvoju, kada bus tų pokyčių pabaiga, bet ji vis neateina. Tada kyla klausimas, kiek dar iššūkių teks įveikti? Tai kainuoja nemažai fizinių, psichinių, emocinių jėgų.
Buvau susikūrusi patogų gyvenimą. Maniau, kad turiu kažkokius nekintamus dalykus, mane supančius žmones, įprastą gerai pažįstamą veiklą. Niekada nemaniau, kad sulaukus 50-ies teks daug ką lipdyti iš naujo“, - atviram pokalbiui pasiryžo praeityje žinoma manekenė K.Matulionytė.
Profesiniai pokyčiai
Dabartinė ekonominė situacija nėra palanki. Viskas kosminiu greičiu brangsta, o pedagoginis darbas mažai apmokamas. Tenka ieškoti įvairių išeičių, kad kasdienybė būtų šviesesnė. Jau nebeturiu didelių ambicijų, kad privalau ką nors įrodyti. Manieji metai man leidžia jaustis patogiai būnant tokiai, kokia esu. Bet vėlgi sėdėti ir ko nors laukti neturiu prabangos, reikia judėti į priekį.
Negaliu susitelkti tik į pedagogiką ar tik į dailės terapiją. Kainoms kylant į neįtikėtinas aukštumas tenka mąstyti apie įvairius variantus.
Žinoma, nesinorėtų rinktis planų B ir C, kitaip sakant, keisti gyvenamosios vietos ar emigruoti. Čia yra mano šalis, upės, pievos, namai, žmonės. Čia yra mano vaikų gimimo vieta.
Gyvenimą su pedagogine veikla sieju nuo 1997 metų, todėl nenorėčiau palikti savo bendruomenės. Nenoriu atsisakyti ir dailės terapijos, nes tai per daugybę metų sukauptas nemenkas žinių bagažas.
Man patinka mano metai, nes jie leidžia suvokti, kad kartais gyvenimą reikia priimti kaip duotybę, mažiau maištauti, nesitaškyti emocijomis, pripažinti, kad jei reikės, galiu būti sodininke, ūkininke, gėlininke ar valytoja.
Šiais metais Vilniaus Šilo mokykloje mokiau trečiokus, kaip dailės terapeutė toje pačioje mokykloje dirbu su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais - nuo mažiausio iki 21 metų. Į mano klasę atėjo mergaitė ukrainietė su savo skaudžiu likimu. Per tą laiką, kol ji buvo pas mus, jos tėtis žuvo Ukrainoje. Jos mama man yra stiprybės pavyzdys - kaip net tokioje situacijoje moteris gyvena palaidojusi mylimą žmogų, priverstinai dėl grėsmės emigravusi iš savo tėvynės, netekusi namų. Mergaitė po visų išgyvenimų toliau mokysis mūsų mokykloje.
Anksčiau dirbau Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dailės ir meno istorijos mokytoja.
Karjeros pradžia
1993 metais buvote pripažinta progresyviausiu Baltijos šalių modeliu. Kaip prasidėjo manekenės karjera? Nei aš troškau, nei svajojau apie tai. Mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Sovietų Sąjungoje. Tada nežinojau nei kas tie modeliai, nei ką jie veikia. Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, kad madų demonstravimas, arba manoji mados terapija, buvo savotiška dovana po sunkaus laiko mokykloje, kur patyriau daug patyčių.
Buvau kompleksuota, išstypusi, blyškiaodė su oranžiniais plaukais. Atsitiktinai gatvėje mane pastebėjo drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas ir pakvietė į tuometinius Vilniaus modelių namus, kur vyko modelių atranka.
Tada Vilniaus dailės akademijoje jau studijavau dizainą. Mane supantys meniški žmonės ragino pabandyti įsilieti į mados pasaulį. Neturėjau vizijos, kokiu modeliu turėčiau būti, ar mano tipažas tinkamas.
Drabužių dizaino katedros studentės mane aprengė pirmosioms atrankoms. Sunku pasakyti, kaip viskas atrodė iš šalies, bet aš buvimą modeliu priėmiau kaip patirtį, leisiančią atsikratyti kompleksų. Juo labiau kad tada atitikau visas manekenėms taikomas kūno apimtis - 90-60-90 (per krūtinę, liemenį ir klubus).
Vaikščioti podiumu mus mokė buvusi manekenė Aksana Naujokienė. Tuo metu Lietuvoje kaip tik prasidėjo tarptautinis mados festivalis „In Vogue“. Kolekcijos, tarp jų ir garsių pasaulyje dizainerių, buvo demonstruojamos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pasirodymus ant podiumo statė ir teatro režisieriai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas.
Jaunas dizaineris Juozas Statkevičius, kurio diplominio darbo kolekciją teko demonstruoti, nuoširdžiai mus mokė kuo efektingiau parodyti drabužį. Kai dabar stebiu modelių darbą, matau, kad anksčiau tokio profesionalumo nebuvo.
Mada Lietuvoje
Neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mada tik skynėsi pirmuosius žingsnius. Manekenės į kolekcijų pristatymus turėdavo atsinešti nuosavus juodus batelius, neretai tekdavo pačioms ir pasidažyti.
Privalėdavome turėti juodas ir kūno spalvos pėdkelnes. Jeigu būdavo reikalingos spalvotos pėdkelnės, tuo rūpindavosi modeliuotojai. Nors kosmetikos ir higienos priemonių trūko, mes nebuvome netvarkingos, gražinomės, kaip mokėjome.
Garsūs užsienio dizaineriai Paco Rabanne, Issey Miyake, Anna Molinari, Ameriką elegancijos mokęs legendinio serialo „Dinastija“ dizaineris Nolanas Milleris, Valentinas Judaškinas, Viačeslavas Zaicevas, mados namų „Ted Lapidus“, „Chloe“, „Givenchy“, „Nina Ricci“, „Rochas“ atstovai kolekcijoms demonstruoti turėdavo ir batus, ir aksesuarus. Taip, kaip ir dabar Lietuvoje vyksta.
Per svarbesnius pasirodymus mums būdavo daromos ir šukuosenos, ir makiažas, nes buvo bendradarbiaujama su Kino studijos, teatrų grimo ir šukuosenų meistrais.
Įspūdžiai
Tai buvo įdomus ir prasmingas laikas. Bet daugelio dalykų nesureikšmindavau. Dabar suprantu, kad mes buvome naivios, užmokestis už pasirodymus būdavo nedidelis. Kas kita dirbant modeliu užsienyje.
Nesu dalyvavusi demonstravimuose pripažintose mados sostinėse. Mano išvaizda - specifinė, gal neatitiko tarptautinių modelių agentūrų poreikių. Jau vėliau atėjo keistos, įdomios išvaizdos modelių laikas. Bet aš ir neieškojau būdų išbandyti laimę užsienyje. Džiaugiuosi, kad studijavau ir akcentus dėjau kitur.
Dabar jau neprisimenu sumų, tačiau tikrai nebuvo taip, kad žarstyčiausi į kairę ir į dešinę. Kai kurie modeliuotojai už demonstravimą dovanodavo drabužių. Visą gyvenimą išsilaikiau iš kitų darbų, o modelio darbas buvo labiau kaip pomėgis, terapija.
Pavydas egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Bet nepasakyčiau, kad būtų buvusi arši konkurencija tarp manekenių. Stengiausi dirbti kuo geriau, turėjau ir treniruočių, ir repeticijų prieš pasirodymus - visa tai teko derinti su studijomis. Nebūdavo laiko atsisėdus mąstyti, ar tas, ar kitas žmogus man pavydi.
Gal ir sulaukdavau kokių nors nemalonių komentarų, apkalbų, bet ir gerai, nes dabar juokauju: teta Kazė dėl visų terapinių, psichologinių išgyvenimų garbingame amžiuje jau nebemąsto apie tai, ką žmonės pasakys ar kaip reaguos.
Emocionalųjį ir darbštųjį dizainerį J.Statkevičių prisimenu kaip menininką, kuris iš bet kokio modelio sugebėdavo padaryti deivę. Drabužių dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus tada dirbo kartu. Prisimenu jaukų bendravimą jų namuose. Ten matuodavomės jų apdarus, o kartu buvo pokalbiai, bendri potyriai.
Iki šiol kaip didžiulę vertybę savyje nešioju susitikimus su menininkais, aktoriais, muzikantais, režisieriais. Prisimenu, kaip O.Koršunovas, kūręs vieną mūsų pasirodymą, paklausė, kodėl aš ne teatre. Dabar jau turiu atsakymą. Aš ne teatre, nes vaidinti visai nemoku.
Turėjau įdomią patirtį su aktoriumi Juozu Budraičiu. Taip sutapo, kad jis kartu su manekenėmis autobusu vyko iš Rygos mados asamblėjos. Buvo pasibaigęs mano asmens dokumento galiojimas.
Ir jeigu ne J.Budraičio žinomumas, būčiau likusi vaikščioti tarp Lietuvos ir Latvijos sienų - taip juokavo pasieniečiai. Aktoriaus dėka mane praleido ir palinkėjo geros kelionės.
Buvo įdomu stebėti užsienio dizainerių mąstymą, kitą kultūrą, kitą bendravimo stilių. Bet drabužių buvo įvairių. Tai, kad žmonės atvyko iš užsienio, dar nereiškė, kad visi drabužiai kokybiški. Bet buvo ir įspūdingų.
Ačiū močiutei, tarpukariu baigusiai Lietuvos mokytojų seminariją, ji net tais laikais, kai iš viso nieko nebuvo, turėjo daug kūrybinių gebėjimų, mokėjo gražiai siūti. Nuo mažens buvau papuošta. Mane ugdė, kad visada save pateikčiau kuo elegantiškiau ir įvairiapusiškiau, tad nuo užsienio dizainerių kolekcijų man galva neapsisuko.
Kadangi pasirodymų turėdavome daug, apdarus, nesvarbu, ar jie būtų aukštosios mados, ar laisvalaikio modeliai, užėjusios į užkulisius mesdavome ant grindų, per kelias sekundes vilkdavomės kitus - ir vėl į sceną. Dabar galvoju, kaip turėjo būti smagu apsaugininkams stebėti pusnuoges merginas, visai nekreipiančias dėmesio, ar kas į jas žiūri.
Visą gyvenimą prisiminsiu prancūzų dizainerio P.Rabanne kosminės kolekcijos pristatymą. Buvo gal lapkritis ar gruodžio pradžia, šlapdriba, šalta, o mes ant podiumo šalia Trakų pilies su metalo dekoracijomis ir šilku puoštais drabužiais vaikščiojome beveik nuogos. Tuo metu žiūrovai sėdėjo su kailinukais šalia šildytuvų.
Nuotykiai
Visko buvo. Nukrisdavo batai, parklupdavome, drabužis tarp kojų susipindavo. Buvo viena ypatinga istorija. Jauna užsienio modeliuotoja užsegė man beprotiškai pūstą trijų metrų skersmens sijoną, jo užpakalyje per visą ilgį buvo prakirpimas. Davė peršviečiamą palaidinukę ir paprašė nevilkėti jokio trikotažo. Repeticija praėjo sėkmingai.
Mano pasirodymas turėjo būti arti pabaigos. Iš nuovargio ar džiaugsmo visiškai pamiršau sudėliotą choreografiją ir pradėjau improvizuoti. Nuėjau į podiumo galą, apsisukau, pakėliau sijoną už kraštų ir nuėjau mosuodama į vieną pusę, į kitą. O kad likau nuogu užpakaliu, uždengtu tik persišviečiančiu aptemptu pasijoniu, man nė motais.
Ėjau išdidžiai, nemačiau nei žiūrovų, nei operatorių reakcijos. Taip ėjau apsinuoginusi per Operos ir baleto teatrą. Jeigu būčiau tuo momentu suvokusi, ką darau, būčiau siaubingai susisielojusi. Ne dėl to, kad žmonės pamatė mano sėdmenis, kurie tais laikais buvo visai dailūs, o dėl to, kad po teatro sceną, kuri yra šventa vieta kūrėjams, vaikštau pusnuogė ir tarsi rodau nepagarbą kamerinei scenai.
Kolekcijos autorė nesupyko, juokėsi ir dar lūpų dažų atminimui padovanojo. Buvo visokių nesąmonių. Dabar visai smagu tai prisiminti.
Kiek teko girdėti užkulisinių kalbų, nusikalstamo pasaulio atstovai finansuodavo dalį mados renginių. Į kolekcijų pristatymus rinkdavosi „Vilniaus brigados“ vyrai ir ypač norėdavo dalyvauti neoficialioje dalyje.
Bet ten visada sukiodavosi žmogus - gal nepriklausomos Lietuvos saugumo darbuotojas, gal policijos pareigūnas - jis tarsi atsirasdavo iš niekur ir leisdavo suprasti, kad mums laikas namo.
Būdavo visokių vyrų su treningais ir be treningų. Nenorėčiau, kad mano dukra atsidurtų panašiose situacijose, kur intuityviai pajausdavau, kad reikia rasti būdą pasitraukti iš tos aplinkos. Esu sulaukusi komplimentų, įvairių dviprasmiškų komentarų, bet pavojingų situacijų išvengiau.
Gal todėl, kad nebuvau blondinė ar juodaplaukė ir vyrų akyse nebuvau gražuolė, nes argi raudonplaukė gali būti gražuolė? Tas netipiškas įvaizdis mane kažkiek gelbėjo. Taip pat gelbėjo stipri nuojauta ir suvokimas, kad turiu eiti namo.
Žinomumas
Tada dar nebuvo gausu spaudos leidinių ir manęs paparacai nesivaikė. Žinomumas skausmingiausiai atsiliepė meninėje aplinkoje.
Savęs žvaigžde niekada nelaikiau, bet Dailės akademijoje patyriau nepakantumą, pagalių kaišiojimą iš kai kurių dėstytojų. Bet stengdamasi išsisukti iš tokių situacijų brendau kaip asmenybė.
Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose modeliai buvo lyginami su palaido elgesio merginomis. Sakydavo, kad su jomis neverta bendrauti, nes jos tuščios, kvailos, amoralios.
Aišku, ne visi dėstytojai laikėsi tokių nuostatų. Buvo suprantančių, ką veikiu ant podiumo, - jie objektyviai vertino mano kūrybines užduotis.
Podiumo pabaiga
Nusibodo. Apie modelius gal kiek negražiai pasakysiu - net jei esi labai graži, išraiškinga, vis tiek esi tik pakabas rūbui. Visada siekiau didesnių savirealizacijos tikslų.
Mados terapija padarė teigiamą įtaką mano mintims, savivertei. Kai suvokiau, kad aš - nei gražesnė, nei negražesnė už kitas merginas, ėmiau jausti rutiną.
Dėl ko visa tai? Išėjau, nors manęs niekas nevijo, pajutau, kad reikia pereiti į kitą etapą.
Taip. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta neatsitiktinai. Anuomet S.Gandžumianas ėjo tuo pačiu keliu, kad mane pamatytų. Ir mano kompleksai, išstypimas, iš prigimties balta oda tarsi buvo skirti tam, kad įveikčiau neigiamą patirtį.
Vaikystės patyčios
Na, jie elgėsi neapgalvotai, kaip dalis vaikų ir paauglių. Tuometiniame raidos etape jie nesuvokė, kokių pasekmių sukelia kitam žmogui.
Kartą tėvai nusivedė mane į filmą „Baidyklė“, kuriame vaidina Kristina Orbakaitė. Pažiūrėjusi jį pagalvojau: „O, tai apie mane.“
Bendraamžiai šaipydavosi, esu gavusi mušti. Būdavo, jų lyderiai pasakydavo kitiems, kad jei bendraus su manimi, ir jie gaus mušti. Man padėjo stiprus šeimos palaikymas.
Bet ar tik bendraamžiai buvo kalti? Dabar manau, kad ne. Visada veiksme dalyvauja dvi pusės. Išvaizdos negali pakeisti - gimiau tokia. Bet kalbant apie elgesį - gal tam tikri dalykai, kuriuos į aplinką skleidžiau, erzino mano bendraamžius?
Nebuvau kuo nors kitok...
Skyrybos
Žinoma aktorė Aurelija Tamulytė (50 m.) ir fotografas Raimundas Švilpa (54 m.) bendro židinio nebekursto - pora triukšmingai ir skausmingai pasuko skirtingais keliais, rašoma žurnale „Stilius“.
Aurelijai skaudžiausia, kad iki šiol negali įeiti į namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti savo daiktų, negali net paglostyti mylimo šuns Šanso.
„Pusantrų metų, kol vyksta skyrybų procesas, tęsiasi žudanti įtampa. Kaip tai ištveriu, ir pati nesuprantu. Dabar aš - ant bedugnės krašto nulaužtais sparnais. Svarbiausia - atsistoti“, - sako Aurelija.
Kai bendras jų gyvenimas pradėjo dužti ir dabar, kol vyksta skyrybos, ji patiria didžiulį stresą ir įtampą, susirgo depresija, tad negalėjo vaidinti spektakliuose ir taip užsidirbti pragyvenimui. Negana to, sutuoktinio buvo išvyta iš namų Palangoje, o grįžusi į Vilnių rado pakeistą buto spyną.
„Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, - neslepia A.Tamulytė.
Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia - ir kolegių intrigų buvo labai daug.
Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“ Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“
„Mūsų moterys gyvena išsigandusios. Viskas yra vyrų pusėje, jie čia - karaliai. Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchatas ir iš to niekaip negalima išbristi. Moteris - antrarūšis žmogus, vyras bet kada ją gali išmesti iš namų. O kas tada apgins moterį?
Viskas paremta pinigais, o didesnius pinigus uždirba vyrai. Nėra pagarbos moteriai - ji traktuojama labiau kaip tarnaitė. Vyrai asmenybių šalia savęs nenori. Šalia turi būti patarnaujanti moteris. Ji uždaryta auksiniame narvelyje kaip gražus paukštelis, palesinama trupiniais. Tada ji nepavojinga, rami, niekur neišbėgs, neišskris. Ją išlaikyti nereikia daug pastangų. O asmenybė gali ir išskristi, ji nori diskutuoti, nori būti lygiavertė vyrui, nori su juo kalbėtis ta pačia žmonių kalba.
Visa tai aš jau patyriau. Kai moteris pajunta, kad yra nereikalinga, tegul sukaupia visas jėgas kaip paukštis audroje. Nors ir vienu sparnu, bet vis tiek jis skrenda. Taip ir moteris - tegul eina savo keliu.“
„Labai sunkiai. Perskaičiusi teismo nuosprendį patyriau lengvą šoką. Tikrai nesitikėjau, kad gyvas žodis, liudininkai nieko nereikš, kad šiais laikais teismuose lemia tiktai popierius ir surinkti pirkinių čekiai. Jausmai, meilė nieko nereiškia.
Nors pats statybines medžiagas pirkai, pats piešei sienas, bet jeigu neturi dažų čekio, nieko neįrodysi. Tu esi niekas - popierius yra viskas. Ir man žiauru, kad nelieka ryšių tarp žmonių, lieka tik tai, kas parašyta. O parašyti gali nulenkęs galvą, paslėpęs sąžinę. Tiesiog formaliai gali parašyti žmogui viso gyvenimo nuosprendį ir nulemti jo likimą pagal buhalterinius duomenis, o tai labai žiauru.
Kai mudu su Raimundu susipažinome, buvo didžiulė meilė, didžiulis noras jam padėti, mes viską darėme kartu. Bet aš nesupratau, kad reikia rinkti tuos nelemtus čekius. Kad ir kaip mylėtum, niekas nėra apsaugotas nuo tos baisios skyrybų dienos.
Teisme negalėjau įrodyti, kad ne tik jis, bet ir aš - abu įrengėme Vilniaus ir Palangos butus bei fotostudijas, kiek savo lėšų ir sveikatos įdėjau į tuos butus, kad padėjau jam dirbti fotostudijose. Aš nerinkau čekių. Nerinkau popierių.“
„Baisiausias melas, kad jis man butą padovanojo. Tą butą, paėmusi paskolą iš banko, nusipirkau iš R.Švilpos dar pusmetis iki mūsų vestuvių, jis įformintas mano vardu. Mudu susituokėme 2008 metų pavasarį. Už jį moku bankui paskolą nuo pat pirmos dienos. Dar liko mokėti 10 metų.
Juk aš ir suradau Užupyje tą butelį. Jame iš pradžių ir gyvenome, jį vadinome „ofisėliu“. Kai mūsų gyvenimas pamažu pradėjo virsti košmaru, prašiau - leisk mane į tą butelį, juk jis man priklauso, išsiskirkime gražiai. Ne, gyvenk čia - bendrame bute. Tai reiškė - peškimės ir toliau. Arba - laužk duris ir įeik ten, išvaryk nuomininkus. Nepatinka - skirkis.
Ir į Palangos butą įleido nuomininkus. Naktimis vaikštau aplink tą namą, matau - šviesos dega, mano lėlė kabo ant sienos, mano kaktusas stovi ant palangės, mano šuo, girdžiu, loja, bet neleidžia man net jo paglostyti.
Man širdis plyšta pusiau, kai einu naktį aplink tą namą. Žmonės klausdavo - tai kodėl neinate namo? Negaliu įeiti, sakau. Metus niekas nieko nežinojo. Man buvo gėda pasakyti, kad mane išmetė kaip šiukšlę. Be teisės sugrįžti. Tai įvyko 2018-ųjų vasarą.“
Po konflikto man buvo pasakyta - viskas, žiurke, dabar aš tave sunaikinsiu. Ir tada aš bėgau į Palangą. Anksčiau dirbau penkiuose teatruose, vaidinau net trisdešimtyje spektaklių. Man kur nors reikėjo mokytis tekstus. Ten būdavo ramybė. Ten aš mokiausi, ten dirbau. Jis būdavo daugiau Vilniuje. Aš atvažiuodavau į Vilnių jau pasiruošusi darbui.
Kadaise jis buvo pasakęs: Palanga bus tavo, o Vilnius - mano. Man skausmingiausia, kad išmetė iš namų prie jūros. Ten, kur aš viską sukūriau, įrengiau, gyvenau, teismas man nepaskyrė iš to didelio buto nė mažiausio kambarėlio. Ten buvo pagrindiniai mano širdies namučiai.
Aš - jūros vaikas, Palangoje daug sportuodavau, plaukiodavau. Man buvo labai svarbu išeiti į sceną fiziškai gerai pasirengus. Juk sveikame kūne turi būti sveika siela. Arba gražiame kūne graži siela. Man vienintelė galimybė buvo tai daryti Palangoje. O jis viską išvertė į kitą pusę - neva aš ten mezgu romanus su kažkokiais vyrukais.
Vieną rytą jis atvažiavo į Palangą ir pasakė - dink, čia jau ne tavo namai, tuoj čia viskas bus išnuomota. Mane ištiko šokas. Kilo beveik muštynės, aš kovojau už save. Net iškviesti pareigūnai manęs neįleido į namus. Jie paiso tiktai popieriaus. Padaviau pasą, jūs - Tamulytė, pasakė, ne Švilpa, o buto savininkas - Švilpa, tad jūsų negalime įleisti, durų laužti negalime. Sakau jiems - aš čia gyvenu 13 metų, čia visi mano daiktai likę.
Ką aš turėjau daryti? Buvo jau naktis. Sėdau į mašiną ir išvažiavau į Vilnių. Tiktai su šortais, kaip stoviu, ir savo šuneliu Šansu, drabužių ir daiktų neleido susirinkti. Atvažiuoju vos gyva. Ieškau raktų - nėra, pasirodo, nusegė Palangoje. Žinojo, kad grįžusi į Vilniaus namus neįeisiu.
Paliktas tiktai „ofisėlio“, kurį nugyveno nuomininkai studentai, raktas. Atidarau duris, o ten - krūva daiktų: sumesti seni teatro drabužiai, kelios mano senelių kėdės išlaužytomis kojomis. Kaip jis įsivaizdavo, kad čia gyvensiu? Nei virdulio, nei lovos. Dalis mano drabužių sukišta į dulkinus šiukšlių maišus.
„Nebuvo jokių meilužių. Jeigu būčiau turėjusi meilužių, kaip jis įsivaizdavo, tikrai man nebūtų reikėtų taip vargti, skursti ir gyventi pusbadžiu. Aš bėgau bet kur, kaip žmonės bėga iš karo. Bėgau kaip nuo ugnies, kad išsigelbėčiau nuo to žmogaus. Nuvažiavau pas advokatą ir paprašiau - padėkite.
Raimundas vis kartodavo - aš niekada nedirbsiu. Niekada. Save išlaikiau ir išlaikau pati. Jis niekada nebuvo dosnus. Per 20 metų yra padovanojęs kvepalų, labai gražų didelį veidrodį marmuriniais rėmais. Čia bus tau, pasakė. Bet teisme jį atsiėmė pamelavęs, kad tai - jo senelio palikimas.
Panašus:
- Aurelija Tamulytė: Įkvepianti Biografija, Sėkminga Karjera ir Privatus Gyvenimas Atidengtas
- Aurelijos Tamulytės Biografija: Įkvepiantis Gyvenimas ir Sėkminga Karjera
- Neįtikėtina Laimos Tamulytės-Stončės Gyvenimo Kelionė: Iššūkiai, Kurie Keitė Visą Jos Likimą!
- Rachel Abbott „Svetimas vaikas“: Įtraukianti Apžvalga ir Įdomi Autorės Biografija
- Unikalūs kiaušinių dažymo triukai: kaip sukurti įspūdingus raštus naudojant kojinę!