Žmogaus gyvenime tikslas gali gimti įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių. Vienas iš tokių pavyzdžių - kelionė į jogos pasaulį, kurią gali paskatinti įvairios, įdomios ir netgi sunkios gyvenimo patirtys.
Kelionė į save
Dažnai žmogaus dėmesys būna sutelktas į išorinį pasaulį, siekiant palikti įspūdį kitiems. Tačiau bėgant laikui, tokia veikla gali nustoti teikti džiaugsmą, ypač jei ja užsiimama tik dėl pinigų. Palaipsniui gali pradėti dažnėti traumos, augti noras pasipuikuoti ir kažką įrodyti kitiems, siekiant tapti įžymiu. Visa tai gali sukelti melancholiškas, depresyvias emocijas ir kūno sunkumą dėl patirtų traumų. Sunkumas kūne tampa pagrindine paieškų priežastimi.
Kai žmogus pradeda karjerą, manyje dega vidinė ugnis. Tačiau ėmė trūkti kažkokio vidinio, nematomo ir sveikesnio santykio su savimi. Ieškoma atsakymų įvairiuose menuose, dvasiniuose mokymuose, filosofijoje ir moksle. Siekiama suprasti, kodėl žmonės kartais jaučiasi blogai, o kartais gerai, kodėl tie patys dalykai vieniems suteikia įkvėpimą ir sveikatą, o kitiems - depresiją ir ligas.
Taip pat atrandama daug įdomių veiklų, kurių visai nežinoma arba į jas kritiškai žiūrėta. Šioms paieškoms padeda ankstesnis darbas, dėl kurio galima keliauti, dalyvauti įdomiuose renginiuose, konferencijose, mokymuose. Jogoje randama daugiau galimybių gyventi pilnavertį gyvenimą ir pajaučiama, kad žmogaus viduje slypi ištisa visata įvairių pojūčių, patirčių, minčių ir jausmų. Savyje galima kurti gerą savijautą, nepriklausomai nuo to, ką pasakys kiti. Tuo tarpu joga ir meditacija suteikia sugebėjimą pamatyti savo vidinį pasaulį, jame kurti laimę, džiaugsmą ir išmintį, kurią dabar galima pritaikyti kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
Dvasingumo paieškos
Dvasingumas dažnai nėra toks tikslus, kaip mokslas, nes jame kalbama apie vidinę, subjektyvią patirtį. Tyrinėjami įvairūs mokymų formatai, kol galiausiai atrandamas jogos mokytojas, kuris gali atsakyti į klausimus, į kuriuos niekur kitur nerandama atsakymų. Mokytojas nuo pat vaikystės meditavo, gyveno su iškiliausiais meistrais ir apkeliavo visą Indiją, kurioje sukaupta didžiausia pasaulyje išminties biblioteka.
Praktiškai pritaikant išmintį gimsta palaima. Mokytojo vedamas atliekami konkretūs, nurodyti veiksmai ir organizme vyksta biocheminiai pokyčiai, tada sąmonės galimybės padidėja ir galima matyti tas spalvas ir pasaulio reiškinius, kurie anksčiau buvo nematomi. Mūsų smegenys, širdis ir visas kūnas yra instrumentas. Jie palaipsniui mokina, kaip patirti vis aukštesnę gyvenimo kokybę, pradedant mažiausiu materialistiniu klausimu iki pat didingiausio dvasinio patyrimo.
Žmogaus struktūra ir dvasingumas
Savęs suvokimas nėra vienadienis dalykas. Kai žmogus save suvoks, jam nebeliks poreikio gyventi, nes tai bus tarsi egzistencijos viršūnė. Tad svarbus tas atradimo procesas ir prabudimas nėra baigtinis dalykas, jis visada turi vykti. Mes nuolat nubundame kažkokiems dėsniams, kurių nepastebėdavome, nes visata nėra baigtinė.
Šiuolaikinis mokslas dabar jau daug žino apie žmones, pavyzdžiui, iš ko susidedame. Jau aišku, kad turime kūną, jį jaučiame ir jis yra sąmonės dalis. Joga irgi nori užtikrinti, kad kūnas gerai funkcionuotų. Bet jogai ir dvasingumo mokytojai žino, kad mes neapsiribojame savo kūnais ir už fizinio kūno ribų yra kažkas daugiau. Taip pat žinome, kad yra mintys. O nuo mąstymo priklauso didžioji dalis mūsų gyvenimo kokybės. Tačiau yra dar vienas sluoksnis - pasąmonės lygmuo. Jogoje vadinamas išminties sluoksniu - t. y. informacija, ne tik pasiekianti protą, bet ir tapusi žmogaus dalimi.
Jogos procesas nuima nereikalingas įtampas iš kūno, jausmų, proto ir pasąmonės, kad galėtume prisiliesti prie dieviškojo sluoksnio, kuriame jaučiame ryšį su kitais, atsiranda dėkingumas, atjauta, nuoširdumas, palaikymas, įkvėpimas. Kuo daugiau atsiveriame tai asmenybės daliai, tuo gyvenimas tampa šviesesniu.
Būti čia ir dabar
Visatoje ir yra tik čia ir dabar, nėra nieko daugiau. Sąvoka čia ir dabar neapriboja mūsų nuo planavimo ar prisiminimų, bet skatina daugiau dėmesio skirti šiai akimirkai. Nes mes nesame tik protas, fizinis kūnas ar tik emocijos, o visi šie sluoksniai. Čia ir dabar yra momentas, kai kūnas, jausmai, protas, išmintis ir palaima veikia išvien.
Kai atsiranda vienybė ir suvokimas, ką jaučiame, ką galvojame, kaip kvėpuojame, kokia mano intencija, ką planuoju ir t. t., visi šie dalykai integruojasi ir žmogus tampa galingu. Tada gali pradėti kurti tai, kas kelia džiaugsmą. Dėl to išpopuliarėjo tiek daug praktikų, raginančių susitelkti į kvėpavimą, esamus pojūčius, pažiūrėti į savo širdį, vien tam, kad žmonės mokėtų savo dėmesiu keliauti per šią akimirką, o ne tik per tai, ko bijo ateityje ar ko pasigedo praeityje.
Tikėjimas
Šiuolaikiniam žmogui dažnai nelengva naudoti tą patį žodį Dievas ar Kūrėjas, nes praeityje buvo daug randų ir skausmo, susijusio su religija. Tačiau reikėtų suprasti, kad Dievas nėra kažkoks objektas, o apibūdina pačią aukščiausią įmanomą patirtį bei visatos išraišką.
Todėl mums reikia tobulinti savo patyrimų instrumentus, visus anksčiau mano minėtus sluoksnius. Reikia išsilaisvinti nuo mąstymo klaidų, nuo fizinių ir jausminių įtampų. Taip keičiasi mūsų sąmonės būsena ir pažinimo lygis. Taigi Dievo paieška vyksta ne kažkur bažnyčioje ar virš žvaigždžių. Jo paieška - tai sąmonės plėtimasis. Nes kiek sąmonė apima, tiek ji ir mato. Tik pajutus gyvą patirtį, žodžiai nebegalioja ir lieka tik simboliai. Tas dieviškumas yra visko, kas visatoje egzistuoja, suma.
Judėjimo svarba
Judėjimas yra gyvybė. Kuo daugiau žmogus juda, tuo jis energingesnis, nes tik judantys raumenys gamina energiją, naudojamą kasdien. Judėjimas nepaprastai svarbus kiekvienam žmogui. Judesio terapija - būdas išreikšti užgniaužtas emocijas, kurios lemia įvairias ligas ir ribotumus sukeliančių blokų, įtampų kūne formavimąsi.
Svarbu, kad kiekvienas ieškotų sau tinkamos praktikos, jos tempo, ritmo - to, kas jam labiausiai tinka. Judėjimo ritme taip pat svarbi aktyvumo ir pasyvumo pusiausvyra. Ryšį su savo kūnu puoselėjantis žmogus gali jausti, ar tam tikras judėjimo būdas bei judesio ir pasyvios būsenos santykis jam tinka. Kartais žmonės kūną netgi laiko beverčiu. Vis dėlto, kūnas - vieninteliai žmogaus namai.
Kai judame, aktyvėja kraujotaka, sveikatinama širdis, giliai kvėpuojama… Kvėpavimas labai svarbus žmogaus psichologinei sveikatai. Psichika gali spėti greičiau prisitaikyti prie šių greitų pokyčių, tačiau kūnas ne visada sugeba tai padaryti.
Judėjimo terapijos principai ir nauda
Taikant judesio terapiją, jokios judesio taisyklės, jokie šablonai neegzistuoja arba naudojami specialūs pratimai, padedantys pašalinti esamą judesio ar raumens darbo disfunkciją ir skatinantys normalios funkcijos kūrimą. Judesio terapijos metu tampame sąmoningesni ir geriau suprantame, kas su mumis vyksta.
Judesio terapija jungia kognityvines, fizines, dvasines, emocines ir socialines funkcijas. Mintis yra susiejama su išgyvenimu kūne, o tai - labai veiksminga, kadangi padeda išsilaisvinti, paleisti tai, kas nereikalinga ir sukelia kančių.
Emocijų išreiškimas
Kiekvienam žmogui nepaprastai svarbu išreikšti išgyvenamus jausmus ir būsenas. Jeigu jis neturi kam išsipasakoti, jeigu bijo kalbėti apie savo jausmus, žmogus užgniaužia juos savyje - tai lemia blokų formavimąsi. Neišreikšti jausmai lieka mūsų kūne.
Blokai, įtampa žmogaus kūne atsiranda dėl to, kad jis neišreiškia emocijų, o jis jų neišreiškia todėl, kad kažkas jų nepriima. Negebėjimas išreikšti to, ką jauti, formuojasi dar vaikystėje, dažniausiai iki ketverių šešerių metų.
Įtampos pasekmės
Pavyzdžiui, žmogaus, kuris neišreikšdavo pykčio, žandikaulio sritis gali būti labai įtempta. Kai jis nori ką nors pasakyti, jaučia spaudimą gerklėje. Verkimas - galimybė išvalyti savo vidines - emocines ir dvasines - žaizdas. Kūne besikaupiantys blokai lemia silpnesnę žmogaus sveikatą ir nusilpusį imunitetą.
Visų pirma, turėtume suvokti, kas su mumis vyksta. Tai - jau tam tikra pagalba ir atsipalaidavimo priežastis. Turime kalbėti apie savo išgyvenamus jausmus ir įtampą. Kūno blokus taip pat galima išreikšti ir atpalaiduoti judesio terapija.
Laimės paieškos
Pastaruoju metu įvairių dvasingumo ir motyvacinių teorijų daugybė. Pati didžiausia esmė - ne analizuoti laimę, o išjausti ją. Laimė yra būsena, kurią reikia išmokti tobulinti savyje čia ir dabar. Džiaugtis tuo, ką turite šiandien, planuojant ir siekiant ateities tikslų. Mėgautis santykiais tokiais, kokie jie yra dabar, siekiant dar geriau pagerinti juos ateityje. Laimė slypi čia ir dabar.
Laimė, sėkmė ar bet kokia kita būsena, kurią žmogus nori pasiekti nesusideda tik iš „grynos“ tos būsenos ar jausmo. Tai holistinis jausmas, kuriam įtaką daro tam tikri veiksmai, žmonės, būsenos, vietos, garsai, spalvos ar bet kas, kaip būtent žmogus supranta laimės būseną. Ją pasiekti neužtenka 1 kartą per savaitę medituoti ar praeiti 7 dienų kursą. Visiems laimė yra prieinama skirtingai.
Būtini etapai, norint pajausti laimės būseną
- Pirmas ir pats svarbiausias - pasiruošimas asmenybėms virsmui. Pasąmoninis pasiruošimas yra pamatas pasiekti laimę ar kitą tikslą.
- Antrasis etapas - tikslo generavimas. Jei jūs konkrečiai nesuvokiate, ką jums tai duos, tai jos ir neduos.
- Trečias etapas - būtinas santykis. Pozityvus ir teigiamas santykis su visais.
- Ketvirtas etapas - ar žinote, kaip to pasiekti? Išjautėte, sugeneravote, o dabar strateginių veiksmų dėliojimas. Tai plano kūrimo etapas, kai turite pasinaudoti turima informacija, išmintimi.
- Penktasis etapas - realūs veiksmai. Ką tikrai galite padaryti? Padarykite tai.
Rudolfo Steinerio įžvalgos
Rudolfas Steineris, filosofas ir antroposofijos pradininkas, teigė, kad kiekviename žmoguje snaudžiantys gabumai leidžia įgyti žinių apie aukštesniuosius pasaulius. Jis pabrėžė, kad duoti nurodymus čia gali tik jau savyje tokių galių turintieji, ir nuo tada, kai egzistuoja žmonių padermė, visuomet buvo ir pratybos, per kurias turintieji aukštesniųjų gebėjimų instruktavo tokių pat gebėjimų ieškančiuosius.
Steineris akcentavo, kad pašventinimo paslapties lokalizaciją gali suprasti tik tas, kuris pats iš dalies yra patyręs aukštesniąsias būties paslaptis, ir kad ezoterinis žinojimas eiliniam žmogui ne didesnė paslaptis, kaip kad mokėjimas rašyti tam, kuris to nesimokė.
Keliai, kurie leidžia žmogui pasirengti priimti paslaptį, yra tiksliai nustatyti, ir jų kryptis neištrinamomis, amžinomis raidėmis įrašyta į dvasinius pasaulius, kur pašvęstieji saugo aukštesniąsias paslaptis. Priešistoriniais laikais dvasios šventyklos buvo matomos ir išoriškai; šiandien, kai mūsų gyvenimas prarado dvasingumą, jų neišvysime savo rega. Tik savo sieloje žmogus gali rasti priemonių, kurios atvertų jam pašvęstojo lūpas.
Steineris pabrėžė gerbimo kelio svarbą, teigdamas, kad slaptatyrys šią nuostatą vadina gerbimo keliu, verčiančiu aukotis tiesai ir pažinimui. Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad bet kokia kritika, kiekviena smerkianti nuomonė tiek naikina aukštesniojo pažinimo sielos jėgas, kiek atsidavimo persmelkta pagarba jas ugdo.
Biblijos įžvalgos
Biblijoje teigiama, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“; savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį; jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“. Dievas jį priėmė į savo draugystę.
Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Visos religijos liudija, kad ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės.
Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam nusilenkimu pripažinti „menkumą kūrinio“, kuris egzistuoja tik Dievo dėka.
Krikščionis dažnai kviečiamas duoti pažadus Dievui. Jis visada tai daro Krikšto ir Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimų metu. Sąžiningas pažadų Dievui vykdymas rodo deramą pagarbą dieviškajai didybei ir meilę ištikimajam Dievui.
Tinkamai garbinti Dievą yra tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės pareiga. Tikėjimo srityje niekas neturėtų būti „nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“
Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu. Agnosticizmo formų yra įvairių. Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų Dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti Jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir rodyti sąžinės tingumą.
Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią, kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Dievas pirmas pašaukia žmogų, kad ir kaip žmogus pamirštų savo Kūrėją ar slėptusi nuo Jo veido, vaikytųsi savo stabų ar kaltintų Dievą, kam jį apleido, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo maldoje.
Dievas pats sukūrė regimąjį pasaulį su visu jo turtingumu, įvairove ir tvarka. Šventasis Raštas Kūrėjo veikimą vaizduoja simboliškai kaip šešias Dievo „darbo“ dienas, kurios baigiasi septintos dienos „poilsiu“. Šventasis tekstas apie sukūrimą moko tiesų, kurias Dievas apreiškė mūsų išganymui ir kurios leidžia „įžvelgti visos kūrinijos giliąją prigimtį, vertę ir paskirtį Dievo garbei“.
Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Žmogus gali savo prigimtu protu tikrai pažinti Dievą iš Jo kūrinių. Tačiau yra ir kita pažinimo tvarka, kurios žmogus savo jėgomis pasiekti negali. Tai dieviškasis Apreiškimas. Visai laisvu savo nutarimu Dievas apsireiškia žmogui ir jam save dovanoja.
Viltis
Popiežius Pranciškus teigia, kad žodis „viltis“ ėmė reikšti ambiciją visa savo esybe bei tvirtu įsitikinimu savo sėkme siekti to, ko geidžia širdis. Pažvelgus į Marijos gyvenimo istoriją, matome, kad ji irgi išgyvena įvykius, kurių niekada negalėjo įsivaizduoti. Evangelijoje niekur nesakoma, kad Marija turėjo aiškius, akivaizdžius atsakymus į savo klausimus. Vis dėlto apie ją kelis kartus pasakytas vienas dalykas, čia išreiškiamas sakiniu: „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51).
Kiekvieno žmogaus istorija, priešingai, yra didžiausias ir nepaprasčiausias žmogiškosios būtybės laisvės patvirtinimas. Dievas niekada nė vieno neverčia padaryti ką nors, jis taip pat nemanipuliuoja žmogiškaisiais reikalais iš viršaus. Tad jei visa palikta žmogaus laisvei, kaip Dievas įžengia į jo gyvenimą bei jame veikia? Žodis iš esmės yra kelionės palydovas kiekvienam be išimties.
Popiežius Pranciškus nekalba apie individualių žmogiškųjų įvykių prasmės aiškinimą, kaip dažniausia norėtųsi. Žmonės retai galvoja apie savo gyvenimo tikslą. Atrodo absurdiškai, bet tokia yra konkrečiausia bei įprasčiausia tikrovė. Tad viltis reiškia kai ką, kas yra nepalyginamai daugiau: nustokite nerimauti vien tik stebėdami įvairius įvykius, bet suvokite, kad kiekvienas įvykis visada kreipia į žmogaus tikrąją galutinę paskirtį.
Pirmutinė ir pirmapradė vieta, kur visi dalykai virsta kasdiene duona, pradedant nuo pamatinio sutuoktinio santykio, yra tikrai šeima. Ieškoti savo gyvenimo džiaugsmo sutuoktinyje yra melas ir sykiu didžiausias pavojus susituokusiai porai. Žmogus, su kuriuo susituokiama, yra ne gyvenimo visuma, bet veikiau pagrindinis kelias, vedantis į Visumybę, kuriai visada esame pašaukti.
Bažnyčios žvilgsnis turėtų švelniai krypti į visas brangių asmenų mirties sužeistas šeimas. Tad neatsitiktinai popiežius Pranciškus Amoris laetitia užbaigia žodžiais, kuriais nori pabrėžti, kad „meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje“ (AL 1) - tai, pirmieji šio paraginimo žodžiai, kviečia mus į didžiulį, amžinai truksiantį džiaugsmą: „Keliaukime, šeimos, keliaukime toliau! To, kas mums pažadėta, visada yra daugiau, nei galime įsivaizduoti. Nepraraskime vilties dėl savo trūkumų ir lygia greta nepaliaujamai ieškokime mums pažadėtos meilės ir bendrystės pilnatvės“ (AL 325).
Dvasinis žmogaus gyvenimas yra kur kas trapesnis už kūną: dvasia giliau ir greičiau pažeidžiama. Taigi dabartiniu labai aukštų sportinių rezultatų laikotarpiu svarbu, kad treneris skiepytų, o sportininkas išsiugdytų tam tikras filosofines nuostatas, kurios padėtų siekti tų rezultatų.