Šeima - tai pati mažiausia socialinė bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, praeities pažinimo ir ateities prognozavimo šaltinis. Apie lietuvių šeimą yra nemažai ir įvairiais aspektais rašyta, mėginta aprėpti esmingiausius jos raidos etapus. Vis dėlto nėra nė vieno darbo, kuriame būtų visapusiškai išnagrinėtas lietuvių šeimos fenomenas nuo pačių seniausių laikų iki mūsų dienų.
Darbe nagrinėjamas laikotarpis nuo XIX a. vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio, tačiau, norint parodyti nagrinėjamų reiškinių ištakas, neretai pateikiama ir medžiaga apie XVIII bei ankštesnių šimtmečių lietuvių šeimą. Šeimos gyvenime yra kuo glaudžiausiai tarpusavy susipynę ir atsispindi daugybė asmens bei tautos gyvenimo reiškinių. Tai šeimos formų istorinė kaita, demografinė sudėtis, šeimos narių tarpusavio santykiai, vedybų, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose. Nors šis darbas skirtas lietuvių šeimai, tačiau kai kuriais atvejais jame pateikiama daug lyginamųjų duomenų ir apie kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimą. Tai daroma siekiant geriau išryškinti etninius šeimos savitumus.
Toks lyginimas buvo tiesiog neišvengiamas nagrinėjant lietuvių ryšius su kitataučiais bei šeimos vaidmenį tautiniuose procesuose. Ne visi klausimai aptarti jau vien dėl to, kad kai kuriais iš jų duomenų nėra išlikę.
Motinystės Iššūkiai Ir Vertybės
Kai pasidaro sunku ar pavargstame motinystės kelyje, prisiminkime, kad mūsų, nors ir netobula, meilė daro stebuklus. Tėvų meilė, artumas, buvimas su vaiku daro tokį didelį poveikį, kad net gali pakeisti genus, lemiančius vaiko ateitį. Panašią istoriją knygoje „Motinystės paslaptys“ pasakoja mama Solveiga apie savo sūnų, kuriam buvo nustatytas įvairiapusis raidos sutrikimas, daug autizmo bruožų. Suvokusi jo sutrikimus, mama ėmė ruošti sūnų gyvenimui: „Tiesiog mylėjau jį ir mokiau mylėti „normalų“ gyvenimą. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo lengva ar paprasta: kainavo daug vidinių jėgų - būdavo, jog kartais ir palūždavau, bet nė akimirkos nesigailėjau. Bėgo metai. Mačiau daug teigiamų pokyčių jo raidoje - jis gebėjo beveik viską atlikti kaip ir jo bendraamžiai“.
Mes, mamos, mylime vaikučius ir jaučiame, kad reikia su jais daugiau pabūti, nesinori bėgti į darbus, palikus juos kažkam kitam. Tačiau kartais mus priverčia aplinkybės ar finansų trūkumas. Kaip gerai, kad Lietuvoje vaikučius mamos gali auginti net iki trejų metų. Ko nepasakysi apie kitas Europos šalis, kuriose net kelių mėnesių mažylius jau neša į darželius. Tačiau A. Pamenu, kaip mano močiutė dar vaikystėje pasakojo, kad jos tėvų šeimoje gimė dešimt vaikų, bet užaugo tik penki. Tuomet man tai buvo paprasta jos šeimos istorija. Visai neseniai, jau pati augindama ne vieną vaiką, suvokiau, kokia tai buvo didelė šeimos tragedija - gimsta vaikelis ir vos sulaukęs kelerių metukų, miršta. Ir taip ne vienas, o net keli… Supratau savo promočiutės neviltį, skausmą. Tik tuomet suvokiau, kodėl ji ėmė intensyviai ieškoti Dievo ir tapo itin pamaldi. Būtent vėliau visi gimę keturi vaikai išgyveno…
Kadaise tai buvo skaudi Lietuvos kasdienybė - daug vaikų gimdavo, bet nemažai mirdavo. Nežinau, kodėl taip būdavo, bet kai ką suprasti padeda šie Šaulio Štamferio žodžiai apie Lietuvos žydų šeimą: „Žydų gimstamumas buvo mažesnis nei kitų Lietuvos gyventojų, nors žydų skaičius augo greičiau nei nežydų. Pagrindinė šios demografinės prieštaros priežastis - mažesnis vaikų mirtingumas. Valstietės motinos išeidavo dirbti laukuose, kūdikį palikusios senelių globai, vaikus tekdavo gana anksti atjunkyti nuo krūties. Žydų šeimoje buvo įprasta, kad moterys, dažnai dirbusios prie namų, ilgai kūdikį maitindavo natūraliai, jį rūpestingai prižiūrėdavo, todėl vaikai augo sveikesni.“ (Šaulis Štamferis. Šeima.
Ačiū Dievui, kad šiandien nebėra tokio didelio kūdikių mirtingumo, tačiau kas žino, kiek miršta dar tik užsimezgusių gyvybių, kai tėvai ryžtasi darytis abortus? Ar tai nėra kita medalio pusė - daugiau išgyvena gimusių vaikų, bet daugiau jų netenkame dėl abortų? Visuomenėje bandoma formuoti naujas vertybes, teigiant, kad moteris turi teisę rinktis - gimdyti ar ne. Tačiau ar ši tariama vertybė nėra primesta? Ar ji nekyla iš egoizmo, noro gyventi sau, savo malonumui? Kita vertus, neužtenka pasirūpinti tik tuo, kad vaikas būtų aprengtas ir pamaitintas, - jei tėvai neskiria dėmesio mažam kūdikėliui ar ūgtelėjusiam mažyliui, jo siela sužeidžiama, ir to padarinius jis išgyvens visą gyvenimą.
Sandfordai teigia: „Mes, krikščionys, per ilgai leidome, kad motinos, vos pagimdžiusios kūdikį, skubėtų į darbą. Beveik visiškai nenutuokdama, kad jos fizinis artumas yra gyvybiškai reikalingas kūdikiui, ji samdo auklę arba atiduoda vaiką į lopšelį. Ji mano, kad kūdikis dar neturi proto, todėl nesvarbu, kur jis būna. Išauklėta materialistinės kultūros, ji dažniausiai nežino, kad jos kūdikis turi dvasią, jaučiančią mamos buvimą ar nebuvimą. Taip kūdikis auga be motinos ir pirmuosius šešis be galo svarbius mėnesius.
Mažo vaikelio auginimas - tai laikas, kai mamai tenka stabtelėti visuomenine prasme. Dėl vaiko ji turi palikti ne tik darbą, bet kartais ir savo pomėgius. Tačiau šiuo laiku ji pati labai keičiasi, atranda naujus pasaulius, išgyvena gyvybės trapumą ir savo bejėgiškumą. Kartais moteris atranda net save, savo naujus talentus ir net pakeičia darbo profilį. Šiandieniniame pasaulyje sunku stabtelti, nes visi aplinkui bėga... Tačiau kaip svarbu suprasti, kad mama be galo reikalinga tam bejėgiui kūdikėliui, kurio šiandien kiti nemato, nevertina. Jie nežino, kas iš jo išaugs, o mama žino, kad jos darbas vertingas. Įdomiausia tai, kad šis motinystės virsmas, kai mama nurimsta ir apsisprendžia savo brangų laiką skirti vaikui, keičia ją pačią.
Juk kai mažas kūdikėlis, dėl kurio aukotis buvo lengva, paauga ir tampa nepaklusniu nenuorama, trokštančiu atsiskirti nuo mamos, mama atranda savy ne tik meilės, bet ir išminties, kaip elgtis su nauju „iššūkiu“. Mamos puikiai žino, kas yra trejų metų krizė, kai staiga dvimetis angelėlis virsta neklaužada. Štai atėjo naujas etapas vaiko ir mamos gyvenime - vaikas nori atsiskirti, o mamai tenka apsišarvuoti kantrybe ir leisti jam toliau bręsti, suvokiant savo jausmus. Auga ir keičiasi ne tik vaikas, bet ir mama bei jos meilė.
Vaiko auginimas - tai laikas mamos gyvenime, kai šalia auga, perima jos vertybes, meilę Dievui ir gyvenimui naujas, mažas žmogutis, bet kartu ir joje pačioje bręsta vaisiai amžinybei - meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Tad nepamirškime, kokios svarbios esame savo vaikams, nes „per šešerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas išmoksta daugiau, negu per visą likusį gyvenimą, net jeigu vėliau ir įgyja keletą mokslinių laipsnių. Pirmaisiais metais jo mokymasis yra daug intensyvesnis negu visais likusiais. […] Auklėjimas prasideda nuo gyvybės užsimezgimo įsčiose, tęsiasi iki gimimo ir pagreitėja bei sustiprėja, kai vaikas ateina į šį pasaulį. Pačiais pirmaisiais metais formuojasi jo charakteris ir individualybė. Gyvenimas, o ne gimnazijos klasė, yra mūsų mokykla. Norėdami suprasti krikščioniškos šeimos unikalumą, turime gerai žinoti, kad dvi svarbiausios sielos dalys - charakteris ir individualybė susiformuoja per pirmuosius šešerius metus. Visas vėlesnis mokymasis yra tik karkaso užpildymas ir eksterjero dailinimas ant šio pamato. Tai supratus, iš esmės gali pasikeisti mūsų požiūris į vaikų auginimą.“ (Dž. ir P.
Vaikai Pakeičia Mamos Dienotvarkę Ir Asmenybę
Tai, kad žmogaus asmenybė susiformuoja per pirmuosius 7-erius metus, išgirdau augindama pirmąjį sūnų ir lankydama bažnyčioje įsikūrusį Mamų klubą. Galbūt tai nulėmė mano pasirinkimą atsidėti vaikų auginimui namuose, o galbūt prie to prisidėjo ir berniukų poreikis būti arčiau mamytės? Knygoje „Berniukai tiesiog kitokie” rašoma: „Maži berniukai kūdikystėje, pasak statistikos, elgiasi kitaip nei mergaitės: 1) jie dažniau verkia, 2) jie miega blogiau, 3) juos nuraminti sunkiau. Maži berniukai ypač jautriai reaguoja į aplinkos pasikeitimus. Kelionė, iškyla, oro pasikeitimai - viskas, dėl ko pasikeičia aplinka ir sutrinka įprasta dienotvarkė, išmuša juos iš pusiausvyros ir slegia”. (19) Tai lyg mintys iš mano dienoraščio - augindama keturis berniukus nejučia imu sutikti su statistika… Gimę berniukai išties šauniai „pakoregavo“ mano prioritetus - kad būtų visiems ramiau, atsisakiau „ekskursijų“ pas drauges ar po miestą, bene dešimt metų neteko gerai išsimiegoti, nes mažyliai keldavosi po penkis ar daugiau kartų per naktį, visus maitinau krūtimi iki dvejų metų, nes jiems be galo reikėjo mamos artumo.
Turbūt ne viena mama, ilgesnį laiką auginanti vaikučius, pastebi, kad nejučia tapo „gydytoja“, nes per laiką susikaupia nemažai vertingos patirties. Mamos tampa puikiomis virėjomis, net jei iki tol nemokėjo šeimininkauti. Be to, vaikiškų prekių „žinovėmis“ - kur įsigyti daiktus, žaislus pigesnius ir vertingesnius. Ir dar - maisto „ekspertėmis“. (Kaip ir visos mamos, gimus pirmam vaikeliui puoliau domėtis vaikišku pasauliu, o ypač skaityti etiketes, iš ko pagamintas vienas ar kitas produktas. Anksti pasireiškus vaiko alergijai, nustatėme, kad jos priežastis - visokie konservantai. Tad kaip netapsi maisto „eksperte“?) O kur dar kūryba - kai su mažuoju pieši, lipdai, karpai, klijuoji; kai skaitai pasakų knygutes ar netikėtai imi pati jas kurti? Štai kaip mes, mamos, pasikeičiame iš meilės savo vaikams! Argi tai nežavinga?
Kaip nesikeisi, kai matai, kad mažyliui esi labai reikalinga, kai jauti savo netobulumą, suirzimą, pavargimą, bet suvoki, kad esi jo vienintelė mama, kuri būtinai paguos, supras naują žodį, nušluostys ašaras, pajaus, ko jam labiausiai tuo metu reikia? Net mokslininkai teigia, kad mamos buvimas šalia suteikia vaikui ne tik saugumą, bet ir apsaugo nuo įvairių ligų. Mamos ne tik tampa „gydytojomis“, bet pačios savo buvimu ir meile gydo vaikučius.
Paskaitoje apie vaiko vystymąsi žolininkas medikas Virgilijus Skirkevičius sako: „Nuo 0 iki 7 m. vystosi vaiko nervų jutiminė sistema. Tuomet svarbiausias veiksnys yra mama, jos gerumas, šiluma. Mamos meilė ir šiluma padeda vystytis vaiko kaulams ir raumenims, ir nuo to priklausys jo ateitis, pavyzdžiui, ar vėlesniame amžiuje moteriai išsivystys osteoporozė, ar ne.[…] Visos ligos formuojasi nuo pat gimimo arba atvirkščiai - nesiformuoja, jei vaikas gauna daug šilumos.“ Kai vieno vaiko, turinčio silpnus kaulus, mama paklausė, kaip jam padėti, kokią arbatą gerti, gydytojas atsakė: „Reikia, kad iš Anglijos grįžtų mama. Mokslininkai teigia, kad vaiko vystymuisi labai svarbus artimas ryšys, glostymas bei lytėjimas.
V. Skirkevičius pasakoja, kad Anglijoje neišnešioti vaikai buvo dedami į specialiai pritaikytus „krepšelius“, kurie primintų mamos įsčias, bet mažyliai vis tiek blogai augo. Tuomet viena medicinos sesuo, neištvėrusi verkiančio vaiko dejonių, įkišo ranką į „krepšelį“ ir ėmė glostyti vaikučio nugarėlę - nuo to laiko jis pradėjo augti. Visi suprato, kad lietimas - tai stimulas augti. „Tai ne mistika ar sentimentai. Vaikai turi jausti artumą, reikia juos liesti.
Krikščionys psichologai Džonas ir Polė Sandfordai antrina, „[…] kad fizinis artumas ir glamonės emociškai gydo naujagimį. Be fizinių glamonių jis negali išgyventi emociškai. Kūdikis gyvena švelniais prisilietimais, išmokančiais jo dvasią priimti ir atiduoti prieraišumą ir meilę. Per pirmąsias gyvenimo savaites ir mėnesius susiformuoja jo sugebėjimas bendrauti. Sakoma, kad mamos meilė keičia net genus.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Aleksandro Žarskaus Įkvepianti Biografija ir Įspūdinga Veikla – Sužinokite Daugiau!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sužinokite, Ar Jūsų Kūdikis Gaukia Pakankamai Motinos Pieno – Svarbiausi Požymiai ir Ekspertų Patarimai
- Sužinokite Kudikių Gliukozės Kiekio Kraujyje Normas, Nukrypimus ir Efektyvias Gydymo Strategijas!