Amerikietis Timas Burtonas nuo pat savo karjeros kine pradžios garsėja ypatinga ir savita, tik jam vienam būdinga maniera. Ilgainiui „Holivudo pasakininko“ etiketę užsitarnavęs režisierius visą laiką buvo linkęs į šiek tiek šiurpias, ūkanotas ir keistas istorijas.
Šiek tiek netgi keista, kad jo filmografijoje nėra „Admasų šeimynėlės“ (angl. „The Adams Family“, 1991 m.) arba „Savižudžių krautuvėlės“ (pranc. „Le magasin des suicides“, 2012 m.) - nes tai yra netgi labai „burtoniškos“ istorijos. Nors būta ir kiek šviesesnių ir saulėtesnių juostų (pvz., „Mano gyvenimo žuvis“ / angl. „Big Fish“, 2003 m.), tačiau miglos, rūkai ir mistika būdinga daugeliui jo darbų - į savotišką „burtonišką“ formą jis sugebėjo įvilkti netgi „Alisą stebuklų šalyje“ (angl. „Alice in Wonderland“, 2010 m.).
Tiesa, praktiškai šį filmą, ko gero, reikėtų laikyti paskutiniu daugiau mažiau vykusiu T. Burtono darbu - nors ir buvo gana smarkiai kritikuojama, vis tik ši gerokai netradicinė „Alisos“ interpretacija sumušė lankomumo rekordus. Tačiau po šios juostos pasirodę darbai didesnio įspūdžio nepaliko - nesuprasta liko fantastinė siaubo komedija „Nakties šešėliai“ (angl. „Dark Shadows“, 2012 m.), didesnio žiūrovų dėmesio nesulaukė juodai baltas helovininis animacinis filmas „Frankenvynis“ (angl. „Frankenweenie“, 2012 m.) - tiesa, šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausios animacinės juostos kategorijoje; galiausiai 2014 m. pasirodė visiškai netipiškas „neburtoniškas“ nei žanro, nei formos prasme „Didelės akys“ (angl. „Big Eyes“, 2014 m.) - pats savaime tai nebuvo labai prastas filmas, tačiau Burtono savitumo jame nebuvo likę nė kvapo.
Tačiau pernai buvo paskelbta, kad netrukus T. Burtonas grįš prie sau įprastesnių istorijų - režisierius ėmėsi ekranizuoti jauno amerikiečių rašytojo Ransomo Riggso pirmąją trilogijos knygą „Ypatingų vaikų namai“. Tad šio filmo buvo laukiama su nekantrumu - iš vienos pusės knygos ekranizacija domino ją pamėgusius skaitytojus, iš kitos pusės T. Burtono gerbėjai jau truputėlį per ilgai nuobodžiaudami laukė, kada šis kino kūrėjas atgaus savo geriausią formą.
Ir štai dabar kino ekranus pasiekia naujas T. Burtono darbas - R. Riggs'o „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“.
Filmo siužetas
Šešiolikmetis amerikietis Džeikas (akt. Asa Butterfield) yra labai artimas su seneliu Abe (akt. Terence Stamp). Senelis nuo vaikystės anūkui pasakojo nepaprastas istorijas apie tai, kaip pats augo ypatingų vaikų namuose, globojamas panelės Peregrinės (akt. Eva Green). Pasakojimus apie keistų savybių turinčius vaikus lydėjo neįprastos, trikdančios nuotraukos, tad Džeikui nė minties nekilo kada abejoti senelio pasakojimų tikrumu.
Tačiau augdamas berniukas pamažu išmoko atskirti pramanus nuo tikrovės bei sužinojo, kad nuotraukos gali būti suklastotos. Senelio išmonę apie nepaprastuose vaikų namuose praleistą vaikystę Džeikas išmoko aiškinti senelio išgyventų karo baisumų patirtimi. Tačiau vieną vakarą Džeikas sulaukia sunerimusio senelio skambučio - senelis įsitikinęs, kad gresia pavojus ir ieško seifo, kuriame laikomi jo ginklai, rakto.
Su kolege atvažiavęs į senelio namus Džeikas randa juos apverstus aukštyn kojomis, o toliau miškelyje aptinka keistai sužalotą senelį - prieš išleisdamas paskutinį atodūsį šis jam pasako miglotas gaires, apie tai, kad Džeikui reikia ieškoti 1940 m. rugsėjo 3-iosios dienos laiko kilpos ir panelės Peregrinės…
Vaikino tėvai, matydami, kaip stipriai senelio netektis paveikė Džeiką, užrašo jį pas psichiatrę daktarę Golan (akt. Allison Janney). Ir nors iš pradžių nedrąsiai, vėliau Džeikas jai išsipasakoja apie senelį ir jo pramanytas vaikystės istorijas. Galiausiai radęs tam tikras indikacijas Džeikas užsidega aplankyti salą, kurioje buvo - ir galbūt tebėra - panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai. Gavęs gydytojos Golan pritarimą Džeikas su tėčiu (akt. Chris O‘Dowd) išvyksta į atokią salą prie Velso.
Knygos ir filmo skirtumai
Ko gero, nė viena knygos ekranizacija nesugebės prilygti knygai - knygos skaitytojas vis tiek ras prie ko prikibti. Taip, be abejo, yra todėl, kad skaitant kiekvienas susikuriame individualius vaizdinius ir jie visi bus skirtingi. Savaime suprantama, kad ir knygą skaičiusio režisieriaus sąmonėje susiformuoja savitas paveikslas.
Nors atrodo, kad „Ypatingų vaikų namai“ yra tokia „burtoniška“ knyga ir norint, ko gero, nė nerastum geresnės režisieriaus kandidatūros jai ekranizuoti, vis tik tai, ką iš jos padarė T. Burtonas yra ehm…. neatleistina. Nors buvau sau pasižadėjusi filmo nevertinti per prizmę „o čia ne taip, kaip rašoma knygoje“, vis tik šito išvengti nepavyks.
Visų prima, galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad T Burtonas visiškai nepagavo „Ypatingų vaikų namų“ knygos dvasios ir nesuprato joje sukurto pasaulio. Iš esmės, T. Burtonui nepavyksta nei atskleisti filmo personažų, nei susidoroti su jų gausa. Apskritai, visą filmą skubama, bėgama tarsi šuoliais ir neskaičiusiems knygos gali būti netgi sunku suprasti kas ten kur ir prie ko beigi kodėl - o tai jau yra blogai, kadangi filmas, kaip savarankiškas kūrinys, turėtų būti suprantamas ir be savo priminio konteksto.
Personažų daug, tačiau dauguma jų neišnaudojami, kita vertus, jų gausa trukdo juos nors kiek giliau atskleisti. Na o dabar - smagiausioji dalis, apie tai, kas „filme ne taip kaip knygoje“.
Visų pirma, kas krenta į akis jau žiūrint filmo anonsą - sukeistos dviejų veikėjų - Emos (akt. Ella Purnell) ir Olivos (akt. Lauren McCrostie) ypatingosios galios. Knygoje Ema yra ūmaus būdo, kandi, o kartais - net ir atžagari mergina, sugebanti delnais įžiebti liepsną. Ši jos savybė yra svarbi kovojant su padarais ir kiaurymėmis. Emą ir Džeiko senelį Abę kažkada siejo gana artimas ryšys. Tuo tarpu Oliva yra už orą lengvesnė maždaug dešimties metų amžiaus mergaitė (bent jau taip atrodanti), gebanti levituoti - dėl to ji nuolat turi dėvėti sunkius švininius batus - kitaip ji nuskristų.
Filme T. Burtonas sukeitė Emos ir Olivos savybes, Olivą dar šiek tiek „užaugindamas“ iki paauglystės, o Emai dar pridėdamas galią valdyti orą. Apskritai, kalbant apie ypatinguosius vaikus, gal tik Horacijus (akt. Hayden Keeler - Stone) yra arčiausiai savo literatūrinio prototipo tiek pagal amžių, tiek pagal išvaizdą (nors filme jo ypatybė pademonstruota pakankamai kvailai) - nors jį suvaidinęs jaunasis aktorius H. Keeleris-Stone‘as kiek ūgtelėjęs labiau tiktų vaidinti Tintiną; ir žavi garbanė Klerė (akt. Rafiella Capman).
Tiesą sakant visi kiti personažai yra visiškai sumaišyti - tie, kurie knygoje vaizduojami kaip vyresni (Bronvina (akt. Pixie Davis), Milardas (akt. Cameron King), Hugas (akt. Milo Parker), Fiona (akt. Georgia Pemberton) filme yra pajauninti, jaunesni, priešingai, pasendinti (Oliva, Enochas (akt. Finlay MacMillan), kaukėtųjų dvynių knygoje iš viso nėra - filme jie taipogi ne itin reikalingi.
Kai kurių personažų netgi išvaizda kardinaliai pakeista - pvz. Fiona knygoje aprašoma kaip nekalbi mergaitė išsitaršiusiais plaukais, o filme ją matome jaunesnę ir pabrėžtinai, netgi nuobodžiai tvarkingą.
Dar daugiau - vien dėl tos priežasties, kad norėjo dirbti su Samueliu L. Jacksonu, T. Burtonas tiesiog „išrado“ naują personažą Baroną - žinoma, tas visai nebuvo būtina, tačiau vietoj vieno turime tris aktorius. Be to, akivaizdu, kad T. Burtonas visiškai nesuprato laiko kilpų esmės - ypatingieji vaikai gyvena laiko kilpoje, kur kaskart iš naujo pasikartoja ta pati diena, bet ji pasikartoja visiems kitiems gyventojams, o ne jiems - ypatingieji neprivalo sekundžių tikslumu kasdien daryti tą patį - kitaip jie jau po kokio mėnesio išprotėtų ir neatsigręždami neštų kudašių nesibaimindami nei kiaurymių, nei užgriūsiančios staigios metų naštos.
Ir kiaurymės į kilpą patekti negali - o tuo labiau negali patekti kiekvieną pasikartojančią kilpos dieną. O pačios kilpos yra ne tik kada, bet ir kur - tad 1940-ųjų rugsėjo 3 d.
Be visų pakeistų ir supainiotų personažų maždaug nuo filmo vidurio pasakojimas visiškai pameta savo pirmykštę giją ir leidžiasi į visiškai laisvą interpretaciją, virsdamas į visišką holivudinį chaosą à la „siaubas Kalėdų išvakarėse“ stiliumi su išstypusiomis pabaisomis ir ginkluotais skeletais. Tiesą sakant, nusisvaigta tiek, kad jau tampa nebepanašu į T. Burtoną, o į R. Riggsą - tuo labiau. Ir net neskaičiusiems knygos paskutinysis filmo trečdalis turėtų kelti žiovulį - „privaloma“ kovos scena su kvailais blogiukais trenkia tokia nudėvėta kliše, kad net keista, kaip tai atsidūrė T. Burtono filme.
Techninė pusė
Vis tik kai kurios filmo scenos išlaiko savotišką poetiką, nuotaiką ir stilių. Andai - panelės Peregrinės namas, Emos ir Džeiko scena laive (ne, knygoj to nebuvo, bet filme atrodo tikrai neblogai), kilpos persukimas - čia panaudota „Matricos“ (angl. „The Matrix“, 1999 m.) atrasta ir išpopuliarinta technika - smulkių detalių išryškinimas, judesio sustabdymas.
Grįžtant prie personažų ir juos įkūnijusių aktorių tenka grįžti ir prie jau minėtos šio filmo problemos - per greitas tempas, per didelė personažų gausa - viskas praslystama paviršiumi, nestabtelint ir neskiriant pakankamai laiko kiekvienam. Tad ir apie aktorius kalbėti yra pakankamai sunku.
Žaviai ir charizmatiškai pasirodo panelę Almą Lefei Peregrinę suvaidinusi prancūzų aktorė Eva Green. Nors jos panelė Peregrinė taip pat kitokia nei knygoje, tačiau ji kuria savitą ir žavų personažą. Būtent - kuria, ko nepasakysi apie visus kitus. Jei atvirai - apie kitus nėra ką ir pasakyti - visų pasirodymai yra arba plokšti ir nuobodūs (A. Butterfield, L. McCrostie, E. Purnell), arba per trumpi (Judi Dench, Rupert Everett, F. MacMillan, H. Keeler-Stone), arba iš viso nereikšmingi (P. Davis, C. King, M. Parker, G. Pemberton), arba visiškai nučiuožę (S. L. Jackson).
Kalbant apie techninę pusę, ji nėra bloga. Kamera juda neblogai, kartais pateikiama gražių rakursų. Gerai žaidžiama šviesa, koloritu, išnaudojama kadrų poetika. Fone skamba šiek tiek magiška, šiek tiek didinga muzika. Kai kuriose scenose panaudota lėlinė animacija.
Kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų neišvengta (ir nevengta - režisierius beveik atvirai prisipažįsta, kad be poetikos, kita priežastis, dėl ko buvo sukeistos Olivos ir Emos savybės - galimybė pažaisti specialiaisiais efektais).
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ - labai chaotiška ir padrika interpretacija populiarios knygos tema. Neskaitant kelių poetiškų ir T. Burtonui būdingų scenų, visas filmas menkai kuo primena jau gerai pažįstamą šio režisieriaus stilių - itin nuvilianti yra filmo pabaiga, kuri, atrodo taip, lyg būtų paskubomis sukalta ant pirmos pasitaikiusios holivudinės klišės.
Jei skaitėte R. Riggso knygą, filmas nepatiks dėl daugybės pakeitimų, neatitikimų ir netgi iškreipimų, kas rodo, kad T. Burtonas arba visai neperprato knygos, arba tiesiog nesugebėjo savos vizijos padoriai perkelti į ekraną. Jei knygos neskaitėte, filmas irgi, ko gero, nepatiks, nes dėl greito tempo, daugybės nesuvaldytų personažų, apgraibomis pateikiamų paaiškinimų suprasti, kas vyksta, yra pakankamai sudėtinga.
Tad iš tiesų gaila, kad turėdamas sau tokią artimą istoriją T. Burtonas sukūrė tokį padriką filmą.
Panašus:
- Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namų Apžvalga: Atraskite Unikalų Pagalbą Vaikams
- Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namų paslaptys: magija, nuotykiai ir neįtikėtina istorija
- Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – tikri atsiliepimai ir išsamiausia apžvalga!
- Kada Geriausia Sterilizuoti Katę Po Gimdymo? Visi Atsakymai Ir Patarimai
- Biocheminis kraujo tyrimas nėštumo metu: normos, reikšmė ir ką būtina žinoti