Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Skurdžiausiame vidurinės žemės kampe saulė apšvietė mažą kaimelį Nadirį. Alfredas, 24 metų vaikinas, pabudo. -AH! Atbėgę patikrinti šauksmo šaltinio, nieko nerado. Kol kiti miško darbininkai išbėgo pakviesti šerifo, Alfredas pats pradėjo ieškoti draugo. Paėjęs keletą kilometrų gilyn į mišką, pastebėjo purve įspaustus Riko pėdsakus, kuriais ir nusekė. Šalia paskutinio pėdsako gulėjo akmuo. Alfredas pakėlė akmenį ir jį apakino šviesa.

Elfai kažką murmėjo, bet Alfredas nieko nesuprato, tik žiūrėjo į padarus su žmogaus veidais ir ilgomis smailomis ausimis. Jų raudonplaukė vadė garsiai kažką murmėdama išėjo į priekį. Vienintelis žodis kurį pagavo Alfredas buvo „pau“, vėliau jis ją taip ir vadino. Po kelių valandų bandymo susišnekėti pasirodė šerifas su gelbėjimo komanda. Alfredas ir elfai buvo nuvežti į vidurinės žemės sostinę Gothalą, kuriame žmonių ir elfų lyderiai bandė susikalbėti, bet jiems, kaip ir Alfredui, nieko neišėjo.

Kelionės metu Alfredas ir Pau pradėjo suprasti vienas kitą, o kelionės pabaigoje jau galėjo truputį susikalbėti. Kadangi buvo seni draugai Alfredas susiderėjo su kalviu Korvusu, kad už maišelį auksinių pagamintų žiedus vertėjus. Po kelių savaičių darbo Korvusas sukūrė žiedus, kurie padėjo žmonėms ir elfams suprasti vienas kitą. Kilo karas tarp elfų ir žmonių. Viename karo mūšyje susitiko Alfredas ir Pau.

Alfredas pamatė verkiančią ir sau po nosim murmančią elfę. Alfredas suprato, jog žiedas verčia neteisingai. Numetęs ginklą ir pakėlęs rankas priėjo prie Pau ir ištarė jai jau girdėtą vardą: Korvusas. Tuomet ir Pau suvedė galus. Kol jie atvyko, jie išmoko šiek tiek vienas kito kalbos. Įėję į kalvę, prispaudė Korvusą pasakyti tiesą. Korvusas prisipažino, kad norėdamas pasipelnyti sukūrė žiedus melagius.

Trokšdami susikalbėti žmonės ir elfai ėmė masiškai pirkti žiedus, o kadangi žiedai viską melavo, kilo karas, kas buvo labai palanku Korvusui, nes abi pusės ėmė pirkti ginklus iš jo. Vieną dieną, sėdėdami klasėje, sulaukėme netikėto svečio. Prieš vokiečių kalbos pamoką atėjo gimnazijos direktorė ir paklausė, kaip norėtume švęsti mokyklos šimtmetį. Po ilgų apmąstymų ir diskusijų nutarėme, kad ši šventė turi būti ypatinga ir norėtume į ją pakviesti pačius nerealiausius svečius. Idėja pasikviesti Jeronimą Ralį ir Leonardą Da Vinčį visus mus paliko be žado!

Akis užkliuvo už Jeronimo Ralio skulptūros, ir mes ėmėmės eksperimento. Kažkas tyliai sušnabždėjo hegzametro eilutę: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio…“. Staiga mūsų mobiliuosius telefonus užplūdo nesibaigiančios „Iliados“ eilės lietuviškai, lotyniškai, graikiškai, o toje vietoje, kur stovėjo statula, pradėjo vertis stebuklingas trijų dimensijų portalas. Lazerių šviesa pamažu tirpdė mokyklos sienas. Jos virto milžinišku kosminiu laivu. Šalia mūsų jau sėdėjo Jeronimas Ralys, prie pulto - Leonardas da Vinčis.

- Gerbiamas gydytojau ir vertėjau, kviečiame Jus į šventę! Jūs suradote prokalbę, iš kurios kilę visos kalbos. Tą bando padaryti kompiuterinių programų kūrėjai! - Jūs kalbate viena seniausių Europos kalbų! - O gal galime paklausti patį Vytautą Didįjį? Taigi, nusileidome pilies kieme ir atvėrę menės duris išvydome Vytautą Didįjį. Vienas iš mūsų nedrąsiai nusilenkė kunigaikščiui ir pakvietė vykti drauge, sakydamas, kad mums būtų didelė garbė sulaukti tokio svečio.

- Mieli raliečiai! „Dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y., iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme.

Po kelių minučių daktaras jau stovėjo, pasiruošęs sakyti sveikinimo žodį. -„Atleisk, Homerai, kad turėjai ateiti pas mus elgetos rūbais“**. Prieš tave štai stovi 688 uniformuoti gimnazistai, rankose laikantys išmaniuosius daiktukus, kuriuos regiu pirmą kartą. Bet tavo dieviška atmintis atperka viską.

Tu šypsaisi, bet ta šypsena priverstina. Iš kur tai žinau? Nesimato tavo ryškiosios duobutės kairiajame skruoste, kurį pastoviai matydavau mums būnant kartu. Pastaruoju metu tau sunku, pasakojai man tai vėlai naktį, nors priešais tave tebuvo kalnas pagalvių… Pasibaigus darbams tu keliauji į mūsų mėgstamiausią kavinę, ši vieta tau tapo vienintele erdve, kurioje galėjai atsipalaiduoti po ilgos bei įtemptos dienos. Atsisėdu priešais tave ir akimis seku kiekvieną tavo strazdaną ant skruostų - jų tūkstančiai, visas žvaigždynas.

Ne veltui vaikystėje tave vadindavau paukščių taku. Po puodelio karštos kavos keliaujame namo. Ruduo. Visas takas nuklotas ruda, raudona bei oranžine spalvų palete. Švelniai lynoja - tavo mėgstamiausias oras. Užrakini duris ir greit sukniumbi ant sofos, prisėdu šalia. Ant tavo kelių greit pasirodo Miau - kačiukas, kurį padovanojau tau prieš kelis metus, visiškai pamiršdamas, jog tau alergija katėms. Apsisukęs kelis kartus, jis ima snausti. Visa ta šiluma bei murkimas pradeda tave migdyti. Tavo meilės kalba - fizinis kontaktas, todėl net menkiausia fizinio meilumo forma tave ištirpdo. Tu pavargai - tai matosi iš tavo akių - jos apniukusios, nesuprantamai nublukusios.

Greit tai pastebėjau, nes stebėti tavo akis vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų… Vieną vakarą ilgai tavęs laukiau, kiekviena užsitęsusi minutė mane vis labiau slėgė. Staiga Miau pakėlė ausis, suklusau ir aš. Lėti, neužtikrinti žingsniai girdėjosi laiptinės apačioje, kurie pamažu kilo į viršų, tai buvai tu. „Koks liūdnas jausmas, kai turi tiek daug įspūdžių, bet nėra kam pasakoti, ar ne?“ išlemeni, svajingai žiūrėdama į mūsų nuotrauką. Metai bėgo, medžiai vis numesdavo ir vėl apsiglėbdavo lapų kailiniais, o tu likai tokia pati - tokia tyli, nors apsupta žmonių. Bet juk aš šalia tavęs, ar ne? Matau tave, bet aš - tik šešėlis šalia tavęs… Ir tada Tu sutikai Jį.

Kasdien grįždavai namo atrodydama vis ryškiau ir labiau įsimylėjusi nei vakar. Žavėjausi tavo vaikišku naivumu. Kas naktį pasisukusi į mūsų nuotrauką ant naktinio stalelio atpasakodavai kiekvieną jo ištartą žodį. Sugrįžo tavo senoji esybė, sugrįžo tavo juokas ir akių blizgesys, kuris net vėliausiais vakarais neišblėsdavo. Pamenu tą dieną, kai mano (ir Miau) dėmesį patraukė kažkas blizgaus ant tavo rankos. Neklydau - didelis, prabangus žiedas. Ilgai kovojau su savo paties mintimis, jog turiu atiduoti tave kažkam kitam. Bet tu ne daiktas, tavo džiaugsmas privalo būti ir mano džiaugsmas.

Aplankei mane nelauktai. Išliko tavo švelnioji oda bei bruožai, tik veidą puošė kelios raukšlelės akių kampučiuose. Už tavęs stovėjo tavo vyras, o už jo - mažytis žmogutis - tavo sūnus, kuris kumščiuose spaudė baltą leliją, didesnę už jo galvą. Atsiklaupusi prie kapo tu jį paglostei ir plačiai nusišypsojai. Tai buvo lemtinga naktis, kuri pakeitė mano gyvenimą. Viskas įvyko labai greitai. Pravažiavus „Almos tiltą“ aplinka nebeatrodė taip pat. Žmonės atrodė kitokie, viskas buvo lyg suvaidinta. Sustojusi ir išlipusi iš automobilio bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko.

Lentoje pamačiau skaičius. Atsimerkusi prieš savo akis pamačiau senyvo amžiaus moterį, nešiną puodeliu nežinomo skysčio. Paėmusi puodelį į rankas pajutau pažįstamą aromatą. Tai buvo juodoji arbata su pienu. Moteris prabilo nežinoma kalba. Aš bandžiau ką nors pasakyti, tačiau joks garsas nesklido iš manęs. Mano gerklė buvo išdžiūvusi, jaučiausi silpna. Gurkštelėjau arbatos, nes močiutė atrodė geranoriška. - Kas tu? Aš likau be žado ir nežinojau ką atsakyti. Tiek daug klausimų kirbėjo mano galvoje. Moteris man paaiškino esamą situaciją - anglų kalba išnyko, kaip ir visos kitos.

- Kur mano vaikai? Haris ir Viljamas? ­- Brangioji, dabar 2997 metai, tavo vaikai yra seniai mirę. Tai stebuklas, jog tu dar esi gyva. - Kodėl jūs kalbate užmirštąja kalba bei kodėl pasaulyje egzistuoja tik viena lietuvių kalba? - Vyko trečiasis pasaulinis kalbų karas, kurio metu laimėjo lietuviai. Mano protėviai kalbėjo šia kalba, todėl girdėdama kalbančius savo šeimos...

žymės:

Panašus: