Taip norėčiau pavadinti Giedros Radvilavičiūtės trečiąją eseistikos knygą „Tekstų persekiojimas“ (2018 m.). Ši knyga dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Pirmoji esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“ (2004 m.), antroji - „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.).
Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960) už eseistiką apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už „skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę“ ir Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.). Trečiosios knygos motto „Tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“.
Manyčiau, kad motto ironiškas, nes čia pasirinkti analizuoti „tekstai“ nerodo gyvenimo „rožinio“. Esi nardinamas vis į platesnes bei painesnes asociacijas ir, perskaitęs esė, jautiesi tarsi išėjęs iš minties brūzgynų į šviesą. Nėra ir to vaizdingumo, teksto patrauklumo, kuris buvo knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir malonaus dėmesio skiriamo Kęstučiui Navakui („Kęstučio Navako ekspreso išimtys“).
Esė „Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius“ taip ir neaišku, kodėl nenorima būti Alfonsu Andriuškevičiumi. Lietuvos tikrovės kritika esė „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ ir „Bėdų turgus Europos vidury“. Bet visos esė atrodo vaizduoja Lietuvą per kokį miglos šydą - lyg viskas tikra, lyg netikra, keista, reikalinga paaiškinimų!
Ką autorė čia norėjo pasakyti? Kiekvienos esė prasmė pritemdyta, atrodo, kad autorė tyčia tarsi klaidina, nori kažką įteigti, ko tu niekaip nepagauni, tad ir „skaitymo malonumą“ pameti, ko niekada nebuvo skaitant „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.
Susipažinkime su poeto, eseisto „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Gyčio Norvilo ketvirtąja poezijos knyga „Grimzdimas“ (2017 m.). 2019 m. „Poezija turi būti kaulu - šunims erzinti <...> iš kaulų virti klijus, kuriais užklijuoti laiškai pragarui ir mirčiai“ (Europos litanija, p. 41). Pirmoji - „Akmen-skeltės“ (2002 m.) apdovanota Jaunojo jotvingio premija, antroji - „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.), trečioji - „Išlydžių zonos“ (2012 m.) apdovanota LLTI premija už kūrybiškiausią metų knygą. O ši - ketvirtoji nominuota 2017 m. geriausiai poezijos knygai.
Ji išties išradinga, šmaikšti, provokuojanti, sudaryta iš keturių dalių: 1-oji „manevrai“ (10 eilėraščių), 2-ji „dykros“ (9 eilėraščiai), 3 dalis - „kelio žymėjimas. ritualai“ (tai paties autoriaus piešti šmaikštūs ir grakštūs komiški piešiniai, jų 21), 4-oji dalis „dugnas“ (8 eilėraščiai). Visos dalys atskirtos „juodaisiais puslapiais“ su gana keistais įrašais: pirmame puslapyje teigia, kad jame „grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo“, antrame puslapyje palaidotas bastūnas, / kuris niekada nesiilsi...“, trečiame puslapyje gali atsiremti. / kažkur visada yra lazda“, ketvirtame puslapyje „galima susikurti lauželį“.
Paskutinis juodasis puslapis „p.s.“ teigia, kad „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę <...> jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga - kad turėtum, kur numirti“. Tapybiški šio rinkinio eilėraščiai stebina vaizdų ambivalentiškumu, reljefiškumu, dažnai siurrealistiškumu. Štai pirmasis eilėraštis „desantas“ prasideda oksimoronišku tylos nusakymu: „tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis...“, „skerdžiančioj tyloj“... vyksta fantasmagorinis vyksmas : „autostrada artėjo iš vandens išlipęs / didelis žvynuotas dievas / po pažastimis paspaudęs inkilus po tris“ (p. 13). Šitą mįslingą vaizdą valia kiekvienam aiškintis pagal savo vaizduotės pajėgumą. Kiti eilėraščiai - proziniai tekstai - piešia jau realistiškesnį vaizdą: Antakalny ant blizgančio asfalto rangosi mašinos partrenktas katinas, kraujuoja sutraiškytas balandis.
Drastišką vaizdą lyrinis „aš“ apibendrina: „nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės <...> yra tik intensyvi realybė ir aš - plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty“ (p. 14). Nejaukius, drastiškus vaizdus keičia žaismingas pokalbis su mediniu grėbliu apie tai, kad „gamtoje nėra vienatvės: „medini / grėbly / atgyvena tu / gamtoje / vienatvės / nėra“ (p. 17). Ar tai mus turėtų paguosti?..
Kiekvieną eilėraštį norėtųsi čia aptarti, pacituoti - visi įdomūs, išraiškingi, dažnai pribloškiantys vaizdų išradingumu, netikėtumu, daugiaprasmiškumu. Bet gal pasigrožėkime penkių puslapių tekstu „europos litanija“, kuri yra tarsi centrinis visos knygos paveikslas, visapusiškai, nuo pat mito apie Europą nusakantis mūsų šiandieninio pasaulio esmę. Emocingas klausimas mito mergelei: „... į kokius tvartus tave nusitempė jautis?“ (p. 40). Į ką gi pavirto ta prievartaujama Europa?
Daugybė išskaičiavimų - tikra litanija: „Europa - vilkas, iškimštas dinamito dešrelėmis <...> Europa - tautų draugystė išmuštais dantim <...> Europa - lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai / Europa - ėsti, ėsti, ėsti“ (p. 40). „Europa - baimės akis, baimės širdis, baimės šnervės / mergele, mirki už mus“ (P. 41). Šitoje „litanijoje“ ir vėl pasirodo „dievas“, bet jau ne tas - „didelis žvynuotas“ iš pirmojo eilėraščio, bet „mano dievas“ - „jis guodžia mane, kai klejoju, nevilties pagautas“ (p. 40).
Litanija piktėja, vis drastiškesnis Europos ir „dievo“ apibūdinimas: „Europa - per virvutę šokinėjančių blusų kapinės / visi tokie kultūringi, o nėra į ką atsiremti / Europa - į pensiją išėjus kekšė nupuvusia nosim / Europa - kodėl išbyrėję tavo dantys? (p. 43). „Litanija“ kupina kartėlio ir meilės tiek „tai išsikankinusiai Europai, tiek „mano dievui“ didele banginio širdimi, kūrenančiai laužą“... Čia „sakrum“ susipynę su „profanum“, kaip ir viskas šiame mūsų pasaulyje.
Ir beviltiška žmogaus buvimo situacija: „sėdžiu ant degančios kuprinės 6 perone prie kelio nr. JAUKI, ŽAISMINGA ERUDICIJA - taip norėtųsi pavadinti Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinį „Stuburo tik punktyrai“ (2016 m.). Skaityti turėtume nuo paskutiniojo eilėraščio „Poezijos dekalogas“, kur išvardyti reikalavimai poetui, norinčiam kurti originalią, „nemeluojančią“, „nevergaujančią“, nebijančią atkaklaus darbo poeziją. Šito dekalogo griežtai laikomasi, nemeluojama rimais. Jų nėra. Eilėraščiai rimti, ilgi, paremti autentiška patirtimi, savais išgyvenimais.
Ir visi turi prabangų „pamušalą“ - garsių pasaulio poetų citatas - aforizmus. Tų kitų poetų mintys medituojamos, žaismingai supinamos su savo paties patirtimi. Įdomios ir stiprios eilėraščių pradžios. Vaizdai tapybiški, taiklios detalės. Pvz., eilėraštyje „taikos balandžiai“ „atneša taiką į sugriautą miestą alyvmedžio šakelė snape / vyrai traukias iš spintų šliūbinius kostiumus / moterys vyniojas aplink liesus kaklus šilkines skareles / vaikai su cukraus gabalėliais burnose ant surūdijusių dviračių“ (p. 74). Arba eilėraštyje „berlynalijos“: „memento mori už lango pavasaris / vidury žiemos / galvoj visai ne tas kas ant liežuvio / tikriausiai tai ir vadinas poezija“ (p. 75). Gi, ir toks eilėraštis „turėtų būti stipri pradžia“ (p. 81), kuriame išdėstyti gero eilėraščio principai.
Ir jų tikrai laikomasi. Dar vienas poeto „postulatas“ - pasakyti ką nors reikšmingo ir vienu sakiniu. Yra ir toks eilėraštis „vienu sakiniu“: „vienu sakiniu ateina į pasaulį kūdikis / vienu sakiniu gelia bitė / vienu sakiniu palieka moterį <...> vienu sakiniu visas eilėraštis / nu niekaip“ (P. 98). Eilėraščio žaismė - netikėtoje pabaigoje. Įdomu, jauku, gera Eugenijaus Ališankos eilėraščiuose.
žymės: #Gime
Panašus:
- Geriausi žaidimai vaikams: idėjos, patarimai ir kur rasti
- Miesto mokestis vaikams: kas tai ir kur jis taikomas? Sužinokite viską čia!
- Nepastebėti Gabūs Vaikai: Sužinokite, Kodėl Jie Išlieka Nepastebėti ir Kaip Jiems Padėti
- Kūdikių sloga: veiksmingi gydymo būdai ir patarimai
- Sužinokite, kodėl jūsų kūdikis prakaituoja veide ir kaip tai išspręsti!