Stanislovas Abromavičius, tremties metraštininku pramintas rašytojas, renka ir užrašo tremties vaikų pasakojimus, kviesdamas pažvelgti į istorijos skaudulius pačių pažeidžiamiausiųjų akimis. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, ištisą dešimtmetį vyko žmonių tremtys į atokias vietas sunkiems darbams. Tad nenuostabu, kad tai buvo baisus metas okupuotos Lietuvos žmonėms, atnešęs daug ašarų ir mirčių.
Tremtys prasidėjo 1941 m. birželio 14-osios trečią valandą nakties vienu metu visose trijose Baltijos valstybėse. Perpildyti ešelonai riedėjo į Rytus, išveždami daugiau nei 40 tūkstančių įvairių tautybių žmonių, daugiausiai lietuvių, iš kurių daliai nebuvo lemta sugrįžti. Daugiau kaip 70 procentų tremtinių sudarė moterys ir vaikai. Ištremti vaikai į Tėvynę sugrįžo jau suaugę.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 m. iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves buvo ištremta 55 350 vaikų iki 16 metų, tremtyje gimė dar 18 306, mirė - apie 5000 vaikų. Tūkstančiai mažųjų kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinami, turėjo mokytis svetima kalba.
Tremties sąlygos ir išgyvenimai
Juos trėmė į tolimą Sibirą, kur didžiąją metų dalį tęsėsi šalta ir baisi žiema. Vagonai buvo pritaikyti vežti gyvulius: palubėje maži grotuoti langeliai, suveriamos durys, dviaukščiai lentų gultai ir skylė grindyse. Karštomis dienomis baisiai smirda. Vagonų durys uždaros ištisas dienas, tremtiniai nemaitinami, valgo savo pasiimtą maistą, o kas jo neturi - vargsta nevalgę ir negėrę, nebent šalia esantieji sušelpia. Po savaitę trukusios kelionės pagaliau pro praviras duris įstumia kibirą pachliopkės - sriuba: šiltas vanduo su šiek tiek įmaišytų kruopų. Ir viskas… Vagonuose daug vaikų, senolių bei sergančiųjų. Jie kartais miršta.
Tremties vietose laukė medinės trobelės ar sutrūniję barakai, vietoje lovų styrojo sukalti mediniai gultai. Šildydavosi patalpas vadinamosiomis buržuikomis, vandenį valgiui ir buičiai nešdavo iš arčiau ar toliau esančių upių ir upelių. Kai kuriems teko apsistoti žeminėse.
Negana to, 1942 m. 2795 tremtiniai iš Altajaus (šeimos su mažais vaikais) buvo nugabenti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros, ir įkurdinti Lenos deltos salose, kur ir vasaros nebūna. Reikėjo kirsti miškus, dirbti kasyklose, statybose. Trūko maisto, žmonės badavo. Vežė valstiečius, darbininkus mokytojus, gydytojus ir ministrus, pasiturinčius ir neturtingus. Vežė su šeimomis, mažais vaikais ir senoliais, sakydami, kad jie į Lietuvą jau nesugrįš. Štai tokį vaizdą piešia buvę Sibiro tremties vaikai.
Mažosios tremtinės, Sibiro draugės Onutė Brazytė, Vanda Teresė Kontrimaitė ir Elena Kulbokaitė.
Atsiminimai apie trėmimą
Marijos pasakojimas nuves toli į praeitį. Jis kartais primena piktą pasaką su gražia pabaiga. Buvau vos šešerių, kai ankstų 1949 m. kovo 25-osios rytą mūsų namuose pasirodė nepažįstami žmonės. Plačiai atsivėrė durys ir įėjo dvi moterys. Jau buvau atsikėlusi, tad rytinės egzekucijos nesusapnavau, nors to tada labai norėjau. Girdėjau kalbant, kad mus veš. Įsivaizdavau, kad vyks kažkas baisaus, labai bijojau. Už lango suūžus mašinai, krūptelėdavau: gal jau atvažiuoja?
Mama išsigandusi, kad liksime be pinigų, pradėjo prašyti juos atiduoti. Čekistas nė negalvojo atsisakyti grobio. Mes kelionei norėjome pasiimti maišą grūdų, bet saugumietis atėmė jį ir pastūmė mamą prie sienos. Įsakė tuoj pat ruoštis ir eiti į vežimą.
Visą kelią verkiau, ašaros riedėjo lyg pupos, tačiau tramdžiau emocijas. Vagone šalta, trūksta oro, tvyro smarvė. O ešelonas dunda, rieda į šiaurę, už grotuoto langelio nematytas, niūrus peizažas.
Balandžio 17-oji. „Tas dulkėtas traukinys taip toli nukeliavo“ ir sustojo Irkutske. Mama pasakė, kad tai įvyko šv. Velykų dieną. Buvo šalta Sibiro žiema, aplink - sniego paklotas. Nuvedė ant sraunios Angaros upės kranto. Jos tamsus vanduo putodamas šniokštė. Iki Baikalo buvo dar 68 kilometrai.
Gyvenimas tremtyje
Genė Brazdžiūtė-Rozenbergienė prisimena, kad Irkutsko srities Sujetichos gyvenvietės barakuose gyveno sunkiomis sąlygoms, be jokio baldo apie 16 kvadratinių metrų kambarėlyje. Statybose dirbo tik tėvelis, jis turėjo išmaitinti visus septynis. Statė iš rąstų trobas tremtiniams, nes po mūsų atvežė daug žmonių iš Aukštaitijos, vėliau ir iš Ukrainos. Be to, čia radome ir 1948 metų tremtinių.
Slapta per geležinkelį ėjome į taigą pasirinkti miško gėrybių. Ten augo riešutai, grybai, uogos, gražios gėlės. Įgaliotinis anksti ryte ir vakare ėjo per barakus ir tikrino, ar visi namuose, ar kas nepabėgę.
1949-ųjų rudenį pradėjau lankyti mokyklą. Lietuvoje buvau bebaigianti ketvirtą, o čia pasodino į trečią klasę. Kai išmokau rusų kalbos, mokslai sekėsi. Lietuviai buvo pavyzdys visiems, mokėmės geriau už vietinius.
Sibire religines šventes švęsti buvo uždrausta, tačiau šv. Velykas ir šv. Kalėdas šventė visos lietuvių šeimos. 1952 metais iš tremties pas tėvus į Sujetichą atvažiavo kunigas Antanas Bitvinskas, kuris slapta tuokė, krikštijo, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai.
Kelionė į šiaurę
Birutė Morkūnaitė su mama buvo atrinktos dar tolimesnei kelionei į šiaurę, jau už Poliarinio Rato, prie Laptevo jūros. Nuplukdytos virš 3000 kilometrų prie Jenisiejaus žiočių. Aplink plytėjo tik nuogas krantas, samanomis nukloti kalnai, be medelio ar augalėlio. Vietovė net pavadinimo neturėjo: ją vadino Tašku.
Sunešė medieną į kalną ant pečių, savo jėgomis ir išmone susirentė namelius, samanomis užkamšė tarpus tarp rąstų. Točkoje apsigyveno apie 80 tremtinių: po lygiai lietuvių, latvių, ukrainiečių ir Leningrado vokiečių.
Tremtiniai maitinosi žuvimi: nuo nedidelių maksūnų iki keliasdešimt kg sveriančių nelmos, eršketo. Tinklų statymas, tikrinimas bei žuvies surinkimas turėjo savo specifiką. Tremtiniai poilsio dienų neturėjo. Todėl, kaip orientyrai, kelias į eketes būdavo nusmaigstomas pagaliukais. Spiginant 40-ties laipsnių šalčiui, dirbant vandenyje nuogomis rankomis jų skausmas buvo sunkiai pakeliamas.
Grįžimas į Lietuvą
Į Lietuvą visi grįžome 1957 m. Žinojau, kad Lietuvoje buvo likusios mano seserys Janina, Albina ir Birutė. Susitikome po beveik dešimties metų, žinoma, jos manęs niekada nebuvo mačiusios, kaip ir aš jų. Pamenu, laukia mūsų trys moterys. Buvau išmokyta suaugusioms tetoms bučiuoti rankas. Prieinu prie jų ir lenkiuosi rankas bučiuoti.
Dabar Marija Samušytė dažnai galvoja ir klausia savęs, kaip lietuviai tremtyje išliko gyvi, nemirė iš bado ir šalčio, o didžioji jų dalis sugrįžo į Lietuvą? Kaip mažieji tremtiniai išgyveno pažeminimus svetimame krašte, o suaugusieji - sunkų, kartais visai beprasmį darbą?
Tremties statistika
Ši lentelė apibendrina tremties statistiką Lietuvoje:
| Laikotarpis | Ištremta vaikų iki 16 metų | Gimė tremtyje | Mirė tremtyje |
|---|---|---|---|
| 1941-1952 m. | 55 350 | 18 306 | ~5000 |
Filmai apie tremtį
- „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.)
- „Tuskulėnų paslaptis“ (2009 m.)
- „1941 m. tremtis vaikų akimis“ (2011 m.)
- „Ledo vaikai“ (2011 m.)
- „Tremtinių vaikai“ (2011 m.)
- „Holokausto vaikai“ (2011 m.)
- „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ (2019 m.)
- „Vilties galia“ (Rimo Bružo dokumentinis filmas)
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Šokiruojančios 1941 metų tremties vaikų atsiminimų istorijos, kurias privalote išgirsti
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Širvintų Parapijos Globos Namai: Viskas, Ką Reikia Žinoti Apie Labdaros ir Paramą
- Knygos apie Kalėdas vaikams: geriausių knygų apžvalga ir rekomendacijos