Lietuvių vaikų literatūros pradžia atrandama XIX a. lietuvių didaktinės prozos puslapiuose - Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelėje, Paaugusių žmonių knygelėje (abi 1868), Antano Tatarės Pamoksluose išminties ir teisybės (1851) ir kt. Tai iš esmės krikščioniško turinio ir dvasios literatūra, rašyta kunigų katalikų.
„XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje išskirtini du pagrindiniai stilistiniai klodai - krikščioniškasis ir liaudiškasis etninės kultūros. Vienas svarbiausių šios prozos tikslų - skleisti krikščioniškąją ideologiją.“ Diskursas tęsiasi ir XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios lietuvių vaikų literatūroje, apimdamas poeziją, prozą, dramą, vaikų periodiką.
Būtina atsiminti aplinkybę, kad iki 1904 m. tebesitęsė spaudos draudimo laikotarpis, tad, suprantama, jis kliudė ir vaikų literatūros raidai… „Po 1904-ųjų, spaudos grąžinimo, metų tiek visa mūsų, tiek ir vaikų literatūra pradėjo naują, gaivų laikotarpį.“ Tačiau, kaip toliau pažymi Bernardas Brazdžionis, „[n]e visos išleistosios knygos yra didesnės literatūrinės, meninės ar pedagoginės vertės. Šiaip ar taip, tai buvo tik pirmieji žingsniai, ir todėl nelygūs, netvirti, o kartais ir į šalį besukantys“, dalis jų „paliko istorijos pavėsyje“.
„Po vyskupo Valančiaus Vaikų knygelės keturias dešimtis metų reikėjo laukti, kol mūsų vaikų literatūra praturtėjo nauju, savo apimtimi jau kur kas didesniu kūriniu Vincu Stoniu.“ Šią didaktinę apysaką parašė Šatrijos Ragana (1877-1930). Kęstučio Urbos nuomone, šis kūrinys „išsiskiria tuo, kad adresuotas „paaugusesniems“ - labai svarbu atkreipti dėmesį į šį rašytojos žodį <…>.“ Vadinasi, apysaką galima laikyti pirmąja apysaka paaugliams (šiame kontekste prisimintina čia jau minėta Valančiaus Paaugusių žmonių knygelė, tik joje spausdinami kito žanro kūriniai - didaktiniai apsakymai).
Šatrijos Raganos apysaką aptariant daugiausia kalbėta apie mokslo, išsilavinimo siekiantį pagrindinį veikėją Vincuką, apie kūrinyje aktualizuojamą emigracijos klausimą ir kt. Tačiau ne mažiau aktualu yra šią apysaką aptarti ir kaip krikščioniškąjį diskursą skleidžiantį kūrinį.
Jau pačioje apysakos pradžioje idiliškai pavaizduojama Žemaitijoje, netoli nuo Užvenčio, Žalakių kaime, esanti Stonių sodyba: piešiamas jaukus peizažas, kiemas, sodnelis, smulkiai aprašomas ir trobos vidus: „Surūkusios sienos išlipytos poperiais ir apkabintos šventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai su žolynėliais, tarp jų - kryželis.“ Vincukas auga katalikiškoje šeimoje, katalikiškoje aplinkoje, čia vyksta svarbūs jo šeimos gyvenimo įvykiai: po pamaldų bažnyčios šventoriuje Vincuko tėvas išgirsta Amerikos gėrybėmis besigiriantį kaimyną, po Švenčiausiosios Panelės Gimimo dienos šeimos maitintojas ir išvyksta į tą tolimą šalį.
Vincukui tenka našta dirbti sunkius ūkio darbus, prižiūrėti mažesniuosius vaikus… Motina rūpinasi religiniu vaikų auklėjimu: „Po vakarienės Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo paskui motynos poterių žodžius, sudėję rankeles ir įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus“ (p. 18). Apysaka pateikia doros ir religingos šeimos pavyzdį, tačiau ir platesnė aplinka irgi dorybinga, pamaldi.
Vincukui labai patinka mokytis pas dvaro panelę, o jos mokymuose svarbios yra ir katalikų tikybos temos: „Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos“ (p. 24). Papasakoja panelė vaikams ir apie Vilniaus Ašmenos (Aušros) Vartuose esantį stebuklingą Šv. Panelės paveikslą.
Sūnus, grįžęs namo, ką sužinojęs apie šį [Aušros Vartų] paveikslą, išdėsto motinai, sulaukia susižavėjimo (p. Paaugliui iškylančios moralinės dilemos irgi parodomos religiniame kontekste. Sykį Vincukas susigundo iš miško kartu su žabais slapčia parsivežti ir vieną pono berželį, nelaikydamas to nusidėjimu. Bet vėliau, išgirdęs panelės pasakojimą apie dorus Šveicarijos žmones, susigėsta.
Tačiau ištaisyti klaidą ir grąžinti berželį į mišką priverčia sąžinė, galutinai pažadinta bažnyčioje: „Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis įlipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjo žmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus, aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti, pasigailėti savo dūšios. Visų-daugiausia šaukė už girtuokliavimą ir vaginėjimą“ (p. 51). - Ir aš pavogiau rąstą… esu vagis! - Dovanok, Jėzau, ir Tu, Panele Švenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!“ (p. Didaktiniu (ir meniniu) požiūriu tai labai iškalbinga scena, atgailos, autosankcijos motyvai išbandyti jau XIX a.
Svarbi apysakoje ir kita tema - ruošimasis krikščioniškoms šventėms ir jų šventimas. Tai apskritai vienas dažniausiai plėtotų motyvų krikščioniškojoje lietuvių vaikų literatūroje. Apysakoje plačiai vaizduojama, kaip dvaro panelė rengia vaikus Kalėdų šventei. Pradžiuginti mažuosius ji nusprendžia ruošdama su vaikais kalėdinę pramogėlę - gyvuosius paveikslus.
Antrąją Kalėdų dieną vyksta gyvųjų paveikslų vakaras, į kurį sukviečiami visi - ir seni, ir jauni. Čia rodoma istorinių vaizdų iš senovės lietuvių gyvenimo: „Vaidilutės“, „Gediminas pas Krivių Krivaitį“, „Žemaičių krikštas“. Pastarajame vienas iš berniukų, Valdžiukas, vaidina kunigą: „Tylus, rimtas sėdėjo kambario kerčioje, kur jį panelė pasodino, savo balta kamža, aukso stula ant kaklo, aukšta juoda kepure ant galvos, laikydamas aukso kryžių rankose. <…> Valdžiuko motyna, veizdėdama į sūnų, mažne verkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliu nors gyvajame paveiksle!“ (p. 112-113).
Kita plačiai apysakoje pavaizduota šventė - Velykos. Ir vėl rašytojos gražiai aprašyta ruošimasis joms, tinkamai perteikta šventinė atmosfera: skuba, namų ruoša, vaikai šeštadienio rytą laukia nesulaukia, kada galės kiaušinius dažyti. „Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta šventoms Velykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaip auksas; grindįs buvo išbarstytos smulkioms, geltonoms smiltimis, stalas užklotas baltitelaite, kaip sniegas, staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai.
Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę - taip apsidarė, net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skrynios gražiausią šilkų skepečiuką, apsivilko visų-žaliausiąjį sijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motynai mėlynus karolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipė galvą, norėdama juos pamatyti.
Stonienė paėmusi baltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keliatą kiaušinių, kastinio ir druskos, kad kunigas pašvęstų bažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.“ (p. Religinius, o sykiu ir estetinius jausmus Vincukui kelia išpuoštos bažnyčios grožis: „[O] ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu. Vincukui akįs mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint.
Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą… „Tur-būt, danguje taippat šviesu, - tarė sau Vincukas. - Tik ten matyti Dievas, o čia neesame verti…“ (p. 134). Maža to, berniuką užburia, sugraudina ir bažnyčioje įrengti slenkantys Viešpaties kančios paveikslai: „Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melsties: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tą žiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų ir tarės esąs danguje“ (p. Daugybė kitų smulkmenų (o iš tiesų visai ne smulkmenų) byloja apie dievobaimingą, krikščionišką Vinco Stonio šeimos gyvenimą.
Antai Tėvelio laiškai iš Amerikos prasideda besilaikant katalikiško etiketo: „Pradedu savo gromatą žodžiais Viešpaties Dievo: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, laukdamas nuo jųsų atsakymo: „Ant amžių amžinųjų, amen.“ Tėvas motinai paliepia duoti „du rubliu ant mišių, kad Dievas visus mus išlaikytų sveikatoje“ (p. Apysaka pavadinta sektino, pavyzdingo berniuko vardu.
Vincą galime laikyti autoritetu savo mažesniems broliams ir seserims, kitiems kaimo vaikams (ir kūrinio skaitytojams). Tai klasikinė didaktinio pasakojimo strategija (plg. su šventųjų gyvenimų aprašymais). XX a. pradžioje labai populiarūs buvo vadinamieji proginiai religiniai vaidinimai, ypač ryški buvo kalėdinių vaidinimų tradicija. Tam reikalui būdavo parašoma nedidelių, nesudėtingų pjesių, dramos veikalėlių, daug jų buvo išverčiama iš kitų kalbų.
Paminėtina Antano Giedriaus „Eglaitė“ (1917), Butkų Juzės „Kalėdų vakaras“ (1918) ir kt. Vincas Auryla kalba apie egzistavusį konfesinį teatrą, „kuriame ilgainiui atsirado nemaža improvizacijos, pasaulietinės dramaturgijos elementų, komiškojo prado“. Vaikų pjesių religiniais motyvais buvo parašyta įvairių autorių, Auryla mini šiuos: J. Kuzmickį, J. Marcinkų-Tauronį, P. Gruodį-Pavasarėlį, P. Kripaitienę, N. Butkienę ir kt.
Viena iš tokių pjesių, plačiau vaidintų Lietuvoje, buvo „Betliejaus stainelė“ (sulietuvino Juozas Šnapštys-Margalis, 1906). Kitos Šnapščio-Margalio parengtos knygelės laidos išėjo 1910 ir 1920 m. Kaune. Tad čia bus apsiribota atidesniu žvilgsniu į tikrai populiarią buvusią, tegu ir iš kitos kalbos (lenkų?) Šnapščio-Margalio (1877-1921) verstą ir sulietuvintą keturių veiksmų dramą „Betliejaus stainelė“.
Kad ji buvusi tikrai populiari, rodo išsaugota Salako katalikiško jaunimo organizacijos pavasarininkų artistų nuotrauka, daryta po vaidinimo „Betliejaus stainelė“, apie šios dramos spektaklius yra ir kitų atgarsių spaudoje, archyvuose. Šnapštys-Margalis - lietuvių poetas, katalikų kunigas, telkęs jaunimo chorus, scenos mėgėjų būrelius. „Betliejaus stainelė“ remiasi Biblijos pasakojimu apie žydų karalių Erodą, kuris bijojo užgimsiant naują karalių, todėl pavaldiniams liepė išžudyti visus kūdikius, neišskiriant ir savo paties sūnaus.
Istorija labai įspūdinga - įtempto konflikto, dramatiška, dinamiška. Neabejotinai žiūrovą (mažą, jauną ir seną - spektaklį žiūrėjo visi drauge) traukė, kad tai juk paties Šventojo Rašto istorija. Ji galėjo būti girdėta iš kitų šaltinių (bažnyčioje, iš tėvų, senelių…), todėl buvo dar paveikesnė (atpažinimo efektas).
Skaityti dramą neprailgsta - siužetas nėra perkrautas, ryškus karaliaus Herodo (Erodo) paveikslas. „Herodas. Svarbi dramos siužetinė linija apie Tris Karalius Melchiorą (Merkelį), Gasperą (Kasparą) ir Baltazarą, einančius su dovanomis lankyti Kūdikėlio Jėzaus. Tai gerai žinoma istorija, kiekvieno vaiko atpažįstama ir iš kalėdinių prakartėlių.
Kūrinys perteikia Jėzaus gimimo priešistorę ir dramatiškas aplinkybes, o pats gimimas, nors apie jį sukasi veiksmas, tarsi mažiau akcentuojamas. Remarkoje vaizduojama tik stebuklingos šviesos nutvieksta stainelė (tvartelis): „Naktis. Mėnesio šviesa. Ant scenos po dešinei regėti vienas-kitas medis. Po kairei matos stainelė, nušviesta taip, kad spinduliai trikšta per stogą.
Kūrinys baigiamas didaktine gaida: žiaurusis karalius Herodas nubaudžiamas (tam tikra prasme jis pats save nubaudžia): jo įsakymu nužudoma vienuolika tūkstančių kūdikių, o jis pats įsako nužudyti net ir savo sūnų. Jo žmona Herodienė, netekusi sūnaus, išprotėja ir vėliau miršta, baigiamojoje scenoje vaizduojamas išprotėjęs ir pats karalius, akyse jis vis mato nukirstą sūnaus galvą.
Šia scena kūrinys yra užbaigiamas, taigi emocinis krūvis sutelktas ne tiek į Jėzaus gimimą, kiek į tragišką Herodo (Erodo) gyvenimo pabaigą, į atpildą už jo nedorybes, kietą širdį ir beatodairišką valdžios troškimą. Didaktinės poezijos ištarmės: Cit!
1913 m. pasirodė pirmoji lietuvių poezijos knyga vaikams - Mato Grigonio Kvietkelis, pasirašytas Svirno Žvynės vardu. Ji kukli ir išore, ir vidumi: čia daug verstinių eilėraščių, tik pusė jų originalūs. Ryškiausias iš originaliųjų krikščioniškosios problematikos eilėraščių - „Vakarinė vaikelio malda“. Maldos situacija apskritai yra dažna lietuvių religinėje vaikų poezijoje.
Vaikeliui ne tik primenama kasdienė pareiga sukalbėti poterius: „Jau saulutė nusileido / Už miško, kalnelių, / Poterėliai laiks kalbėti, / Klaupt reikia ant kelių.“ Jam parodoma, kokia intencija galima ir reikia melstis. Vaikelis meldžiasi Dievo prašydamas tėveliams, sesutei, senelei sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir kad katytė rainoji nebebūtų pikta (įtaigus vaikiškos emocijos ir mąstymo atspindys).
Vaikelis turi ir kitų vaikiškų svajonių - nori žirgo, norėtų gauti net „ nors vieną aukso žvaigždę, / dangūje ką mirga“, baltų kaip lelija drabužėlių. Nepageidauja jis tik vienintelio dalyko - beržinės košės, todėl prašo Dievo panaikinti berželius. Pasitelkta vaiko logika ir mąstymas eilėraščiui suteikia gyvumo ir paveikumo.
Trumpame liūdname eilėraštuke „Pasikalbėjimas su našlaite“ piešiama skaudi našlaitės būsena: paklausta, ko žiūri į dangų, atsako, kad ten yra jos tėvelis ir mamaitė, ir ji, našlaitė, tikisi, kad Viešpats Dievas ją irgi pasiims į dangų. Našlaitystės tema krikščioniškojo turinio lietuvių vaikų literatūroje kalbamuoju metu irgi labai dažnai eksploatuota.
Kaip minėta, pirmoje lietuviškoje poezijos knygoje pusė yra verstinių krikščioniškosios problematikos eilėraščių: „Dievas našlaitėlių neapleidžia“ (iš Petersono), „Akmuo vietoj duonos“ (iš Lermontovo) ir kt. Šis rinkinys atspindi to meto literatūrinę, kultūrinę situaciją - saviems tekstams kelią pramynė, pavyzdį teikė kitų kultūrų, ypač kaimyninių, tekstai (tas pat pasakytina ir apie XIX a.
Platesnį, išsamesnį to meto lietuvių vaikų poezijos vaizdą atskleidžia eilių rinktinė aiškiai didaktines intencijas nusakančiu pavadinimu Cit! Paklausykit! (1914), kur „Vaikų skyrių“ ir skyrių „Mergaitėms deklamuoti“ sudaro eilėraščiai vaikams ir jaunimui. Rinkinį „sutaisė“ poetas Liudas Gira. „Prakalbos žodyje“ sudarytojas rašo: „Dėl Va i k ų s k y r i a u s buvo didžiausi sunkumai. <…> Čia negalėjau pasitenkinti žymesniųjų musų rašytojų tvariniais, nes tokių labai maža tesugraibiau; turėjau tat imti eiles, kad ir nevisiškai tinkamas iš d a i l ė s atžvilgio - ką padarysi!“ Rinkinyje nemažai eilėraščių yra krikščioniško pobūdžio, nors meniniu požiūriu jie nėra aukšto lygio.
Bet rinkinys vaizdžiai atskleidžia religinių motyvų įvairovę, paplitimą to meto vaikų lektūroje. Ir šiame leidinyje, kaip ir Kvietkelyje, svarbus besimeldžiančio vaiko motyvas. Dagilėlio eilėraštis sujungia katalikiškąjį ir patriotinį-tautinį diskursus. Anuomet toks motyvų jungimas buvo dažnas ir įprastas. Kalbančiai eilėraščio mergaitei rūpi tėviškė, tėvynė (vartojami abu žodžiai), viengenčiai. Akivaizdžios didaktinės teksto intencijos.
Dievotą, nuoširdžiai besimeldžiantį vaiką poetai vaizduoja kaip tinkamo katalikiško, doro elgesio pavyzdį. Rinkinyje skelbiama ir tokių didaktinių tekstų, kur kalbama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, remiamasi Biblijos išmintimi. Mykolo Vaitkaus (1883-1973) eiliavimas „Vaiko geismas“ pasakoja apie berniuką, mokykloje išgirdusį liūdną Kristaus istoriją, kaip „Jo nepažino, Valdytojo savo, / Šalta miestelėnų minia…“ Berniukas norėtų ištaisyti šią klaidą ir sušelpti Jėzų. Kunigas vaikui pažada, kad šis tai greitai galės padaryti.
žymės: #Vaikisko
Panašus:
- Pigios vaikiškos lovos: kur pirkti internetu?
- Vaikiškos kambarinės sūpynės: puiki pramoga ir lavinimas
- Vaikiškos Crocs basutės: patogumas ir stilius viename!
- Sužinokite, Kada Gimsta Maži Ežiukai: Visas Gyvenimo Būdas, Priežiūra ir Įdomiausi Faktai!
- Neįtikėtini Darbo Pasiūlymai Vaikams Nuo 14 Metų Kupiškio Rajone – Pradėk Uždirbti Jau Dabar!