Rugsėjo 14 d. minimos iškilaus mokslininko hidrologo, hidroenergetikos vystymo entuziasto, buvusio Lietuvos (nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo) universiteto Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjo, akademiko, profesoriaus, daktaro Stepono Kolupailos (1892-1964) 130-osios gimimo metinės. Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė 4 dalių virtualią parodą „Ir eiti Lietuvos keliu“. Prof. Steponui Kolupailai - 130“.
Pirmoje dalyje eksponuojamos fotografijos apie prof. S. Kolupailos pedagoginę ir mokslinę veiklą, o kitose dalyse - fotografijos iš jo kūrybinio palikimo, saugomo KTU muziejuje - prof. Kolupailos fotografijos iš kelionės po JAV 1936 m., žygio baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. ir 1939 m. kelionės į Vilnių akimirkos.
Prof. S. Kolupaila rašė: „Tik tas žmogus laimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaip kristalas - tirti žavingą Dievo kūrinį - gamtą ir stengtis ją prasmingai palenkti žmogaus naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai. Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta“.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos
Steponas Kolupaila gimė 1892 m. rugsėjo 14 d. Latvijoje, Daugpilio apskr., Tuminiškių dvare, kurį tuomet nuomojo S. Kolupailos tėvas Jonas Kolupaila. 1911 m. S. Kolupaila aukso medaliu baigė Jelgavos gimnaziją, o 1915 m. Maskvos matavimo institute gavo geodezijos inžinieriaus diplomą. 1915-1918 m., gilindamas žinias Maskvos žemės ūkio akademijos inžinierininiame skyriuje, paragintas žinomo rusų mokslininko hidrologo V. Gluškovo, susidomėjo hidrometrija - hidrologijos dalimi, nagrinėjančia vandens objektų matavimo ir stebėjimo metodus, ir šioje mokslo srityje dirbo visą gyvenimą.
1918 m. išleido pirmąją knygą „Hidrometrija“ (rusų k.) - tai buvo pirmasis hidrometrijos vadovėlis Rusijoje.
Veikla Lietuvoje
1921 m. pradžioje S. Kolupaila atvyko į Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklą organizuoti kultūrtechnikų skyrių. 1922 m. jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Hidrotechnikos katedrą privatdocentu. 1940 m. pakeltas į ordinarinio profesoriaus pareigas, o 1941 m. patvirtintas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu gamtos mokslo skyriuje.
1923 m. S. Kolupaila įsteigė ir ilgą laiką vadovavo Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinei partijai, vėliau pavadintai Hidrometriniu biuru, ir padėjo pagrindus Lietuvos vandenų tyrimams. Taip pat jis įsteigė Hidrometrijos biurą bei hidrometrinių prietaisų taravimo (kalibravimo) laboratoriją, aptarnavusią visas tris Baltijos valstybes.
Tokiems tyrimams reikėjo hidraulikos laboratorijos, kurios Hidrotechnikos katedroje nebuvo. Ją įkurti trukdė lėšų trūkumas. Hidraulikos laboratoriją profesoriui iš dalies pakeitė plačiai vykdyti lauko tyrimai ir tyrimai hidrometrinių malūnėlių taravimo stotyje, įsteigtoje 1926 m. Botanikos sodo tvenkinyje.
Jo straipsnių temos buvo Lietuvos hidrologijos, hidrografijos, meteorologijos ir krašto pažinimo klausimai, daug laiko paskyrė Nemuno tyrinėjimams, kurių dalį aprašė populiarioje knygoje „Nemunas“.
1939-1940 m. išleista knyga „Hidrometrija“ (2 tomai), kuri buvo puikiai įvertinta tarptautiniu mastu kaip vienas pilniausių to dalyko tuometinių veikalų.
Atliko reikšmingus hidrometrinius tyrimus: sukūrė naują metodą upių nuotėkiui žiemą skaičiuoti, kai upė visai ar iš dalies teka po ledu (1928), pasaulinėje hidrologinėje literatūroje šis metodas vadinamas kintamųjų žiemos redukcijų arba „lietuviškuoju“ metodu; sudarė formules maksimaliems debitams skaičiuoti; susistemino ir paskelbė duomenis apie Nemuno matavimus.
Daug dėmesio skyrė hidrografiniams Lietuvos vandenų tyrimams: išmatavo ir apskaičiavo upių ilgius, nuolydžius, baseinų plotus. Šių tyrimų pagrindu parengė knygas apie Nevėžį ir Nemuną.
Visuomeninė Veikla ir Pomėgiai
Prof. S. Kolupaila buvo ne tik mokslininkas, bet ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjas (1933 m.) bei jos pirmininkas. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. Šiemet sukanka 84 metai nuo prof. S. Kolupailos novatoriško poligrafinio eksperimento - pirmosios spalvotos fotografijos publikavimo 1938 m. žurnale „Židinys“.
Nemažai laiko prof. S. Kolupaila skyrė visuomeninėms organizacijoms. Jis priklausė studentų skautų Vyčio korporacijai, buvo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ globėjas, globojo ir studentų organizaciją „Plienas“. Jis buvo turizmo entuziastas ir vadovavo kelionėms baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais.
Pirmoji masinė kelionė baidarėmis buvo suorganizuota 1934 m. iš Alytaus į Kauną, o vėliau iš Kauno Nemunu ir Kuršių mariomis į Klaipėdą.
Parodoje eksponuojamos prof. S. Kolupailos darytos fotografijos iš kelionės baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. vasarą, kurioje dalyvavo 6 bendraminčiai: prof. S. Kolupaila, prof. Antanas Žmuidzinavičius, doc. Antanas Gravrogkas, G. Žmuidzinavičiūtė, A. Gučas ir kan. A. Sabaliauskas.
Emigracija ir Darbai JAV
1944 m. liepos mėn. prof. S. Kolupaila su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir 1944 m. rugpjūčio mėn. pasiekė Kempteną (Bavarijoje), vėliau persikėlė į JAV. 1948 m. jis gavo pasiūlymą dirbti Notrdamo universitete, kur suprojektavo ir įrengė hidraulikos laboratoriją. Paskutinę paskaitą studentams skaitė 1963 m. gegužės 28 d. Mirė 1964 m. balandžio 9 d., palaidotas - lietuvių Šv.
Kolupaila yra parašęs daugiau kaip 200 mokslinių darbų. Taip pat daug dirbo populiarinant inžinieriją ir gamtos mokslus: paskelbė daugybę straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose, skaitė paskaitas per Lietuvos radiją, redagavo žurnalus.
Kelionės ir Įspūdžiai
Prof. S. Kolupaila lankėsi Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke, o 1936 m. du mėnesius lankė JAV ir Kanadą. Kelionės įspūdžius jis papasakojo „Naujosios Romuvos“ redakcijoje surengtoje diskusijoje.
Iš pradžių profesorius keliavo po rytų valstijas pro Bostoną, Niagarą, Pitsburgą, Noksvilį, Vašingtoną. Kelionės metu lankė fabrikus, hidroelektrines, aukštąsias mokyklas. Antrąją kelionę pradėjo iš Niujorko, nuvyko į Kanadą, paskui pro Niagarą pasuko į vakarus - pro Čikagą iki Ramiojo vandenyno, pro San Franciską iki Los Andželo į pietus, paskui vėl į rytus. Ši kelionė užtruko 20 dienų, per kurias S. Kolupaila padarė apie 1500 fotografijų.
Grįžęs iš JAV į Kauną profesorius pasijuto „kaip pakliuvęs į balanų apšviestą požemį“, todėl pareiškė „Aš už šviesą Lietuvai niekada nenustosiu kovot“.
Prof. S. Kolupaila buvo sužavėtas įvairios Amerikos gamtos ir technikos stebuklų, aplankė net 22 užtvankas. Jis teigė, kad technikos mokslas JAV nėra aukštesnis, negu Lietuvoje, tačiau darbo sąlygos nepalyginamai geresnės - puikios laboratorijos, vaizdinės priemonės, daug literatūros.
Svarbiausi S. Kolupailos veikalai:
- Гидрометрия [Hidrometrija] (1918)
- Nemuno ties Kaunu 1877-1925 m. matavimai (1925)
- Žiemos debito skaičiavimas // Technika, (Nr.
- Mūsų vandens keliai (1933 ²1938)
- Hidrometrija (1918, rusų. kalba, 2 t.)
žymės: #Gime
Panašus:
- Stepono Batoro Gimimo Data: Kodėl Tai Svarbu Lietuvos Istorijai?
- Stepono Batoro Įspūdinga Biografija: Nežinomi Faktai apie Lenkijos Karalių
- Steponas Januška: Įkvepianti Biografija, Kūrybiniai Šedevrai ir Gyvenimo Kelias
- Įkvepiantys Palinkėjimai Vaikams Darželio Baigimo Proga – Naujo Etapo Pradžia!
- Neįtikėtina Marijampolės Apskrities Vaikų Globos Namų Istorija: Atraskite Paslaptis ir Įkvepiančias Akimirkas!