Prieš 13 metų susituokę Aistė ir Rokas kartu ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Kaip jiems tai pavyksta?
Į neseniai nušurmuliavusią Vilniaus knygų mugę, kurioje buvo pristatytas leidinys „Skylėnų dainos”, vilniečių šeima atėjo kartu su trimis sūnumis. Jauniausiam jų Eivydui - keturi mėnesiai, Rapolas - 11-metis, Ugniui - 7-eri.
Šeimos dinamika ir kūrybinis bendradarbiavimas
Aistė: Gal pakaitomis? Kai vienas pavargsta, perima kitas. Tik scenoje esame pasiskirstę įtakos zonomis. (Juokiasi.) Yra dainų, kurioms aš rašiau eiles, o Rokas - muziką, yra ir atvirkščiai, be to, turime ir kitų autorių.
Rokas: Su Aiste esame partneriai, kurie vienas kitą papildo, čia slypi mūsų šeimos stiprybė. Dėl to mes vis dar nenuleidžiame sparnų.
Mūsų šeimos pajamos - vien iš kūrybos, dėl to labai džiaugiamės. Tačiau apie 80 proc. darbo, kurį atliekame, nėra susiję su kūryba. Tai - vadyba, administracinis darbas, privalai ir tai gerai išmanyti.
Auginant vaikus ir kuriant muziką
Aistė: Rokas nemaitina krūtimi, todėl jis naktimis ir nesikelia. Naktis - mano laikas, kurį galiu sau skirti, nemąstau, ar tai gerai, ar ne. Diena, naktis - viskas sukasi ratu, apie nieką negalvoju.
Rokas dalyvavo gimdyme. Visi mūsų trys sūnūs išvydo pasaulį jam būnant šalia.
Aistė: Neturime kitos išeities, nors dar nenorėjau vežtis Eivydo, kurį tenka maitinti krūtimi.
Rokas: Neturime auklės. Niekada jos neturėjome, nei kai gimė Rapolas, nei kai atsirado Ugnius. Bet mes nesiskundžiame.
Aistė: Ne, taip nebūna, mums nėra dėl ko pyktis, kūryba mūsų nesupriešina. Per tą laiką, kai esame kartu, aš atradau save.
Rokas: Kartu su Aiste esame gal 12, o gal 15 metų? Neprisimenu. Išmokome būti kartu tiek šeimoje, tiek scenoje.
Mes nesivaržome dėl pripažinimo, nekonkuruojame tarpusavyje, todėl neskaičiuojame, kas daugiau pasirašė autografų.
Man neįpirši minties, kad visi žmonės yra priešai, o ypač vyrai ir moterys. Moteriška ir vyriška energija papildo viena kitą, bet vyro ir moters kūryba niekada negali supanašėti.
Visuose gimdymuose mes buvome kartu - ne dėl mados, kaip nemaža dalis vyrų. Prieš tai lankiau specialius kursus, kad aiškiai žinočiau, kaip turėsiu elgtis.
Kūrybos laikas ir įkvėpimas
Aistė: Skrajojimo laikai baigėsi. Kai yra maži vaikai, turi viską gerai suplanuoti. Arba reikia daugybės padėjėjų. O mintys, kurios buvo pristabdytos, įgyvendinamos vėliau, jos niekur nedingsta.
Rokas: Aš nesu lepus, nebėgu nuo buities, galiu kurti bet kur ir bet kada, man nereikia išskirtinių sąlygų, išankstinio nusiteikimo.
Galiu kurti virtuvėje, vonioje, kraudamas nešvarius drabužius į skalbyklę, plaudamas grindis - buitis manęs nežudo.
Žinoma, kai išvykstu į gamtą, galiu viską pajausti kur kas labiau, bet ne visada turiu tokią prabangą.
Kai kuriu dainą, nebūtinai turiu groti, ji lindi galvoje - mąstau apie idėją, tekstą. Daina mezgasi širdyje, ji gali augti dieną, o gali - metus.
Man nereikia, kad mūza nusileistų iš dangaus. Nemanau, kad šeima yra kliūtis kūrybiniam darbui.
Svajonės ir palikimas
Aistė: Būtų puiku, jei mūsų dainos pasidarytų žmonių savastimi. Jos pradėtų antrąjį gyvenimą, grupė „Skylė” yra sukaupusi nemažai dainų, tai rimtas palikimas.
Kai kokia nors jaunimo grupė atlieka mūsų dainas, man tai teikia džiaugsmą. Pamenu, pernai pavasarį lankėmės Panevėžyje, kur buvo surengta poezijos šventė, vietos roko grupė, mums atvykus, paruošė staigmeną - užgrojo mūsų dainą.
Rokas: Jei koks nors mūsų kūrinys taps liaudies daina, man bus didžiausias pripažinimas. Romas Lileikis sukūrė dainą „Svajoklis”, bet dabar beveik niekas neprisimena, kas jos autorius. Daina tapo anonimiška.
Nežinau, ar Romas tuo džiaugiasi. Manau, kiekviena liaudies daina kažkada turėjo savo autorių. Jos perduodamos iš kartos į kartą, nes yra ne tik melodingos, bet ir prasmingos, kiekvienas žodis vertas aukso.
Neatsitiktinai atsirado leidinys „Skylėnų dainynas”, jis skirtas mūsų grupės 20-mečiui.
Šia proga galėjome išleisti dar vieną albumą ar surengti koncertą. Bet visa tai jau atsibodę.
Grupės "Skylė" veikla
O jo vaga ilga ir visko pilna: roko operos, miuziklai, projektai „Broliai“, „Dūšelės“, „Tilidūda“, dešimtys muzikos albumų, kino filmas. Pažįstantys Roką žino, kad vertybės jam svarbios, o į darbus jis panyra stačia galva. Gerbėjai tai itin vertina ir atsidėkoja ištikimybe. Vilniuje lapkričio 13 dieną teko paskelbti antrą - papildomą jubiliejinį „Skylės“ koncertą. Puiki gimtadienio dovana muzikantui ir kūrėjui.
Roko Radzevičiaus mintys apie gyvenimą ir kūrybą
Rokai, penkiasdešimt metų daug ar mažai? Susimąstai apie tai? Pastaruoju metu tenka, nors per daug ir nesureikšminu. Tik svarstau gal kiek daugiau apie ateitį. Pirma buvo pandemija, dabar karas Ukrainoje, ekonominiai sukrėtimai. Pradėjau galvoti: gal reikėtų susirasti žemiškesnį užsiėmimą... Kokį? Gal į kondicionierių montavimo kursus užsirašyti? (Juokiasi.) Aiškaus ir stabilaus darbo norisi...
Specialybė, kurią mokeisi universitete - istorija. Tačiau šio darbo nedirbai, nes studijuodamas pasinėrei į muziką ir neišneri iki šiol? Muziką atradau anksčiau - kai į trečią mokyklos klasę atėjo mokytojas J.Bikauskas iš Balio Dvariono muzikos mokyklos kviesti vaikų groti birbyne. Nelabai įsivaizdavau, kas tai, bet pakėliau ranką su kitais. Baigėsi tuo, kad iš visų atrinko mane. Sekėsi visai neblogai, bet dešimtoje klasėje pirmą kartą į rankas paėmiau gitarą ir visiškai nurovė stogą... Gitara atvėrė kitą pasaulį. Tai buvo milžiniškas atradimas - sukurti dainą! Kai atradau kūrybą, birbynė tapo tiek neįdomi, kad nenuėjau į koncertą su orkestru. Po šito mane išmetė iš muzikos mokyklos...
Bet birbyne moki groti iki šiol? Taip, ir kartais vis dar groju. Kaip soline ir bosine gitarom, gitarėle, ukulėle. Kai darau „Tilidūdos“ įrašus, viską įgroju vienas: ir būgnus, ir klavišinius..
Tai tu labai muzikalus... Visiškai ne! Antimuzikalus net. Nesugebėdavau birbynės susiderinti, niekaip natų negirdėjau... Bet taip negali būti. Neįmanoma kurti muzikos ir groti instrumentais neturint muzikinės klausos. Sakau nuoširdžiai - negirdėdavau natų. Nieko panašaus, ką gali žmonės su šimtaprocentine klausa. Tik kai pradėjau kurti dainas, ėmiau kažkaip kitaip suvokti muziką. Ne visai per natas, o labiau per jausminį skambesį. Per trisdešimt metų klausa, žinoma, išlavėjo. Dabar jau gal suderinčiau tą birbynę...
Bet juk gali natomis užrašyti savo dainas, roko operas, miuziklus? Galėčiau, bet itin retai tą darau. Man svarbiau įgyvendinti idėją, bet ne ją natom užrašyti. Žinote tą jausmą, kai atrodo galva sprogs nuo minčių, bet neįsivaizduoji, kaip jas įgyvendinti? Tai va taip man buvo: galva virė, pro ausis varvėjo visokios mintys, bet stengiausi visa tai paversti muzika, dainomis, projektais. Daug teko per tuos metus išsiaiškinti...
Kai įkūrei grupę „Skylė“, jau turėjai planų, kad gyvensi iš muzikos? Tokių minčių išvis neturėjau. Muzika buvo kažkas sakralaus. Niekaip nesusivedė, kad ją galima paversti pinigais. Todėl ilgai maniau, kad dirbsiu istorinį darbą, o muzika gyvens paraleliai kaip hobis.
Kokia istorijos sritis tave domino? Aš stojau į archeologiją. Gal penkiolikos metų su tėvais vasarą ilsėjausi prie Kretuono ežero ir ten vyko kasinėjimai. Skamba neįtikėtinai, bet nuėjau ir pasiprašiau, kad mane priimtų. Po to visi normalūs žmonės vasaromis važiuodavo prie jūros, o aš - kasti žemės. Romantiška buvo. Todėl ir stojau į istoriją, bet universitete susikūrė „Skylė“ ir reikalai pakrypo visai kita linkme.
Grupei „Skylė“ šiemet jau trisdešimt. Pirmus dešimt metų buvote studentiška-akademine grupe. Kada jūsų klausytojų ribos išsiplėtė? Ko gero apie 1997 metus, bendradarbiavimas su „Miraklio“ teatru atvėrė naują lauką. Padarėm kelis spektaklius ir ta patirtis buvo neįkainojama. Kai buvau ketvirtam kurse, įstojau į Suomijos universitetą ir net gavau ten stipendiją. Turėjau išvažiuoti, bet atėjo „Miraklio“ meno vadovė Vega Vaičiūnaitė ir paklausė, ar galėčiau sukurti muziką spektakliui „Žmogus ir aušrinė“. Tada tikrai susidūriau su rimčiausia dilema. Jei būčiau išvažiavęs, šiandien būčiau labiau mokslininku. Bet pasirinkau muziką, tai man pasirodė svarbiau.
Būtum išvykęs į Suomiją ir nebūtų „Skylės“, projekto „Broliai“, „Dūšelių“, roko operų „Jūratė ir Kastytis“ ir „Gervazo dūzgės“, miuziklo „Eglė žalčių karalienė“, „Tilidūdos“,„Kakės Makės gimtadienio“...
O koks veiklos stabilumo garantas yra tavo šeima? Tai, kad jūs su Aiste Smilgevičiūte kartu grojate, kuriate, gyvenate? Nelengva juk visada ir visur kartu? Nėra lengva, bet per tiek metų susidėliojome ir kitaip jau neįsivaizduojame. Aš stabilus ir konservatyvus. Jei jau prisirišu, einu ta vaga, kaip ištikimas darbinis jautis. Nemėgstu blaškytis.
Ar tavo šeimai sunku gyventi su tavimi, nuolat kūrybiniame procese esančiu? Jie pripratę. Žino, kad nebūtinai girdžiu ir matau, kas darosi aplink. Kartais panyru į savo pasaulį ir tada manęs čia nėra, net jei sėdžiu prie pietų stalo.
Pafantazuokime, kokie bus tavo ateinantys penkiasdešimt metų? Su sąlyga, kad pasaulis nesugrius? Norėčiau perduoti kažkam savo žinias ir patirtį. Norėčiau daugiau laiko skirti socialiniam darbui, pagalbai kitiems. Norėčiau tapti seneliu. Ir tikrai norėčiau dar įgyti kažkokį žemišką amatą. Aš apie tuos kondicionierius visai nejuokavau...
Roko Radzevičiaus šeimos įtaka kūrybai
„Apie mamą dainų daug parašyta, apie tėvą - gerokai mažiau“, - šypteli R.Radzevičius. Jis pasakoja, kad tėvo, garsaus menininko, tapyba jam nuo vaikystės darė didelę įtaką. Net dabar kurdamas muziką ir rašydamas dainų žodžius, jis mąsto vaizdais. Neretai jie jo galvoje iškyla, kaip paveikslai. Galima net teigti, kad „Skylės“ kūryba - labai tapybiška.
„Skylės“ lyderio abu tėvai buvo dailininkai, tačiau, pasak Roko, būtent tėtis buvo tas „patologinis“ menininkas, kuris netapyti negalėjo. Be teptuko rankose jis savo tėvo neįsivaizduoja. Net anksčiausiuose vaikystės prisiminimuose mato jį nuolat stovintį prie molberto ir kuriantį. Prieš metus dainininkas talentingojo tėvo neteko. Romualdas Radzevičius buvo vienas produktyviausių Lietuvos tapytojų. Jis kūrė iki paskutinių gyvenimo dienų. Nenuostabu, kad po dailininko mirties sūnui atiteko milžiniška jo paveikslų kolekcija, kurioje šimtai darbų.
„Tikslaus skaičiau net nežinau, bet dabar juos kataloguoju, atrinkinėju. Labai noriu surengti geriausių tėčio darbų parodą ir galbūt kažkaip ją susieti su savo koncertu. Tie paveikslai - didelė dalis mano vidinio pasaulio, jie suformavo mane kaip žmogų ir dainų kūrėją“, - sako R.Radzevičius.
Dainoje „Tėvo ranka“ yra ir labai asmeniškų, tik jos autoriui gerai suprantamų, užuominų. Joje galima išgirsti ir vieno garsiausių „Skylės“ albumų „Lukiškių pieva“ pavadinimą.
„Tiesa ta, kad dainoje kalbu ne apie albumą, o apie realią pievą Lukiškių aikštėje. Vaikystėje gyvenau šalia. Su tėvu dažnai ten būdavome, ir šis miesto gamtos lopinėlis liko man kaip brangus vaizdinys, kurį perkėliau į dainas“, - prisimena Rokas.
Jis pats prisipažįsta tapybą užmetęs dar jaunystėje ir šiandien savo dvasinius išgyvenimus išliejantis muzika, ne paveikslais.
„Tačiau mūsų su Aiste sūnus Ugnius, ko gero, bus susigraibęs senelio genus. Nors jis irgi daug laiko skiria muzikai, tačiau matau, kaip puikiai piešia ir tikrai galėtų save realizuoti ir šioje srityje“, - sako dainininkas.
Panašus:
- Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius: Atraskite Muzikinės Šeimos Paslaptis ir Jų Vaikų Istorijas!
- Aistė Jasaitytė-Čeburiak: Įkvepianti Biografija, Sėkminga Karjera ir Šeimos Paslaptys
- Neįtikėtina Dr. Aistės Diržytės Biografija: Psichologijos Revoliucija, Kurią Turite Pažinti!
- Ar Nealkoholinis Alus Nėštumo Metu Iš Tikrųjų Saugus? Sužinokite Tiesą Čia!
- Skubios Pirmosios Pagalbos Vadovas: Ką Daryti, Jei Vaikas Užspringo ir Kaip To Išvengti