Vasario 20 dieną į Amžinybę iškeliavo Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, partizanas, palangiškis Kazimieras Algirdas Pečiukonis. Jam buvo 95-eri. 2025 m. vasario 26 d. į Amžinojo poilsio vietą buvo palydėtas partizanas, dimisijos leitenantas, politinis kalinys ir tremtinys Kazimieras Algirdas Pečiukonis.
Su Kazimieru Algirdu Pečiukoniu galima atsisveikinti Palangos laidojimo namuose vasario 25 dieną (antradienį) nuo 16 val. Trečiadienį 11 val. urna iš laidojimo namų išnešama į Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Šv. mišios už mirusįjį bus aukojamos 11.30 val.
Jaunystė ir įsitraukimas į pasipriešinimą
Kazimieras Algirdas gimė 1929 m. sausio 1 dieną Lazdijų apskrityje Rudaminoje. Algirdo tėtis, Lietuvos kariuomenės savanoris, čia gavo žemės ir įsikūrė. Be Algirdo šeimoje augo dar šeši vaikai. Nuo mažų dienų tėvai, o ypač tėvas, Šaulių sąjungos vadas, vaikams skiepijo meilę tėvynei. Netgi savo mirties dieną jis vaikams prisakė: „Būkite ištikimi Motinai Tėvynei, nesiklaupkit atėjūnams...“ Šių tėvo priesakų A. Pečiukonis laikėsi visą gyvenimą.
„Atėjus rusams buvau jaunas berniokas. Tada dar daug ko nesupratau. Iki šiol atsimenu savo nuostabą klausant „naujosios valdžios“ atstovų. Jų žarstomų šviesaus rytojaus pažadų, sovietinio režimo pranašumo šlovinimo. Baisiausia buvo tai, kad kas nepakluso, nepatikėjo skleidžiamais melais, buvo areštuojami, tremiami. Išvežė mano lietuvių kalbos mokytoją, Rudaminos miestelio šviesuolį. Jau tada pajutau neteisybę“, - prisiminė A. Pečiukonis.
1945-1946 metais Algirdas mokėsi ir baigė finansininkų kursus Vilniuje. Juos baigęs sugrįžo į tėviškę, Lazdijus, ir įsidarbino miestelio finansų skyriuje. Dirbdamas mokesčių inspektoriumi jis palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais. Laikui bėgant saugumo organai Algirdą ėmė įtarinėti ir 1946 m. jį suėmė.
„Pirmą kartą pakliuvus į nelaisvę pavyko pabėgti. Prižiūrėtojui pasiskundžiau, kad man negerai su viduriais, tai jis mane leisdavo į tualetą ir nerakino durų. Tualete buvo langas be grotų. Palaukiau nakties ir įsitikinęs, kad visi miega, šmurkštelėjau pro langą. Pabėgęs nusigavau pas partizaną Antaną Pečiulį-Baritoną, kuris mane kitą dieną pristatė Vytauto rinktinės štabo viršininkui Kunigaikščiui. Viršininkas, išklausęs mano pareiškimą partizanauti, tam pritarė ir rekomendavo Tauro apygardos štabo ryšininkui Juozui Išganaičiui-Dėdei Kaune.
Palaikydamas ryšį su partizanais A. Pečiukonis vykdė ir tam tikras užduotis. Viena iš svarbiausių buvo aprūpinimas šoviniais. Šovinių už naminukės butelį buvo galima gauti iš rusų kareivių. Iš tų pačių kareivių Algirdas išsimainė ir pistoletą „TT“.
Praėjęs karinį parengimą ir davęs priesaiką Algirdas buvo išsiųstas į Kauną. Įrodžius savo atsidavimą prisiimtai veiklai, 1947 m. jis buvo paskirtas iš kelių būrių sujungtos Birutės rinktinės kuopos vadu.
Arestas, tardymai ir tremtis
1947 metais saugumiečių surengtoje pasaloje būrio vado Jono Marcinkevičiaus-Trimito bute jis buvo suimtas. Kauno saugumo rūsiuose prasidėjo nežmoniški alinantys tardymai. Tardytojai garsėjo savo žiaurumu. Senolis iki šiol prisimena nepakenčiamą skausmą ir mušimą, spardymą kaustytais kareiviškais batais iki sąmonės netekimo. Iš pradžių jaunuolį kvotė vieną, o vėliau kartu su Antanu Lukša. Kankinami partizanai neišdavė kovos draugų. Už tai paskirta karcerio bausmė. Patalpa maža ir iki kulkšnių pilna ledinio vandens.
1948 metų pavasarį laukė kelionė į laisvės atėmimo vietą. Vežė kaip įprasta - gyvuliniuose vagonuose. Kelionė į Sibirą truko apie dvi savaites. A. Pečiukonis pateko į Sverdlovsko srities lagerį taigoje. Iš pradžių dirbo krovikų brigadoje. Į vagonus kraudavo labai sunkius rąstus. Vėliau, susižeidus koją, Algirdą perkėlė į miško kirtimo barą.
Tremtiniui iš Lietuvos pasisekė. Medicinos punkto vedėjas išsikalbėjo ir paklausė, ar jis ką nors turi bendro su medicina. Jaunasis kalinys linktelėjo galva. Vedėjas davęs pieštuką liepė rašyti. Lotyniškai padiktavo receptą. Taip 1949 m. prasidėjo felčerio darbas. Iš pradžių medicinos punkte, o vėliau lagerio ligoninėje.
Gyvenimas po lagerio
Iš lagerio perkeltas į Kazachstaną, A. Pečiukonis tapo pusiau laisvu žmogumi. Įsidarbino sanitarijos-epidemijos stotyje gydytojo padėjėju. Grįžęs į Lietuvą, dėl sovietinių pareigūnų griežto verdikto, neturėjo galimybės studijuoti. Algirdui kilo išganinga mintis grįžti į Dzūkiją. Vėliau Algirdas perkeliamas dirbti į Prienus. Išsamiau domėtis kino pasauliu fotografą mėgėją paskatino įsakymas Algirdą iš Prienų perkelti dirbti į Vilniaus sanitarinę-epideminę stotį. Jis pasakoja: „Nors dirbau medicinos srityje ir nesiskirdavau su fotoaparatu, vis dažniau svajojau susitikti kino pasaulyje besisukantį žmogų.
1991 metų sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje Algirdą sugrąžino į ginkluoto pasipriešinimo metus. Tą lemtingą naktį Algirdas buvo sužalotas ir iš dalies prarado klausą, yra pripažintas nukentėjęs per sausio 13-osios įvykius.
Senolis nusprendė su jį varginančiomis ligomis kovoti sveikuolišku gyvenimo būdu. Vyras nuvyko į Palangą, sveikuolių mokyklą. Nuo lemtingo žingsnio sulaikydavo rutina, o ypač - išpuoselėtas sodas. Sukaupęs visą drąsą apie puoselėjamą svajonę Algirdas papasakojo žmonai.
Jam ramybės nedavė lagerio, tremties metai. Pasitaręs su kitais tremtiniais nusprendė Palangoje įsteigti tremties muziejų. Jam vadovavo visuomeniniais pagrindais.
A. Pečiukonio gyvenimo patirtis ir vidinis įsipareigojimas laisvei liudija sudėtingą mūsų valstybės istoriją.
žymės: #Gime
Panašus:
- Algirdo Brazausko gyvenimo paslaptys ir įspūdinga veikla, kurią verta žinoti
- Algirdas Brazauskas: Įspūdinga Biografija ir Politinės Karjeros Paslaptys
- Algirdas Brazauskas: Įkvepianti gyvenimo istorija ir politinė karjera
- Atraskite Tobulą Raudoną Vaikišką Striukę – Stilinga, Patogi Ir Saugi Jūsų Mažyliui!
- Geriausi Karnavalinių Kostiumų Nuomos Patarimai Vaikams – Atsiliepimai ir Išsamios Apžvalgos