Rokas Petkevičius - TV3 žinių vedėjas, žinomas veidas televizijoje nuo 2006 metų.
Karjeros Pradžia
Anksčiau Rokas Petkevičius dirbo LRT televizijoje. Viktoras yra baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, šiuo metu dirba radijo stotyje „M-1”. Prieš tai šešerius metus buvo Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo kolektyvo narys.
Rokas žurnalistiką susiejo su savo gyvenimu dar mokykloje, 8-oje klasėje. Save žurnalistikoje Rokas tikina išbandęs dar mokyklos laikais, 8-oje klasėje. Visgi tuomet šiandien lengvai prieinama televizija tada atrodė kaip mistiška ir sunkiai pasiekiama platforma.
„Kai buvau vaikas, tėvai labai išaukštindavo žmones, kurie dirbo televizijoje. Ir tada, kai buvau paauglys, mama turėjo draugę, kuri skaitė lenkų laidas. Man tada televizija atrodė tokia pat mistiška, kaip ir teatras - kažkoks nepasiekiamas užribis. Man tai buvo žymiai įdomiau, nei valdininkija. Tada vadinosi „Lietuvos radijas“, buvo sovietmetis. Dėdės ir tetos parašydavo tekstus, o mergaitė ir berniukas turėdavo juos perskaityti ir įpinti reportažus“, - naujienų portalui tv3.lt teigia R.
Tuomet radijuje prireikus pagalbininko, jo teta, aktorė Lilija Žadeikytė pakvietė jėgas išmėginti savo sūnėną. „Iš pradžių tai buvo svetimų tekstų skaitymas, paskui pradėjau pats rašyti. Vėliau su magnetofonu važinėjau po visą Lietuvą. Paskui net pusę metų dirbau dekoracijų statytoju - net ir tokią karjeros patirtį esu turėjęs“, - teigia R.
Paskui nuo 1992 m. naujienų tarnyboje atsirado vieta - tuometinis žinių vedėjo dėstytojas Žygintas Pečiulis rekomendavo R. Petkevičių. „Man pavyko iš pirmo karto ir tapau vakarinių žinių sufleriu. Taip ir buvau įmestas į įvykių katilą“, - prisiminė jis.
„Kai atėjau dirbti į žinias, iš pusvalandinės laidos darydavo vos 15 minučių iškarpą. Buvo gan daug redaktorinio darbo, ką ir dabar daug darau. Taip pat dabar labai pasikeitė technologijos - anksčiau sufleris buvo vos ne kaip tualetinio popieriaus rulonas, jį sukdavo ir iš jo skaitydavome. Net ir 90-aisiais žurnalistika buvo gan greita, necenzūruojama. Tik tiek, kad nebūdavo naujienų kambariukų“, - kalbėjo jis.
TV3 televizijoje Rokas atsidūrė dar 2006-aisiais. Jau tada vyravo nemaža konkurencija tarp kelių rinkoje dominuojančių kanalų. „Dabar viskas keliasi į internetą ir žmonės sako, kad ten yra mūsų ateitis. Visgi, kai einu pasivaikščioti ir pastebiu kaimynų namus, matosi, kad visi namuose žiūri į tą mažą dėželę. Televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys, guodėjas, migdytojas ir netgi gąsdintojas.
Tačiau, nepaisant to, televizija vis dar išlieka svarbi: „Dabar visi kalba apie internetą ir sako, kad tai mūsų ateitis, tačiau aš vis dar matau, kad televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys. Jis guodžia, migdo ir netgi gąsdina. Manau, kad televizija dar neatsistatys“, - teigia R.
„Manau, kad kaip ir knygos, vaizdinė informacija niekad nenumirs. Jei man reikia dovanos, aš visada pirma nueinu į knygyną ir ten renkuosi.
Technologijų Pokyčiai Žurnalistikoje
Technologijų pokyčiai žurnalistikoje buvo vienas iš svarbiausių aspektų, su kuriais Rokas susidūrė per savo karjerą. „Kai pradėjau dirbti, laidos buvo labai sutrumpinamos, o technologijos buvo visiškai pradinių laikų.
Asmeninis Gyvenimas ir Pomėgiai
Visgi savo asmeninį gyvenimą Rokas slepia po devyniais užraktais. Kodėl daug dėmesio sulaukiantis vyras iki šiol yra vienas? Ar vis dar norėtų sukurti šeimą?
Nors darbe R. Petkevičius dirba atsakingai, jo poilsis po mamos mirties ėmė keistis. „Po jos mirties dvejus metus aš visai neįsijungiau televizoriaus. Tai nereiškia, kad nežiūriu žinių.
Poilsis Gamtoje ir Sodyboje
Laisvalaikio pasirinkimas - tai ramus poilsis gamtoje ir sodyboje, kurią dalijasi su šeima ir rūpinasi, nes tai - tėvų palikimas. „Mūsų šeimos sodyba, pastatyta 1926 m., yra už 50 km nuo Vilniaus, ir ten tikrai jaučiasi kita atmosfera, kitas ritmas.
„Laisvalaikiu labai mėgstu nueiti į gamtą, nuvažiuoti į savo sodybą. Ūkio darbų ten visada yra. Tai mano tėvelių palikimas - ne pinigai, o tam tikri įsipareigojimai. Ten nuvažiavus jaučiasi kitokia atmosfera - 50 km nutolus nuo Vilniaus visai kitokie žmonės, kitoks ritmas.
Beje, Alekniškis - prieš pusantrų metų anapus išėjusio Roko tėvo Leono Petkevičiaus ir dviejų jo brolių paveldas. Ponas Leonas čia gyveno nuo pat 1992-ųjų, kai giminei priklausiusi nuosavybė buvo grąžinta, mama Jurga įsikūrė prieš dešimtmetį.
Roko tėvas architektas suformavo dvaro kraštovaizdį: apželdino paties ugdytais retų rūšių medžiais ir krūmais, užveisė neįtikėtinus vienadienių, bijūnų gėlynus. Tačiau didžiausia šviesaus atminimo pono Leono aistra buvo vilkdalgiai.
Floristika, pasakoja Rokas, tėvui buvo puikus būdas atitrūkti nuo tarybinės tikrovės: „Supuvusiu Brežnevo sovietmečiu žmonės turėjo savų hobių. Gimęs ir augęs gėlių apsuptyje, Rokas puikiai išmano jų puoselėjimo subtilumus ir paslaptis.
Su užsidegimu pasakodamas apie jas, rūpestingai apžiūrinėja vilkdalgių žiedus, atsargiai išsuka nužydėjusius, kad galėtų išsiskleisti jau sukrauti pumpurai. „Visus darbus nudirbu, vieno nedarau - neraviu - ateina iš kaimo mamos pagalbininkė ir nuravi gėlynus bei daržus. Man šis irisų ūkis - lyg didžiulis fetišas.
Šiuo metu Rokui svarbiausia pagal gėlių katalogus atpažinti rūšis tėvo vilkdalgių kolekcijoje, surašyti pavadinimus specialiose lentelėse ir susmaigstyti jas prie lysvių: „Prasidėjo žaidimas „Identifikuoti“ - tėvukas veisė, augino, puoselėjo, viską galvoje turėjo - niekur neužrašė, numirė ir visas žinias išsinešė TEN (beda pirštu į dangų). O dabar žiūri iš aukštybių, ar teisingai nustatau. Tėvo dėka, manau, rajone kai kuriems žmonėms bulvienojai nuo palangių pasislinko į nuošalesnę vietą.“
Gyvūnai Gyvenime
Rokas taip pat turi ir katiną, kuris jam tapo svarbiu gyvenimo draugu: „Šis katinas man yra mamos atminimas. Jis tiesiog atėjo pas mane prieš ketverius metus.
Rokas patikina, kad rūpintis augintiniu - tai svarbi dalis jo gyvenimo, nes, kaip jis sako, gyvūnai gali būti labai naudingi ir suteikti meilės. „Mano kolegos taip pat turi šunų ir kitų augintinių.
„Jei darbe yra labai daug schemų, planų ir racionalumo, nebūtinai gyvenime visa tai yra. Turiu katiną, kuris prieš ketverius metus tiesiog atėjo pas mane. Jis man yra visiškas mamos atminimas. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau rūpintis kuo nors, bet dabar pats turiu savo keturkojį, kuris yra mano geriausias draugas. Ir mano kolegos turi po šuniuką ar kitą keturkojį. Manau, kad jei žmogus turi polinkį rūpintis gyvūnu, tai yra labai gerai. Turime ir keturkojų kolegų, kurie žinių metu sėdi studijoje“, - šyptelėdamas užkulisius atskleidžia žinomas vyras.
Gimtadienio Tradicijos
O ketveriais metais jaunesnis R. Petkevičius gimimo dieną ketina švęsti darbe.„Turime tradiciją - per gimtadienį į darbą atnešti ką nors saldaus. Šiemet tarp kolegų yra populiarus tortas „Napoleonas“. Aš irgi atsinešiu tokį, bet mano bus išskirtinis - mamos keptas“, - nusišypsojo R.
Požiūris Į Transportą
Panašus jis ir vairuotojas, nelinkęs dažnai keisti turimų automobilių ir atsakingai žiūrintis į eismą. Maža to, Vilniuje gimęs ir užaugęs žinių vedėjas gali gerai įvertinti, kaip augo ir keitėsi mūsų šalies sostinė.
„Gal niekas manimi nepatikės, bet gerai prisimenu, kaip kadaise atrodė Kalvarijų gatvė. Kai buvau mažius, maždaug penkerių metų, mama mane rogutėmis atsitempdavo į Kalvarijų turgų.Vienoje jo pusėje, pamenu, stovėdavo ūkininkų arkliai su prie galvų pririštais maišais ir ėsdavo avižas. O visas Vilnius kvepėjo žemo oktano benzinu. Tą kvapą čia vaikščiodamas prisimenu iki šiol“, - pripažino R.Petkevičius.
- Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Vilnius? Štai vis aptarinėjamos naujos transporto rūšys - metro, tramvajus.
- Manau, kad reikia mažinti automobilių skaičių. Vis dėlto ir jų išlaikymas nemenkai kainuoja, jei nori, kad būtų techniškai tvarkingi. Manau, kad mieste neturi būti kledarų, kiti persėda į viešąjį transportą - turiu ir taip pasielgusių kolegų. Aš esu už tai, kad mažiau žmonių važinėtų automobiliais po vieną, nes iš to kyla spūstys, ir kad naujėtų automobilių parkas.
Dėl karantino dar pats nespėjau įvertinti Senamiesčio kilpų, tik kartą važiavau taksi ir vairuotojas paburnojo dėl naujos eismo tvarkos. Man patikdavo užsukti į Senamiestį, išlįsti į Savičiaus gatvę, bet jei dabar kur nors negalima sukti, vadinasi, negalima.
O Vilniuje man patinka ir greitieji autobusai, ir maršrutų tinklas. Būna, kad ir pats važinėju viešuoju transportu. Žinoma, ir jis galėtų atsinaujinti - Kaunui šiuo klausimu sekasi gal geriau.
Štai Vilniuje yra dar nemažai važinėjančių „Škoda 15Tr“ troleibusų - prisimenu juos net ne nuo studijų, bet nuo mokyklos laikų.
Vis dėlto manau, kad metro šiam miestui nereikalingas, nes tam netinkamas sostinės planas.
- Esate gal netipiškas vairuotojas, mat ne vienas keikia, kad eismo juostos atiduodamos tik autobusams.
- Stengiuosi nevažiuoti piko metu, bet suprantu, kodėl keikia. Išties reikia skirti daugiau savo laiko, jei patenki į spūstis. Jei eismas nėra intensyvus, iš darbo Žirmūnuose į namus Naujamiestyje grįžtu per 12 minučių.
- O ar yra tekę dėl spūsčių pavėluoti vesti žinias?
- Ne. Į darbą atvykstu po pietų ir pradedu ruoštis žinioms. Iki 2006-ųjų dirbau LRT ir šalia gyvenau, tad apskritai eidavau pėsčiomis - pasiekdavau darbovietę įveikęs porą kiemų.
- Koks dažniausias jūsų maršrutas? Jūsų šeimai priklauso buvęs Alekniškio dvaras, kuriame auginate įvairiausias gėles. Tikriausiai dažnai vykstate į šią vietą.
- Taip, labai paprastas maršrutas - Širvintų rajonas, Alekniškio dvaras. Kartu su pussesere ir pusbroliu esame jo savininkai, tai yra tėvo palikimas. Iki šios vietos - 55 kilometrai: 50 kilometrų greitkeliu ir 5 kilometrai į šoną. Tas maršrutas - labai patogus. Vilniuje dažniausias maršrutas yra nuo darbo iki namų.
- Gal jau esate nusprendęs, kur praleisite vasaros atostogas? Ar planuojate kur nors vykti automobiliu?
- Esu automobiliu nuvažiavęs iki Gdansko, taip pat Saremos salos Estijoje. Vis dėlto tokios kelionės - nemažas iššūkis, bet smagu į jas leistis. Jaunystėje esu nuvažiavęs iki Kroatijos.
O dabar atostogos dar nesuplanuotos, nes niekada nežinai, kas gali pasikeisti dabartiniu metu. Su kolegomis darbe esame apsitarę, kada maždaug kas eis atostogauti, bet neturiu jokių konkrečių planų.
Žinoma, man visai patiktų automobiliu nuvažiuoti į mūsų ar Latvijos pajūrį. Smagu, kad Lietuvoje nėra toks intensyvus judėjimas kaip Pietų valstybėse. Pasirodysiu patriotas, bet man smagu keliauti po mūsų šalį, ypač aplankyti Dzūkiją. Kuo tai blogiau už Los Andželą Amerikoje?
Taigi dar nesuplanavau, kur keliausiu per vasaros atostogas, bet apskritai vairuoti man patinka. Mašiniukas - mano koplyčia, kurioje rytą ir vakare susidėlioju savo mintis.
- Ką jūs vairuojate?
- Turimą „Toyota Auris“ vairuoju jau 13 metų ir reikėtų galvoti apie pamainą. Nusipirkau naują, bet įveikus 260 tūkstančių kilometrų prireikė keisti variklį - turėjau brangų remontą. Dabar jau galiu važiuoti toliau, nors laiku keičiau tepalus, filtrus, dėliojau autoservise tuos antspaudėlius, bet štai variklis ėmė ir subyrėjo. Nežinau, kiek patikima ši garsioji markė. Apskritai esu ekonomiškesnės klasės šalininkas - man geriau vairuoti naujesnį, bet mažesnį automobilį nei dėvėtą tanką.
Prieš tai bemaž 20 metų važinėjau „Toyota Corolla“. Ją daužtą pirkau už 1 tūkstantį JAV dolerių ir dar tiek reikėjo įdėti į jos remontą. Vėliau ją perdažiau iš raudonos į garstyčių spalvą. Pardaviau už 1 tūkstantį litų.
Pamenu, kaip pusę metų pavydėjau LNK žinių vedėjui Gintarui Deksniui naujo automobilio - pats važinėjau su beveik 20 metų senumo.
Pusmetį skaičiau skelbimų portalus, rinkausi, kol galiausiai įsigijau benzininę „Toyota Auris“ su 1,6 l varikliu ir mechanine pavarų dėže. Kitos galbūt norėčiau su automatine.
- O ar norėtumėte turėti autonominį automobilį, kurio nereikėtų vairuoti, arba savo asmeninį vairuotoją, kuris galėtų jus visur vežioti?
- Pirmą kartą girdžiu tokį klausimą dėl vairuotojo - per visus savo gyvenimo metus niekada nepagalvojau, kad taip kada nors galėtų būti. Man tai atrodo kaip kokia ponybė. Vieno, ko neturiu, - tai pavydo jausmo.
Esu toks primityvus, kad nesvajoju apie kokį „Maserati“, nes man jo įsigyti neleistų ir finansinės galimybės. Kaip ir nesvajoju atostogauti ten, kur negaliu.
Įdomus klausimas dėl asmeninio vairuotojo, bet net nežinočiau, kaip reikėtų su juo bendrauti. Sakyčiau: eik pažiūrėti krepšinio, futbolo, pagrybauti, ir paleisčiau jį, nes man būtų nesmagu, kad mane kas nors veža.
Bet galbūt norėčiau turėti elektrinį automobilį. Vienas mano kolega tokį turi, davė man išmėginti aikštelėje. Savanorių prospekte, kur gyvenu, įrengta ir įkrovimo stotelė, tad galbūt būtų visai įdomu vairuoti tokį automobilį.
- Eteryje esate pasitempęs ir rimtas. O koks esate vairuotojas ir kaip prižiūrite automobilį?
- Vairuodamas mėgstu tylą, nors kartais paklausau radijo programos „Klasika“, važiuodamas į darbą - žinių. Bet niekad vairuodamas garsiai nesiklausau muzikos. Darbe virš galvos kabo keli televizoriai, rodantys skirtingus kanalus, tad triukšmo ir taip per akis.
Visuomet norėjau, kad mano automobilis būtų tamsus iš išorės ir šviesus iš vidaus. Kartą per metus atlieku cheminį valymą, o šiukšlynas automobilyje man labai nepatinka. Automobilį pats nusiplaunu savitarnos plovykloje.
Tiesa, praėjusių metų lapkritį pas mus užklydo katinas, nuvežiau jį paskiepyti pas veterinarą. Jo vardas - Kanapė. Mes visuomet manėme, kad tai - katė, nors iš tiesų tai katinas. Ir papasakojau veterinarui, kaip jis elgiasi: tai prie priekinio automobilio stiklo būna, tai prie galinio.
O man veterinaras sako: „Rokai, tu negali leisti taip lakstyti katinui, nes gali nubausti policija, tai blaško dėmesį.“ O aš nežinojau, kad dėl automobilyje lakstančio katino gali sulaukti priekaištų iš pareigūnų. Gyveni ir mokaisi.
- Ar esate prietaringas kelyje? Ar nusispjaunate per petį, jei kelią perbėga katė?
- Ne.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Rokas Zubovas: Neįtikėtina Gyvenimo Ir Muzikos Kelionė Per M. K. Čiurlionio Palikimą
- Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius: Atraskite Muzikinės Šeimos Paslaptis ir Jų Vaikų Istorijas!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Viskas, ką reikia žinoti apie nėštumo nutraukimą Lietuvoje: teisiniai aspektai ir paslaugų prieinamumo iššūkiai
- Šlapimo Pūslės Uždegimas Nėštumo Pradžioje: Kaip Atpažinti ir Efektyviai Gydyti