1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų - lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų - trėmimas.
Lietuvos Okupacija ir Pasirengimas Trėmimams
1940 m. birželio 15 d. į Lietuvos valstybės teritoriją Sovietų Sąjunga įvedė savo kariuomenę ir taip pradėjo šalies okupaciją. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas, taikių gyventojų persekiojimas ir areštai. Įprastą gyvenimo ritmą pakeitė įtampos ir nerimo dienos.
Pasirengimo 1941 m. birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d. Gegužės 23 d. Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti. Lietuvos komunistų partija, ypač jos vadovybė, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, patys prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo.
Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Gudijos.
Visus trėmimo akcijos dalyvių veiksmus turėjo reguliuoti SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojo Ivano Serovo instrukcija dėl „Antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“.
Trėmimų Vykdymas
Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ar namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą - „ginklams surasti“. Padarius kratą, tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti šaudė.
Pagal I. Serovo instrukciją tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg per visą jų gyvenimą užgyvento turto: drabužių, avalynės, indų, patalynės, maisto, o kaimo gyventojams - dar ir kirvių, pjūklų, kito smulkaus inventoriaus. Suvežti į geležinkelio stotis, žmonės buvo talpinami į vagonus.
Į suformuotų 17 ešelonų 1941 m. birželio 14-19 dienomis buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių: apie 13 tūkst. į tremtį, 4 tūkst. į lagerius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių likimas.
Moterys ir Vaikai Tremtyje
Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai ir miškininkai - pažangioji visuomenės dalis. Tremtyje atsidūrė virš 5 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus.
Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sr., Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sr., Altajaus ir Krasnojarsko kr. Su šeimomis liko tik dešimtadalis vyrų. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė - mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.
1941 m. rugsėjo-spalio mėn. oficialiose SSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuoti 12 682 tremtiniai iš Lietuvos (be suimtų ir išvežtų į lagerius), kurie paskirstyti taip:
- Altajaus kr. - 7462 žm.
- Komijos ASSR - 1549 žm.
- Novosibirsko ir Tomsko sr. - 3507 žm.
- Krasnojarsko kr. - 164 žm.
Tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, bado, sunkaus fizinio darbo, vietos gyventojų, tremtinių gyvenviečių komendantų ir brigadininkų nuolatinių patyčių, alinančios ir gniuždančios kasdienybės. Daug vaikų, senelių ir silpnesnės sveikatos žmonių mirė jau pačią pirmąją tremties žiemą.
Kelionė į nežinią
1941 m. birželio 14 d. Staigus vagono trūktelėjimas. Dar vienas smūgis, traukinys pajuda. Matyti Karmelitų bažnyčios bokštai, jie auksu žiba saulės spinduliuose. Pusė penkių. Kaunas miega. Tyliai plaukia 63 vagonų traukinio sąstatas, veždamas į nežinomą tolį, į nežinomą gyvenimą 1500 lietuviųIš 1941 m.
...užmiršau pasakyti, kad mus veža ne keleiviniais, bet prekiniais vagonais. Ir tų vagonų durys uždarytos ir užšriubuotos, o langai užkalti taip, kad tik ranką vos galima įkišti. Pirmąsias dienas turėjom valgyti tik savo maistą, bet vėliau pora dienų davė duonos, kažkokios buzos ir košėsIš dvylikamečio 1941 m.
„Omske gavome pietus. Kruopų sriubą su grybais ir pomidorų košė. Skaniausi pietūs visoj SSSR. Omske stovėjo latvių ešelonas. Vėliau atvažiavo estų. Tai stovėjom Lietuva, Estija ir Latvija“.
26/6 12:30 val. atvykome į Viadką (Kirovas). Stovime ir laukiame pietų. 16 val. gauname duonos 6 bakanus ant 20 žmonių. Daugiau nieko negavome. Nuo kai kurio laiko kai kurie mūsų vagono tremtiniai serga viduriais. Janei sukietėjo viduriai. Turi kiek karščio. Daugiau nei savaitę neišleidžia iš vagono. Į prašymus išleisti praneša: afarmliajtes vagone. Taip ir oformliajemsia per medinį vamzdį, įstatytą vagono duryse. Atmosfera nuo tokio klozeto vagone prastaIš 1941 m.
5/7 šeštad. Visą naktį stovėjome. Pusę ešelono atkabino. Mūsų ešelone viena moteris gimdė. Yra dar tokių 2-3. Seniai vos laikosi. Vaikai klykia. Jokios tvarkosIš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos atsiminimų, užrašytų pakeliui į tremties vietą Tomsko sr.
Naktį mirė sūnelis Petkūnienės (Stungytės) Veronikos Povilas Gediminas (paimti iš Švenčionėlių). Vyrai sukalė iš rastų baržoje senų lentų karstelį ir kryžių. Kai tik karstelis buvo gatavas ir duobė iškasta, milicija užvojino tuojaus laidoti ir pranešė, kad plaukiame toliau. Nubėgo keli desėtkai žmonių prie duobės, įdėjo karstelį, pradėjo mesti žemę, kai pasigirdo švilpukai rinktis į laivą. Paliko keli vyrai, kurie betgi nesuspėjo antkapio padaryti, tik užkasė lygiai su žeme, užmetė glėbį šakų, įkišo kryželį. Ant kryžiaus suspėjo užrašyti vardą ir pavardę. Ir paliko prie kryžiaus gramnyčią (žvakę)Iš 1941 m. tremtinio Jono Tallat Kelpšos atsiminimų, užrašytų pakeliui į tremties vietą Tomsko sr.
„Viena iš tremtinių vagone pagimdė. Viena senutė, Narkevičienės mokytojos motina, nugriuvo nuo narų, nustojo sąmonės ir mirė. Mūsų vyrai kur yra, nežinome“Iš 1941 m. tremtinės Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės dienoraščio, užrašyta 1941 m. birželio 27 d.
„Šiąnakt mirė Džiugienės dukters mergaitė 3 metukų gretimame vagone. Šaukė, šaukė skubios gydytojo pagelbos, bet kareiviai tik juokės... Ypač minint Dievo vardą. Neužilgo būsią Omskas. <...> Mirusią mergaitę išnešė iš vagono. Ir motina nuėjo pažiūrėti“Iš 1941 m. tremtinės Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės dienoraščio, užrašyta 1941 m. liepos 1 d.
„Maldaute maldavom vandens ir per 1 ½ dien. gavom 1 kib. karšto vandens. O karšta, vaikai verkia vandens. Kai prašai, tai graso visai duris uždarysią. Dabar miestas Omskas ir upė Irtyšius. Didelė upė. 3 val. atsinešėm 4 kib. šalto vandens ir žadam taupyti“Iš 1941 m. tremtinės Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės dienoraščio, užrašyta 1941 m. liepos 2 d.
Tokiomis baržomis ir garlaiviais tremtiniai Sibiro upėmis plukdyti į tremties vietas. Represijas lydėjo ne tik žiaurus elgesys, laisvės ribojimas, bet ir trėmimai iš gimtosios šalies. Atsidūrę toli nuo Lietuvos, tremtiniai neteko jiems įprastos gyvensenos, bendruomeninių ryšių, jautėsi vieniši ir bejėgiai. Moterys, vyrai, o ypač vaikai, palikti likimo valiai ledo ir sniego platybėse, kaip liudija atsiminimai, neretai prarasdavo realybės jausmą, nes sąmonė atsisakydavo priimti visą tą siaubą.
Ledo ir Bado Žemė: Gyvenimas Tremtyje
1942-ųjų birželio mėn. daugiau kaip 2,7 tūkst. lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje ir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki - nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.
Buvusi tremtinė Olga Merkienė taip prisimena pirmąsias dienas Rusijos šiaurėje: „Vieni turėjo šiek tiek drabužių, apavo, šį tą iš maisto, kiti buvo išvežti kaip stovi, todėl pradėjo skursti nuo pat pirmos dienos jau Altajaus krašte. Atsidūrę šioje nykioje vietoje, žmonės taip pasimetė, kad kai kurie apskritai nesiorientavo, kas aplink darosi. Prisimenu Gavorskį, jo inteligentišką motiną ir seserį: jos siūlėsi mokyti mūsų vaikus prancūzų kalbos ir groti fortepijonu. Vargšės mirė žiemą vienos iš pirmųjų.“
Nukamuoti bado, šalčio, ligų, mirtinai išsekę, kaliniai ilgainiui nebegalėdavo prisiminti net savo ir artimųjų vardų, pamiršdavo, kiek turi vaikų… Prarasdavo žmogiškąjį orumą, ir tai buvo ypač skaudi patirtis.
Žmonės darydavosi įtarūs, baikštūs, nekalbūs. Trauminė patirtis keitė žmonių elgseną, todėl represuotus asmenis buvo galima atpažinti iš bruožų, įgytų lageryje ar tremtyje.
Darbas vyrų ir moterų akimis
Dalia Grinkevičiūtė aprašo nepakeliamai sunkų fizinį darbą „laukuose po 18 val.“ Kaip ir kitos lietuvės tremtinės, ji, paauglė, dirbo daugiau, nei leido fizinės jėgos.
Katorgišką darbą lietuvės tremtinės laikė savaime suprantama kankinimo forma, ypač tos, kurių gyvenimo būdas ar/ir socialinė padėtis tėvynėje neturėjo nieko bendra su kaimo moteriai įprastais ūkio darbais. Tremtyje moterys atliko darbus, tarpukario Lietuvoje vadintus „vyriškais“.
N. Krivickienė sako: „Moterys dirbo lygiai su vyrais, jokių lengvatų niekas nedarė.“
Lietuvės, vežamos į tremties vietas, stebėjosi, kad rusės traukia žagrę ir dainuoja. Tačiau netrukus lietuvėms teko susitaikyti su panašiais darbais. Valerija Damašienė rašo: „Dėžė su žvyru labai labai sunki. Mes po tris moteris kaip pakinkyti arkliai tempdavome dėžę į kalną.“
Nors lietuvių tremtiniai pripažino, kad skirtumai tarp lyčių tapo nebesvarbūs, vis dėlto vyrai laikėsi patriarchalinio požiūrio ir iš esmės neigiamai vertino likimo drauges, dirbančias „vyriškus“ darbus.
Vladas Ulčinskas prisimena miškuose dirbusias moteris: „Ateina jauna latvaitė, apsirengusi kaip vyrai: bušlatas, vatinės kelnės, tūbai, žieminė kepurė. Vienodai rengė ir moteris, ir vyrus.“
Kintanti lyčių tapatybė
Tremtis iškreipė ne tik lyčių vaidmenis, prie kurių buvo įprasta gimtinėje, bet ir tapatybę. O lietuvės, priverstos nuogos praustis rusų sargybinių ir vyrų tremtinių akivaizdoje, pasitelkdavo humorą. Su lyčių niveliacija susitaikė tiek moterys, tiek vyrai. Baisėtinos gyvenimo sąlygos keitė ir privatumo suvokimą.
Lietuvės nestokojo užuojautos, o lietuvių tremtinės stengėsi kiek įmanydamos padėti sergantiems ir silpnesniems. Lietuvės jautėsi atsakingos už šalia esančius bejėgius žmones. Moterų atsakomybės jausmas vertė jas gelbėti kitų gyvybes. 1941 m. birželį į Šiaurę ištremtų moterų ir vaikų padėtis buvo nė kiek ne lengvesnė negu kalinamų vyrų, tėvų ir brolių, tačiau mirtingumas lageriuose buvo gerokai didesnis.
Sugrįžimas į Tėvynę
1941 m. birželio 14-19 d. iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar net dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.
1988 09 20 LSSR Ministrų Taryba anuliavo LSSR Minstrų Tarybos 1949 03 19 ir 1951 09 20 nutarimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimų ir reabilitavo ištremtuosius. 1990 atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymais į tėvynę grįžtantiems tremtiniams ir jų šeimų nariams suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, grįžusiems teikiamos socialinės garantijos (pašalpos būstui įsigyti, kompensacijos už tremties laiką, pensijų priedai, grąžinamas nusavintas turtas).
Statistika
| Regionas | Tremtinių skaičius |
|---|---|
| Altajaus kr. | 7462 |
| Komijos ASSR | 1549 |
| Novosibirsko ir Tomsko sr. | 3507 |
| Krasnojarsko kr. | 164 |
Panašus:
- Šokiruojančios 1941 metų tremties vaikų atsiminimų istorijos, kurias privalote išgirsti
- Sužinokite, Kada Lietuvoje ir Pasaulyje Gimsta Daugiausiai Vaikų – Įspūdinga Gimstamumo Statistika!
- Neįtikėtini Gimdymo Rekordai: Daugiausiai Vaikų Pagimdžiusi Moteris Pasaulyje ir Kiti Šokiruojantys Faktai
- Neįtikėtina Ramunės Piekautaitės Gyvenimo Kelionė: Sužinokite Visą Jos Biografiją!
- Nepraleiskite Vaikiškų Žieminių Striukių Akcijos – Šiltai ir Stilingai Šaltajam Sezonui su BabyCity/ToyCity!