Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys - artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime.
Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui.
Poreikių supratimas ir empatija
Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui.
Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui (stengimasis suprasti kas vyksta su manimi ir vaiku ir ko šiuo metu kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia).
Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos labai svarbi yra pauzė - leisti sau truputi stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų kurios prasiveržia tuomet kai esme pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko - draugauti ar linksmintis).
Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus. Stengtis suprasti ir priimti visus poreikius - nereiškia, jog tuoj pat turime stengtis juos patenkinti bei dėl to pateisinti netinkamą savo ar vaiko elgesį.
Neretai mums patiems kyla sunkumų suprasti tikruosius savo poreikius kas vaikams, dar tik susipažįstant su savimi ir savo galimybėmis, tampa tikru iššūkiu. Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos - yra tik tos emocijos kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai.
Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą. Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami.
Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. “ar tu nuliūdai?”, “matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?” ir pan.). Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas.
Komunikacijos svarba
Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti. Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai - atitolinti ir supriešinti.
Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui - vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą.
Pvz. pasakymas “tavo kambarys netvarkingas” jau yra vertinimas, nes mes visi turime skirtingą įsivaizdavimą apie tvarką ir taip kalbėdami su vaiku galime įsivelti į galios kovą (aš esu stiprus ir daugiau žinantis, o tu esi silpnas ir nieko dar neišmanai). Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu.
Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais (pvz.: “aš matau, jog tavo rūbai yra ant lovos, nors mes esame sutarę, kad rūbai turi būti sudėti į spintą”, “tavo sąsiuviniai yra ant žemės, nors jų vieta yra stalčiuje”). Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų.
Taip pat svarbu - aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. “nesuversk kambario”, “nelipk”, “nesimušk”, “netriukšmauk” ir pan.) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip.
Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių.
Pagrindinės vertybės santykiuose
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus.
Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
Ryšio svarba tėvystės psichologijoje
Tėvystės psichologija - dvipusė, ji susideda iš vaikų ir tėvų poreikių, norų, jausmų. Tėvystei ir vaikų auginimui skirtuose pokalbiuose, seminaruose, literatūroje daug dėmesio skiriama vaikų auginimui, jų poreikiams, o tėvų vidiniams išgyvenimams jo dažnai trūksta. Tačiau net ir neįvardinti, nepamatyti tėvų jausmai, neišvengiamai veikia vaikus ir ryšį, kurį su jais kuriame.
Mūsų pačių santykis su savimi yra santykio su aplinkiniais ir savo vaikais pagrindas. Nesukūrę ryšio su savimi, augindami vaikus tiesiog įstrigsime bandydami taikyti aibę realybėje neveikiančių patarimų.
Prieraišumo formavimasis
Prieraišumas vystomas iš karto gimus kūdikiui. Žindymas, vienas iš svarbiausių ir pačių pirminių prieraišumo formavimosi būdų, kurio metu motinos organizmas ne tik skiria prolaktiną, hormoną, kuris teikia vaikui imuninę apsaugą, tačiau maitinimo, būvimo kartu metu vaikas jaučiasi saugus, mylimas ir rūpimas, kaip pažymi Znatnova (2011).
Prieraišumas kūdikystėje ir vaikystėje vystosi keturiais etapais, tačiau jų ribos nėra aiškios:
- Pirmoji fazė - orientacija ir signalai be diskriminuojančios figūros (Bowlby), pirmasis prieš - prieraišumas (Ainsworth). Šioje fazėje, kuri trunka nuo gimimo iki mažiausiai 8 savaičių, kūdikis naudoja įvairius signalus, skirtus atkreipti ir reaguoti į globėjus.
- Antroji fazė - orientacija ir signalai vienas arba keliems prieraišumo figūroms (Bowlby), prieraišumo kūrimas (Ainsworth). Čia vaikas dėl gerėjančios regos ir klausos ima daug geriau diskriminuoti pažįstamus ir nepažįstamus suaugusiuosius ir tampa labiau dėmesingesnis globėjo signalams.
- Trečioji fazė - artumo išskirtai figūrai palaikymas taikant judėjimą ir signalus (Bowlby), aiškus prieraišumas (Ainsworth). Ši fazė prasideda apie 6 mėnesį, tačiau gali prasidėti ir apie pirmuosius metus, o trunka iki trečiojo vaiko gimtadienio. Fazėje svarbūs trys momentai pagal Bowlby - vaiko prieraišumas motinai tampa organizuotas ir tikslingas, kas matoma jau ir aplinkiniams. Tuomet vaikas jau ima skirti kas jam kelia neigiamus jausmus ir kas padeda jaustis saugiu, taigi jis geba planuoti elgesį, kad pasiektų šias sąlygas. Antra, vaikas jau gerai skiria suaugusiuosius.
- Ketvirtoji fazė - į tikslą nukreiptos (goal-corrected) partnerystės formavimasis (Bowlby, Ainsworth). Ši galutinė fazė pasižymi vaiko egocentriškumo mažėjimu. Jis ima skirti, kad motina yra laisvas ir nepriklausomas asmuo su savasi tikslais.
Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai?
Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos.
Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę. Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje.
Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas.
Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų.
Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Kaip geriausiai galiu to išmokyti?
Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan.
Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį. O gal geriau pakelti supykusį sūnų ir jį apkabinti, parodyti, kad jūs jį girdite ir matote, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, ir esate pasiruošę padėti jam susitvarkyti su kylančiais jausmais? Gal užmegzti su vaiku akių kontaktą, leisti jam atsikvėpti ir nurimti, nusivedus į nuošalesnę vietą? Gal tiesiog pabūti šalia vaiko?
Kas slypi po ožiukais?
Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kaip čia nutiko, kad vaikas taip pasielgė, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių. Tuomet ir mažylio veiksmai nebeatrodo tokie grėsmingi.
Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti.
Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis, gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba.
Vaikų smegenų ypatybės
Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt.
Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis.
Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja.
Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.
Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti?
Ryšys su vaiku kaip laiptai
Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba.
Tai leis įžvelgti tikrąsias - vidines - vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti.
Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti.
O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, užmezga ryšį, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis.
Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis.
Mūsų gebėjimą pamatyti ir atliepti kitą ypač veikia mūsų pačių savijauta - fizinė ir emocinė. Kiek esame ramūs ir atsipalaidavę, o gal patiriame daug streso. Kiek įvairūs mūsų pačių poreikiai - fiziniai, emociniai ir netgi dvasiniai - yra atliepti, kiek patiriame rūpesčio savimi. Kokie mūsų santykiai, kiek vidinių ar išorinių konfliktų patiriame. Visa tai stipriai veikia mūsų galimybes iš tiesų patirti ryšį, tai yra patirti „čia ir dabar“, iš tiesų, akimirką po akimirkos, matyti, jausti kitą žmogų ir save su juo, o ne būti kažkur šalia savo kūno - savo mintyse, rūpesčiuose.
Kokį ryšį kursime su vaikais, taip pat labai priklauso ir nuo to, kaip buvome auginti patys, koks buvo ryšys su tėvais. Be abejo, jei nepatyrėme saugaus ryšio, mums bus sunkiau. Sunkiau todėl, kad ryšys su vaikais nebūtinai kursis natūraliai. Dažniausiai galimi du kraštutinumai: kartoti, kaip buvome auginami patys, arba bandyti išsivaduoti iš visko, kas mums primena tėvų auklėjimą, ir nuspręsti VISKĄ daryti kitaip, priešingai.
Norėdami išlipti iš šių ratų, nepasiduoti kraštutinumams, turėsime nuolat stebėti save ir savo reakcijas, vidinius išgyvenimus, reaguoti, stabdyti save, keisti. Tai tikrai nėra lengva.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Knygos apie ryšį su vaiku: kaip stiprinti ir puoselėti santykius
- Nuostabūs Naujagimio ir Motinos Ryšio Privalumai, Kurių Negalite Praleisti!
- Neįtikėtina Naujagimio Ryšio Su Motina Galia: Kodėl Tai Svarbiau Nei Manėte
- Gimdymas – Viskas, Ką Reikia Žinoti Prieš Didžiąją Akimirką!
- Vaiko patempta čiurna: kaip suteikti pirmąją pagalbą ir efektyviai gydyti