Šiuolaikinė visuomenė ir teisė nuolatos revizuoja santuokos ir šeimos sampratą, kuria ir institucionalizuoja naujus, tradicinei šeimai alternatyvius šeimos kūrimo modelius, dažnai grindžiamus ne žmogaus prigimtimi, o išimtinai besiremiančius asmeniniais suaugusiųjų interesais, paliekant nuošalyje vaikų teises ir teisėtus interesus.
Straipsnyje plačiau diskutuojama apie tai, kaip tradicinio šeimos ir santuokos modelio, t. y., vyro ir moters sąjungos keitimas alternatyviais šeimos kūrimo modeliais, pavyzdžiui, įteisinant dviejų tos pačios lyties asmenų santuokas, savo ruožtu turi įtakos tėvystės instituto turiniui.
Šiuo aspektu reikšminga tai, jog greta biologinės tėvystės sampratos formuojasi psichologinė tėvystė, tolydžio įgaunanti svaresnę reikšmę tiek įstatymų leidybos procese, tiek teismų praktikoje. Psichologinės tėvystės problema savo ruožtu glaudžiai susijusi su dirbtiniu apvaisinimu, vienu iš faktorių, sąlygojančių tokios tėvystės sampratos formavimąsi.
Pagrindinį publikacijos tikslą sudaro šių socialinių, o kartu ir teisinių reiškinių įtakos vaiko teisėms bei interesams analizė.
Dirbtinis apvaisinimas ir vaiko teisės
Siekiant apibūdinti šeimos sampratą, visi autoriai sutinka, kad tik žmonių grupė, kuriuos vienija tam tikri santykiai, yra šeima. Manoma, kad svarbiausia šeimos funkcija yra prokreacija - giminės pratęsimas, taip pat labai svarbi yra ūkinė bei auklėjamoji funkcija.
Dažniausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamos vaiko teisės.
1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje įtvirtinta vaiko teisė augti tėvų globoje ir jų priežiūroje.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. nurodo valstybės vidaus įstatymus. Jie gali savanoriškai sukurti šeimas, jeigu įstatymas nenumato kitaip (pvz., emancipacija).
Konvencijos 8 str. nurodo, kad šio termino interpretavimas yra sudėtingas. Europos žmogaus teisių teismas taip pat praktikoje nedaro skirtumo tarp santuokinės ir nesantuokinės šeimos.
Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad vaiko ir tėvų tarpusavio ryšys yra vertybė, saugoma EŽTK 8 str. Ši nuostata pirmą kartą ištirta Johansen byloje.
Šios aistros, šiam pasitenkinimo jausmui, laikomas kėsinimusi į teisę, ginamą Konvencijos 8 str. Šiai gali apimti visus de facto šeimos ryšius, neapribojant ašeimos gyvenimo supratimu de jure. Šis požiūris pirmiausia buvo įtvirtintas Marckx byloje, taip pat kitose vėlesnėse bylose (Johnston and Others v. Ireland, Berrehab v. Netherlands ir kt.).
Kokybinės šeimos gyvenimo požymių reikšmė buvo atskleista Kroon and Others v. Netherlands byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 1 d. numatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, 2 d. valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Pagal LR Seimo nutarimą "Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos" šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narį - vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.
Šis, pagrįsta santuoka arba kraujo ryšiais; šeimos nariai tvarko bendrą ūkį, tarpusavio santykius grindžia dorovine atsakomybe, savitarpio supratimu ir pagalba.
Šiuo atveju siekiama bendro gyvenimo, o šeimos tikslas - gimdyti bei auklėti vaikus.
Kyla klausimas, ar tik susituokusios poros ir jų palikuonys apima šeimos sąvoką, nors šeimos samprata yra daug platesnė už santuokos sampratą, o santuokos santykiai neaprėpia šeimos santykių įvairovės. Nors kai kuris autorius teigimu, esama priešingai - santuoka laikytina platesne sąvoka nei šeima, nes šeima yra biosocialinė kategorija, o santuoka - ne tik socialinė kategorija. Dviejų tos lyties asmens santuoką vargu ar galima vadinti šeima.
Šiuo atveju siekiama bendro gyvenimo, o šeimos tikslas - gimdyti bei auklėti vaikus.
Šeima, tai yra tėvai ir vaikai, yra tautos ląstelė. Kad tauta galėtų gerai gyvuoti ir nenykti, ji turi tinkamai tvarkytis. Šis požymis įeina į rato.
Šiai, pavyzdžiui, seneliai, taip pat gali vaidinti svarbų vaidmenį šeimos gyvenime. Būtent tai ir leido Strasbūro institucijoms pripažinti, kad į EŽTK 8 str. apsaugos sferą patenka brolių ir seserų šeimos gyvenimas (Olsson v. Sweden), dėdžių ir tetų šeimos gyvenimas (Boyle v. United Kingdom), senelių ir anūkų šeimos gyvenimas (Fidler v. Austria) bei įvaikintojų ir įvaikinto vaiko šeimos gyvenimas (X v.
Tėvystės samprata
Šiai vaiko asmenybės vystymuisi, yra tėvai.
Taigi nėra tėvams svarbesnės užduoties kaip išauklėti savo vaikus, kad taptų dorais, atsakingais, garbingais žmonėmis. Ne tik sau, bet, kaip sakydavo senesnės kartos protingi, turintys didelę įvairaus gyvenimo patirtį žmonės, visų pirma Tėvynei, visuomenei, šeimai. Šis teikia pasididžiavimą tėvams. Tai nelengva užduotis.
Pasak New Yorko universiteto profesoriaus Paul C. Vitzo, jei motina formuoja bazinio asmenybės saugumo jausmą, tai tėvas padeda vaikui įsitvirtinti socialinėje aplinkoje.
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad tėvas yra autoritetinga figūra, mamos vyras.
Šiai tėvystės sampratą ir jos santykį su teisiniu tėvo (motinos) statusu. Tam tikrų asmenų pripažinimas vaiko tėvais gali priklausyti nuo skirtingo tėvų vaidmens aspektų.
Šiai reglamentuota tėvų sąvoka. Jie dažniau įvardijami, kaip vaiko atstovai pagal įstatymą - vaiko tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus.
Porai, kuri siekia su reprodukcinės technologijos pagalba susilaukti vaikelio, taikomas tinkamas tėvų reikalavimas. Šis vaiks gerovę ir normalų vystymąsi, jam turi būti užtikrinta galimybė augti šeimoje (su mama ir tėvu).
Šios santuokoje, dirbtinio apvaisinimo tvarką. Šiau niekur kitur šiame teisės akte nepasakyta, kad kitos moters apvaisinimas yra draudžiamas. Šis moters, kitos moters apvaisinimo tvarka nereglamentuota, bet ir neuždrausta.
Ši spraga pastebėta sikėlusiuose dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektuose Nr. IXP-1966(2) (Vyriausybės projektas) ir Nr. IXP-1966(2)A (Seimo narys projektas). Abiejuose projektuose numatyta, kad dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik sudariusiai santuoką moteriai.
Šis pasinaudoti šiomis procedūromis ratą ir sugyventinius. Jiems keliamas reikalavimas įstatymų tvarka užregistruoti partnerystę.
Kaip naują šeimos ar partnerystės modelį galima traktuoti homoseksuali porą. Šiame LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 248. "Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo" (SAM įsakymas) ir sikėlusiuose projektuose neužsimenama nei apie galimybę, nei apie draudimą tokioms poroms taikyti reprodukcines technologijas.
Įstatymo leidėjo požiūrį, be abejo, galima atskleisti analizuojant nacionalinius teisės aktus. CK 3.7 str. įtvirtinta, kad santuoka yra įstatymais nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
Šis straipsnis atskleidžia LR Konstitucijos 38 str. 3 d. įtvirtintą principinę nuostatą - santuoka galima tarp vyro ir moters. Šios moters apvaisinimą, toleruojamas tik heteroseksualios poros apvaisinimas.
Analizuojant pateiktus projektus homoseksualios poros dirbtinis apvaisinimas taip pat yra neįmanomas, nes reprodukcinės technologijos gali būti taikomos tik susituokusioms ar partnerystę įregistravusioms poroms.
Šiau daug daugiau diskusijų kyla svarstant dirbtinio apvaisinimo procedūros taikymą vienišoms moterims. Šius jos nevaisingumą ir kai jo negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba juos taikant nėra realios sėkmės galimybės.
Svarbu išsiaiškinti, kas po dirbtinio apvaisinimo bus laikomi kūdikio tėvais? Socialiniai ar genetiniai tėvai? Ar donorai galės reikalauti pripažinti juos vaiks, apvaisints jų gametomis, tėvais. Ar dirbtinis apvaisinimas sukurs vaiks, pradėts dirbtinio apvaisinimo būdu ir donors giminystės santykius.
IXP-1966(2) sikėlomame dirbtinio apvaisinimo projekte ginamos socialinės tėvų teisės, nes nei moteris, buvusi kiaušialąstės donore, neturi teisės reikalauti pripažinti ją vaiko, pradėto dirbtinai apvaisinus, motina, nei lytinis ląstelis (spermos) donoras neturi teisės reikalauti pripažinti jį vaiko, pradėto dirbtinio apvaisinimo būdu, tėvu. Lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donorai neturi jokis įsipareigojims dirbtinio apvaisinimo būdu iš js lytinis ląstelis gimusiems vaikams.
Vaikai, pradėti dirbtinio apvaisinimo būdu, ar js įstatyminiai atstovai neturi teisės reikalauti, kad donorai būts pripažinti js tėvais ar vykdyts tėvų pareigas, o lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donorai neturi teisės reikalauti iš vaiks, pradėts dirbtinio apvaisinimo būdu, būti pripažintais js tėvais ar kits vaiks pareigs vykdymo.
Šiame projekte reglamentuojama, kad dirbtinis apvaisinimas nesukuria vaiko, pradėto dirbtinio apvaisinimo būdu, ir lytinis ląstelis (spermos, kiaušialąstės) donors giminystės santykis.
Šiuo metu Lietuvoje lytinis ląstelis donorystė neįteisinta, todėl tėvų ir vaiks santykiams galioja bendri LR CK 3 knygos principai, o CK 3.154 str. Didžiosios Britanijos žmogaus apvaisinimo ir embriologijos įstatymo 27 ir 28 str. įtvirtintos po dirbtinio apvaisinimo gimusio va.
Dirbtinis apvaisinimas: moraliniai ir etiniai aspektai
Su dirbtiniu apvaisinimu susiję daugybė moralinių ir etinių problemų, kurios įvairiose šalyse vertinamos skirtingai.
Dirbtinio apvaisinimo technologijos jau trisdešimt metų veja viena kitą. Šiandien gyvybė užsimezga ne vien lytiniu keliu.
Dirbtinis apvaisinimas keičia pačią tėvystės sąvoką. Anksčiau buvo tėvas ir mama, ir iš jų abiejų sėklelių gimdavo naujas vaikas. Tuo tarpu dabar jau nebūtinai tėvai yra tie, iš kurių ląstelių gimsta kūdikis.
Tačiau šiandien iškyla esminis klausimas: ar tas vaikas, kuris gimęs iš donorų - spermatozoidų ir kiaušialąstės donorų - duotos sėklos, ar jis turi teisę žinoti, kas buvo jo tėvas, motina, kas buvo donoras?
Prancūzijoje egzistuoja ypatinga praktika: kai kreipiasi nevaisinga moteris ar vyras, ieškoma fiziškai panašaus donoro, kad vaikas vėliau būtų panašus į tėvus, kurie jį augina.
Prancūzijoje dirbtinis apvaisinimas atliekamas tik vaisingo amžiaus poroms, nedaromas moterims, neturinčioms partnerio, moterims po menopauzės ir homoseksualioms moterims. Tai buvo nuspręsta jau 1973 m., kai Prancūzijoje atsirado pirmieji spermos ir kiaušinėlių bankai, buvo apibrėžta, kad tai skirta „normalioms“, kaip buvo sakoma, poroms.
Priešingai negu bioetikos įstatymai, visuomenė teigiamai priima surogatines motinas. Kodėl vaikų negalinčios turėti poros negali paprasčiausiai įsivaikinti vaikelio? Juk tiek daug mažų širdelių pasaulyje ilgisi meilės ir šilumos. Įsivaikinti yra sunku, tai užima daugybę metų.
Kaip tokiu atveju sprendžiami etikos ir moralės klausimai? Nauji tėvai laimingi, bet moters, kuri „išnuomoja“ savo gimdą, jausmai lieka paskutinėje vietoje. Juk pasitaiko, kad ji apsigalvoja ir nebenori atiduoti vaiko.
Kaip reglamentuojama tėvų atsakomybė, nusprendus susilaukti kūdikio dirbtinio apvaisinimo būdu? Juk kartais, belaukiant vaikelio, poros išsiskiria arba persigalvoja. Kas prisiima atsakomybę ir sprendimus kritiniais atvejais - nustačius vaisiaus patologiją, ar kai iškyla grėsmė surogatinės motinos sveikatai?
Taikant in vitro dirbtinio apvaisinimo procedūrą, sukuriama daugiau embrionų nei reikia. JAV tai irgi labai griežtai reglamentuota, žingsnio atgal nėra. Tėvai negali atsisakyti vaiko. Jeigu kūdikiui nustatoma patologija, pora sprendžia, ar daryti abortą, išskyrus tuos atvejus, kai yra grėsmė surogatinės motinos sveikatai, tada jau yra diskusijos klausimas.
Dirbtinis apvaisinimas, ypač surogatinės motinystės atveju, pakeičia tradicinę šeimos sampratą, nes motinystės ir tėvystės sąvoka tampa labai neapibrėžta. Maža to, kad kūdikis turi skirtingas biologinę ir genetinę motinas, o išaugina jį dar kita motina. Jam ganėtinai sunku susivokti, kas jo tėvai.
Iš tikrųjų yra kelios motinos sąvokos: teisinė motinystė, tai ta moteris, kuri augina vaikus, yra motina, kuri buvo kiaušinėlių donorė, taip pat ta, kuri išnešiojo. Psichologų nuomonės čia išsiskiria, nes vieni nemato čia problemos, jei tik tiesa nėra slepiama, kiti tuo tarpu sako, kad sunku vaikui tapatintis su motina, nes neaišku, su kuria.
Kai mokslas sparčiai plėtojasi, girdime apie naujus eksperimentus, pasiekimus, klonavimą, žmogus nori valdyti visus procesus, nors iš tiesų jie nėra jo kompetencijoje. Manau, kad tos ribos nėra. Kai atsiranda naujos technologijos, nauji mokslo pasiekimai, visuomet atsiranda gerų priežasčių juos taikyti, nesvarbu, kad jie turėtų blogų pasekmių. Kai kalbama apie žmogaus gimimą, tai sienos šioje srityje mažai ką reiškia.
Skirtingos šalys turi savo nacionalinius įstatymus, ir jei vienur bioetikos įstatymais kai kurie procesai draudžiami, tai kitur vaiką „pasigaminti“ yra labai lengva.
žymės:
Panašus:
- Tėvystės atostogos gimus vaikui: kas priklauso ir kaip jas gauti?
- Vaiko tėvystės nustatymas: viskas, ką reikia žinoti
- Viskas, ką privalote žinoti apie tėvadienį, tėvystės atostogas ir išmokas po gimdymo Lietuvoje!
- Kaip Apvaisinimo Metu Nustatoma Lytis: Atidengiame Mitus ir Tikrąją Realybę
- Sapnuoti Gimdymą: Paslaptinga Simbolika ir Giliausia Reikšmė, Kurią Privalote Žinoti!