Lietuvių tapytojas, talentingas menininkas Vladas Didžiokas paliko sąvitą pėdsaką lietuvių meno raidoje. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus ir Kaišiadorių viešoji biblioteka parengė virtualią parodą „Vladas Didžiokas - Lietuvos tapytojas, grafikas, dailininkas scenografas, dėstytojas“, skirtą dailininko V. Virtualioje parodoje pateiktos dailininko Vlado Didžioko svarbiausios gyvenimo datos, jo darbų analizė, studijos Peterburgo dailės akademijoje bei Centrinėje A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, kurioje lankė dekoratyvinės dailės klasę.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Vladas Didžiokas gimė 1889 metų rugsėjo 1 dieną Vilniuje. Tėvas, kariškis, buvo kilęs nuo Ukmergės, motina gimusi ir augusi Baltarusijoje, valstiečių šeimoje. Būsimasis dailininkas pradinį mokslą įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau lankė I. Trutnevo piešimo mokyklą Vilniuje, kurią baigę moksleiviai tapdavo piešimo mokytojais. 1910 metais išvyko į Peterburgą ir įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, kurioje lankė dekoratyvinės tapybos klasę, studijavo stilių ir ornamento istoriją (1911-1915 metais). 1915 metais pašaukiamas į kariuomenę, vėliau 1917 metais sugrįžta į A. Štiglico mokyklą ir čia mokosi iki 1917 metų. Nuo 1917 iki 1918 studijavo Peterburgo dailės akademijoje. 1917 metų vasarą dirbo Gatčine, caro rūmuose, kuriuose inventorizavo ten sukauptus meno turtus.
Karjera
1918 metų pradžioje menininkas su žmona dailininke Barbora Didžiokiene apsigyveno Vitebske, dirbo dekoratoriaus padėjėju sezoniniame dramos teatre. Tų pačių metų rudenį dailininkas sugrįžo į Vilnių ir dirbo teatre. Tuo metu V. Didžiokas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: važinėjo po nacionalizuotus dvarus, inventorizavo dailės kūrinius. 1919 metais persikėlė į Kauną. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau, įkūrus Tautos teatrą - dekoratorium. Apipavidalino du spektaklius, vaidybos studijoje skaitė meno istorijos kursus. Per dešimtį metų V. Didžiokas apipavidalino daugiau kaip dvidešimt spektaklių. Išliko tik kelios mėgėjiškos fotografijos, paskutiniųjų dailininko dekoracijų bei kostiumų eskizai.
1920 metais išvyko į Rusiją, buvo suimtas. 1922 metais, kai buvo įsteigta Kauno meno mokykla, V. Didžiokas pradėjo dirbti šioje mokykloje - dėstė piešimą, kompoziciją, vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui. Pedagoginį darbą dirbo 18 metų. 1922 metais išvyko tobulintis į Vokietiją. Grįžęs išbandė linograviūros ir litografijos technikas. 1923-1930 metai - menininko kūrybos pakilimo laikotarpis. Grįžęs iš Berlyno, dailininkas kasmet kuria dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvauja dailės parodose, dėsto Kauno meno mokykloje. Dvidešimt metų dirbo įvairiuose kūrybos ir visuomenės veiklos baruose, ėjo ten, kur buvo reikalingas, kur jį kvietė menininko pašaukimas. Šalia kūrybinio darbo, nuo 1922 metų iki pat mirties, dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą.
Po 1930-ųjų Vladas Didžiokas palieka teatrą, o 1936 metais Dovainonyse nusiperka namą. Kaimo gyvenimas daro įtaką kūrybai - dailininkas daugiau tapo apylinkių peizažus. 1941-aisiais Vladas Didžiokas buvo priimtas į LTSR dailininkų sąjungą, bandė tapyti, tačiau viską nutraukė prasidėjęs karas, okupacija. Dvasinės traumos, materialiniai sunkumai pakirto dailininko sveikatą.
Kūryba
Jis nutapė lyrinių ir epinių peizažų, portretų, apipavidalino Valstybės teatro spektaklius, sukūrė lakštinės grafikos darbų, sukūrė litografijų: „Autoportretas“ (1923), „Žmonos portretas“ (1924). Jo kūrybai būdingas tapybiškumas, realististinis piešinys, santūrios harmoningos spalvos. Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją dailininko palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai, figūrinės kompozicijos. Jis tapė įvairių žanrų kūrinius, mokėjo subtiliai pagauti peizažo nuotaikas, imdavosi natiurmorto, nutapė nemažai portretų. 1926 metų vasarą Palangoje menininkas nutapo vieną geriausių savo peizažų - „Ronžė“. Šioje drobėje išryškinti esminiai peizažo bruožai, apibendrintos gamtos nuotaikos. Kiti nuostabūs kūriniai: „Bitynas“ (1938), „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939), „Dovainonys“ (1930), „Skardis“ (1930) - tai artimiausių apylinkių peizažai Dovainonyse, kuriuose atspindi gamtos grožis. „Miškas žiemą“ (1941) - poetiškas ir pakiliai dekoratyvus kūrinys. Kūriniai apibendrintų formų, ryškių spalvų. Vladas Didžiokas mėgo portreto žanrą. Jis yra nupiešęs keletą savo autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925m.), kitų įžymių žmonių portretų. Ypatingai meistriškai nupiešti režisieriaus A. Sutkaus, kalbininko J. Jablonskio ir J. Basanavičiaus portretai. Anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai. Didžiąją kūrybinio palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba. Paveikslas RĄŽĖ (aut. RONŽA. Nacionalinis M. K.
Asmeninis gyvenimas ir paskutiniai metai
1940-iais šeima netenka aštuoniolikmečio sūnaus.
Valstybės teatras Kaune
Kaunas 1920-1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, lėmęs visos šalies teatro raidą. 1920 metais įkurtame Valstybės teatre per du dešimtmečius buvo pastatyta arti dviejų šimtų spektaklių. Parodoje visas dėmesys skirtas jame dirbusiems teatro dailininkams, jų vaidmeniui pirmojo profesionalaus Lietuvos teatro formavimesi, naujų scenografijos kūrimo būdų paieškoms, modernumo ir tautinio tapatumo teatro dailėje siekiams.
Eksponuojami originalūs dailininkų Vlado ir Barboros Didžiokų, Vladimiro ir Olgos Dubeneckių, Adomo Varno, Petro Kalpoko, Juozo Benari-Levinsono, Mstislavo Dobužinskio, Konstantino Korovino, Natalijos Gončarovos, Ludolfo Liberto, Georgo Lapšino, Stasio Ušinsko, Liudo Truikio, Adomo Galdiko, Antano Gudaičio, Telesforo Kulakausko darbai.
Pirmieji 1920-aisiais Kaune įkurto Valstybės teatro dramos, operos ir baleto spektakliai buvo rodomi su parinktomis dekoracijomis ir kostiumais. Tačiau netrukus į pagalbą pradėta telktis dailininkus ir architektus. V. Didžiokas (1889-1942) vienas pirmųjų pradėjo kurti scenovaizdžius šio teatro pastatymams. Jis buvo ir pirmasis Lietuvoje atestuotas teatro dailininkas - dekoratoriaus specialybę įgijo Centrinėje barono Aleksandro Štiglico techninio piešimo mokykloje Sankt Peterburge, 1918 metais dirbo Vitebsko teatre. Grįžęs į Lietuvą, V. Didžiokas dirbo Tautos ir „Vilkolakio“ teatruose Kaune.
Jo scenovaizdžiams būdingos paveiksliškos kompozicijos, klasikiniams pastatymams taikyta realistinė plastika, šiuolaikiniams veikalams siekta suteikti daugiau apibendrintų formų, dekoratyvesnio kolorito. 1922 m. sukurtas „Fausto“ scenovaizdis - vienas pirmųjų V. Didžioko Valstybės teatrui skirtų darbų.
1937 m. 1920 12 19 įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugija kaip Dramos vaidyklą. 1922 suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru (dar vadinta Valstybės teatro drama, Valstybės drama). 1925 sujungtas su Valstybės opera ir baleto trupe į Valstybės teatrą. 1940-41 vadintas Valstybiniu dramos, operos ir baleto teatru, 1941-44 Kauno didžiuoju teatru, 1944-49, 1959-90 ir 2004-12 vadinamas Kauno valstybiniu dramos teatru. 1949 prijungtas Kauno muzikinės komedijos teatras ir pavadintas Kauno valstybiniu dramos ir muzikos teatru (vėliau - Kauno valstybinis muzikinis dramos teatras). 1959 dramos trupė sujungta su Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupe. Pirmasis spektaklis - H. Sudermanno Joninės (1920 12 19, režisierius J. Vaičkus) - suvaidintas tik kartą Miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras). Vaidino P. Kubertavičius (Vogelreiteris), T. Vaičiūnienė (Kristina), Polė Tendžiulytė (Trūda), J. Stanulis (Georgas fon Hartvigas), O. Kurmytė (Marikė), A. Vainiūnaitė (Valkata), M. Kiršinas (Gafkė). Teatro trupės branduolį sudarė 1918 Sankt Peterburge J. Vaičkaus įkurtos privačios dramos studijos auklėtiniai V. Dineika, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis, vėliau pradėjo vaidinti aktoriai A. V. Kupstas, J. Laucius, S. Pilka, O. Rymaitė, J. Siparis, I. Tvirbutas, T. Vaičiūnienė, A. Vainiūnaitė, N. Vosyliūtė, E. Žalinkevičaitė. 1924-33 (su pertrauka) prie teatro veikė Vaidybos mokykla. 20 a. 3-5 dešimtmetyje spektaklių režisavo K. Glinskis, B. Dauguvietis, A. Sutkus, A. Oleka-Žilinskas, M. Čechovas ir kiti. K. Glinskis ir B. Dauguvietis laikėsi 19 a. pabaigos-20 a. pradžios ikireforminio rusų realistinio teatro principų. K. Glinskis pastatė saloninių komedijų ir vodevilių, kurių režisūra turėjo estetizmo bruožų. B. Dauguviečio režisūrai būdinga drąsūs eksperimentai, jo spektakliai (C. Gozzi Princesė Turandot, K. Čapeko R.U.R., abu 1927, L. Pirandello Šiaip arba taip, Molière’o Tariamas ligonis, abu 1928) laikomi modernios lietuvių režisūros pradžia. Išskirtiniu teatro raidos laikotarpiu laikomi 1929-33, kai teatre režisavo ir jam vadovavo A. Oleka-Žilinskas; jis pirmasis lietuvių teatre realizavo Stanislavskio sistemos principus, išugdė naują režisierių kartą (R. Juknevičius, A. Jakševičius). A. Olekos-Žilinsko spektakliai (Šarūnas 1929, pagal V. Krėvę, Varpai 1930, Oliveris Tvistas 1934, abu pagal Ch. Dickensą, J. Żuławskio Sabbatai Cevi 1931) pasižymėjo vientisumu, aiškia režisūrine koncepcija, visų spektaklio elementų darna, vaidybos ansambliškumu, masinių scenų ir aktorių vaidmenų raiškumu. 1935-40 teatre spektaklių, kuriems būdinga subtilus poetinis realizmas, sukūrė R. Juknevičius (G. Hauptmanno Prieš saulėlydį 1939, M. Pagnolio Topazas 1940), raiškių teatrališkų - A. Jakševičius (E. O’Neillo Marko milijonai 1939). Šiuo laikotarpiu atsiskleidė aktorių M. Chadaravičiaus, P. Kubertavičiaus, M. Mironaitės, H. Kačinsko, K. Kymantaitės, S. Juknos artistinės individualybės. 1940 teatre atkurta Vaidybos studija (veikė iki 1950). Režisierius J. Monkevičius pastatė H. Ibseno, G. Hauptmanno, S. Santvaro kūrinių. Po II pasaulinio karo buvo statoma daug įvairaus žanro pjesių, siekiama atnaujinti repertuarą, bet taikant socialistinio realizmo principus daugeliui šio laikotarpio spektaklių trūko nuoseklaus režisūrinio sprendimo, jiems būdinga iliustratyvumas. 1952 teatro trupę papildė A. Lunačiarskio teatro meno instituto Maskvoje Lietuvių studijos 24 absolventai: A. Gabrėnas, K. Genys, V. Eidukaitis, L. Noreika, B. Raubaitė, G. Tolkutė, R. Varnaitė, L. Zelčius ir kiti. 1953-66 teatro vyriausiuoju režisieriumi dirbo H. Vancevičius. 6 dešimtmečio antroje pusėje ypač reikšmingi buvo jo režisuoti poetinio psichologinio realizmo bruožų turintys spektakliai: J. Grušo Herkus Mantas (1957), K. Binkio Generalinė repeticija (1959), A. Čechovo Trys seserys (1960), K. Inčiūros Žemaitė, F. Garcíjos Lorcos Bernardos Albos namai (abu 1964). Režisieriaus J. Jurašo (vyriausiasis režisierius 1967-72) spektakliai M. Bulgakovo Moljeras, K. Sajos Mamutų medžioklė (abu 1968), M. Šatrovo Bolševikai, K. Sajos Šventežeris, J. Glinskio Grasos namai (visi 1970), J. Grušo Barbora Radvilaitė (1972) pasižymėjo konceptualumu, pilietine drąsa; išskirtinė buvo spektaklių dailininkės J. Malinauskaitės scenografija. Šie spektakliai vėliau uždrausti arba rodyti cenzūros pakeisti. J. Vaitkaus (1977-88 vyriausiasis režisierius) režisūra pasižymėjo ekspresyviu metaforiškumu, atviru konfliktiškumu, filosofiškumu, dažniausiai buvo nagrinėjama asmenybės ir visuomenės konfrontacija; svarbesni spektakliai: E. Ignatavičiaus, J. Vaitkaus Svajonių piligrimas (1975), A. Jarry Karalius Ūbas (1977), M. Gorkio Paskutinieji (1978), I. Radojevo Raudona ir ruda (1979), Šarūnas (pagal V. Krėvę), H. Ibseno Statytojas Solnesas (abu 1980), M. Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje (1982), A. Camus Kaligula (1983), S. Gedos, B. Kutavičiaus Strazdas - žalias paukštis (1984), J. Vaitkaus Literatūros pamokos (1985), W. Shakespeare’o Ričardas II (1985), Golgota (1987, pagal Č. Aitmatovą). 1980-86 teatre režisieriumi dirbusio G. Padegimo spektakliuose atskleidžiamos žmogaus intymios psichologinės būsenos (A. Strindbergo Kreditoriai 1981, Pamišėlio užrašai 1985, pagal N. Gogolį), iškeliamas humaniškumas, žmonių santykių dvasingumas (T. Wilderio Mūsų miestelis 1982). Teatre vienus pirmųjų savo spektaklių pastatė režisierius E. Nekrošius (S. Šaltenio Duokiškio baladės, A. Čechovo Ivanovas, abu 1978). 6-8 dešimtmetyje raiškių vaidmenų sukūrė G. Balandytė, K. Genys, D. Juronytė, N. Lepeškaitė, B. Raubaitė, R. Staliliūnaitė, Milė Šablauskaitė, P. Venslovas, A. Voščikas, V. Vaičekauskas, R. Varnaitė, L. Zelčius, A. Žekas, spektaklių režisavo I. Bučienė, V. Čibiras, Valdas Lencevičius ir kiti. 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje spektaklių režisavo J. Jurašas (A. M. Sluckaitės Smėlio klavyrai 1990, pagal J. Bobrowskį, H. Pinterio Kalnų kalba 1991, A. Dorfmanno Mirtis ir mergelė 1992), G. Padegimas (teatro vadovas 1993-99; T. Wilderio Per plauką nuo žūties 1993, P. Claudelio Vidudienio dalybos 1994, W. Shakespeare’o Tuščios meilės pastangos 1995, M. Zingerio Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius 1996, A. Strindbergo Šmėklų sonata 1998). Reikšmingų spektaklių sukūrė G. Varnas (H. Ibseno Heda Gabler 1998, E. O’Neillo Gedulas tinka Elektrai 1999), J. Vaitkus (A. Čechovo Žuvėdra, J. Grušo Meilė, džiazas ir velnias, abu 2001, W. Shakespeare’o Venecijos pirklys 2003). 21 a. pradžioje režisierius G. Varnas (2004-07 teatro meno vadovas) pastatė šiuolaikinės dramaturgijos (J.-L. Lagarce’o Tolima šalis 2001, M. Carr Portija Koglen 2002, T. de Fombelle’io Švyturys, D. Loher Nekalti, abu 2005), klasikos (Nusikaltimas ir bausmė 2004, pagal F. Dostojevskį) kūrinių. 21 a. 21 a. pradžioje su teatru bendradarbiavo dailininkas J. Arčikauskas, scenografai K. Daujotaitė, A. Freibergas (Latvija), G. Makarevičius, J. Paulėkaitė, kostiumų dailininkai J. Rimkutė, J. Statkevičius, kompozitoriai V. Bartulis, G. Puskunigis.
žymės: #Gime
Panašus:
- Vlado Numavičiaus Įkvepianti Biografija: Verslo Sėkmės Paslaptys ir „Vilniaus Prekybos“ Įtaka
- Vlado Gintauto Įkvepianti Biografija: Nežinomi Faktai ir Gyvenimo Kelias
- Vlado Bagdono Biografija: Išskirtinė Gyvenimo Kelionė ir Pasiekimai
- Nepraleisk Svarbiausių Artėjančio Gimdymo Požymių – Sužinok, Kada Laikas Skubėti!
- Stilingos ir Šiltos Megztos Kepurytės Naujagimiui: Lengvos Schemos ir Kūrybiškos Idėjos