Vaikelio laukimas būsimai mamai neretai sukelia daugybę klausimų, nežinomybės. Vienas jų yra apie tai, kokia aš būsiu mama, ką reikia daryti, kad mano ir vaiko ryšys būtų stiprus bei užauginčiau saugiai besijaučiančią ir pasitikinčią savimi bei pasauliu asmenybę.
Žindymas ir saugus prieraišumas
Būsima mama ypač daug išgirsta ir apie žindymo naudą: kaip tai svarbu sveikam vaiko vystymuisi ir kokią didžiulę įtaką žindymas daro saugiam ryšiui tarp vaiko ir mamos. Tačiau ar motinos ir vaiko ryšys tikrai gali nukentėti priklausomai nuo to kaip bus maitinamas: iš buteliuko ar iš krūties? Šiame straipsnyje nenoriu nuneigti šių teiginių, tačiau kviečiu pasižiūrėti į visa tai iš kitos perspektyvos: mamos, kuri bandė maitinti, bet jai nesigavo taip, kaip ji apie tai svajojo.
Aplinkoje matau ne vieną mamą, kuri, paskaičiusi apie žindymo naudą, labai norėjo maitinti kūdikį krūtimi. Kai kurioms iš jų tikrai sekėsi nuo pat pirmų dienų: kūdikis taisyklingai paimdavo krūtį, pieno gaminosi tiek, kiek reikia, vaikelis priaugo svorio pagal visas augimo kreives. Visgi dalis naujų mamų turėjo kitokią patirtį: klaikiai skaudančias krūtis, uždegimines reakcijas, nepakankamai augantį kūdikėlio svorį ir begalinę kaltę, kad, jei duos mišinuko, bus prastesnė mama.
Ieškant atsakymų į šį klausimą užtikau straipsnį apie longitudinį tyrimą, kuriame buvo keliamos hipotezės apie maitinimo būdo sąsajas su motinos ir kūdikio ryšiu bei santykiais. Naudojant 570 motinos ir kūdikio porų tyrimo duomenis, ryšys tarp motinos ir kūdikio bei jų santykių kokybė buvo matuojami du kartus: po keturių ir po dvylikos mėnesių. Gauti rezultatai po keturių mėnesių parodė, kad žindančių mamų ryšys su vaikais yra stipresnis nei maitinančių iš buteliuko. Tačiau duomenys gauti po 12 mėnesių jau neparodė skirtumo tarp žindančių ir maitinančių iš buteliuko mamų ryšio su savo vaikais. Tai reiškia, kad, jei ankstyvas žindymas daro įtaką ryšiui, tai yra trumpalaikis dalykas.
Šis tyrimas neatmeta galimybės, kad ryšys gali atsirasti žindymo kontekste. Tačiau tai rodo, kad ir maitinančios iš buteliuko motinos gali sukurti ryšį su savo kūdikiais. Teiginiai, kad žindančios diados būtinai turi geresnius tarpusavio santykius, yra nepagrįsti. Iš buteliukų maitinančios motinos gali suteikti pakankamai gerą priežiūrą, kad išlaikytų kokybiškus motinos ir vaiko santykius.
Dažnai šalia viena kitos naudojamos sąvokos kaip prieraiši tėvystė ir saugus prieraišumas, nėra pirmojo pasekmė. Vienas iš prieraišios tėvystės principų - žindymas yra nenuginčijamai naudingas, tačiau jis nėra tiesiogiai susijęs su saugiu prieraišumu, taip pat jis nėra lemiantis veiksnys vaiko ateities psichikos sveikatai ar vystymuisi. Paprasčiau sakant: nėra moksliškai įrodyta, kad prieraišios tėvystės filosofija yra susijusi su saugiu prieraišumu. O šis nesusipratimas - tai dažnas kaltės, nerimo ir tėvų nukreipimo netinkama linkme priežastis.
Taip yra todėl, kad kai siejame prieraišios tėvystės principus su saugiu prieraišumu, pradeda atrodyti, kad neišpildžius kažkurio prieraišios tėvystės principo - negalimas saugaus ryšio su vaiku kūrimas. Taigi, tai nereiškia, kad jei mamai nepavyks žindyti - saugus prieraišumas neįmanomas. Lygiai taip pat nevertėtų savęs graužti mamoms, kurioms yra padaryta cezario operacija, ar kiti dalykai neatitinkantys prieraišios tėvystės principų.
Žindymas - vienas svarbiausių dalykų prieraišios tėvystės filosofijoje. Tačiau mechaniškas, nejautrus maitinimas krūtimi iš esmės gali prisidėti prie nesaugos prieraišumo formavimosi, o tuo tarpu šiltas, jautrus maitinimas iš buteliuko gali padėti sukurti saugų ryšį. Taigi ne maitinimo metodas yra svarbiausia, bet kokybiškas bendravimas reikalingas prieraišumo formavimuisi.
Tai, kas svarbu prieraišumo formavimuisi, yra globėjo veiksmų derėjimas su jo psichologine būsena: ar jis jaučia stresą, ar yra ramus, ar yra atitolęs, ar įsitraukęs, ar jis skaito kūdikio siunčiamus signalus. O pernelyg glaudus ryšys tarp globėjo ir vaiko visur bei visada - gali būti nesaugaus prieraišumo ženklas.
Žindymas yra naudingas, tačiau ne visada ir visiems lengvai besigaunantis. Todėl skatinčiau mamas nenusiminti, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių krūtimi negalėjo maitinti savo kūdikių. Jūs turite visas galimybes prisidėti prie saugaus vaiko prieraišumo formavimosi. Tai, kad nežindote - nėra nuosprendis.
Artimas kontaktas ir Kengūros metodas
Gimus kūdikiui, atrodytų, jog vienas kūnas pasidalijo į dvi dalis. Devynis mėnesius augęs, vystęsis vaikelis pradedamas ruošti savarankiškam gyvenimui. Kūdikio maitinimas yra ne prievolė ar būtinybė - tai dvasinis, emocinis ir fizinis ryšys, siejantis mamą ir jos naujagimį. Tai vienas iš pagrindinių bendravimo būdų. Artimas mamos ir vaiko kontaktas veikia raminančiai, tai puiki priemonė pirmiesiems vienas kito pažinimams bei glaudiems, artimiems tarpusavio santykiams.
Vos gimusį kūdikį reikėtų iš karto bandyti glausti prie krūtinės, stengtis taisyklingai pamaitinti, kad vaikelis kuo greičiau pajustų ir pats išmoktų. Šiame procese labai svarbus aspektas yra pačios mamos emocinė būklė. Jeigu jaučiamas nuovargis, nerimas, stresas, nervinė įtampa, krūtyse gali dingti pienas. Vaikeliui tai ne į naudą. Naujagimių mamytės turėtų atsilaiduoti, nusiraminti, neleisti stresui užvaldyti protą. Tiesiog džiaugtis šiuo procesu! Mėgautis kiekviena akimirka su vaiku. Nepamirškite, vaikelis jaučia Jūsų emocinę būseną.
Kūdikio maitinimas svarbus ne vien dėl emocinio ryšio. Motinos pienas - labai savitas ir specifinis. Tai geriausias maistas naujagimiui, turintis reikalingų maistingų medžiagų bei suteikiantis energijos. Tad kartais vertėtų pamąstyti, jeigu galite, turite reikiamą kiekį pieno - maitinkite, taip skatindamos vaiko augimo, vystymosi procesus.
Anksčiau laiko gimę naujagimiai ir jų tėveliai patiria daug problemų, tarp jų - ir susijusių su vaikelio sveikata. Šiuolaikinėje medicinoje šių mažylių priežiūrai yra sukurta daugybė vaistų ir pažangiausios įrangos arsenalas. Pojūtį, kaip neskaidomą psichinę konstantą, sukelia vidiniai ir išoriniai dirgikliai. Jutimo organai ir smegenys sudaro sistemą, kuri analizuoja ir perduoda iš išorinio pasaulio gautą informaciją. Todėl tik gimęs naujagimis per pojūčius pradeda mokytis pažinti pasaulį.
Glamonės, švelnūs ir šilti prisilietimai, artumas to žmogaus, kuris kūdikį prižiūri, juo rūpinasi, leidžia suvokti, kad esame apsupti artimų žmonių saugumo ir meilės. Dar 1950 m. atlikti tyrimai su beždžioniukais įrodė, kad prisirišama prie to, kas teikia švelnumą ir jaukumą, - tada mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus naujagimio prieraišumui taip pat svarbus kūno sąlytis su tėvais.
Pirmoje motinos ir vaiko simbiozės fazėje labai svarbu, kad juodu daug bendrautų ir vienas kitą liestų. Neišnešioti naujagimiai gimsta tame vystymosi laikotarpyje, kai jų brendimo procesas nėra baigtas. Po gimimo jie netenka optimalios gimdoje suteiktos aplinkos, kuri saugojo juos nuo per didelės sensorinės ir motorinės stimuliacijos. Tiriant anksčiau laiko gimusius naujagimius, buvo pastebėta, kad jų nervų sistema yra mažai organizuota.
Neatitinkanti motinos įsčių po gimimo aplinka trikdo kūdikio miegą dėl pastovių lytėjimo ir garsinių dirgiklių, - tai nepalankiai veikia nervų sistemos tolesnę raidą. Šie dirgikliai sukelia anksčiau laiko gimusiam naujagimiui skausmą, kuris įtakoja viso naujagimio organizmo vystymąsi. Daugelis tėvų taip pat patiria didžiulį psichologinį stresą, susiduria su elgesio ir laktacijos problemomis dėl pogimdyminio atskyrimo su naujagimiu.
Laimė, egzistuoja saugus būdas šiems procesams sušvelninti, pagerinti ne tik vaikelio, bet ir tėvų psichosomatinei savijautai, tai - Kengūros metodas. Pirmą kartą šis metodas išbandytas 1978 m. Kolumbijoje, Bogotos mieste dėl padidėjusio sergamumo ir mirtingumo naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose.
Gydytojai Rey ir Martinez pristatė naują metodą slaugytojų ir techninių išteklių trūkumui mažinti. Jie pasiūlė, kad neišnešiotų naujagimių mamos nešiotų savo kūdikius su savimi visas 24 valandas per parą, mamos net miegodavo pasirišusios mažylius po rūbais, lyg kengūros sterblėje. Naujagimio galva būdavo pasukta ant šono taip, kad ausytė būtų virš mamos širdies. Jeigu naujagimiui prireikdavo deguonies, jis būdavo tiekiamas per deguonies kaukę, pritaisytą prie mamos krūtinės. Šie naujagimiai buvo stebimi gydytojo ir išvykus. Taikant šį metodą, sergamumo ir mirštamumo rezultatai buvo mažesni.
Kengūros metodo iniciatyva buvo palaikyta UNICEF, plito ir įgijo populiarumą visoje Europoje, JAV, o vėliau ir Lietuvoje. Šis metodas gali būti taikomas visą parą arba trumpais periodais, pamažu ilginant juos, priklausomai nuo to, kaip turintis sveikatos sutrikimų naujagimis juos toleruoja. Jį taip pat galima pradėti taikyti naujagimiui tik gimus, po kelių valandų po gimimo, ar net praėjus kelioms dienoms ar savaitėms.
Mokslininkai, daugelį metų tyrinėję ir pripažinę šio metodo naudą, padarė išvadą, kad jis atkuria kūdikio ir motinos santykių modelį, kuris padaro ir mamą, ir kūdikį laimingesniais ir sveikesniais, ko negali padaryti nei inkubatoriai, nei buteliukai, bei pieno mišiniai. skatinamas naujagimio kognityvinis vystymasis, t.y. ankstesnis išrašymas iš ligoninės. sustiprėja ryšys su vaiku, o tuo pačiu ir pasitenkinimas pačia motinyste.
Neseniai mokslinėje literatūroje buvo paskelbti tyrimai, įrodantys ilgalaikę Kengūros metodo naudą. Norėdami palyginti, mokslininkai įvertino anksčiau laiko gimusius naujagimius, kurie buvo slaugomi tik inkubatoriuose ir naujagimius, kuriems buvo taikytas šis metodas. Jie buvo tikrinami septynis kartus visus pirmuosius 10 gyvenimo metų. Paaiškėjo, kad tokie vaikai geriau miega, geriau mokosi, mažiau kenčia nuo širdies ritmo sutrikimų ir sėkmingai kuria santykius su tėvais ir bendraamžiais. Tai dar kartą įrodė, kad motinos šiluma, švelnumas ir sensorinė stimuliacija teigiamai veikia smegenų vystymąsi ir sustiprina ryšį tarp motinos ir vaiko, bei pagerina jų santykius ateityje.
Neurotransmiterių įtaka
Iš dalies žmonių jausmus, santykius lemia kraujyje cirkuliuojantys vadinamieji neurotransmiteriai. Oksitocinas, sukeliantis "įsimylėjimo", "prisirišimo" jausmą, yra vienas iš tokių neurotransmiterių, gausiai išsiskiriantis maitinant kūdikį krūtimi. Be oksitocino pienas net nepradėtų tekėti.
Kitas, mano nuomone svarbus aspektas, kad pažindyti kūdikį nepriglaudžiant jo prie savęs faktiškai neįmanoma, tuo tarpu pamaitinti iš buteliuko net nepaimant vaiko ant rankų laisvai galima. O tai reiškia, kad žindomas kūdikis gali patirti daugiau tiesioginio fizinio kontakto su motina, negu maitinamas iš buteliuko.
Dar vienas dalykas, kad sėkmingas žindymas gali sukurti pasitikėjimo atmosferą: iš esmės, pagal poreikį krūtį gaunantis kūdikis kontroliuoja mitybos procesą, gauna tiek maisto ir tuo metu, kai jam reikia. Tuo tarpu iš buteliuko maitinamo kūdikio mitybos procesą reguliuoja motina.
Išsiskyrimas ir ryšys
Kai pagimdžiau sūnų, ilgą laiką niekur nenorėjau nuo jo trauktis. Jaučiausi kaip kokia liūtė, prižiūrinti savo bejėgį liūtuką. Pirmą būtiną išsiskyrimą su savo 3 mėnesių kūdikiu išgyvenau skausmingai. Kai du žmonės emociškai susiję, išsiskyrimas (normaliu atveju) neramina abu. Kūniško artumo dėka abu partneriai nusiramina, atgauna emocinę pusiausvyrą, pasijunta saugiai. Verbalinis bendravimas tampa ne toks svarbus. Darome daugiau nei kalbame. Taip ir turi būti. Jei vienas iš partnerių negauna jam taip svarbaus artumo, kitą kartą jam reikės dar daugiau švelnumo, dėmesio, šilumos ir meilės įrodymo.
Tam tikrose situacijose jaučiama emocinė tuštuma, tarsi ryšio su artimu žmogumi praradimas. Galvoje kirba klausimas: gal jau manęs nemyli? Vaikams išsiskyrimo esmė yra dar labiau visa apimanti. Ką tik gimęs vaikelis yra labai priklausomas nuo mamos. Normaliu atveju mama žindo savo kūdikį pagal poreikį. Todėl ir taip aišku, kad mama su kūdikiu turi būti visada šalia. Taip surėdyta gamtos. Tai labai natūralu. To nereikia mokytis. Vienas pagrindinių kūdikio ramybės šaltinių yra buvimas šalia mamytės. Kaip galima daugiau, kaip galima intensyviau. Atsakymas labai paprastas: per daug niekada nebus. Reikia vadovautis savo motiniška intuicija, įsiklausyti į savo vaikelį, stebėti jį. Vaikai mums patys viską praneša.
Po gimdymo ilgą laiką buvau visada šalia savo kūdikio. Toks intensyvus ir glaudus ryšys leido man stebėti mano mažylio pasiruošimą pabūti ir be manęs. Atminkime: ką tik gimusiam mažyliui buvimas šalia mamos yra gyvybiškai svarbus. Tik per pirmus gyvenimo metus kūdikiai išmoksta jaustis saugiai. Gal todėl nereikėtų skubėti su broliuku ar sesute. Vitos Jurevičienės nuotr.
Kai kalbame apie kūdikius, turime suprasti, kad jiems išsiskyrimas su mama yra bet koks laikas, praleistas be mamos. Štai kodėl vaikai verkia, kai kurie net labai verkia, kai mamos pasitraukia nuo jų vos akimirkai. Kūdikiai išgyvena nesaugumo jausmą, baimę. Jie skausmingai išgyvena išsiskyrimą. Nes jie dar negali pasirūpinti savimi. Garsus rėkimas, klykimas yra vienintelis kūdikio būdas pranešti apie jo jaučiamą grėsmę. Ir su kūdikiškom manipuliacijom tai neturi nieko bendro. Kūdikis tuo metu jaučia grėsmę, tarsi jis būtų perkeltas į filmuko „Ledynmetis“ laikus.
Dėl aiškumo atminkime: mamos pasitraukimas nuo vaikelio ir dingimas iš jo regos lauko yra išsiskyrimas; mamos išėjimas į kitą kambarį yra išsiskyrimas; mamos išėjimas praustis į dušą ir vaikelio palikimas vieno kambaryje yra išsiskyrimas; kūdikio palikimas su kitais suaugusiais žmonėmis yra išsiskyrimas. Mūsų kitas kambarys vaikui reiškia „mamos nėra“, mūsų minutė vaikui reiškia valandą, mūsų diena vaikui tolygi mėnesiui.
Kai sūnus sulaukė trijų mėnesių, man teko padirbėti. Pirmuosius kartus sunkiai tai išgyvenau. Apsidairiusi aplinkui pamačiau, kad esu tikra dinozaurė. Visuomenė pastiprina mamas, kurios tik ir laukia akimirkos, kai galės atsitraukti nuo vaiko. O aš išvažiuodama vesti seminaro raudojau. Tačiau širdis labai kentėjo. Pranešu, kad visi šie išgyvenimai yra labai normalūs. Net neabejoju, kad giliai širdyje dauguma mamų patiria tam tikrą nerimo kiekį, kai tenka savo kūdikį palikti kitiems. Tokiomis situacijomis išgyvenamas stresas taip pat yra normalus, tačiau labai nemalonus. Todėl kai galime savo mažylius palikti labai artimiems žmonėms, mums situacija atrodo ne tokia grėsminga.
Mūsų „pažangioji“ visuomenė tai vadina kaltės jausmu. Galbūt to pasekmė: mamos apie tai net nekalba. Tenka girdėti mokymus: tu taip prisikentėjai 9 mėnesius, po to dar gimdymas, eik, pailsėk, išvažiuok, pabūk viena, tavo mažyliu bus pasirūpinta. Tačiau normaliu atveju mama rami, laiminga jaučiasi tik šalia savo kūdikio. Nes taip jau užprogramuota mamos prigimtyje. Rūpinimasis vaikeliu kuo galima ilgiau yra tikroji motinystės dovana. Nenustebinsiu pasakiusi, kad glaudus ryšys pirmaisiais vaiko gyvenimo metais su mama užtikrina vaiko saugumo jausmą ateičiai, padeda formuoti vaiko psichologinį atsparumą, prisideda prie adekvataus vaiko pasitikėjimo savimi augimo.
Mano vedamų užsiėmimų praktika parodė, kad labai daug suaugusiųjų klaidingai interpretuoja vaiko išsiskyrimo reakcijas. Dėl to kalti ir psichologai, rašantys ir kalbantys apie įvairias kūdikių ir mažų vaikų manipuliacijas mamomis, kai jie verkia. Iš tiesų vaikai nemoka manipuliuoti tol, kol suaugusieji jų to neišmoko savo nenuosekliu elgesiu. Pirmieji treji-ketveri vaiko gyvenimo metai: kuo vaikelio ir mamos ryšys stipresnis, tuo didesnių pasikeitimų galima pastebėti vaiko elgesyje po išsiskyrimo. Ir nesvarbu, ar tai buvo ilgas išsiskyrimas, ar tik trumputis.
Jau išsiaiškinome, kad net ir po trumputėlio išsiskyrimo kiekvienas žmogus nori atstatyti prarastą ryšį su jam svarbiu asmeniu. Taip ir mūsų mažulėliai po išsiskyrimo su mamomis siekia atstatyti savo emocinę pusiausvyrą. Pasakysiu didelę paslaptį, kad tai nieko mums, mamoms, nekainuoja. Po išsiskyrimo su mama vaikui reikia tik mamos. Būkite su vaiku, žaiskite su juo, neskubinkite įvykių eigos ir pamatysite, koks ramus gali būti jūsų vaikelis net po dienos nesimatymo su jumis. Leiskite savo mažyliui ar mažylei mėgautis jūsų kompanija, užsiimkite vaiko mėgstama veikla. Kai tik vaikas pasijus saugus, turėsite laiko sau.
Kai aš grįžtu iš darbo, skubu pasišildyti savo pusryčius-pietus-vakarienę ir pasineriu į savo sūnaus pasaulį su Sidu, piešiniais ant magnetinės lentos, mašinų garažais, gatvėmis ir krepšiniu. Man sustoja laikas, kuriuo aš mėgaujuosi. Greitas gyvenimo tempas skatina mamas imtis kitų priemonių vaiko emocinei pusiausvyrai atstatyti. Tai labai patinka prekiautojams. Tačiau vaikai greitai išmoksta tokią suaugusiųjų pamoką. Viena mama skundėsi, kad jos keturmetis ją į sporto klubą išleidžia ramiai tik tuomet, jei ji prižada sūnui nupirkti jo geidžiamą žaislą. Taip vaikai mokomi manipuliuoti. Čia slypi grėsmė: vaikai ir vaikų poreikiai jiems augant didėja. O vaiko ir mamos bendravimas ir po 20 metų nekainuos nieko. Bet jis bus dar labiau neįkainojamas nei dabar.
Jei pastebėjote, kad mažylis netoleruoja jūsų dingimo iš regos lauko (verkia ar kitaip reiškia savo nepasitenkinimą priverstine vienatve), pasistenkite nedingti. Kūdikiai nesupranta pasakymo: aš tik trumpam bėgu į virtuvę. Jie verkia ir tiek. Nes jaučiasi nesaugiai. Kai vaikas jaučiasi saugus, trumpą priverstinį išsiskyrimą su mama jis išgyvena ne taip skausmingai. Jei mažylis ramiai guli lovelėje su žaisliukais tris minutes, kol jūs nubėgote į tualetą, grįžę būtinai prieikite prie jo. Nesvarbu, kad jis neverkia. Nereikia laukti, kol pradės verkti. Nes taip sulauksite vaiko nesaugumo jausmo išgyvenimo. Priėję prie ramiai gulinčio mažylio, jį pakalbinę, paėmę ant rankų, jam patvirtinsite, kad viskas gerai, jis saugus.
Taigi principas yra labai paprastas: paimti vaikelį ant rankų, duoti pažįsti, pakeisti sauskelnes, pasūpuoti, pažaisti, padainuoti dainelę. Kai mano sūnus buvo visai mažytis, aš jo neversdavau būti be manęs, kai jis tam nebuvo pasiruošęs. Jei jūsų metukų mažylis jau gali trumpą laiką (kokias 3 minutes) pabūti vienas, būkite jam už tai dėkingi. Ir nesitikėkite pakartojimo. Nes galite nusivilti. Būkite jautrūs savo vaikams. Bus dienų, kai galėsite ir duše ramiai praustis, tačiau bus dienų, kai negalėsite žengti žingsnio nuo kūdikėlio. Nieko nereikalaukite. Ir tiek, kiek jam reikia. Ir dėl vaikelio, ir dėl savo laimės bei patogios ramios kasdienybės. Vaikai ypač „prilipę“ prie mamyčių būna dygstant dantukams, blogai pamiegojus, prasirgus ar ligos metu. O jei šeimoje yra ne draugiška atmosfera, mažyliai irgi siekia intensyvaus kontakto su mama.
Kas padėdavo man kritiniu momentu? Supratimas, kad tai nesitęs amžinai. Aš buvau pasirengusi ištverti vaiko frustracijas. Ir tai neįvardinu kaip kančios. Tiesiog kūdikiai yra bejėgiai, jie negali mums paaiškinti, kaip jie jaučiasi, ko jie nori. Todėl mažų mažiausiai, ką galėjau padaryti, tai būti šalia kartais neramesnio savo sūnaus. Jei nėra gyvybiškai svarbios priežasties, vaiko auklei palikti nereikia. Kol mūsų vaikai dar maži, turime labai paisyti jų gerovės. Kad vėliau nereikėtų spręsti didesnių sunkumų. Normaliu atveju jis yra tik vienas - mažylio tėtis. Labai gražu, kai močiutė ar senelis mažyliui tampa tokie artimi, kad be didelės žalos vaikeliui mamytė gali trumpam pabėgti viena iš namų. Dėl mamos malonumo ir jos laisvo bei nerūpestingo laiko auklė galėtų atsirasti tuomet, kai su vaikeliu jau galima susitarti. Tačiau žalią šviesą sau uždekite drąsiai, jei mažylis jau gali išbūti tam tikrą laiką be jūsų, jums grįžtant jo elgesys yra labiau įprastas, kai jis pats gali bendrauti su kitu jį prižiūrinčiu žmogumi, gali išreikšti savo norus, mintis. Kitaip tariant, kai mažylis jau turi tam tikrą savarankiškumo dozę ir minimaliai gali pasirūpinti savimi. Darželiui reikia dar didesnės vaiko savarankiškumo dozės ir didesnio vaiko gebėjimo pasirūpinti savimi. Bet tai jau atskira plati tema.
Jei mama priversta grįžti į darbą, dar kartą nepamirškite paskaičiuoti žalos ir naudos. Ar tikrai, sumokėjus auklei ar darželiui bei atmetus važiavimo į darbą išlaidas, liks daug daugiau nei vaikelio išgyvenamas nesaugumas ir skausmas. Būtent tokiu principu aš vadovaujuosi, kai renkuosi darbus. Jei jau nusprendėte palikti vaiką kitiems žmonėms, būtinai sudarykite sąlygas ir vaikui, ir tam kitam suaugusiajam susidraugauti. Kiekvienam vaikui reikia skirtingo laiko priprasti prie svetimo žmogaus. Pasilikę rezerve dvi savaites tikrai niekada nepralošite. Kai man kartą teko važiuoti į Lietuvos gilumą dirbti, pažįstama pasisiūlė pažiūrėti mano dar 2 metų neturintį vaiką. Aš padėkojau ir atsisakiau. Pažįstama liko nesupratusi: nejau manai, kad negalėsiu pasirūpinti tavo vaiku? Tokį klausimą kelia dauguma suaugusiųjų. Jei vaikas laiką be mamos praleis savo namuose, tai jam labiau pasisekė.
Mamos konsultacijų metu guodžiasi, kad jų vedami vaikai į darželį ir jų pasiimami vaikai iš darželio demonstruoja visai kitokį elgesį nei prie tėčių. Mamos, ramiai! Pasiaiškinkime visa tai išsiskyrimo kontekste. Vaikas išsiverkia mamai, nes jis su ja labai stipriai emociškai susijęs. Ir išsiskirti su mama sudėtingiau nei su tėčiu. Ir vėl dėl to unikalaus ryšio. Užsikimškite ausis, kai darželio auklėtojos dienos pabaigoje jūsų verkiančius mažylius vadina aktoriais. Vaiko ašaros po dienos, praleistos darželyje, yra išsiskyrimo sielvarto išverkimas ir glaudaus ryšio su mama įrodymas.
Esu tikra, kad anksčiau mano aprašytas normalus elgesys su kūdikiu labai prisidėjo prie mano sūnaus saugumo formavimosi, leido jam ugdyti savo savarankiškumą, leido ir leidžia jam atsiskirti nuo manęs tokiu ritmu, kaip tik jis gali greičiausiai. Kai tik mano sūnus suvokė, jog mano išėjimas iš namų žiemą užvesti automobilio nekelia jam grėsmės, jis tokį išsiskyrimą priimdavo tolerantiškai. Iki to supratimo aš niekada nereikalaudavau iš vaiko neįmanomo: rengdavau visus žieminius drabužius ir eidavome kartu. Dabar mano sūnus puikiai žino, kad po dienos ar pusdienio su aukle grįšiu aš ir praleisiu su juo tiek laiko, kiek jam reikia. Mano sūnus visuomet būna manęs išsiilgęs, džiaugiasi, krykštauja, bėgioja po auklės namus. Savo pasiilgimą parodo elgesiu, kai nenori rengtis ir nenori niekur važiuoti. Jis tiesiog nori ramiai būti su manimi. Ir nesvarbu, kad mūsų auklei tai atrodo kaip kaprizai. Svarbu, kad mes su sūnum viską suprantam taip, kaip reikia. Aš skubu praleisti su savo mažyliu kuo daugiau laiko. Skaičiuoju darbo dienas ir laukiu savo nepakartojamų laisvadienių. Ir labai nenoriai vežu jį pirmadienį pas auklę. Nes manau, kad manęs mano mažajam sūnui dabar reikia labiausiai. Išgyvenimai taps malonūs ir juos būtinai norėsis pakartoti dar.
žymės: #Naujagimio
Panašus:
- Nuostabūs Naujagimio ir Motinos Ryšio Privalumai, Kurių Negalite Praleisti!
- Megztas vokelis naujagimiui: šiluma ir jaukumas pirmosiomis dienomis
- Sveikinimai sulaukus naujagimio: gražiausi žodžiai ir originalios idėjos
- Medžiaginiai vystyklai: atraskite pagrindinius privalumus ir naudingiausius naudojimo patarimus!
- Kaip 17 mėnesių vaikas gali geriausiai bendrauti su močiute: svarbiausi patarimai