Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Atsitiktinai viename Pietų Kalifornijos turguje rastos senos nuotraukos įkvėpė amerikiečių rašytoją Ransomą Riggsą sukurti pasaulio vaikus sužavėjusią knygą apie Mis Peregrinės namus ypatingiems vaikams.

2011 metais išėjusi pirmoji būsimosios trilogijos dalis „Ypatingų vaikų namai“ („Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“) iškart tapo bestseleriu. Skaitytojams patiko knygose sumaišytas unikalus maginės fantastikos, mistikos, nuotykių ir kelionių per laiką kokteilis, paskanintas antikvarinėmis nuotraukomis. Seni daiktai ir istorijos yra neatskiriama rašytojo gyvenimo dalis.

Pakalbinome trilogijos - „Ypatingų vaikų namai“, „Kiaurymių miestas“, „Sielų biblioteka“ - autorių R. Riggsą.

Knygos įtaka filmui

- Jūsų debiutas buvo nepaprastai sėkmingas. Daugybė vaikų prarijo jūsų knygą, kaip, tikiuosi, ir režisierius Timas Burtonas, pagal ją pastatęs filmą. Ar dalyvavote filmo kūrybos procese?

- Keletą kartų teko apsilankyti filmavimo aikštelėje, buvo smagu, tačiau neturėjau galimybių prisidėti rašant scenarijų, ir mane tai erzino. Manau, kad tai, ką sukūrė Timas, yra gražu ir fantastiška, tačiau filmas nėra knygos, kurią aš parašiau, atspindys. Turbūt tokiems kino režisieriams kaip Burtonas yra labai svarbu savo kūrybos energijos pridėti į turinį, nes tai leidžia išlaikyti savitą stilių. Kai kurie personažai filme buvo tokie, kokius aš įsivaizdavau, tačiau kai kurie stipriai pakito. Jie tiko filmui, bet stipriai pakeitė istoriją, kurią aš kūriau.

- Ar tiesa, kad populiariąją savo knygų seriją pradėjote nuo senų fotografijų? Vis dar jas kolekcionuojate?

- Knygos idėja mano galvoje sukosi gerokai prieš tai, kai pradėjau kolekcionuoti senas fotografijas. Tačiau sėsti prie rašomojo stalo mane privertė Pietų Kalifornijoje sendaikčių turguje rastas senovinių fotografijų lobynas. Mano kolekcija yra didžiulė, nes knygos reikalauja daugybės gerų nuotraukų, taigi pastarąjį dešimtmetį buvau priverstas jas kolekcionuoti. Jas rinkti dažniausiai būdavo malonumas, bet kartais - ir prievolė. Nėra taip jau lengva rasti senovinių fotografijų, kurios atitiktų konkrečias knygos scenas ir personažus. Tačiau kartais fotografijos taip pat tampa įkvėpimu - kai pritrūksta idėjų, tereikia atsidaryti stalčius, kuriuose jos gyvena.

Timo Burtono interpretacija

Amerikietis Timas Burtonas nuo pat savo karjeros kine pradžios garsėja ypatinga ir savita, tik jam vienam būdinga maniera. Ilgainiui „Holivudo pasakininko“ etiketę užsitarnavęs režisierius visą laiką buvo linkęs į šiek tiek šiurpias, ūkanotas ir keistas istorijas.

Tačiau pernai buvo paskelbta, kad netrukus T. Burtonas grįš prie sau įprastesnių istorijų - režisierius ėmėsi ekranizuoti jauno amerikiečių rašytojo Ransomo Riggso pirmąją trilogijos knygą „Ypatingų vaikų namai“. Tad šio filmo buvo laukiama su nekantrumu - iš vienos pusės knygos ekranizacija domino ją pamėgusius skaitytojus, iš kitos pusės T. Burtono gerbėjai jau truputėlį per ilgai nuobodžiaudami laukė, kada šis kino kūrėjas atgaus savo geriausią formą.

Filmo siužetas

Šešiolikmetis amerikietis Džeikas (akt. Asa Butterfield) yra labai artimas su seneliu Abe (akt. Terence Stamp). Senelis nuo vaikystės anūkui pasakojo nepaprastas istorijas apie tai, kaip pats augo ypatingų vaikų namuose, globojamas panelės Peregrinės (akt. Eva Green). Pasakojimus apie keistų savybių turinčius vaikus lydėjo neįprastos, trikdančios nuotraukos, tad Džeikui nė minties nekilo kada abejoti senelio pasakojimų tikrumu.

Tačiau vieną vakarą Džeikas sulaukia sunerimusio senelio skambučio - senelis įsitikinęs, kad gresia pavojus ir ieško seifo, kuriame laikomi jo ginklai, rakto. Su kolege atvažiavęs į senelio namus Džeikas randa juos apverstus aukštyn kojomis, o toliau miškelyje aptinka keistai sužalotą senelį - prieš išleisdamas paskutinį atodūsį šis jam pasako miglotas gaires, apie tai, kad Džeikui reikia ieškoti 1940 m. rugsėjo 3-iosios dienos laiko kilpos ir panelės Peregrinės…

Gavęs gydytojos Golan pritarimą Džeikas su tėčiu (akt. Chris O‘Dowd) išvyksta į atokią salą prie Velso.

Skirtumai nuo knygos

Ko gero, nė viena knygos ekranizacija nesugebės prilygti knygai - knygos skaitytojas vis tiek ras prie ko prikibti. Taip, be abejo, yra todėl, kad skaitant kiekvienas susikuriame individualius vaizdinius ir jie visi bus skirtingi. Savaime suprantama, kad ir knygą skaičiusio režisieriaus sąmonėje susiformuoja savitas paveikslas.

Visų prima, galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad T Burtonas visiškai nepagavo „Ypatingų vaikų namų“ knygos dvasios ir nesuprato joje sukurto pasaulio. Iš esmės, T. T. Burtonui nepavyksta nei atskleisti filmo personažų, nei susidoroti su jų gausa. Apskritai, visą filmą skubama, bėgama tarsi šuoliais ir neskaičiusiems knygos gali būti netgi sunku suprasti kas ten kur ir prie ko beigi kodėl - o tai jau yra blogai, kadangi filmas, kaip savarankiškas kūrinys, turėtų būti suprantamas ir be savo priminio konteksto.

Visų pirma, kas krenta į akis jau žiūrint filmo anonsą - sukeistos dviejų veikėjų - Emos (akt. Ella Purnell) ir Olivos (akt. Lauren McCrostie) ypatingosios galios. Knygoje Ema yra ūmaus būdo, kandi, o kartais - net ir atžagari mergina, sugebanti delnais įžiebti liepsną. Ši jos savybė yra svarbi kovojant su padarais ir kiaurymėmis. Emą ir Džeiko senelį Abę kažkada siejo gana artimas ryšys. Tuo tarpu Oliva yra už orą lengvesnė maždaug dešimties metų amžiaus mergaitė (bent jau taip atrodanti), gebanti levituoti - dėl to ji nuolat turi dėvėti sunkius švininius batus - kitaip ji nuskristų.

Filme T. Burtonas sukeitė Emos ir Olivos savybes, Olivą dar šiek tiek „užaugindamas“ iki paauglystės, o Emai dar pridėdamas galią valdyti orą.

Kai kurių personažų netgi išvaizda kardinaliai pakeista - pvz. Fiona knygoje aprašoma kaip nekalbi mergaitė išsitaršiusiais plaukais, o filme ją matome jaunesnę ir pabrėžtinai, netgi nuobodžiai tvarkingą.

Dar daugiau - vien dėl tos priežasties, kad norėjo dirbti su Samueliu L. Jacksonu, T. Burtonas tiesiog „išrado“ naują personažą Baroną - žinoma, tas visai nebuvo būtina, tačiau vietoj vieno turime tris aktorius.

Be visų pakeistų ir supainiotų personažų maždaug nuo filmo vidurio pasakojimas visiškai pameta savo pirmykštę giją ir leidžiasi į visiškai laisvą interpretaciją, virsdamas į visišką holivudinį chaosą à la „siaubas Kalėdų išvakarėse“ stiliumi su išstypusiomis pabaisomis ir ginkluotais skeletais.

Techninė pusė

Kalbant apie techninę pusę, ji nėra bloga. Kamera juda neblogai, kartais pateikiama gražių rakursų. Gerai žaidžiama šviesa, koloritu, išnaudojama kadrų poetika. Fone skamba šiek tiek magiška, šiek tiek didinga muzika. Kai kuriose scenose panaudota lėlinė animacija. Kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų neišvengta.

žymės: #Vaiku #Namai

Panašus: