Žinoma dainininkė, grupės „Skylė“ narė Aistė Smilgevičiūtė-Radzevičienė drauge su vyru Roku džiaugiasi trimis sūnumis: 23-ejų Rapolu, 19-mečiu Ugniumi ir 13-mečiu Eivydu.
Šeimyninis projektas „Tilidūda“
„Propaguojam šeimyninį muzikavimą per šventes“, - juokiasi Rokas Radzevičius ir pristato teatralizuotą koncertą „Tilidūda“, kuriame dalyvauja visa jo muzikali šeima: žmona Aistė Smilgevičiūtė, sūnūs: Rapolas, Ugnius ir Eivydas.
„Tilidūda“ - teatralizuotas koncertas pagal garsiausias lietuviškas daineles („Tindi rindi riuška“, „Du gaideliai“ ir kt.). „Tilidūdos“ dainelės tokios populiarios, kad renka milijonines peržiūras internete. Dauguma vaikų žino jas mintinai ir dainuoja ne tik namuose, bet ir darželiuose, mokyklėlėse.
Žinomas ir mėgiamas daineles koncertuose atlieka ir vaidina patys „Tilidūda“ kūrėjai: dainuoja Aistė Smilgevičiūtė (mama), dainuoja ir gitara groja Rokas Radzevičius (tėtis), dainuoja ir kazoo instrumentu groja Eivydas (Jonas). Koncerte groja ir šoka kiškiai Ignotas ir Baltrus.
Aistė Smilgevičiūtė drauge su savo vyru Roku Radzevičiumi prieš dešimt metų sugalvojo harmonizuoti populiariausias lietuvių liaudies daineles, jas įdainuoti, sukurti mielus animuotus vaizdo klipus ir patalpinti internete. Dainelės žaibiškai išpopuliarėjo ir taip prasidėjo įkvepianti „Tilidūdos“ istorija.
Po dviejų metų duetas pagal daineles sukūrė teatralizuotą koncertą-muzikinę pasaką „Tilidūda“ ir įžengė į teatro sceną. „Tilidūdoje“ pasakojama apie berniuką poną Joną, kuris nenorėjo groti dūda ir ši įsižeidusi nuo jo pabėgo. Jonas su tėveliais leidžiasi dūdos ieškoti. Pakeliui jie patiria daug nuotykių bei sutinka daug draugų - žvėrelių ir paukštelių.
Teatralizuotame koncerte šiuo metu skamba 13 dainelių. Tarp jų - mažųjų mėgiamiausios, pačios pirmosios harmonizuotos: „Du gaideliai“, „Aš turėjau gaidį“, „Tindi rindi riuška“, „Šarkelė varnelė“, „Plaukė žąselė“ ir kitos. Vėliau prie jų prisijungė ir naujesni „Tilidūdos“ kūriniai: „Čip čipo“, „Skrido uodas“, „Staugia vilkas pagiry“, „Pempel pempel“.
Nuo pat atsiradimo „Tilidūdos“ projektą lydėjo neišsenkanti sėkmė ir begalinė žiūrovų meilė. „Du gaideliai“ internete peržiūrėti jau 11 milijonų kartų. „Aš turėjau gaidį“ gali pasigirti net 16 milijonų peržiūrų.
Vaikų vaidmenys „Tilidūdoje“
Vaikiškų dainelių projekte „Tilidūda“ tėčio vaidmenį atlieka jų autorius Rokas Radzevičius, mamos - Aistė Smilgevičiūtė, kiškiai yra du vyresnieji jų sūnūs: Rapolas, Ugnius. Jauniausias Roko ir Aistės sūnus Eivydas vaidina berniuką „poną Joną“, kuris nenorėjo groti dūda ir ši įsižeidusi nuo jo pabėgo.
Eivydas Radzevičius pono Jono vokalines partijas pirmą kartą tėčio studijoje įrašė būdamas vos trejų. Maždaug tokio amžiaus pagal scenarijų ir yra „ponas Jonas“.
„Žinoma, dainuoti koncerte ir dar vaidinti trimečiui būtų per sudėtinga, todėl poną Joną per koncertus ir spektaklius įkūnydavo vyresni vaikai. Labai artistiškas ir plastiškas buvo Vido Bareikio sūnus Adas, kuris Joną dainavo net kelis sezonus. Bet vėliau jis išstypo ir užleido vietą Eivydui, kuris buvo kaip tik tinkamo amžiaus. Dabar atėjo ir Eivydo eilė atsisveikinti su šiuo vaidmeniu“, - sako Aistė.
Ji nežino, kas ateityje pakeis Eivydą, tačiau tas berniukas turėtų būti 6-9 metų amžiaus, mokėti dainuoti, šokti ir vaidinti, nebijoti būti scenoje ir drąsiai bendrauti su gausiais į koncertus susirenkančiais „Tilidūdos“ gerbėjais.
Paklausta, ar jos vyresnieji sūnūs Rapolas ir Ugnius irgi rizikuoja išaugti kiškių vaidmenis, Aistė juokiasi. „Kiškiai amžiaus neturi. Rapolas ir Ugnius galės vaidinti kiškius Ignotą ir Baltrų, kiek tik panorės. Kol kas jie atrodo patenkinti savo vaidmenimis. Vaikai kiškius tiesiog įsimylėję, po koncerto labiausiai nori su jais fotografuotis. Rapolas - labai artistiškas, jis lengvai improvizuoja, praplečia savo rolę. Ugnius - santūresnis, bet jis turi nuostabų humoro jausmą, kurį įvaldė ir jo kiškis“, - apie sūnus su meile kalba mama.
„Nė vieno vaiko nevertėme muzikuoti. Nevertėme ir „Tilidūdoje“ dainuoti, groti ir šokti. Jie nuo gimimo mane ir Roką mato muziką kuriančius ir atliekančius, todėl groti su šeima jiems labai įprasta. Tačiau nežinau, ar tikrai norėčiau, kad ateityje būtų profesionaliais muzikantais.
„Jauniausias Eivydas labiausiai laimingas, nes gali praleisti daugiau laiko su broliais. Visi trys Radzevičių sūnus muzikai skiria ir daug kasdieninio dėmesio. Rapolas Radzevičius jau ne pirmus metus sėkmingai vysto savo solinę muzikos karjerą. Prisidengęs „hude.“ slapyvardžiu jis jau išleido du muzikos albumus. Muzikanto gyvenimo ragauja ir vidurinis brolis Ugnius. Jis groja būgnais grupėse „Tas“ ir „Paštas“. O jauniausia Radzevičių šeimos atžala Eivydas mokosi pūsti birbynę B.Dvariono muzikos mokykloje. „Šiemet jis savarankiškai išmoko groti kalėdinę dainą ir mus visus nustebino per šventes“, - šypsosi Aistė ir priduria, kad nė vienas iš sūnų dar nėra apsisprendęs, kokią profesiją rinksis. „Palaikysime bet kurį jų sprendimą.
Tėvystės patirtys
Aistė: Gal pakaitomis? Kai vienas pavargsta, perima kitas. Tik scenoje esame pasiskirstę įtakos zonomis. Yra dainų, kurioms aš rašiau eiles, o Rokas - muziką, yra ir atvirkščiai, be to, turime ir kitų autorių. Rokas mėgsta dalytis idėjomis su kitais. Jis niekada nesielgia egoistiškai, niekada nesako: „Dabar vienas viską kursiu.”
Rokas: Su Aiste esame partneriai, kurie vienas kitą papildo, čia slypi mūsų šeimos stiprybė. Dėl to mes vis dar nenuleidžiame sparnų.
Aistė: Rokas nemaitina krūtimi, todėl jis naktimis ir nesikelia. Naktis - mano laikas, kurį galiu sau skirti, nemąstau, ar tai gerai, ar ne. Diena, naktis - viskas sukasi ratu, apie nieką negalvoju. Rokas dalyvavo gimdyme. Visi mūsų trys sūnūs išvydo pasaulį jam būnant šalia.
Aistė: Neturime kitos išeities, nors dar nenorėjau vežtis Eivydo, kurį tenka maitinti krūtimi. Rokas: Neturime auklės. Niekada jos neturėjome, nei kai gimė Rapolas, nei kai atsirado Ugnius. Bet mes nesiskundžiame.
Aistė: Ne, taip nebūna, mums nėra dėl ko pyktis, kūryba mūsų nesupriešina. Per tą laiką, kai esame kartu, aš atradau save. Rokas: Kartu su Aiste esame gal 12, o gal 15 metų? Neprisimenu. Išmokome būti kartu tiek šeimoje, tiek scenoje.
Man neįpirši minties, kad visi žmonės yra priešai, o ypač vyrai ir moterys. Moteriška ir vyriška energija papildo viena kitą, bet vyro ir moters kūryba niekada negali supanašėti. Visuose gimdymuose mes buvome kartu - ne dėl mados, kaip nemaža dalis vyrų. Prieš tai lankiau specialius kursus, kad aiškiai žinočiau, kaip turėsiu elgtis.
Aistė: Skrajojimo laikai baigėsi. Kai yra maži vaikai, turi viską gerai suplanuoti. Arba reikia daugybės padėjėjų. O mintys, kurios buvo pristabdytos, įgyvendinamos vėliau, jos niekur nedingsta. Rokas: Aš nesu lepus, nebėgu nuo buities, galiu kurti bet kur ir bet kada, man nereikia išskirtinių sąlygų, išankstinio nusiteikimo. Galiu kurti virtuvėje, vonioje, kraudamas nešvarius drabužius į skalbyklę, plaudamas grindis - buitis manęs nežudo.
Aistės ir Roko svajonės
Aistė: Būtų puiku, jei mūsų dainos pasidarytų žmonių savastimi. Jos pradėtų antrąjį gyvenimą, grupė „Skylė” yra sukaupusi nemažai dainų, tai rimtas palikimas. Kai kokia nors jaunimo grupė atlieka mūsų dainas, man tai teikia džiaugsmą.
Rokas: Jei koks nors mūsų kūrinys taps liaudies daina, man bus didžiausias pripažinimas. Neatsitiktinai atsirado leidinys „Skylėnų dainynas”, jis skirtas mūsų grupės 20-mečiui. Šia proga galėjome išleisti dar vieną albumą ar surengti koncertą. Bet visa tai jau atsibodę.
„Tilidūda“ atsisveikina
Aistės Smilgevičiūtės ir Roko Radzevičiaus namuose - džiugios nuotaikos: po ilgesnio nesimatymo visa šeima vėl susirinko draugėn. Užsienyje studijuojantys vyresnieji sūnūs Rapolas ir Ugnius šiemet namo grįžo ne prieš pat Kalėdas, o gerokai anksčiau. Rapolas parskrido iš Olandijos, Ugnius - iš Berlyno.
Priežastis - grynai sceninė: visa draugiška Radzevičių šeima paskutinį kartą rodo populiarųjį, pagal lietuviškas daineles sukurtą, teatralizuotą koncertą „Tilidūda“. Jame Aistė vaidina mamą, Rokas - tėtį, jauniausias sūnus Eivydas berniuką „poną Joną“, o Rapolas ir Ugnius - kiškius Baltrų ir Ignotą.
„Mūsų „Tilidūda“ atsisveikina su žiūrovais, nes paprasčiausiai užaugo ir išsisklaidė. Eivydas jau nebe mažas berniukas. Jis po truputį keliauja paauglystės pasaulin. Zuikiai Baltrus ir Ignotas išvyko laimės ieškoti ir dabar namuose reti svečiai... Taip ir baigiasi mūsų „Tilidūda“, kurią sekėme aštuonerius metus. Šiek tiek graudu atsisveikinti, nes ji buvo tarsi dar vienas vaikas“, - šypteli viena „Tilidūdos“ kūrėjų Aistė Smilgevičiūtė.
Vos paskelbus apie „Tilidūdos“ atsisveikinimo koncertą sostinės Jaunimo teatre, bilietų į jį neliko. „Tokio ažiotažo tikrai nesitikėjome. Teko ieškoti dar vienos salės, nes nespėjusių įsigyti bilietus prašymai tiesiog pylėsi. Ir kiti miestai priekaištavo, kodėl parodymas tik Vilniuje. Taigi greitai mobilizavomės ir radome galimybes surengti parodymus sostinės LVSO koncertų salėje, o taip pat - Kaune ir Klaipėdoje“, - pasakojo Aistė.
„Tėvo ranka“
„Tėvo ranka“ - taip vadinasi naujausia Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ daina. Kūrinio vaizdo klipas neatsitiktinai pristatomas sekmadienį - Tėvo dieną. Jis sukurtas iš grupės lyderio ir dainos autoriaus Roko Radzevičiaus tėvo, tapytojo Romualdo Radzevičiaus, kūrinių.
„Apie mamą dainų daug parašyta, apie tėvą - gerokai mažiau“, - šypteli R. Radzevičius. Jis pasakoja, kad tėvo, garsaus menininko, tapyba jam nuo vaikystės darė didelę įtaką. Net dabar kurdamas muziką ir rašydamas dainų žodžius, jis mąsto vaizdais. Neretai jie jo galvoje iškyla, kaip paveikslai.
„Skylės“ lyderio abu tėvai buvo dailininkai, tačiau, pasak Roko, būtent tėtis buvo tas „patologinis“ menininkas, kuris netapyti negalėjo. Be teptuko rankose jis savo tėvo neįsivaizduoja. Net anksčiausiuose vaikystės prisiminimuose mato jį nuolat stovintį prie molberto ir kuriantį. Romualdas Radzevičius buvo vienas produktyviausių Lietuvos tapytojų. Jis kūrė iki paskutinių gyvenimo dienų. Nenuostabu, kad po dailininko mirties sūnui atiteko milžiniška jo paveikslų kolekcija, kurioje šimtai darbų. „Tikslaus skaičiau net nežinau, bet dabar juos kataloguoju, atrinkinėju. Labai noriu surengti geriausių tėčio darbų parodą ir galbūt kažkaip ją susieti su savo koncertu. Tie paveikslai - didelė dalis mano vidinio pasaulio, jie suformavo mane kaip žmogų ir dainų kūrėją“, - sako R.
Dainoje „Tėvo ranka“ yra ir labai asmeniškų, tik jos autoriui gerai suprantamų, užuominų. Joje galima išgirsti ir vieno garsiausių „Skylės“ albumų „Lukiškių pieva“ pavadinimą. „Tiesa ta, kad dainoje kalbu ne apie albumą, o apie realią pievą Lukiškių aikštėje. Vaikystėje gyvenau šalia.
Jis pats prisipažįsta tapybą užmetęs dar jaunystėje ir šiandien savo dvasinius išgyvenimus išliejantis muzika, ne paveikslais. „Tačiau mūsų su Aiste sūnus Ugnius, ko gero, bus susigraibęs senelio genus. Nors jis irgi daug laiko skiria muzikai, tačiau matau, kaip puikiai piešia ir tikrai galėtų save realizuoti ir šioje srityje“, - sako dainininkas.
Šeimos vertybės
Aistė: Manau, kad jie ganėtinai laisvai mane auklėjo. Bet, aišku, buvo tam tikros ribos, ypač paauglystėje. Pavyzdžiui, kada grįžti namo. Prisimenu, kai lankiau estradinę ansamblio mokyklą, jei grįždavau 22 val. Nemažai laiko leisdavau pas močiutes, kas irgi buvo įprasta tais laikais, leisdavau laiką kaimuose, Salantuose.
Džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje mes kartu su vyru auklėjame vaikus. Tenka pripažinti, kad ta švelnioji esu aš. Nežinau, ar tai yra gerai. Mano principas, kad gerai auklėja pavyzdys, o ne žodžiai. Reikia nubrėžti ribas, ypač, kai jie paaugliai, tuomet labai reikia vis priminti ir priminti, kad tu matai, esi nubrėžęs neleistinas peržengti ribas. Mums nuo mažens buvo svarbu, kad vaikai lavintų savo meninę pusę.
Mes visada kartu valgome vakarienę. Mano šeimoje būdavo, kas kada grįžta, tada ir valgo, kiekvienas individualiai. O pas mus kaip ir tradicija kartu vakarieniauti, kalbėtis, aptarti dieną, kartais pasibarame, pasprendžiame problemas. Pusryčius irgi valgome kartu, kad ir kaip anksti reikėdavo vaikams išvažiuoti į mokyklą, bet pusryčiai kartu mums irgi įprasta. Savaitgaliais būtinai su vaikais kažką nuveikiame, ar į žygelį nueiname, ar į filmą. Stengiamės pakviesti ir vyresnį vaiką.
Kaip sakiau, kad pavyzdys svarbu, tai manau, kad jie mato, kaip yra iš tikrųjų, o ne ką pašneki. Stengiamės būti gamtoje, mylėti gamtą, Lietuvą tėvynę, nuoširdžiai švenčiame Lietuvos valstybines šventes, kaip ir tradicines šventes - Kūčias, Velykas, Kalėdas, Jonines. Norisi, kad nebūtų tik taip, kad miestas suorganizavo šventę, nuėjau, pabuvai ir viskas. Mums svarbu, kad šventė būtų ir namuose. Pasikabiname, pavyzdžiui, vėliavėlę namuose Vasario 16 d.
Žinoma, kad motinystė pakeičia, bet jau daug metų esu mama, kad net pamiršau, kaip buvo iki tol (juokiasi). Ilgainiui pajutau dar didesnę laisvę, kai vaikai yra. Tu dar labiau bręsti, mokaisi, atrandi, nors tuos žingsnius eiti yra sunkiau, nėra taip paprasta, bet iš esmės vidinis pojūtis yra geras - pamažu augančios asmenybės, kaip manęs pačios, kartu su vaikais. Jie dovanoja daug džiaugsmo.
Nežinau, šiuolaikinei moteriai, mamai gana sudėtinga, nes ir iš visuomenės spaudimas, kokia turi būti mama, dar turi šalia daryti kokį nors verslą. Gal sunkiausia rutiną išlaikyti, savo darbus pasidaryti, kuriuos nori.
Panašus:
- Aistė Jasaitytė-Čeburiak: Įkvepianti Biografija, Sėkminga Karjera ir Šeimos Paslaptys
- Neįtikėtina Dr. Aistės Diržytės Biografija: Psichologijos Revoliucija, Kurią Turite Pažinti!
- Aistės Karpavičienės Įkvepianti Kelionė: Nuo Kauno Gatvių Iki Milijoninio Palikimo Paslapčių
- Atraskite Tobulą Batų Džiovyklę Vaikams: Patarimai, Kurie Palengvins Jūsų Rinkimą!
- 7 Savaičių Kūdikio Vidurių Užkietėjimas: Kaip Atpažinti ir Efektyviai Išgydyti