Vytautas Mačernis - poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidomintį lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė. Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybė, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelės kaime, Žemaitijoje. Šarnelės kaimas yra Plungės raj., 4 km nuo Žemaičių Kalvarijos. Pietvakariuose yra Šarnelės ežeras, pietuose teka Varduvos upelis. Šarnelė minima nuo 1575 m., pradinė mokykla įkurta 1902 m. Šarnelės piliakalnis - respublikinės reikšmės archeologijos paminklas, kasinėjant rasta I tūkstantmečiui būdingų puodų šukių ir geležies šlako. Šarnelės stovyklavietėje rastas kultūrinis vėlyvojo neolito sluoksnis.
Kilo iš paprastos šeimos. Jis mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete anglų kalbą ir literatūrą, 1940 perėjo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros, 1941 - filosofijos.
Dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis” jau paskelbė savo pirmuosius eilėraščius. Studijuodamas aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje, literatūros vakaruose, skaitė filosofijos veikalus, Antikos, anglų, vokiečių literatūrą, žavėjosi Dostojevskiu. Filosofas V. Sezemanas pranašavo Vytautui žymaus filosofo ateitį.
Sugrįžimas į Gimtinę ir Kūrybos Žydėjimas
1943 m. vokiečiams uždarius universitetą, Vytautas grįžo į tėviškę Šarnelę. 1943m. V.Mačernis grįžo į gimtąją Šarnelę, ten baigė „Vizijų“ ciklą ir parašė didžiąją dalį „Metų sonetų“. Didžioji V.Mačernio poezijos dalis gimė būtent čia: iš 209 mums žinomų eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėje. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais.
Vytautas Mačernis buvo gabus, darbštus, bet silpnos sveikatos. Skųsdavosi plaučiais. Labai intensyviai mokėsi kalbų. Maironio muziejaus fonduose saugomi keli mažučiai žodynėliai. Jie buvo labai patogūs Vytautui, nes galėjo lengvai įsidėti į kišenę. Labai mėgo skaityti filosofinius veikalus. Vytautas anksti pats pradėjo rašyti. V. Mačernis dalyvavo studentų literatų draugijos „Šatrija“ veikloje.
Kūrybos Bruožai ir Žymiausi Kūriniai
Mačernio kūrybai priskiriama gana daug kūrinių, tačiau vertingiausia jo kūrybos dalis: eilėraščių ciklas „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”.
Vizijos
Vizijos - tai reikšmingiausias ir vienintelis baigtas V. Mačernio eilėraščių ciklas, kuriame atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. „Vizijos“ parašytos nesilaikant tradicinės eilėraščio formos, sakiniai ilgi, būdingas abstraktus kalbėjimas.
Tikruoju poeto debiutu laikytinos „Vizijos“, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių literatų kūrybos. Tokie žmonės ateina tragiškumo ženklu pažymėti. Paskutinio gyvenimo penkmečio kūrybos pluoštelis savo menine verte ir filosofiniu gilumu daug kam būtų ir dešimtmečio pasididžiavimas. Ne tuščiai jis teigė: „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitinu geriausiais žemės vaisiais.“ Užtat ji augo greitai ir buvo didelė. Tačiau vienintelis tą valandą paleistas pabūklo šūvis ją kliudė.
Metų Sonetai
„Metų“ sonetai -antras brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas. Šiame cikle klasicizmo literatūros pavyzdžiu eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama “Rudens sonetais” ir baigiama “Vasaros sonetais”. Mačernis griežtai laikosi klasicizmo poezijos tradicijų, sonetų formos(du ketureiliai ir du trieiliai).
Tragiška Mirtis ir Palikimas
Vytauto Mačernio gyvenimas buvo labai trumpas. Jis žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. 1944m. Vytautas Mačernis ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Jį pakirto atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Artimieji palaidojo poetą kitą dieną, paskubomis sukalę karstą. Dundėjo frontas, todėl palaidoti Vytauto Žemaičių Kalvarijoje nepavyko. Palaidojo ant tėviškės kalnelio, kurį Vytautas labai mėgo nuo vaikystės. Taip ir liko V. V. Mačernis per trumpą savo gyvenimą spėjo pabaigti tiktai „Vizijų“ ciklą. Sonetų nespėjo sutvarkyti ir pabaigti.
Vytautas Mačernis palaidotas ant Žvyrinėlio kalnelio. Laidotas laikinai, - vežti į Žemaičių Kalvarijos kapines neleido miestelį užėmę rusai kariškiai. Vėliau šalia slaptai palaidojo ir partizaninėse kovose žuvusį brolį Vladą. Brolio palaikus perlaidojo, tačiau Poetas liko gulėti tėviškės kalnelyje. Kelią prie kapo rodo dvi meniškos rodyklės, o mėgstamiausiose jo vietose iš žemės žvelgia „Akmeninės vizijos“ (meistras - V.Raštikis).
Poeto eilėraščiai per draugus plito nuorašais. Vytautas mėgo dovanoti savo rankraščius, išsiųsdavo juos laiškuose. Iki 1970 V. Mačernio poezija buvo drausta skelbti Lietuvoje. Išleisti V. Mačernio kūrybos rinkiniai ir rinktinės Vizijos: pomirtinė poezijos knyga (Roma 1947), Poezija (Čikaga 1961), Žmogaus apnuoginta širdis (1970), Po ūkanotu nežinios dangum: poezija, proza, laiškai (1990), Sielos paveikslas: eilėraščiai (1993), Poezija (1993), Poezija: tekstai ir komentarai (2001), Praeinančiam pasaulyje praeisiu: poezija, iš prozos ir straipsnių (2006 32021), Poezija (2005 32007), Vėl žemės ilgesy (2006 22011), Man patiko tik vandenys gilūs (2014).
V. „Vytautas Mačernis - sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje - tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes.“ "Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė.“- taip apie V.