Bibliotekos direktorė Rima Maselytė nuoširdžiai padėkojo už ypatingos pagarbos miestui ir jo žmonėms ženklą.
Fotomenininko S. Žvirgždo Dovanota Kolekcija
Didžiąją kolekcijos dalį sudaro fotografijos knygos: lietuvių ir užsienio šalių fotomenininkų kūrybos albumai, parodų katalogai, metraščiai.
Atėjusieji į bibliotekoje vykusią fotografijos istoriko S. Žvirgždo paskaitą „Lietuvos teatro fotografija“ galėjo apžiūrėti vertingiausius leidinius iš dovanotos kolekcijos.
„Per ilgus metus namuose sukaupiau daug meno leidinių. Vieni parsivežti iš įvairių šalių, nes daug kur keliauta, būta, kiti - dovanoti. Gal kam gali atrodyti, kad bibliotekai dovanotų knygų skaičius įspūdingas, tačiau dar tiek pat liko mano dviejų kambarių bute. Norėjau atiduoti knygas į patikimas rankas. Gerai pažįstu bibliotekos direktorę Rimą Maselytę, nes kartu dirbame Kultūros Taryboje. Esu buvęs ekskursijoje po Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, kuri šiuolaikiška, profesionali, tvarkinga. Todėl žinau, kad mano dovanotos knygos čia bus saugios. Smagu, kad buvo padaryta knygų paroda. Manau, kad sužinoję apie šias knygas skaitytojai jomis susidomės. Kai kurių leidinių neturi net Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“, - sakė fotomenininkas S.
Paskaitą „Lietuvos teatro fotografija“ S. Žvirgždas specialiai sukūrė Panevėžiui - teatrų miestui. Sumanymas ją parengti gimė per Juozo Miltinio dramos teatre vykusį Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumo „Neužmirštami veidai“ pristatymą. Pradėjęs nuo pačios seniausios teatro fotografijos, datuojamos 1846 metais, S. Žvirgždas pateikė plačią šio žanro panoramą iki pačių naujausių fotografijos leidinių.
Nuo „gyvųjų paveikslų“, aktorių atvirukų iki meninės teatro fotografijos, kurią reprezentuoja A. Aleksandravičiaus albumai „Lietuvos teatralai. 33 portretai“, „Veidrodžio pusė“, „Neužmirštami veidai“.
Paskaitoje rodytos senojo Panevėžio teatro fotografijos, priminta šio pastato istorija nuo pat 1913 metų. Pasak S. Žvirgždo, keičiantis technologijoms, keičiasi ir pati fotografija, nes atsiranda naujos galimybės. Dabar S. Žvirgždas rengia Vilniaus fotografijos nuo 1860 m. iki 1940 m. leidinį, kurį žada išleisti Lietuvos nacionalinis muziejus.
S. Žvirgždas - vienas geriausių Lietuvos fotografijos žinovų, žymiausių peizažo fotografijos meistrų, fotografijos kritikas ir istorikas.
Renginyje dalyvavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, portreto meistras, Lietuvos fotografinio epo kūrėjas Algimantas Aleksandravičius, kurio kūrybinė biografija įspūdinga. Išvardinti surengtas parodas šalyje ir užsienyje, išleistus fotografijos albumus ir pelnytus žymius apdovanojimus prireiktų kelių puslapių. Bibliotekoje susirinkusiems žymus fotomenininkas pristatė naujausias fotografijas iš spaudai rengiamo fotografijos albumo „Sūduva-terra Sudorum-šviesos išpasakota“.
„Panevėžio Literatūrinė Žiema“
Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidos projektas „Literatūros ir kino dienos“ - tęstinis nuo 2010 m. G. Brandžiausia, solidžiausia, labiausiai koncentruota, pagaliau pramušusi ledus -taip apie šią , jau devintą, literatūrinę žiemą kalbėjo čia ne pirmąkart viešintys poetai.
Šioje literatūrinėje , labiau jai tiktų apibūdinimas „poetinėje“, žiemoje, poezijos buvo klausomasi pusantros paros beveik be pertraukų. Tikras poezijos vandenynas, pilnas mažesnių ir didesnių salų, kurių kiekvienoje poetai, suplaukę iš įvairių Lietuvos miestų ir net iš Briuselio, rado savo terpę. Šioje saloje norisi apsistoti ilgiau.
Tikras „Panevėžio literatūrinės žiemos“ atradimas buvo tarmių vakaras „Saula vidor dongos“. Čia jau džiazavo visi, kuomet į sceną veržėsi ne tik tie, kurie tarmes turi, bet ir tie, kurie išaugo ant asfalto ir galėjo pademonstruoti Šančių žargoną.
Tačiau pačiame centre- vidor dongos- buvo poezijos skaitymai tarmiškai. Vieni poetai jau turėjo parašę eilių kupiškėnų, rokiškėnų ar dūnininkų dialektais, kiti bandė čia pat versti savo kūrybą iš literatūrinės kalbos į vieną ar kitą tarmę. Tarmiškai ir skaityta, ir dainuota.
Panevėžio literatūrinės žiemos varomoji jėga, visus devynerius metus šio poetų orkestro vyriausioji dirigentė , G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė įsitikinusi, kad tarmių vakarą teks išplėtoti ateinančią žiemą.
Šalia didelių salų poezijos vandenyne buvo ir maža filosofijos salelė, kurioje karaliavo filosofijos profesorė Jūratė Baranova, pristačiusi pirmąkart į lietuvių kalbą išverstą literatūros kritiką Maurice Blanchot.
Literatūrinėje žiemoje buvo ir daugiau atradimų- latvių poetę Lianą Langa pristatė Erika Drungytė (poeziją), Tautvyda Marcinkevičiūtė (biografiją).
„Panevėžio literatūrinės žiemos“ lankytojai džiaugėsi, kad bibliotekoje renginio metu daug leidyklų pristatė savo knygas, kurias galėjai nusipirkti gerokai pigiau negu knygynuose.
Laimei literatūrinėje žiemoje to pavyko išvengti, nes net ir oficiali ceremonija nestokojo šmaikštumo.
Svariausias apdovanojimas -Julijono Lindės -Dobilo premija buvo paskirta poezijos klasikui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Jonui Strielkūnui, kuris, pasak Valentino Sventicko, vienas iš pačių didžiausių lietuvių lyrikų. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, pats literatūrą studijavęs, tvirtino, kad kūrėjai talentą gauną iš Dievo.
Erika Drungytė: „Labai intensyvus renginys, negali net atsipūsti ir tai labai gerai. Pamatai įvairius niuansus, ir jau žinomus, savus, poetus išgirsti, ir nepažįstamus. Tarmės išvis nepaprasta. Toks kultūros srautas į Panevėžį. Nustebino labai graži biblioteka, šiltas priėmimas. Panevėžio literatūrinė žiema panaši į ankstyvuosius Druskininkų rudenius, tokia sava , per daug neišsiplėtusi. Šie metai-lūžio metai Panevėžyje, buvo pralaužti ledai - suvažiavo daug poetų iš visos Lietuvos, suvažiavo pusė Kauno, visi šurmuliuoja, poeziją skaito.
Vladas Braziūnas: „Jau turintis savo veidą-jaukų, gražų, priimtiną -poezijos festivalis, labai derantis greta rimtų literatūros festivalių, kiek yra tekę matyti Lietuvoje ir užsieniuose. Jis jau susiklostė-savitas, su niekuo nesumaišomas, turintis savus elementus.
Aivaras Veiknys: „Džiaugiuosi tokiais renginiais Druskininkuose, Vilniuje, Panevėžyje. Yra galimybė ne tik parodyti, ką esi sukūręs, bet ir pabendrauti, pakalbėti su kitais poetais. Įdomus kartų bendravimas, nes susirenka ir pripažinti poetai, ir jauni. Bent Lietuvoj poezija yra gyva. Tas mums negresia. Lietuviai myli savo žodį. „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ pirmąkart buvau pernai-padarė didelį įspūdį, šįmet važiavau su malonumu ir nenusivyliau tiek organizaciniu požiūriu, tiek poezijos.
Donatas Petrošius: „Susitinki pažįstamus, kurių mėnesius nematęs. Viskas puiku. Poezijos skaitymas tarmiškai galėtų visuose festivaliuose būti.
Benediktas Januševičius: „Susikoncentravęs, išsikristalizavęs poezijos renginys, primenąs Druskininkų rudenį, koks jis buvo prieš 10-15 metų.
G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka per „Panevėžio literatūrinę žiemą“ priminė poezijos vandenyną su srovėmis, salomis ir povandeniniais rifais. Visą šią karalystę tvarkė didžiulis darbuotojų būrys, o bibliotekos direktorė Rima Maselytė spėjo visur. Žinoma, pirmu smuiku grojo nepakartojama šio renginio sumanytoja ir organizatorė Elvyra Pažemeckaitė, kuri per visą festivalį buvo tikras energijos kamuolys.
„Mes gilinsime tarmių skaitymus, taip pat ir poetų-dailininkų skaitymus. Brandūs poetai grįžta prie klasikinių vertybių išpažinimo. Turime nusilenkti Henrikui Radauskui. Poetai turėtų skaityti jo eiles. Nepamiršta klasika ir galimybė ją skaitant įvertinti savąją poeziją. Jei Panevėžys tampa respublikinio poezijos festivalio vieta, tai mes, vietiniai poetai, irgi turėsime pasitempti.
Lietuvos Kultūros Taryba
Dar ankstesnio kultūros ministro, dabartinio ambasadoriaus prie UNESCO Arūno Gelūno pradėtas kurti naujas darinys - Lietuvos kultūros taryba (LKT) - jau regi dienos šviesą. LKT, kuri iš Kultūros ministerijos perims su lėšų skirstymu susijusias funkcijas, darbą turėtų pradėti birželio pradžioje.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis pateikė Vyriausybei tvirtinti šios biudžetinės įstaigos valdytojus ir sprendimų priėmėjus, tačiau vakar šis klausimas ministrų kabineto liko nesvarstytas. Teigta, kad Kultūros ministerijos parengtą nutarimo projektą reikia suderinti. Į LKT narius iš viso pretendavo 58 kandidatai. Kultūros tarybos rinkikai, kuriuos delegavo kultūros ir meno organizacijos, po dviejų slapto balsavimo turų pretendentų sąrašą sumažino iki 20 kandidatų. Juos beveik mėnesį tikrino specialiosios tarnybos.
Į LKT pirmininkus buvo iškeltos trys - kultūros vadybininkės Dainos Urbanavičienės, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus ir dailininko S.Valiaus - kandidatūros. Kultūros ministras LKT pirmininke siūlo skirti sostinės tarybos narę D.
Kaip teigė LKMT narė, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, kultūros ministrui buvo pateiktos rekomendacijos dėl kandidatų. Tik tautinių mažumų atstovas S. Vidtmannas išimties tvarka, kaip to reikalauja įstatymas, be konkurencijos pateko į dešimtuką. Dėl kitų kandidatūrų LKMT nariai balsavo. Į rekomendacijas, pasak Z. Bružaitės, ministras atsižvelgė.
Kultūros ministro patarėjos Dalios Vencevičienės teigimu, formuojant tarybą laikytasi principo, kad būtų atstovaujama kuo daugiau skirtingų meno ir kultūros sričių. Todėl kai kurių kandidatūrų, kartojantis atstovaujamoms sritims, atsisakyta.
Anot D. Vencevičienės, siūlymų dėl LKT pirmininko kandidatūros ministras nesulaukė nei iš Vyriausybės, nei iš kultūros ir meno asocijuotų struktūrų. Todėl pritarta daugumos LKMT narių nuomonei į LKT pirmininkus skirti D. LKMT narės Z.Bružaitės teigimu, D.Urbanavičienė išmano kultūros vadybą, yra susipažinusi su kitų šalių patirtimi, jos vykdomi projektai yra tarptautinio masto.
Tačiau siūloma LKT personalinė sudėtis abejonių sukėlė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariui Gintarui Steponavičiui. Jis pasigedo platesnio kultūros ir meno sričių atstovavimo, regioniškumo principo taikymo. „Nėra teatro arba scenos menų, šokio ir kino atstovų. Nors geografinis atstovavimas numatytas teisės aktuose, realiai jo nėra“, - LŽ sakė G. Steponavičius.
Vilniaus tarybos narys konservatorius Vidas Urbonavičius D.Urbanavičienės organizaciniais gebėjimais neabejoja. Tačiau jam įtarimų kelia politinis LKT formavimo kontekstas. „Reikia nepamiršti, kad šiai Vyriausybei vadovauja socialdemokratai. Tai, jog siūloma Artūro Zuoko partijos atstovė, tik dar labiau paaštrina gandus, kad jis prašosi pas socialdemokratus“, - aiškino V.
Šiemet Seimas skubos tvarka sumažino LKT pirmininkui keliamus reikalavimus. Anot jo, kandidatai į LKT perėjo sudėtingą atrankos sietą. „Dabar tai yra kultūros ministro atsakomybė pasirenkant tuos žmones.
Dainos Urbanavičienės Karjera
Gimė 1976 m. 2007-2010 m. VšĮ „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ dirbo specialiųjų renginių ir programos skyriaus vadove. Nuo 2010 m. D.Urbanavičienė - kultūros renginių organizatorė. Nuo 2010 m. - visuomeninio judėjimo „TAIP“ narė. 2011 m.
„Stasys Museum“ Atidarymas Panevėžyje
2024 m. gegužės 31 d. Panevėžyje atidarytas „Stasys Museum“ - baltas modernus šiuolaikinės architektūros pastatas. Minimalistinė, aiškių linijų ir neutrali - taip pat balta - trijų aukštų statinio erdvė kontrastuoja su Stasio Eidrigevičiaus organiška menine raiška.
Nors pats dailininkas norėjo, kad muziejus koncepcija sietųsi su netoli Briuselio veikiančiu „Fondation Folon“, kuriame Jeano-Michelio Folono (1934-2005) kūryba, persmelkta subtilių poetinių asociacijų, organiškai susilieja su vietove, Panevėžyje harmonijos jausmas tarp S. Eidrigevičiaus darbų ir autoriui skirto muziejaus architektūros nėra toks stiprus. Bet gal to ir nereikia? Stasys - pasaulio menininkas, o Panevėžys kaip miestas (su savo provincialumo bruožais) ir kaip vieta žemėlapyje, ko gero, iki galo nereprezentuoja jo kūrybinės energijos bei aplinkos.
Vis dėlto Stasio „rūmas“ (taip jį vadino buvusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė) iškilo Panevėžyje. Dar svarbu pažymėti, kad muziejaus idėjos autorės buvo dvi moterys - minėtoji R.
Jau kieme lankytojus pasitinka instaliacija-skulptūra „Kvėpavimas“. Tai atskiras pastatas - didelis baltas kubas. Palypėjus laiptais jo viduje - žmogaus veido kontūrą atkartojantis seklus baseinas, pripildytas vandens. Kūrinys iš metalo, betono, impregnuoto medžio ir kitų patvarių medžiagų, suteikiančių jam bauhauziško ilgaamžiškumo ar net brutalistinio tvirtumo pojūtį. Veido kontūre atpažįstamas S. Eidrigevičiaus braižas. Baseino paviršius pasižymi išraiškinga tekstūra, leidžiančia šviesai įdomiai žaisti vandenyje.
Tiesą sakant, tokį gerą jausmą viešojoje erdvėje pastatytos instaliacijos-skulptūros sukelia nedažnai. Lankytojai čia lyg Caravaggio Narcizas gali stebėti savo atspindžius ir ilgai medituoti apie bėgantį laiką. Kintant oro sąlygoms, kinta ir pats kūrinys: stipresnis vėjas pripildo jį garso, lietus ar perkūnija - įtampos bei nerimo, o naktis - to, kas sapniška. Tai rami, sakrali vieta.
Kitas sakralumo pavyzdys - užėjus į parodų sales pasitinkantis šiltas švelnus apšvietimas, tinkamai pabrėžiantis kiekvieną eksponuojamą Stasio kūrinį. Tad čia norisi būti.
Pavadinimą „ICONO-O-STASYS“ parodai davė Marekas Bartelikas - Lenkijoje gimęs, Niujorke gyvenantis meno kritikas ir istorikas, dėstęs šiuolaikinį meną JAV universitetuose, buvęs Tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA International) prezidentas.
„Užėjus reikia aplankyti tris aukštus“, - perspėjo Stasys, o aš perspėju, kad kiekvienas muziejuje rodomas darbas tikrai vertas bent dešimties minučių jūsų laiko. Viduje kopiant laiptais virš galvos čeža instaliacija „Skaidrumas“ - devyni didelio formato ant plastiko plėvelės specialiai šiai ekspozicijai nutapyti kūriniai su žmonių figūromis, hibridiniais organizmais iš kūnų, objektų, paukščių. Tereikia nepamiršti pažvelgti į viršų.
Minėtieji darbai šnara, šnibždėdami prisiminimus, kurie su laiku deformuojasi, blunka, nyksta, arba tuos, kurie ne tiesiog išsitrina, bet gali būti perdirbami arba išmetami - kaip plastikas. Po vidaus erdvę įdomu apsidairyti ir iš sakyklos instaliacijos, kviečiančios žiūrovus įsitraukti į meno visatą įvairiais lygmenimis - tiek sakraliai, tiek vizualiai, intelektualiai ir net politiškai.
Iš pradžių muziejaus lankytojai lakoniškai supažindinami su S. Eidrigevičiaus biografija, lentynoje - kūrėjo iliustruotų knygų, parodų katalogų, meno albumų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, JAV, Japonijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje pavyzdžiai. Kiekvienas jų turi savo atsiradimo istoriją.
„ICONO-O-STASYS“ skiriama dėmesio ir plakatui, bet gana saikingai (jei neskaičiuosime egzempliorių, puošiančių muziejaus kavinę). Žiūrovams pristatomi penki pavyzdžiai, kaip originalus meno kūrinys virsta plakatu. Tai edukacinio pobūdžio parodos dalis, kurioje originalus pirmavaizdis rodomas šalia tiražuojamo atspaudo, taip išryškinant jų dydžio, spalvų bei kitų detalių skirtumus.
Ant muziejaus sienų penkiasdešimtyje varstomų metalinių dėžučių išdėstyta Stasio kūrybinio kelio chronologija - nuo 1973-iųjų, kai menininkas baigė LTSR valstybinį dailės institutą (dabar - Vilniaus dailės akademija), iki 2024-ųjų. Tai lyg užuomina, kvietimas giliau patyrinėti šio autoriaus darbus, nes iki šiol niekas iš menotyrininkų bei meno istorikų nesiėmė iššūkio apžvelgti visą jo kūrybą.
Eidrigevičiaus kūryba apima platų temų spektrą - nuo filosofinių, egzistencinių klausimų iki socialinių, politinių problemų. Dailininko darbai pasižymi stilistiniu eklektizmu, juose susilieja įvairūs meno stiliai bei technikos: modernizmas ir realizmas, simbolizmas ir siurrealizmas. „Stasys Museum“.
Stasio Eidrigevičiaus Kūrybinis Kelias
S. Eidrigevičius šį pasaulį išvydo praėjus vos ketveriems metams po to, kai Raudonoji armija „išvadavo“ Lietuvą ir visą Rytų Europą, o socializmo kūrimas, industrializacija bei kolektyvizacija buvo primesti prievarta. Šalis vis dar gyveno partizanų kovų dvasia, nebuvo išsisklaidęs trėmimų skausmas. Komunistinė propaganda ir mažas atlygis už darbą (daugiausia kolūkiuose) darė įtaką žmonių mąstymui.
Visgi Stasio talentas buvo pastebėtas dar mokykloje. Šeima taip pat tikėjo, kad iš vaiko šis tas bus. „Jutau begalinę mamos meilę <…>. Mano mama buvo mažakalbė. Stebėdama, kaip aš piešiu, ištardavo tik trumpas frazes „negadink akių“, „eik valgyti“, „eik miegoti“, bet niekada nekomentavo mano darbų“, - viename interviu yra pasakojęs Stasys.
Nuo 14-os metų jis pradėjo fotografuoti analoginiu „Zenit“ fotoaparatu. Susidomėjimas fotografija lavino paauglio pastabumą detalėms ir vaizduotę. Tai buvo būdas tyrinėti, išreikšti savo vidinį pasaulį, o ankstyvieji fotografiniai bandymai bei eksperimentai padėjo pamatus visai tolesnei dailininko kūrybai. Nors pirmosios Eidrigevičiaus nuotraukos dokumentiškos, jau tuomet jam buvo svarbūs meniniai ieškojimai - kompozicija, nuotaika, metafora.
„Tai menininko gimimas“, - pagavau tada save mąstant Boticcelio terminais. Anuomet Stasiui buvo vos devyniolika. „Menininko gimimo“ laikotarpį parodoje „ICONO-O-STASYS“ reprezentuoja trys ankstyvosios fotorealistinės autoriaus tapybos darbai: „Mano mama ir teta Elžbieta šešėlyje“, „Tėvo portretas“ bei „Napalys ir Petras“ (1973-1974). Pasak Stasio, tai iš fotografijos gimę paveikslai. „Tėvas prašė būti nutapytas, kad atrodytų „kaip gyvas“, - paaiškina jis.
Parodai „ICON-O-STASYS“ atrinkti darbai kiek įmanoma plačiau reprezentuoja Eidrigevičiaus kūrybą: čia išvysite miniatiūrų, ekslibrisų, vidutinio dydžio ir didelių pastelių, plakatų, fotografijos, tapybos, monumentaliosios skulptūros darbų bei instaliacijų. Pristatomi ir tarpdisciplininio meno kūriniai, tokie kaip kinas bei dokumentuotas performansas.
Apžiūrinėti muziejų galima pradėti tiek nuo pirmo, tiek nuo trečio (paskutinio) aukšto ar net nuo vidurio - paroda išdėstyta pagal kūrybos technikas, metodus, medžiagas ir žanrus, vos truputį atsižvelgiant į chronologiją. Visi Eidrigevičiaus darbai preciziškai užbaigti, juose nėra nieko perteklinio, nereikalingo. Kiekvienas kūrinys neša unikalią žinutę žiūrovui, išreiškia mintį, idėją.
„Meninė tiesa prasideda nuo piešinio“, - interviu lenkų menotyrininkei Monikai Kuc sakė Stasys. Ji menininko piešimo praktikas yra sugrupavusi į šias kategorijas: a) spontaniški piešiniai, skirti greitam minčių fiksavimui per kelias sekundes; b) piešiniai-ieškojimai (pvz., idėjų generavimas plakatui); c) gerai apgalvoti piešiniai; jų linijos - tarsi baigta kelionė, iš kurios nėra kelio atgal, jos jau nebegali būti keičiamos; d) piešiniai spalvotais pieštukais, kurie „klajoja, šoka ant popieriaus, tarsi mėgaudamiesi prisilietimu prie jo, ir palieka spalvotus pėdsakus“; e) eskizai, kurie galbūt virs kūriniais arba nuguls eskizų knygelėse ilgesniam laikui; f) piešiniai-performansai (pvz., tiesiai ant sienos (juoda linija)).
„Stasys turi nepaprastą galią kerinčiai paprastu - ekslibriso - formatu jei ne pakeisti sudėtingą pasaulį, tai bent jau komentuoti jį aliuzijomis ir metaforomis“, - dar 1986 m. rašė daugiau nei 200 knygų apie dizainą ir populiariąją kultūrą autorius, bendraautoris ir redaktorius, „The New York Times“ meno skilties vadovas Stevenas Helleris.
Ekslibrisai - Stasio kūrybinio kelio ir tarptautinio pripažinimo pradžia. Dar 1973 m. Malborke (Lenkija) vykusioje VI tarptautinėje moderniojo ekslibriso bienalėje jis laimi pirmąjį garbės medalį užsienyje, o 1975-aisiais antrą kartą nuvykęs į Lenkiją gauna dar vieną garbės medalį VII tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborke.
Viena įvyks prie monumentalios devynių metrų aukščio skulptūros „Tiesiai į dangų“. Ten nusikelsite į magišką Pinokio pasakos pasaulį, o metaforiškame tekste „Laiškas sienai“ būsite įtraukti į pokalbį su menininku.
Žodžiai su vizualiuoju menu susijungia ir „ICONO-O-STASYS“ eksponuojamose akvarelėse, bet parodoje nėra tradicinių įžanginių tekstų, aiškinančių autoriaus kūrybą - ant sienų rasite tik pavadinimus ir datas. Juk „paliktas be priežiūros, vaizdas atkreipia dėmesį į save“, - kadaise po 1993 m. pastele „Epizodas“ (ji parodoje neeksponuojama) užrašė Eidrigevičius, šiais žodžiais taikliai apibūdindamas visą savo kūrybą.
1974-1975 m. Stasys atlieka privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje. Atrodo, kad atėjo menininko karjeros pabaiga. Gelbsti tik noras piešti, aistra kurti, išradingumas ir… popieriaus atliekos - tušti tamsūs fotografijų vokai, atplaišos nuo kariuomenės skelbimų lentos, - kurias naudodamas Eidrigevičius atranda savo autorinę techniką (tempera, akvarelė ant šlapio popieriaus). Taip tarnaudamas kariuomenėje sukuria per 50 miniatiūrų. Jos nedidukės, telpa į delną - juk dirbti gali tik slapta, o tokį mažmožį lengva paslėpti nuo karininkų akių. „Sunkią valandą atrandi kai ką, kas tau labai svarbu“, - aiškina menininkas.
Lietuvos Kultūros Tarybos Sudėtis
| Kandidatas | Pareigos |
|---|---|
| Daina Urbanavičienė | Kultūros vadybininkė |
| Dainius Radzevičius | Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas |
| S. Valius | Dailininkas |
| S. Vidtmannas | Tautinių mažumų atstovas |
žymės: #Gime
Panašus:
- Neįtikėtinas Rimos Žudienės kūrybinis kelias: atraskite talentą, kuris pakeitė viską!
- Paslaptingi Akmenys Pagal Gimimo Datą – Atraskite Savo Galingą Talismaną!
- Rimos Bakšienės Įkvepianti Biografija ir Neįkainojamas Indėlis Lietuvai
- Kaip Įsteigti Gyvūnų Globos Namus Lietuvoje: Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- 13 Dažniausių Vaikų Baimių: Pilnas Sąrašas Ir Efektyvūs Patarimai Tėvams