Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Sužinoję mažylio diagnozę, pirmiausia išsiaiškinkite viską apie jo būklę ir gydymą. Nebijokite klausti personalo tiek kartų, kiek jums reikia. Šioje svetainėje rasite pagrindinę informaciją apie kiekvieną problemą, jos gydymą ir tikėtiną išeitį. Tai padės suprasti naujagimio būklę ir užduoti specifinius klausimus gydytojams.

Hipoksija - tai deguonies trūkumas naujagimio organizme, atsirandantis prieš pat gimdymą ir jo metu. Hipoksija pasireiškia dėl nepakankamo naujagimio audinių ir smegenų aprūpinimo deguonimi. Dėl deguonies stokos slopinama širdies, plaučių ir kitų vidaus organų veikla, todėl tik gimęs naujagimis nekvėpuoja, jo širdis plaka lėtai.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Gimdymo metu dalyvauja personalas, gebantis įvertinti asfiksijos bei hipoksijos riziką. Jeigu yra asfiksijos ar hipoksijos rizikos veiksnių, gimdymo metu visada dalyvauja medikų komanda, mokanti kvalifikuotai gaivinti naujagimį.

  • Gimdymo komplikacijos (skersinė vaisiaus padėtis ar kojinė pirmeiga).
  • Vaisiaus dangalų infekcija.
  • Blogo kvapo ar vaisiaus vandenys su mekonijumi.
  • Motinai skirta narkotinių medikamentų 4 val.

Gydymas ir priežiūra

Pagrindinis asfiksijos gydymo metodas yra naujagimio gaivinimas. Kiekvienas tolesnis gaivinimo veiksmas atliekamas vertinant naujagimio būklę kas 30 sek. Gaivinimas gali būti nutrauktas, jei širdis nepradeda plakti daugiau kaip po 10 min. Po gaivinimo, jei prireikė dirbtinės plaučių ventiliacijos arba krūtinės ląstos paspaudimų bei medikamentų, naujagimio būklė gali išlikti labai sunki.

Asfiksija ar hipoksija gali pažeisti visą naujagimio organizmą, todėl po gaivinimo atliekama įvairių tyrimų pažeidimo sunkumui nustatyti: vertinama neurologinė būklė, atliekamas ultragarsinis galvos smegenų tyrimas, tiriama kepenų ir inkstų veikla, nustatomas kraujo krešumas, gliukozės kiekis kraujyje, stebimas šlapinimasis ir tuštinimasis, daroma elektrokardiograma ir elektroencefalograma. Jeigu atsiranda kvėpavimo sutrikimo požymių, naujagimiui gali būti taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Dažniausiai naujagimiui skiriama skysčių infuzija į veną, palaikanti normalų metabolizmą, gerinanti širdies ir inkstų veiklą. Pirmas paras naujagimiui skiriamos maisto medžiagos į veną.

Siekiant sumažinti smegenų pažeidimus, atliekama gydomasis kūno temperatūros mažinimas. Įrodyta, kad kūno temperatūros mažinimas po gaivinimo sumažina naujagimių, kuriems gimstant pasireiškė asfiksija, galvos smegenų pažeidimą. Kūno temperatūros sumažinimas 3-5 °C lėtina medžiagų apykaitą smegenų ląstelėse ir taip stabdo deguonies trūkumo smegenyse pradėtus pakitimus. Gydomasis kūno temperatūros mažinimas turi būti pradedamas kuo greičiau po gaivinimo. Jo metu naujagimis paguldomas ant specialaus šaldymo čiužinio, kuris atšaldo jį iki reikiamos temperatūros.

Galimos komplikacijos

Ne visuomet galima tiksliai nustatyti, kas gimstančiam naujagimiui sukėlė asfiksiją, bet žinoma, kad deguonies trūkumas smegenyse gali sukelti smegenų pažeidimą, kuris gali būti labai didelis, todėl naujagimis gali neišgyventi. Jei naujagimis po asfiksijos išgyvena, yra pavojus, kad jis gali būti neįgalus.

Dažnos neišnešiotų naujagimių problemos

Dauguma naujagimių šį etapą pereina sklandžiai, be pagalbos. Kai kuriems naujagimiams reikia padėti palaikyti atvirus kvėpavimo takus, kvėpuoti, užtikrinti kraujotaką, t.y. Jiems dažna įgimta infekcija.

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę.

Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai.

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats.

Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje.

Apnėja

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja.

Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę.

Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).

Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.

Bradikardija

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.

Cianozė

Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę.

Naujagimių infekcijos

Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt.

Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48-72 gyvenimo valandas. Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos - žarnyno lazdelė (E. Coli), beta grupės streptokokas.

Ankstyvas naujagimių sepsis yra viena dažniausių naujagimio sergamumo ir mirštamumo priežasčių. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis kasmet nuo sepsio pasaulyje miršta daugiau nei 1 milijonas naujagimių, 42% iš jų per pirmą gyvenimo savaitę.

Žinant, kad gimdanti moteris yra BGS nešiotoja, stacionare jai bus skirti antibiotikai, galintys pilnai ar iš dalies apsaugoti naujagimį. Sergantiems naujagimiams gydytojai paskirs antibiotikus, kurie bus švirkščiami į veną per kateterį.

Anemija (Mažakraujystė)

Anemija (mažakraujystė) tai būklė, kai kraujyje yra per mažai raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Anemija išsivysto, kai kaulų čiulpai gamina per mažai eritrocitų ir/ar hemoglobino, kai eritrocitai kraujagyslėse per greitai suyra arba nukraujavus. Kaulų čiulpuose per pirmasias 3-4 savaites po gimimo raudonųjų kraujo kūnelių gamyba nevyksta, todėl jų kiekis per pirmuosius du - tris gyvenimo mėnesius laipsniškai mažėja. Tai vadinama fiziologine mažakraujyste. Ji negydoma.

Anksčiau laiko gimę naujagimiai nespėjo nėštumo metu sukaupti pakankamo geležies kiekio, dėl to jiems anksčiau ir dažniau gali būti stebimi mažakraujystės požymiai. Sunkesniais atvejais gydymui taikoma eritrocitų masės transfuzija. Išnešioti naujagimiai turi pakankamas geležies atsargas iki 4 mėn.

Naujagimių gelta

Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti.

Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną.

Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai.

Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.

Hemoraginė liga

Nėštumo metu pro placentą į vaisiaus organizmą vitamino K patenka labai mažai, jo atsargos tik gimusio naujagimio kepenyse yra labai mažos, todėl rizika kraujuoti po gimimo yra labai didelė, jei naujagimiui vitamino K neskiriama.

Dažniausiai bendroji naujagimių būklė būna palyginti gera, net jei kraujuoja iš virškinimo trakto, nosies, virkštelės. Grėsmingesnė situacija būna tada, kai kraujuoti pradeda į smegenis, tuomet gali prasidėti traukuliai, trikti naujagimio kvėpavimas ir kt. gyvybinės funkcijos.

Skiriant profilaktiškai vitamino K naujagimiams tuoj pat po gimimo, dažniausiai kraujavimo pavyksta išvengti.

Neišnešiotų naujagimių priežiūra

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus.

Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma.

Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?

Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.

Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.

Motinos pienas

Motinos pienas (MP) - vienintelis idealus naujagimio maistas. Pirmų 6 mėn. motinos piene yra visų reikiamų naujagimiui maisto, augimą skatinančių ir imunitetą stiprinančių medžiagų. MP visada yra šiltas ir šviežias, lengvai prieinamas, atitinka naujagimio poreikius. Žindymas yra motinos ir naujagimio bendravimo pagrindas, užmezgantis fizinį ir emocinį tarpusavio ryšį visam gyvenimui. Žindymas teigiamai veikia motiną ir jos naujagimį. bent 3 mėn.

Sveikas naujagimis pirmą kartą pažinda (pridedamas prie motinos krūties arba pats, padėtas motinai ant krūtinės, susiranda krūtį) taip greit, kaip tik įmanoma, bet ne vėliau kaip per pirmąsias 2 val. po gimimo. Naujagimis žindomas pagal poreikį, tiek, kiek jam reikia, tada, kai jis alkanas, o ne nustatytomis valandomis, tačiau pirmomis paromis po gimimo naujagimiai turėtų efektyviai žįsti krūtį ne rečiau kaip 8 -12 kartų per parą ir ne trumpiau kaip 30-40 min. vieną krūtį. Kuo motinos organizmas gaus daugiau signalų iš savo naujagimio, tuo sklandžiau vyks pieno gamyba, jo gausės, susireguliuos pieno pasiūlos ir paklausos mechanizmas, pavyks išvengti pieno sąstovio (laktostazės).

Jei naujagimis gimė per anksti, jei gimusiam naujagimiui nustatyti tam tikri sveikatos sutrikimai, žindymas gali būti neįmanomas, kol naujagimis nepaaugs ir išmoks žįsti arba kol jo būklė nepagerės. Tuo atveju naujagimis maitinamas ištrauktu MP, jei reikia - pro skrandžio zondą. Neišnešiotam naujagimiui augti būtinas didesnis baltymo kiekis ir kaloringesnis maistas, todėl neretai MP reikia papildyti. Kartais kyla sunkumų žindant naujagimį, kurio liežuvio pasaitėlis yra trumpas. Naujagimis krūtį apžioja ne visai taisyklingai, todėl pažeidžiami speneliai, jie įtrūksta, tampa skausmingi. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į veido žandikaulio chirurgus, kurie pakirps liežuvio pasaitėlį ir atlaisvins liežuvį.

žymės: #Naujagimiui

Panašus: