Anksti rytą, vos tik prašvitus, Janas jau nerimavo dėl būsimo kūdikio. Jis taip smarkiai paspyrė mažą pagalį, kad šis lėkte išlėkė į kiemą. „Tai didžiausia nelaimė, kokia tik galėjo mane ištikti“, - galvojo jis. Mudu su Katryna susituokėme vien todėl, kad nebereikėtų ilgiau tarnauti pas Eriką iš Falos ir triūsti svetimiems, tai mums įgriso iki gyvo kaulo.
„Kiauras dienas nuo ankstaus ryto ligi vėlaus vakaro tenka dirbti, triūsti, - galvojo Janas, - tačiau iki šiol bent naktį galėdavau pailsėti.“ Apie tai pagalvojus, jį dar didesnė širdgėla ėmė graužti. - Ligi šiol dar šiaip taip stūmėmės, nes Katryna su manim galėdavo eiti į darbą.
Malkinė buvo pristatyta prie gyvenamojo namo. Įtempus klausą, jo ausis pasiekdavo pypsintys garsai. Žinoma, Janas Andersonas tuojau suvokė, ką tai reiškia. - Taigi pagaliau atėjo į šį pasaulį. Tačiau ir šis malonumas ne taip greit atėjo. Lietus pylė gūsiais, vėjas šėlo kaskart smarkiau.
- Ne tik pribuvėja, bet ir trys ištekėjusios moterys ten prie Katrynos, - tarė jis pusbalsiu. Priglaudęs ausį prie namo sienos, Janas įsiklausė ir išgirdo, kaip židinyje kuriama ugnis. Paskui pamatė moteriškes nešant iš šaltinio vandenį.
- Gerasis mano Janai Andersonai, - pradėjo jis, - ko gi tau trūksta ir kur tavo kaltė? Kodėl gi tau gyvenime taip nesiseka? Kodėl gi visuomet esi taip nustumiamas? Oi, kodėl tu negalėjai vesti jaunos, gražios merginos? Jį graužte graužė sielvartas.
- Kodėl parapijoje taip menkai esi gerbiamas, mano gerasis Janai Andersonai? Kodėl visuomet kitiems teikiama pirmenybė? Gerai žinai, kad yra tokių pat neturtingų ir tokių pat menkų žmonių, kaip tu, tačiau juk nė vieno taip nenustumia į užkampį? Šį klausimą Janas Andersonas jau seniai sau keldavo, bet vis veltui. Jis galutinai buvo netekęs vilties kada nors gauti atsakymą.
- Kai tau bus leista įžengti į trobą, tada tu nė karto nežvilgtelėsi į savo kūdikį, mano gerasis Janai Andersonai, - nusprendė jis pats vienas. - Arba kas būtų, jeigu dabar atsistojęs įeitum, - jis pradėjo vėl. - Juk dabar, pačiam žinant, kad jau visa praėjo, nebėra nė mažiausio reikalo ilgiau čia tūnoti.
Su tokia bloga nuotaika Janas Andersonas kažin ar būtų ėjęs, jeigu jį būtų kvietęs kas kitas, o ne pati senoji Falos ponia. Su ja, žinoma, Janas nuėjo, tačiau nė kiek neskubėdamas. Iš visų jėgų Janas stengėsi atrodyti ir elgtis kaip Erikas iš Falos parapijos namuose per rinkimus, eidamas prie urnos įmesti savo rinkimų kortelę.
Vos tik žvilgtelėjęs Janas tuoj pamatė, kaip tvarkinga ir švaru troboje. Kavinukas pastatytas ant židinio krašto, kad kava kiek atauštų. Palangėje padengtas stalas. Nejučiom dingtelėjo Janui Andersonui mintis, kad viskas atrodo taip, tartum jis būtų čia svarbiausias asmuo. Katryna žiūrėjo į jį švelniai, lyg norėdama pasiteirauti, ar jis patenkintas. Tačiau ne taip lengva džiūgauti, kiaurą dieną ištūnojus lauke sustirusiam iki gyvo kaulo, kai tave tiesiog velniai ima. Tuomet pribuvėja žengė prie jo.
Stovėjo dabar vargšas Janas, laikydamas rankose kažką šilta ir minkšta, apmuturiuota didele skepeta. Sutrikęs Janas stovėjo ir nežinojo, ko nori iš jo tos moteriškės. Ką jis turi daryti su tuo daiktu, kurį pribuvėja įdėjo jam į glėbį? Ūmai pajuto Janas krustelėjimą, nuo kurio sutirtėjo ir jis, ir kūdikis. Tučtuojau širdis krūtinėje jam taip smarkiai suplakė, kaip dar niekuomet gyvenime nebuvo plakusi. Tą pat akimirką Janui pranyko šaltis, bloga nuotaika ir sielvartas. Pranyko ir apmaudas, tik viena jam teikė nerimo: jis negalėjo suprasti, kodėl ten krūtinėje taip daužosi ir plaka.
Staiga Janas suvokė, kas dabar išjudino jo širdį ir privertė ją taip smarkiai plastėti. Ir šiuokart jis laukė ilgai, tačiau dabar buvo visiškai kas kita negu vakar. Sunku apsakyti, kokį malonumą jis jautė, stovėdamas prie durų ir spausdamas prie krūtinės mažą, šiltą kūdikio kūnelį. Janui atrodė, kad iki šiol jis net pats sau visuomet buvo labai nemielas ir apgailėtinas, nes tiktai dabar ūmai jis pajuto savo širdyje džiaugsmą ir neapsakomą laimę.
Jau nuo pat ankstaus ryto abu su žmona rinko kūdikiui vardą. - Nėra kitos išeities, tenka tau stoti su kūdikiu ant slenksčio. Paklausi pirmą moterį, einančią pro šalį, kuo ji vardu. Tačiau namukas stovėjo kiek atokiau nuo kelio, todėl praeivių nedažnai pasitaikydavo. Kadangi turėta galvoje jo dukra, Janas neabejojo, kad galų gale viskas pasibaigs sėkmingai. Žvilgčiodamas ežero link, Janas visiškai nenorėjo matyti, koks apleistas ir vienišas tas duburys, kuriame tyvuliavo ežeras. Juk tikrai gali atsitikti, kad iš Diuvo geležies liejyklos atsiirs į šiapus ežerą kokia kilminga dama, turinti gražų vardą.
Kūdikis visą laiką miegojo, tad jis galėjo ramiai stovėti prie durų ir laukti iki valiai. Blogiau buvo Katrynai. Ji be paliovos teiravosi, ar ko nematyti. Janas nukreipė žvilgsnį į Stursnipą, kuri kaip stati siena dunksojo už beržynėlio tarp Askedalarnos laukų tartum tvirtovės bokštas, saugantis, kad neprisiartintų niekas svetimas.
Jie nieko netrūksta - nei jam, nei kūdikiui. Niekur nebuvo matyti nė gyvos dvasios, tačiau Janas buvo tvirtai įsitikinęs, kad iš kažkur susilauks pagalbos, tik reikia dar kiek kantrybės. Negalėjo būti kitaip. Janas pajuto, kad artėja vakaras.
- Nė kiek nesistebiu, kad, prieš eidama gulti, tu nori pažvelgti į mažytę! - kreipėsi Janas į saulę. - Štai kaip, tu nori būti mažytei krikšto motina? Saulė nieko neatsakė.
Tačiau Janas iš Skruliukos stebėjosi savimi: jis net iki to priėjo, kad saulę kvietėsi krikšto motina savo mažajai dukrytei. Kai mažytė turėjo būti vežama į Skruliuką pastoriui pakrikštyti, jos tėvas Janas pasielgė labai paikai. Kūdikį prie krikšto turėjo nešti Eriko iš Falos žmona. Su kūdikiu ant rankų ji važiavo prie klebonijos. Erikas iš Falos ėjo šalia vežimo, valdydamas arklį. Iki pat Diuvo geležies liejyklos kelias buvo toks blogas, kad jo iš viso negalėjai vadinti keliu.
Janas iš Skruliukos įdėmiai stebėjo, kaip ruošiamasi kelionei. Jis pats išnešė kūdikį iš trobos, ir niekas nežinojo geriau už patį Janą, į kokias patikimas rankas jis atiduoda savo dukrytę. Eriku iš Falos šiuo atveju, kaip ir kiekvienu kitu, buvo galima pasitikėti. Janas puikiausiai žinojo. O senoji Falos ponia buvo pagimdžiusi septynis vaikus ir pati juos užauginusi. Janas taip pat gerai žinojo.
Tačiau kai mažutis būrelis išnyko jam iš akių, ir Janas vėl ėmėsi kasti griovius Eriko iš Falos pūdyme, staiga jį pagavo nepaprasta baimė. Arba jeigu pastorius, imdamas kūdikį iš krikšto motinos, paleis jį iš rankų? Janas pats kalė sau į galvą, kad be galo kvaila nerimauti, turint tokius krikštatėvius, kaip Erikas iš Falos ir jo žmona. Tačiau baimė kaskart giliau skverbėsi, ir Janas daugiau nebegalėjo ištverti.
Jeigu tėvas arba motina dalyvauja krikštijant jų kūdikį, esti tiesiog nepadoru, tad Janas tuojau pastebėjo, kokie nepatenkinti krikšto tėvai, pamatę jį prie klebonijos. Krikšto tėvai, be abejonės, nenorėjo Jano matyti, tad jis nedrįso prieiti arčiau. Ypač prie tokių krikštatėvių, kaip Erikas iš Falos ir jo žmona. Ir dabar, šventoms apeigoms jau prasidėjus, atsivėrė durys ir į pastoriaus kambarį atsargiai įslinko Janas Andersonas iš Skruliukos, apsirengęs skurdžiais darbo drabužiais.
Krikštas buvo atliktas kaip pridera, nieko bloga neatsitiko, ir Janas Andersonas negalėjo pateisinti savo neprotingo įsibrovimo. Prieš pat baigiant apeigas, jis vėl tylutėliai atvėrė duris ir atsargiai išsmuko į priemenę. Po valandėlės išėjo į priemenę taip pat Erikas iš Falos su savo žmona.
Senoji Falos ponia dar nespėjo atsipeikėti iš baimės ir ką nors pasakyti Janui, o jis jau buvo dingęs. Nei Erikas, nei jo žmona nė žodžiu neužsiminė apie netinkamą Jano elgesį.
Senoji Falos ponia sukūrė židinyje didžiulę ugnį. Skruliukos gyventojai, kaip ir kiti čia esantys, pastebėjo, kad kambaryje neįprastai šviesu. Tačiau šviesos nebuvo per daug, nes tamsa kaip pilkšvas mūras glūdėjo pasieniais. Dėl to kambarys atrodė mažesnis, negu buvo iš tikrųjų. Toje tamsoje galėjai matyti būrį moterų su kūdikiais, ne vyresniais kaip vienerių metų. Kambaryje viešpatavo nuostabi tyla, nors čia buvo tiek rėksnių. Motinos irgi buvo tylios, norėdamos geriau girdėti zakristijono žodžius.
- Iš tiesų nėra nieko malonesnio, kaip štai tokia kelionė iš vienos vietos į kitą, kai skiepydamas galiu matyti tiek puikių kūdikių, - kalbėjo zakristijonas. Šis žmogus buvo ne tiktai zakristijonas, bet ir mokytojas. Visą gyvenimą jis praleido šioje parapijoje. Jau motinas jis skiepijo ir mokė, dalyvavo jų konfirmacijose ir vestuvėse. Dabar jam teko skiepyti jų kūdikius.
Viena paskui kitą motinos prieidavo, atsisėsdavo ant kėdės prie stalo, laikydamos kūdikį taip, kad šviesa kristų ant apnuoginto kairiojo petelio. Paskui motina su kūdikiu eidavo prie židinio ir kurį laiką pabūdavo prie ugnies, kad skiepai gerai nudžiūtų. Taip tyliai ir ramiai darbuojantis, atėjo eilė ir Katrynai iš Skruliukos.
Staiga iš tamsos išniro Janas, iki šiol stovėjęs prie durų. - Nagi pamėgink tu, gal geriau seksis! - tarė Katryna šiek tiek niekinamu balsu. Prieš sėsdamas Janas nusimetė striukę. Janas atkišo nuogą petį ir pasakė, kad mielai norėtų skiepytis. Išvydusi nuogą petį, mažoji Klara Giula staiga visai nuščiuvo ir įtemptai ėmė žiūrėti į savo tėvą didelėmis, protingomis akimis. Taip pat įdėmiai ji stebėjo, kaip zakristijonas triskart įdrėskė į petį, ir toje vietoje pasirodė kraujas.
Zakristijonas pamėgino dar kartą, ir šiuokart viskas ėjo kuo puikiausiai. Mažytė visą laiką sėdėjo protingu kaip senio veidu ir nė karto net nesuriko. Zakristijonas irgi tylėjo, kol baigė savo darbą.
Tą dieną, kai mažytei sukako vieneri metai, jos tėvas kasė griovius Eriko iš Falos pūdyme. Vakarais mažytė dažniausiai būna mieguista. Baigęs darbą, Janas pastebėjo, kad Berjė savo sklypą buvo vos įpusėjęs. Daugelį metų juodu dirbo kartu, tačiau dar niekados taip nepasitaikė. Berjė stovėjo griovyje ir dabar kaip tik kamavosi, stengdamasis kastuvu iškelti į paviršių suplūktą žemės luitą. Jis buvo užmynęs stiklo šukę ir giliai susižeidęs koją.
Janas grįžo ir, atsistojęs greta Berjės, kartu su juo kibo į darbą. Janas buvo jau nuvargęs, ir darbas ėjo lėtai.
Jo žmona manė, kad kūdikis dar per mažas, ir negalima imti jo į bažnyčią. Tačiau Janas pasiekė, ko norėjo. Buvo debesuota ir tamsu kaip maiše. Tačiau šalčio nejautei. Oras veik dvelkė švelnumu, nepaprasta ramybe, nešiureno nė menkiausias vėjelis. Iš pat pradžių reikėjo eiti siauru takeliu tarp Askedalarnos laukų ir giraičių. Paskui keliauninkams teko skverbtis stačiu užsnigtu keliu per Snipos kalvą.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip primaitinti žindomą kūdikį: nuo ko pradėti ir ką duoti?
- Kaip Migdyti Kūdikį Dieną: Patarimai ir Efektyvūs Metodai Tėvams
- Atraskite Nertos Vaikiškos Suknelės Grožį: Unikalūs Rankų Darbo Šedevrai Jūsų Mažyliui!
- Geriausi DVD Diskai Vaikams: Atraskite Tobulus Filmai ir Animacijas Jūsų Mažyliui!