Šiame straipsnyje aptarsime sudėtingą ir jautrią temą - kas yra žudė nėščia moteris. Išnagrinėsime priežastis, pasekmes ir visuomenės požiūrį į tokius nusikaltimus, taip pat aptarsime psichologinę pagalbą moterims, patiriančioms nėštumo sunkumus ir netektis.
Nėštumas - gyvenimo krizė
Nėštumas yra labai jautrus moters gyvenimo periodas, kurį galima vertinti kaip krizinę situaciją. Nėščia moteris patiria ypatingą psichologinio susikaupimo būseną. Nėštumo metu moteriai atrodo, kad visas pasaulis aplink ją pasikeitė, o tai vyksta dėl nervų ir endokrininės sistemos pakitimų.
Gana dažnai moteris apie savo nėštumą sužino ne iš karto. Net jeigu visi nėštumo reiškiniai akivaizdūs, jai dar tenka išgyventi pirmąjį etapą - savęs, kaip nėščios, pajautimo etapą. Ypač jeigu nėštumas nebuvo planuotas, neretai tenka spręsti dilemą: „Būti ar nebūti“. Būsimos mamos galvoje atsiranda daug klausimų, susijusių su atsakomybės baime, stresu dėl nelaukto nėštumo.
Visos moters baimės ir stresai suspėja paveikti mažylį įsčiose. Gerai, kad nėštumas, besitęsiantis devynis mėnesius, užvaldydamas moters kūną ir sielą, neužklumpa moters netikėtai, o palaipsniui ruošia motinystei.
Nėštumo etapai
- Pirmasis etapas: savęs, kaip nėščios, pajautimo etapas.
- Antrasis etapas: nėštumas jau matomas, moteris jaučiasi normaliai ir pilna energijos.
- Trečiasis etapas: pasiruošimas gimdymui, moteris nekantriai laukia susitikimo su kūdikiu, bet jaučia baimę dėl gimdymo.
Persileidimas ir kūdikio netektis
Persileidimo terminu paprastai apibūdinamas nėštumo nutrūkimas iki šeštojo nėštumo mėnesio. Ankstyvuoju persileidimu vadinamas nėštumo nutrūkimas, įvykęs per pirmąsias 12 savaičių. Šie persileidimai sudaro didžiausią visų perinatalinių netekčių dalį - apie 75 proc.
Persileidimas yra vaikelio netektis bet kuriuo nėštumo periodu, nes moteris jau išgyvena ryšį su užsimezgusia, labai artimai su ja susieta naujo žmogaus gyvybe. Paprastai nėščia moteris gana greitai pradeda save suvokti ir jausti naujai - santykyje su vaikeliu. Ir staiga visa tai nutrūksta. Kuo intensyvesnį ryšį su vaikeliu moteris jaučia, tuo skaudesnis būna praradimo jausmas ir gedulo išgyvenimas, todėl jo negalima vertinti pagal laukimo trukmę.
Kadangi didžiausia dalis persileidimų įvyksta būtent ankstyvajame nėštumo periode, šį praradimo sielvartą išgyvena pakankamai daug tėvų. Paprastai ankstyvoji netektis būna apsunkinta aplinkinių, o neretai ir pačių artimiausiųjų nesupratimo, kurie mano, kad priežastis gedėti yra per menka. Tai verčia moterį užsidaryti, bijoti parodyti, bei vengti išreikšti savo išgyvenimus.
“Guodžiama” tuščiomis frazėmis (“Nieko nepadarysi”, “taip jau būna”, “gerai, kad dabar, o ne vėliau”, “turėsi dar kitų vaikų”, “o mano draugei buvo taip” ir pan.), moteris išgyvena neatitikimą tarp to, ką ji jaučia ir to, ką sako kiti. Ji net gali suabejoti savo jausmų normalumu bei legalumu ir dėl to išgyventi dar didesnę tuštumą bei baimę atsiverti.
Patyrus persileidimą ankstyvojoje stadijoje prie šios jausmų sumaišties dažniausiai prisideda dar ir stiprus kaltės jausmas: kodėl man, kur mano klaida, gal reikėjo elgtis kitaip? Iki smulkiausių detalių moteris analizuoja įvairias situacijas ir savo elgesį tarsi nevalingai ieškodama įkalčių.
Kiek ilgai tęsis liūdesys ir gedėjimas?
Kiekviena moteris, kiekviena šeima savo skausmo kelią nueina savaip ir savo tempu. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Paprastai netekties skausmo ciklas tęsiasi maždaug iki dviejų metų, tačiau kai kuriais atvejais gali tęstis ir ilgiau.
Visuomenės požiūris į motinystę
Visuomenė, nėštumą, mamystę piešdama kaip labai sakralų, beveik magišką dalyką, būsimoms mamoms įdiegia neprasmingai didelius lūkesčius. Kad šios turėtų švytėti, patirti nenusakomus jausmus, išgyventi stebuklą?
Pažiūrėjus į šiuolaikinę motinystę, čia ypač daug iškraipytos realybės - tūkstančiai fotografų dirba, kad pilvukų ir naujagimių fotosesijos gražiai nugultų instagrame ar feisbuke. Kūdikiai tarp moliūgų, širdies formos krepšiuose, pūkų debesėliuose, šypsosi miegantys, tokie trapūs ir gražūs. Labai selektyvus kūdikystės parodymas išeina. Nesakau, kad prisižiūrėjus nuotraukų visi užsimanys vaikų, tačiau formuojasi opinija, kad vaikas - tai rožinė svajonė tarp pūkų, šventinė nuotaika su daug patiktukų.
Motinystėje mes fiksuojame tai, kas padeda išbūti mamomis ir padeda išauginti vaiką: gebėjimas išnešioti ir pagimdyti, gyvybės davimo prasmė, gimdymo ir gimimo sakralumas, ryšys tarp mamos ir vaiko. Augindamos vaikus mamos stebi mažo žmogaus formavimąsi, tobulėjimą, pajaučia savo galią kurti žmogų ir matyti, kaip mažas žmogutis pats save kuria. Tokius nebuitinius pamąstymus dauguma mamų fiksuoja ir tai padeda joms nepalūžti, išsilaikyti nuovargyje ir tarnystėje, paskatina pamatyti kur kas daugiau nei sąrėmių skausmas gimdant ar sauskelnių keitimas.
Tačiau ar emociškai moterys paruošiamos nemalonioms, buitiškoms, visai neromantiškoms nėštumo ir motinystės pusėms? Pagimdžiusios mamos realybė - tai naujagimis 24 valandas per parą, nemiegotos naktys, skausminga tarpvietė ir negalėjimas atsisėsti, užtvinkusios krūtys, emocinis jautrumas, personalo replikos, artimųjų nesupratimas, fanatiški verdiktai forumuose ir panašiai.
Ar mūsų visuomenėje moterims apskritai leidžiama skųstis motinyste ar nėštumu, būti nelaimingoms, pavargusioms? Kalbėti apie motinystės sunkumus vis dar nepriimtina. Galimybės būti išklausytoms ir suprastoms labai trūksta. Realybė yra dar žiauresnė - moterims būti išklausytoms yra lyg prabanga.
Psichoterapijos metu moterys atskleidžia, kad galimybės būti išklausytoms ir suprastoms labai trūksta. Psichoterapijos kabinete mamos kalba apie viską ir tarsi legalizuoja galimybę skųstis dėl nuovargio, dėl nuolatinio neišsimiegojimo po 2-3 metus arba kol vaikui krūminiai dantys išdygs, dėl vaiko ligos ar negalios, dėl emocinio smurto „idealioje“ šeimoje, dėl įgrisusios namų rutinos, toksiškos anytos, dėl baimės, kad „kažkas atsitiks“. O labiausiai dėl prarastos pirmumo teisės į poilsį, į valgį, tylą, lėtesnį tempą. Trūksta teisės į neatšalusios kavos puodelį.
Pogimdyvinė depresija
Pogimdyminė depresija (PPD) yra sveikatos sutrikimas, kuriuo dalis moterų suserga pagimdžiusios kūdikį. Jos gali patirti stiprų liūdesį, nerimą, baimę, artėjančio blogio nuojautą, didelį nuovargį, prislėgtumą, gėdą, kaltę, paniką, nuotaikos svyravimus, ištisinį valgymą arba badavimą, staigius svorio pokyčius, sunkumus priimant sprendimus, išsiblaškymą, apatiją, ryšio su vaiku trūkumą, norą pakenkti sau arba vaikui, suicidines mintis.
PPD diagnozuojama tada, kai yra bent 5 anksčiau išvardinti simptomai, ir kurie tęsiasi ilgiau nei 2 savaites. Ši liga mamą gali užklupti bet kada, per pirmuosius vaiko gyvenimo metus . Dažniausiai PPD susergama per 1-3 savaites nuo kūdikio gimimo. Taip pat gali susirgti ir nėščios moterys, tik gerokai rečiau.
Svarbu suprasti, kad PPD yra liga ir mama pati negali sukontroliuoti ligos simptomų. Taip, kaip bet kuris žmogus negali pats sukontroliuoti kosulio priepuolio, skaudančios gerklės ryjant ar kitų ligų. Savigyda PPD atveju yra pavojinga, nes pasekmes patiria 2 žmonės - mama ir kūdikis, kenčia kiti šeimos nariai ir artimieji.
Pogimdyvinės depresijos simptomai:
- Stiprus liūdesys
- Nerimas
- Baimė
- Didelis nuovargis
- Prislėgtumas
- Gėda ir kaltė
- Noras pakenkti sau arba vaikui
- Suicidinės mintys
Pagalba moterims, patiriančioms nėštumo sunkumus ir netektis:
- Individuali psichologo konsultacija
- Moterų, patyrusių persileidimą savitarpio paramos grupės
- „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijas
žymės:
Panašus:
- Ar pareigūnai Lietuvoje gali teisėtai tikrinti nėščiasias? Sužinokite savo teises!
- Luko Benevičiaus Įžvalgos: Kaip Pagerinti Vaikų Ugdymą ir Stiprinti Šeimos Santykius
- Neįtikėtini moters organizmo pokyčiai nėštumo metu – sužinokite, kas vyksta iš tikrųjų!
- Kaip Pasigaminti Gimtadienio Girliandą: Kūrybiškos Idėjos ir Lengvi Patarimai
- Motinystės Psichikos Ligos: Atpažink Simptomus ir Sužinok Efektyviausius Gydymo Būdų!