Vaikų globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos.
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 amžiaus pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. 1989 priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Pirmosios vaikų globos įstaigos Lietuvoje
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-40 vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. Kazimiero draugijos). 1922 Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
Vaikų priežiūra ir globa tarpukario Lietuvoje
Prieš daugiau nei 100 metų paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo kurtis prieglaudos. Visų pirma jos buvo reikalingos žmonėms, per karą praradusiems tėvus, šeimas ar namus. 1938 metais Lietuvoje jau buvo apie 57 vaikų prieglaudos, kuriose gyveno apie 3 400 vaikų.
Darželiai buvo naujovė šalyje. Įdomu tai, kad iki pat 4 dešimtmečio vidurio vaikų darželiai nepriklausė švietimo sistemai. Juos, kaip ir prieglaudas ar sveikatos centrus steigė įvairios visuomeninės organizacijos, kurios siekė rūpintis vaikais, pavyzdžiui, Kūdikių gelbėjimo draugija, Lietuvos vaiko draugija, Lietuvių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga.
Iš pradžių šios draugijos daugiausia rūpinosi tik tais vaikais, kuriems pagalba buvo būtina, pavyzdžiui, našlaičiais, o vėliau pradėjo rūpintis ir šeimose augančiais vaikais. 1936 metais išleistas darželių veiklą reglamentuojantis įstatymas, kuriame iki smulkmenų numatyta vaikų priežiūros tvarka, o patys darželiai tampa švietimo sistemos dalimi. Į vaiko priežiūrą darželyje žiūrėta atsakingai, skatintas vaikų savarankiškumas, o auklėtojos turėjo įgyti specialų išsilavinimą, dirbti pagal griežtus nurodymus.
Po Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis lietuvių buvo neraštingi, todėl nepriklausomos Lietuvos valdžios tikslas buvo mokyti ir šviesti gyventojus. Jau 1922 metais numatytas nemokamas keturmetis pradinis mokslas 7-11 metų vaikams. Tačiau panašėti į realybę tai pradėjo tik po bene dešimtmečio.
Nors mokslo metai kaimuose oficialiai prasidėdavo Švietimo ministerijos nustatytą dieną, vaikai mokyklą lankyti pradėdavo tik nudirbę didžiuosius darbus ūkyje. Miestuose situacija buvo kita. Plečiantis pramonei abu tėvai dažnai dirbdavo, todėl vaikui lankant mokyklą tėvams nereikėdavo sukti galvos dėl jo priežiūros.
Pabaigę pradinę mokyklą vaikai galėjo eiti mokytis į progimnaziją arba gimnaziją. Tačiau mokslas čia jau buvo mokamas. Nemokėti už jį galėjo nebent labai gabūs vaikai. Tačiau vargingai gyvenantys kaimo gyventojai ir tokiu atveju dažnai negalėdavo leisti vaiko toliau mokytis, nes progimnazijos ir gimnazijos dažnai būdavo toli, didesniame miestelyje, kur reikėdavo nuomoti vaikui būstą. Tokia situacija lėmė, kad baigę pradinę mokyklą vaikai dažnai grįždavo toliau dirbti į ūkius.
Tarpukariu buvo nemažai vaikų, kurie nesimokydami ir nedirbdami plėšikaudavo ar darydavo kitus smulkius nusikaltimus. Toks gyvenimo būdas juos vedė į kolonijas. Tiesa, buvo stengiamasi vaikų iš karto į kolonijas nesiųsti - ten jie patekdavo tik po kelių nusikaltimų ir nesikeičiant situacijai. Kolonijose gyvendavo ir fizinę bei protinę negalią turintys vaikai. Gatvės vaikų problema padėjo savotiškus pamatus socialinio darbuotojo specialybei.
Pirmieji įstatymai, susiję su geresne vaiko padėtimi ir teisėmis, atsirado tarpukariu. Tai - Mažamečių vaikų teisių įstatymas, Motinos ir vaiko globos įstatymas, Prieglaudų laikymo įstatymas, Ligonių kasų įstatymas. Remiantis pastaruoju, jau 1926 metais kriterijus atitinkančioms motinoms buvo suteikiamos motinystės atostogos ir piniginė išmoka gimus naujagimiui. Taip pat iki 13 kūdikio savaitės buvo mokama kūdikio maitinimo pašalpa, bet tik tuo atveju, jei motina pati maitindavo naujagimį.
Pokario laikotarpis Lietuvoje
1940 SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu dėl besiplečiančios pramonės ir ilgų tėvų darbo valandų dar labiau išaugo poreikis institucijų, kuriose ugdomi ar prižiūrimi vaikai. Institucinė priežiūra buvo skatinama, nes nuo mažų dienų šiose įstaigose vaikams buvo galima skiepyti režimui palankias idėjas. Nors vis statyti darželiai, jų trūko, todėl tėvai imdavosi netgi tokių priemonių kaip vaiką laikinai apgyvendinti vaikų namuose, pavyzdžiui, vasaros laikotarpiui.
Sovietinės okupacijos metais Lietuvoje buvo tūkstančiai beglobių vaikų, o jiems buvo kuriami specialūs vaikų namai. Tiesa, kartais tokiose institucijose vaikus palikdavo laikinai - keliems mėnesiams, kol, pavyzdžiui, baigsis darbymetis.
1949 buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų). Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus.
Okupacijos metu privalomasis mokslas prailgintas iki 7 metų: mokytis būtina nuo 7 iki 14 metų. Švietimo sistema nedelsiant po okupacijos buvo politizuojama ir ideologizuojama, komunizmui nepritariantys mokytojai tapo vienais pirmųjų tremtinių. Nei mokytojai, nei mokiniai neturėjo teisės reikšti kitokią nuomonę negu oficialioji, įvesta totali kontrolė. Mažesnės kaimo mokyklos uždaromos, todėl vaikams tenka mokytis didesniuose miesteliuose esančiose mokyklose, prie kurių pradėti statyti bendrabučiai. Vaikai iš mokyklos turėjo išeiti palankiais sistemai darbininkais, todėl bendrojo lavinimo programas papildė profesinis ir gamybinis mokymas, buvo kuriami tarpmokykliniai gamybinio mokymo kombinatai, kuriuose aukštesniųjų klasių mokiniai galėjo įgyti pirminių pasirinktos profesijos darbo įgūdžių.
Vaikų globos sistemos reforma atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus. 2015 pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. T. p. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus. 2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y. 2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Esminiai pokyčiai
2001 metais Lietuvoje atsirado pirmi vaikų dienos centrai, kuriuose užimtumo ir laisvalaikio veiklas, socialinių įgūdžių ugdymą, nemokamą maitinimą, mokymosi pagalbą gauna su įvairiais iššūkiais susiduriantys vaikai. 2003 m. Seimas patvirtino pirmąją Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją. Remiantis ja, o vėliau - atnaujinamais planais, ilgainiui gyvendintos įvairios veiklos, skirtos gerinti vaikų situaciją Lietuvoje - finansuoti vaikų dienos centrai, įvairios paslaugos nuo smurto nukentėjusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visos visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų svarbių priemonių.
Kadangi ilgainiui pastebėta, kad didelėse vaikų globos institucijose egzistuojanti tvarka yra nepalanki visapusiškam vaikų vystymuisi, 2012 metais Lietuva pasuko kitu keliu - pradėjo vaiko globos sistemos pertvarką, kurios metu atsirado su didelių institucijų skaidymu susijusių pakeitimų, pavyzdžiui, atsirado globos centrai, budintys globotojai, įvairios paramos priemonės globėjams ir įvaikintojams. Šiuo metu vaiko iki 3 metų globa institucijoje gali būti nustatyta tik išskirtiniais atvejais.
1998 metais Lietuvoje nustatomas privalomasis dešimtmetis mokslas nuo 7 iki 16 metų. 2004 metais įteisintas metus trunkantis priešmokyklinis ugdymas, o 2016 m. jis tampa privalomas, todėl dabar vaikai turi mokytis nuo 6-7 iki 16 metų. 2020 metais, pasaulį apėmus koronaviruso pandemijai, vaikų švietimas pirmą kartą istorijoje tokiu mastu vyko nuotoliniu būdu.
Pirmasis tarptautinis dokumentas apie vaiko teises - Ženevos vaiko teisių deklaracija - pasirodė 1924 metais. Jame skelbta apie tai, kad vaikui reikia duoti tai, kad geriausia. Tiesa, Lietuva šios deklaracijos neratifikavo. 1989 metais Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtas pagrindinis šiuolaikinis dokumentas, kuriame aptariamos vaiko politinės, pilietinės, socialinės ir kultūrinės teisės - Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Šią konvenciją Lietuva ratifikavo 1995 metais.
2000 metais Lietuvoje atsirado Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga - nepriklausoma žmogaus teisių institucija, kuri stebi vaiko teisių situaciją šalyje ir ją vertina. Taip pat institucija nagrinėja individualius skundus dėl vaiko teisių pažeidimų. Nuo 2003 metų užtikrintos priemonės vaikų situacijai Lietuvoje gerinti - nenutrūkstamas vaikų dienos centrų finansavimas, įvairios paslaugos smurtą patyrusiems vaikams, paslaugos šeimoms, auginančioms vaikus, vaikų ir visuomenės informavimas apie vaiko teises ir jų svarbą ir daugelis kitų priemonių.
2017 metais Lietuva prisijungė prie šalių, kurios uždraudė fizinių bausmių vaikams taikymą visose aplinkose - švietimo sistemoje, nepilnamečių justicijos sistemoje, globos sistemoje ir šeimoje. Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus. 2018 metais visi Lietuvos vaikai pradėjo gauti vaiko pinigus. Tai - piniginė išmoka, mokama iki kol vaikui sukaks 18 metų. 2020 metais ji siekia 60 eurų, o jeigu šeima gausi ar nepasiturinti arba augina neįgalų vaiką - vaiko pinigai iš viso siekia 100 eurų vaikui.
Statistiniai duomenys
Ši lentelė apibendrina vaikų globos situaciją Lietuvoje 2016-2018 metais:
| Metai | Globos įstaigose globojami vaikai | Globojami šeimose | Globojami šeimynose | Globojami globos centruose |
|---|---|---|---|---|
| 2016 | ~35% | - | - | - |
| 2017 | 2 872 (32%) | - | - | - |
| 2018 | 2 419 (30%) | 5 249 (64%) | 394 (5%) | 115 (1%) |
Panašus:
- Atžalynas vaikų globos namai: šilti namai ir rūpestinga priežiūra
- Šokiruojanti Domeikavos Vaikų Globos Namų Istorija: Nuo Įtarimų Iki Skaudaus Uždarymo
- Neįtikėtina Kauno Gimdymo Namų Istorija Ir Tradicijos, Kurios Jus Priblokš!
- Nežinomi faktai apie Kupiškio rajono Šv. Kazimiero vaikų globos namų istoriją, kurie jus nustebins!
- Virkštelės mazgas – pavojingiausi požymiai ir kaip apsisaugoti nuo komplikacijų!
- Laikinoji globa dirbančių užsienyje tėvų vaikams: svarbiausi patarimai ir oficialios procedūros