Pagalvojus apie laidotuves turbūt ne vien mane nupurto šaltukas. Nes net ir laidotuvės pavaldžios madai, nes ir laidotuvių papročiai keičiasi kartu su žmonių gyvenimo būdu ir mentalitetu. Mūsų protėviai visuomet tikėjo, kad mirusysis patenka į kitą pasaulį, kuriame ir gyvena. Baltų tikėjime nebuvo nebūties.
Šiuolaikinio žmogaus įsivaizdavimuose nebūties taip pat nėra, tiesiog pomirtinį gyvenimą daugelis suvokia kaip mums nesuvokiamą pasikeitimą. Kaip kažkas pasakė: pamėgink išaiškinti viščiukui kiaušinyje, koks puikus gyvenimas jo laukia, kai jis išsiris, kas yra žolė, kas yra tas PASAULIS. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų laukiantį pomirtinį gyvenimą. Tikiuosi.
Laidojimo Tradicijos
Grįžkime prie mūsų protėvių tradicijų. Baltai žmogų laidojo trimis būdais: keldami mirusįjį į medį, laidodami žemėje ir kremuodami (oras, žemė ir vanduo). Deivė Motina buvo siejama su žeme, o mirusiojo užkasimas buvo laikomas šios deivės išniekinimu, todėl kūną keldavo į medį, o užkasdavo tik tuomet, kai iš jo likdavo tik kaulai. Šis paprotys buvo mažiausiai paplitęs.
Labiau nusistovėję baltų laidojimo papročiai stebimi nuo II amžiaus po Kristaus. Tuomet mirusiuosius imta laidoti žemėje, kiek vėliau prie mirusiųjų buvo dedamos įkapės. Tai buvo ištisas mokslas, pvz., indai buvo sudaužomi tam tikru būdu, kadangi tikėta, kad kitame pasaulyje taip sudaužyti indai vėl įgaus pirmapradį savo pavidalą.
Tikėta, kad pomirtiniame pasaulyje yra veidrodinė orientacija, dėl to ir įkapės dedamos veidrodiniu principu, t.y. Visa kas nauja yra gerai pamiršta sena. Atrodytų, kremavimas šiuo metu Lietuvoje tampa vis populiaresnis, vyresnės kartos žmonės ne visuomet „priima“ tokį kūno paruošimo laidojimui būdą, tačiau istoriniai šaltiniai byloja, kad kremavimas įsivyravo jau V amžiuje, o XII-XIII amžiais kremavimas tapo vienintele laidojimo forma visoje Lietuvoje.
Išsamiai aprašoma kaip buvo sudeginti didieji Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis. Tikėta, kad deginant išlaisvinama mirusiojo siela. Istorikas J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmojoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą, ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais.
Palaikai būdavo supilami į įvairiausių formų urnas, kai kurios urnos turėdavo net individualius veido bruožus, buvo išbraižomi mitologiniai vaizdiniai, pavyzdžiui, Saulės vežimas, dangaus žirgai. Mirusiojo „namelis“ būdavo užpilamas žemės kauburėliu. Baltai turėjo tris laidojimo apeigų dalis, tai: šermenys, pašarvojimas ir laidojimas.
Vienu metu netgi gyvavo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tikėta, kad taip puotos metu dalijamasi maistu ir gėrimais ne tik su gyvais ar mirusiais, bet ir su dievybėmis. Šarvojimo metu mirusysis buvo rengiamas pomirtiniam gyvenimui, jo metu taip pat buvo rengiama puota su šokiais ir žaidimais, siekiant palengvinti mirusiojo išėjimą į pomirtinį gyvenimą.
Svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę ir palenkti ją dovanomis, kad ji likusiems gyviesiems nekenktų. Tuo paaiškinama, kad prie mirusiojo šauksmu, raudomis, giesmėmis, maldomis buvo keliamas triukšmas. Beje, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo draudžiama minėti mirusiojo vardą, kadangi tikėta, kad, pavadinus vardu, jis gali sugrįžti.
Taip pat mirusiajam kuo greičiau buvo užspaudžiamos akys, kad neviliotų likusių gyvų į „aną“ pasaulį. Mirusiojo nei prausti, nei rengti negalėjo artimi giminės, lygiai kaip ir duobę kasti - tai turėjo daryti svetimi. Pačios laidotuvės taip pat turėjo savo tradicijų. Viena ilgiausiai gyvuojančių iki šių dienų išlikusi tradicija - gedulo apdarai.
Europos laidojimo etiketo pagrindas - Prancūzijos karalių laidotuvės. Pirmasis laidotuvių protokolas buvo atspausdintas XV amžiuje. Pavyzdžiui, protokole buvo rašoma, kad artimiausi mirusiojo giminės procesijoje turi eiti pirmieji. Karališkosiose laidotuvėse procesijos eiliškumas taip pat buvo griežtai nustatytas.
Po šeimos narių eidavo draugai bei mirusiojo tarnai, po jų sekė teisėjai ir merai, po jų sekė dvasininkai. Iki Viktorijos laikų viduriniosios ir aukščiausios klasės damos buvo laikytos pernelyg trapiomis, kad galėtų dalyvauti laidotuvėse. Aukščiausiojo luomo atstovų garbės reikalu buvo laikoma pasirūpinti puošniomis laidotuvėmis taip pagerbiant mirusiojo atminimą.
XVI-XVII a Anglijoje laidotuvių išlaidos kai kuriais atvejais galėdavo viršyti net metines pajamas. Prabangių laidotuvių bumas inicijavo laidotuvių namų steigimąsi. Indai šventos upės Gango krante kremuoja mirusiojo kūną ir pelenus suberia į upę.
Induizmą išpažįstantys asmenys tiki, kad šios apeigos suteikia sielai amžiną gyvenimą. Indijoje gyvuoja daugybė kitų tikėjimų. Antai zoroastrizmo pasekėjai mirusiuosius pagerbia kitaip. Po daugybės apeigų ir maldų velionio kūnas nešamas į „tylos bokštą“ - dakhmą.
Atviroje bokšto aikštelėje kūnas išrengiamas ir paliekamas maitvanagiams sudoroti. Artimieji tuo tarpu netoli esančioje šventykloje meldžiasi už mirusiojo sielą. Teigiama, kad paukščiai sudoroja kūną vos per pusvalandį. Praėjus trims dienoms, kiekvienas dalyvavęs šiose apeigose praneša kiek pinigų paaukos kokiam nors labdaringam tikslui, manoma, kad tai geriau nei skirti lėšas paminklo statymui.
Beje, zoroastristai tiki, kad kuo doresnis žmogus buvo, tuo daugiau blogio jėgų patenka į jo kūną, kad jį nugalėtų, būtent dėl to kūnas atiduodamas maitvanagiams, kad savo „purvu“ nesuterštų to, kas šventa, t.y. Islamą išpažįstančios tautos kūną turi palaidoti iki kitos dienos saulėlydžio.
Kūnas nuprausiamas, iškvėpinamas, susukamas į lininę drobulę, mirusiojo pėdos atsukamos Mekos link. Kūnas neguldomas į karstą, bet suvyniojamas į baltos drobės arba kartūno savaną. Neštuvų su mirusiuoju nešimas laikomas garbingiausia pareiga, jį nešantiems atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės. Tuo tarpu musulmonėms laidotuvėse dalyvauti draudžiama.
Nėštumas ir Laidotuvės: Ar Tai Saugus Derinys?
Ar nėštumo metu galima eiti į laidotuves? Tai klausimas, kuris kelia nerimą daugeliui būsimų mamų. Nėštumas - ypatingas laikotarpis, kai moteris ypač jautriai reaguoja į bet kokius išorinius veiksnius. Laidotuvės - emociškai sunkus įvykis, galintis sukelti stresą, liūdesį ir nerimą.
Laidojimo apeigos organizuojamos individualiai, atsižvelgiant į mirusiojo pageidavimus, jeigu tokie buvo pareikšti, į laidojamo žmogaus tikėjimą, amžių, jo buvusius pomėgius ir kitus dalykus, tačiau yra ir bendros nerašytos taisyklės, kurių Lietuvoje daugiau ar mažiau laikomasi. Giminėms ir draugams užuojautą įprasta pareikšti iš karto, vos tik sužinojus apie jo artimojo mirtį, tuo pačiu pasiūlant ir savo pagalbą, paklausiant, kur ir kada bus pašarvotas mirusysis. Jeigu nėra galimybės susitikti, nereikėtų baimintis nelaimės ištiktam draugui paskambinti telefonu, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad kalbėsite su skausmą išgyvenančiu žmogumi, todėl reikėtų pasistengti prisitaikyti prie jo emocinės būklės - jeigu jaučiate, kad jam reikia išsikalbėti, išklausykite, jeigu nenori bendrauti - būkite lakoniški.
Emociniai Aspektai
Oficiali užuojauta reiškiama atėjus į šermenis. Reikšdami pagarbą mirusiajam ir jo gedintiems artimiesiems, laidotuvėse stengiamės nedrumsti ramybės ir neblaškyti dėmesio ryškiomis drabužių spalvomis ar įmantriais medžiagų raštais, akį traukiančiais papuošalais ar aksesuarais. Įprastos gedulo spalvos - juoda, violetinė, tamsiai mėlyna, balta.
Vyrai dažniausiai dėvi juodus arba vienspalvius tamsius kostiumus, moterys - juodas ar tamsias sukneles ir kostiumėlius. Galima segėti juodą juostelę, užsimesti juodą šalį. Prie mirusiojo karsto padedama gėlių arba vainikas, jo atminimas pagerbiamas tylos minute arba sukalbant maldelę. Priėjus prie artimą žmogų laidojančio asmens jam paspaudžiama ranka arba jis apkabinamas, pasakomi trumpi užuojautos žodžiai.
Jeigu nesate pažįstami, iš pradžių trumpai prisistatykite. Šarvojimo salėje kalbėkite tyliai. Ar aukoti pinigų? Vis dažniau žmonės prisideda pinigų aukomis tiems, kas organizuoja laidotuves. Dėl to kiekvienas apsisprendžia individualiai ir perduoda auką asmeniškai arba įmeta į specialią dėžutę, jeigu tokia yra pastatyta.
Jei į laidotuves einate vienas - užteks vienos ar kelių gėlių. Dažniausiai nešamos baltos arba pastelinių spalvų gėlės, vyrauja tradicija nešti dvi ar keturias (lyginis skaičius) gėles. Mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur visi vienas kitą pažįsta, vis dar daug žmonių lydi mirusiuosius į kapines, tačiau miestuose šiame etape įprastai dalyvauja tik patys artimiausieji ir tie, kurie nori pareikšti ypatingą pagarbą atsisveikinant.
Gedulingi pietūs skiriami giminėms, artimiesiems, iš toli į laidotuves atvykusiems žmonėms. Jeigu esate asmeniškai kviečiamas dalyvauti, atsisakyti būtų nemandagu. Pasakydami gerą žodį apie mirusįjį jo artimiesiems asmeniškai arba prie kapo ar gedulingų pietų metu taip pat pademonstruosite pagarbą. Jeigu negalėjote dalyvauti laidotuvėse, užuojautą pareikšti galite aplankydami gedinčius žmones vėliau.
Jeigu nėra galimybės susitikti, galima ir paskambinti telefonu. Tai reikėtų padaryti per dvi savaites, bet geriau ne pirmomis dienomis po laidotuvių. Jeigu susitiksite dar kartą vėliau, nereikėtų pirmam pradėti kalbėti apie mirusįjį, kad nebūtų atvertos begyjančios netekties žaizdos.
Gydytojų Rekomendacijos
Nėra vieningos gydytojų nuomonės, ar nėštumo metu galima eiti į laidotuves. Kai kurie gydytojai pataria vengti tokių renginių dėl galimo streso ir emocinio išsekimo, kuris gali neigiamai paveikti nėštumo eigą. Kiti gydytojai mano, kad dalyvavimas laidotuvėse gali būti svarbus gedėjimo procesui, o emocinė parama iš artimųjų gali būti naudinga būsimai mamai.
Ką Daryti?
Jei nusprendėte dalyvauti laidotuvėse, svarbu pasirūpinti savo emocine ir fizine gerove:
- Atsižvelkite į savo savijautą. Jei jaučiatės labai prastai, geriau pasilikti namuose.
- Papasakokite apie savo jausmus artimiesiems ar draugams.
- Jei jaučiatės neramiai, pasitarkite su savo gydytoju.
- Stenkitės vengti ilgo buvimo šarvojimo salėje.
- Pasiimkite vandens ir užkandžių, kad išvengtumėte alkio ir dehidratacijos.
- Atsipalaiduokite ir pailsėkite po laidotuvių.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Rūgštis nėštumo metu: kaip sumažinti diskomfortą?
- Valerijono tabletės nėštumo metu: ar saugu? Poveikis, dozės
- Laima Vaikulė: Įkvepianti gyvenimo istorija ir paslaptys, kurias privalote sužinoti!
- BMX dviračiai vaikams: kaip išrinkti tinkamą?