1941 m. birželio 14-ąja Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. Šią dieną prisimenami 1941 m. birželio 14 d., kai prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas.
„Ankstyvo ryto prieblandoje prasidėjus dienos šviesai, staiga šuo pažadino smarkiu lojimu, kuriuo niekuomet taip nelojo. Mes tuojau pabudom ir puolėm į langą žiūrėti, pamatėm kareivius ir vietinę miliciją. Jie greitai puolė prie durų ir pradėjo daužyti, kad greičiau įleistume. Vos tik įleidom, nė apsirengti neleido, tuojau sustatė prie sienos, šautuvą į nugarą įrėmė, liepė stovėti. Taip 1941-ųjų birželio 14-osios rytą po daugelio metų savo atsiminimuose aprašys Uršulė Jakubėnaitė-Stakėnienė.
Tą baisų šuns lojimą iki šiol atsimena ir ALGIMANTAS STAKĖNAS, Uršulės sūnus: „Labai ankstų rytą mus pažadino, mes rėkėme. Beveik neatsimenu nieko, buvau dar labai mažas. Mūsų neleido palikti seneliams, buvo labai pikti enkavėdistai lietuviai, neleido jokio maisto pasiimti, išmetė iš vežimo maišą miltų, leido pasiimti tik šaukštus ir bliūdus.
Šiandien mes tai galime sužinoti iš nedaugelio tų, kurie, dar visiškai maži buvo prievarta išplėšti iš savo pasaulio, išgyveno, sugrįžo ir šiandien yra su mumis. Lietuviai tremtiniai gyvuliniame vagone 1941 m. birželį.
Pasirengimas trėmimams
Kalbų apie galimus trėmimus iš tiesų būta, ir jos turėjo priežastį. Antra, 1941-ųjų trėmimams taip pat ruoštasi iš anksto. Jau 1940 metais, vykdant specialias NKVD direktyvas, buvo pradėta slapta registruoti šio nusikaltimo aukas.
Tarpukario Lietuvos mokytojų dukrą Dainorą Tamošiūnaitę-Urbonienę tremtis užgriuvo jai sulaukusia aštuonerių. Ji pasakoja: „1941 metų birželio 13-ąją buvome pasirengę važiuoti arba į tėvelio, arba į mamos tėviškę. Džiaugiausi būsima vasara. O rytą pabudau nuo mamos verksmo. Išbėgusi iš miegamojo pamačiau ją sėdinčią ir prie jos stovintį žmogų su šautuvu. Tuo metu tėvelis buvo išvažiavęs į paštą laikraščių. Netrukus pamačiau jį stovintį tarpduryje su į nugarą įbestu šautuvu. Tai buvo man baisiausias momentas. Žmogus su šautuvu mane stumia, tuo metu pabunda ir pradeda verkti pusantrų metų broliukas Arutis. Imu jį ant rankų, norėdama nuraminti, kitas kareivis bėga paskui mane į jo kambarį, ir tuo metu kyla baisiai didelis šurmulys. Vienas liepia dėtis daiktus, kitas kažko barasi rusiškai, mama pasimetusi.
Netrukus šeima buvo atvežta į Panevėžį, kur laukė dar didesni baisumai. Cukraus fabriko kieme pilna šaukiančių kareivių, rusiškai raginančių lipti į paruoštus gyvulinius vagonus.
„Įlipo kareivis, perskaitė sąrašą, visos moterys sukliko. Tėvelis atsisveikino ir buvo išvestas.“ O dar kitą jau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje mama buvo išleista atnešti karšto vandens.
„Tiesiai prieš mūsų vagoną pamačiau tėvelį. Ir mama pamatė. Mama pribėgo, kalbėjosi, rodė į vagoną, rankas pakėlė ir aš supratau, kad prašo parodyti Arutį. Parodžiau Arutį, tėvelis nusišypsojo. Tada kareivai nuvarė tėvelį nuo lango.
Kelionė į nežinią
Sąstatams pajudėjus, niekas nežinojo, kur juos veža. Vėliau paaiškės, kad vienintelis iš vienuolikos „B“ grupės tremtinių ešelonas pasuks į Komiją. Viena iš jų buvo ir Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė. Ji prisimena, kaip sąstatui riedant į Rytus, tvankiame ir perpildytame vagone skambėjo giesmės ir maldos. Kaip besibaigiantį namų maistą pakeičia retkarčiais duodama valdiška košė su virintu vandeniu. Nuo tokių sąlygų ima sirgti vaikai, ypač mažesnieji. Nemažai jų iki kelionės pabaigos neišgyvens.
Nemažiau klaikių kelionės epizodų prisimena Reda Minetaitė-Tatorienė, kuriai buvo lemta atsidurti jau minėtame vieninteliame ešelone, pasukusiame į Komiją. Į jos vagoną buvo įgrūsta nėščia moteris, pavarde Juškevičienė. Kūdikis gimė vagone.
Kaip jau minėjome, dauguma tų dienų tremtinių atsidūrė Altajaus krašte. Jų trijų savaičių kelionė gyvuliniuose vagonuose baigėsi Barnaulo geležinkelio stotyje. Po kratų, per kurias buvo atimami net šeimos nuotraukų albumai, tremtiniai sunkvežimiais nugabenti į laikinas apgyvendinimo vietas.
Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė drauge su daugeliu kitų pateko į kažkokią bokšteliais ir tvoromis aptvertą stovyklą, kurioje, kaip spėjama, iki tol buvo kalinių vasaros lageris. Atėjo ruduo. Išbadėję vaikai matė, kaip už stovyklos teritorijos plytinčiame lauke vietos gyventojai kasa bulves. Kasė ne itin kruopščiai dalis derliaus taip ir liko pūti žemėje. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė pamena, kaip drauge su kitais vaikais mėginusi pasirinkti bulvių nukastame lauke, tačiau kareiviai vaikus suvarę atgal į stovyklą.
Netrukus jų laukė dar didesni sunkumai. Prasidėjus ankstyvai Sibiro žiemai, tremtinius vėl išvežė. Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė: šią išvežimo sceną prisimena taip: „Suvarė į stotį su ryšuliais, susodino į vagonus ir nuvežė į Telmenkos stotį. Kai ten išlaipino, jau buvo pūga. Suvarė į tokią daržinę, užkūrė krosnelę - buvo daug dūmų, drėgmės. Prabuvome ten naktį, paskui atvažiavo sunkvežimis, liepė sudėti daiktus. Su mažais vaikais leido susėsti. Pasodino mane su Aručiu, o mama ėjo paskui vežimą. Mama beveik visą laiką ėjo pėsčia.
Gyvenimas tremtyje
Tremtinių kelio tikslas buvo miškų kirtimo kvartalai. Apgyvendinti šaltuose barakuose apšerkšnijusiomis iš vidaus sienomis pradeda sirgti vaikai, miršta kelios silpnesnės senutės. Vieną naktį miršta ir D. Urbonienės brolis Arutis, ir jos geriausias draugas bendraamžis Vygandas Repšys. Kvartale liko trys kapai, bet tai dar buvo ne viskas.
Kitu, dar baisesniu pragaro ratu tapo 82-asis kvartalas, kuriame tremtinius užklupo baisioji 1941-1942 metų žiema. Vyresnės moterys, kurių nevarė į darbą ir kurios dėl to negaudavo maisto normos, ėmė mirti badu. Toks pats likimas grėsė ir visoms, turinčioms vaikų, nes į darbus varydavo tik labai jaunus ir bevaikius.
1942 metais 2795 tremtiniai iš Altajaus buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose. Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė tuomet buvo gal trejų metų. Pirmasis jos prisiminimas iš Trofimovsko salos - prie gulto pririštos kojos - taip į darbą iškeliavusi mama rūpinosi, kad dukra niekur neišeitų ir nepražūtų.
Moterų darbas buvo labai sunkus - jaunesnes ir stipresnes atrinkdavo žvejoti. Smarkioje ledinėje upės srovėje joms tekdavo traukti didžiulį tinklą. Paleisi - taigi visos brigados uždarbį paleisi“, - pasakoja A. Šimkienė. Į žvejybos brigadas užsirašydavo ir jauni vaikinai - jiems buvo pažadėta uždarbį išmokėti maistu.
Sąlygos prie Laptevų jūros buvo neįsivaizduojamai sunkios. Akivaizdu, jog žmonės ten buvo siunčiami tam, kad neišgyventų. Neįsivaizduojamas šaltis, poliarinės naktys, neperregimos pūgos, kai žengęs bent žingsnį į šalį nuo specialiai ištemptos virvės paklysi ir jau nebesugrįši.
Aldona Grigalavičiūtė-Šimkienė Trofimovską prisimena kaip mirusių vaikų žemę. „Kai Trofimovske būdavo pirmosios bado žiemos, o tokios baisos žiemos buvo dvi, labai mirė vaikai nuo vienų iki septynerių metų amžiaus.
Žiūrėdama į savo šeimos gyvenamos jurtos langus, kuriuose vasarą stiklą atstodavo pergamentinis popierius, o žiemą - ledas, ji sako vis dėlto tikėjusi, kad Lietuvoje geriau. Tiek Altajuje, tiek ledinėje šiaurėje apie sugrįžimą į Lietuvą svajojo visi. Tačiau laikui bėgant, ne vienas prarado viltį sugrįžti į gimtąją žemę.
Taip galėjo nutikti ir su Dainoros Grigalavičiūtės-Urbonienės mama. Moteris ir dabar prisimena tą dieną, kai juodvi pasiekė žinia apie tėvo mirtį Rešotuose. Ieškoti galimybių išlikti. Šis principas liko gyventi nepasidavusių tremtinių vaikuose.
Sugrįžimas į tėvynę
Į Lietuvą sugrįš mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių. Jų vaikų gimtojoje žemėje lauks nauji išbandymai ir persekiojimai. Tačiau tai jau kitos istorijos tema.
Tremtinių skaičius ir paskirstymas 1941 m.
| Teritorija | Tremtinių skaičius |
|---|---|
| Altajaus kraštas | 7462 |
| Komijos ASSR | 1549 |
| Novosibirsko ir Tomsko sritys | 3507 |
| Krasnojarsko kraštas | 164 |
Šiandien, gyvendami tarp mūsų, jie skleidžia tvirtybės, vilties ir meilės gimtajai žemei šviesą.
Tarptautinė komisija, kaip ir kasmet, inicijuoja Birželio 14 - tosios - Gedulo ir vilties dienos paminėjimą Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose. Šiemet Tarptautinė komisija Lietuvos mokykloms siūlo organizuoti renginius tema „Tremties vaikų žaislai“. Tačiau stipriausias vaikų troškimas buvo kitas - kad išgyventų jų šeimos, kad galėtų kada nors dar sugrįžti į Lietuvą.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Šokiruojantys 1941 m. birželio trėmimai: Moterys ir vaikai – nežinomos istorijos atskleistos!
- Šokiruojančios Istorijos: Kaip Vaikai Matė Ir Išgyveno Tremtį
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kaip Gauti Nėštumo ir Gimdymo Atostogų Išmokas Lietuvoje – Viskas, Ką Turite Žinoti!
- Šokiruojanti Justino Bieberio Biografija: Nuo Pradžių iki Šlovės Aukštumų!