Regina Jokubauskaitė - žinoma Lietuvos televizijos ir radijo asmenybė, diktorė, laidų vedėja, kurios balsas ir veidas daugelį metų buvo neatsiejami nuo Lietuvos televizijos eterio. Šiame straipsnyje apžvelgiama jos gyvenimo kelionė, karjera ir asmeniniai iššūkiai.
Vaikystė ir Jaunystė
Nerimas ir baimė, kad sulauks niukso ar kirčio rykšte, R.Jokubauskaitę lydėjo visą vaikystę. Jos tėvas Aleksas dirbo batsiuviu, o motina Marija sukosi nedideliame šeimos ūkyje. „Mūsų šeima niekada neskurdo, buvau aprengta, pavalgydinta. Tėvai nežinojo žodžio „poilsis“. Plušėdavo nuo aušros iki sutemos. Į ubagus žiūrėdavo ne su užuojauta, o su panieka, esą jie tinginiai“, - LRT televizijos laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakojo Skaudvilės miestelyje (Tauragės r.) gimusi R.Jokubauskaitė.
Jos tėvai buvo skirtingi. Visą laisvalaikį muzikavimui skyręs tėvas grojo visais prieinamais instrumentais: dūda, akordeonu, bajanu, smuiku. Motinai muzika buvo tolima. Nuo mažens R.Jokubauskaitė buvo pristatyta prie buities darbų.
„Visiškai mažai man tekdavo daržus ravėti. Išeini iš pat ryto ir atrodo, kad galo nebus“, - prisiminė moteris. Mergaitė laukdavo, kada galės dubenyje nusiplauti kojas, apsimauti baltas kojines iki kelių, apsiauti sandalus ir su kaimyne eiti į bažnyčią. „Jausdavau, kad ne prie Dievo artyn einu, bet tolyn nuo daržų“, - prisiminė laidų vedėja.
Tėvas vylėsi, kad dukra pasirinks muzikantės kelią, o motina norėjo, kad ji būtų ūkio darbininkė. Vis dėlto prie valgio ruošimo motina Reginos neprileisdavo ir jokių kulinarinių paslapčių neišduodavo.
„Kartą, kai jai reikėjo išeiti uogauti, mane įpareigojo tėvui sriubos išvirti iš bulvių, bet nepasakė, kad vanduo nugaruoja. Viriau, viriau, vanduo nugaravo ir sriubos labai mažai liko. Stovėjau drebėdama, kad tėvas nepaprašytų dar“, - prisiminė pašnekovė.
Tais laikais apie vaikų teises niekas nei kalbėjo, nei buvo girdėjęs. Todėl bijoti savo gimdytojų buvo normalu. Jų bijojo ir Regina.
„Skaudžiausias ir juodžiausias vaikystės prisiminimas yra toks. Aš labai norėjau eiti į mokyklą ir troškau per Naujuosius metus (sovietmečiu švęsti Kalėdas buvo draudžiama, o per Naujuosius metus vaikus aplankydavo Senis Šaltis. - Red.) po eglute rasti kuprinę ir spalvotų pieštukų. O radau į laikraštį suvyniotą rykštę. Tėvai pasakė, kad Senis Šaltis matė, jog aš negera, todėl atnešė tokią „dovaną“. Buvo labai baisu.
Eglutė buvo papuošta saldainiais. Aš siekiau vieno, bet nuverčiau eglutę. Tada ta pačia rykšte gavau į kailį. Kai ėjau į mokyklą, man priskynė jurginų puokštę, bet nepasakė, kad ją reikia įteikti mokytojai. Laikiau tą puokštę įsikibusi, o kai baigėsi iškilmės, su ja ir išėjau. Tada, aišku, gavau niuksą į nugarą: „Mokytojai atiduok!“ Tokia buvo pirmoji patirtis mokykloje“, - skaudžiais išgyvenimais dalijosi R.Jokubauskaitė. Ji taip pat prisiminė, kad gaudavo lupti už kiekvieną trejetą (sovietmečiu mokykloje buvo 5 balų vertinimo sistema. - Red.). Mergaitei nesisekė aritmetika.
Savo didžiausiai gėdai, Regina, baigusi mokyklą, neįstojo į Vilniaus universitetą. Liko stoti į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą (dabar - Lietuvos edukologijos universitetas). Čia ji studijavo anglų kalbą.
Moteris prisiminė ir pirmą dieną mokykloje kai jai priskynus gėlių puokštę mama įdavė ir liepė eiti į mokyklą. Tačiau pirmokei niekas nepasakė, ką su puokšte daryti vėliau. Ji ne tik visą dieną mokykloje buvo su gėlėmis, tačiau nešina savo puokšte sugrįžo namo.
Karjeros Pradžia
Kartą atlikti praktikos ji su kurso draugėmis buvo išsiųsta į Betygalos miestelį (Raseinių r.). Ten vyrai gerdavo ir kultūros namuose žaisdavo stalo tenisą. Jų žmonos laukdavo prie durų, o į studentes žiūrėdavo kaip į pasileidėles, kurios gali nuvilioti sutuoktinius.
Kartą prieš kažkokią šventę studentės nuėjo į katilinę nusiprausti ir ant žemės rado savaitraščio „Kalba Vilnius“ skiautę. Ten buvo rašoma, kad rengiamas radijo diktorių konkursas. Vieni iš reikalavimų - suvalkietiška tartis ir žemas tembras.
„Mano draugė buvo suvalkietė, o mano tembras - žemas. Mes kartu nusprendėme įveikti tą konkursą, - prisiminė R.Jokubauskaitė. - Atsitiko taip, kad žemas tembras paėmė viršų. Tais pat metais į diktorius priėmė Bernadetą Lukošiūtę ir Aleksą Anikiną. Konkurse dalyvavo apie 200 žmonių.“ Taip antrakursė studentė tapo radijo diktore.
Ramiai gyvenusi radijo diktorės gyvenimą ji sako net nesidažiusi. Tik staiga kažkam prireikus skaityti žinias televizijoje ji sakė, kad atsitiktinumo dėka pateko į ir ekranus. Taip ji pastebėjo ir padidėjusi dėmesį, susidomėjimą bei pagarbą.
Kai televiziją paliko diktorės Dana Rutkutė ir Leonarda Jakintaitė, transliuotojo vadovai nutarė į jų vietą priimti jaunesnes radijo diktores. Taip R.Jokubauskaitė pateko į ekraną.
Kol dirbo radijuje, ji mažai rūpinosi išvaizda. Viskas pasikeitė perėjus į televiziją. Moteris juokėsi, kad grimuotis išmoko taksi automobilyje. Sunkiau būdavo su plaukais. Tuo metu diktores šukuodavo kelios kirpyklos. Kirpėjos nelabai norėdavo imtis Reginos plaukų, nes jie buvo neklusnūs ir išsileisdavo jau po 5 minučių.
Asmeninis Gyvenimas
Kai Regina baigė studijas ir reikėjo kraustytis iš bendrabučio, vienas pionierių (taip buvo vadinama sovietinė paauglių organizacija) vadovas jai pasiūlė laikinai pagyventi pas jį, kol susiras nuolatinį būstą.
„Algirdas buvo penkiolika metų vyresnis ir turėjo labai gražią pavardę - Gintautas. Aš apsigyvenau pas jį, - prisiminė R.Jokubauskaitė. - Amžiaus skirtumo nejaučiau, esu jam labai dėkinga už dukterį.
Tiesa, vyras labai norėjo sūnaus, todėl tuo metu jaučiausi taip, tarsi iš aritmetikos vėl būčiau gavusi trejetą. O duktė gimė nepaprastai graži.“
Būdamas 50 metų mirė Reginos vyras. Auginti dukterį padėjo motina. Anūkę ji auklėjo kitokiais metodais nei dukrą. „Tikriausiai per daug metų prisikaupė meilės“, - šyptelėjo R.Jokubauskaitė.
Po kurio laiko į Reginos širdį vėl pasibeldė meilė. „Aš išardžiau šeimą ir tuo nesididžiuoju. Guodžiuosi, kad vyro santykiai savo vaikais išliko puikūs.
Kartu gyvenome 30 metų. Po to nusprendėme, kad pavargome vienas nuo kito, bet išlikome draugai. Juk per 30 metų supranti ne tik tai, ką žmogus pasako, bet ir ką pagalvoja“, - kalbėjo R.Jokubauskaitė.
Tačiau gyvenimas ir po skaudžios vaikystės jai nepagailėjo sunkių išgyvenimų. 50 metų sulaukęs mirė jos vyras. Likusi viena su dukra ji stengėsi laikytis ir gyventi bei dirbti toliau, atrasti naujas gyvenimo spalvas ir naują meilę.
„Grubiai tariant, aš išardžiau turbūt normalią šeimą. Taip atsitiko, kad įsiveržiau į žmogaus, turinčio šeimą, gyvenimą. Visai tuo nesididžiuoju. Tik su žmona išsiskyrė, bet vėl save guodžiu, kad žmona susirado geresnį gyvenimą. Mes pragyvenom trisdešimt metų ir nusprendėm, kad pavargom vienas nuo kito. Aš nusprendžiau, bet išlikom draugais“, - prisiminė ji.
Iššūkiai ir Atsigavimas
Po beveik trisdešimties metų, praleistų radijuje ir televizijoje, R.Jokubauskaitei teko atsisveikinti su mėgstamu darbu.
Vėliau - dar vienas smūgis. Pasibaigusi diktorių era ją paliko be mylimo darbo. Kolega jai pasakė, kad ji - tik atlikėja ir nors pati su tuo sutinka, sako, kad tiesa visuomet buvo skaudi. Nuo tada jos balsą girdėdavo tik prekybos centro lankytojai. Tuomet ir vėl į gyvenimą atėjo atsitiktinumas.
Laidoje „Duokim garo“ kartu su savo kolektyvu dalyvavęs jos tėvas ją ir vėl atvedė į televiziją. Mat atėjusi pasveikinti mylimo tėčio ji buvo pastebėta ir buvusių kolegų, kurie ir pakvietė vėl dirbti ekrane.
Pati dar neseniai pajutusi, kas yra gniuždanti visuomenės pasipiktinimo jėga, šiandien TV legenda sako nurimusi: „Man žmonės yra labai atlaidūs. Gyvenime paslydus ne visi smarkiai nuteisia. Po to „nuotykio“ su vairavimu, mane labiausiai palaikė dukra: esu labai dėkinga už jos tvirtą pagalbos ranką. Pati pirmoji paskambino Lietuvos aklųjų bibliotekos direktorė ir pasakė, kad mane palaiko visi žmonės su regėjimo negalia. Paskui paskambino iš televizijos ir patikino, kad darbą irgi turėsiu. O tarp to ir tarp to atsitiko taip, kad aš smarkiai susirgau: liga, kuria visi gąsdino nuo pirmų darbo dienų tvankioje, apšvietimo lempų nutviekstoje TV studijoje. Bet gydytojai pažadėjo, kad dar pagyvensiu. Dabar vėl grįžau į televiziją, o prie vairo daugiau niekada nesėsiu, persiorientavau į autobusus, vaikštau pėsčiomis - daugiau pamatau pasaulio. Viskas yra kitaip, aš jau kita...“
Gyvenimo Filosofija
Prisimindama savo nueitą gyvenimo kelią, R. Jokubauskaitė neslepia - buvo ir sunkių, ir linksmų dalykų: „Tėvai auklėjo griežtai - dažnai būdavau išvadinama „žiople“ ir „baile“. Pradėjusi dirbti televizijoje iš aplinkinių irgi susilaukdavau „komplimentų“: tai plaukai blogai, tai suknelė, tai spalva ne ta, tai veidas per daug įkritęs - tai gal vatos prisikišk, paskui staiga išsipūtę skruostai - reikia sublogti. Daug smagiau yra būti už kadro, kai nevaržo įpareigojimas atrodyti gerai. Tačiau turiu pripažinti, kad gyvenimas persivertė sulig ta diena, kai pasirodžiau ekrane. Tik išeinu iš žinių studijos ir visi nusilenkia: „laba diena“. Vakar su siena susiliejau, niekas net nepastebėdavo, kad esu, o čia staiga „laba diena“, - kvatojasi ilgametė televizijos žvaigždė.
„Apie svajones negalima kalbėti - juk norai pildosi. Bijau netekčių, bijau skausmo, noriu dirbti, jei ne ekrane, tai už kadro, noriu toliau skaityti akliesiems. Mama paliko kryželiu siuvinėtus paveikslus, įskiepijo meilę žemei; po tėvo liks daugybė raštų, padėkų už jo įnašą į kultūrinį gyvenimą. O po manęs liks įgarsinti filmai, ir, svarbiausia, audioknygos žmonėms su regėjimo negalia“, - svarsto R. Jokubauskaitė.
Jaunatviškumo paslaptis, anot moters, labai paprasta - jokios kosmetikos ir galvą „atjungiantys“ darbai, padedantys atsipalaiduoti. „Kalbant apie išorę, galiu pasakyti, kad kosmetikos aš išvis nenaudoju. Neturiu jokių kremų, nesilankau pas kosmetologes, netampau, nemasažuoju ir nebotoksuoju odos, man pakanka tiesiog muilo. Na, o prieš kameras mane nugrimuoja. Iškart pasijaučiu trisdešimčia metų jaunesnė!“, - juokdamasi sakė Regina.
Moteris teigė, kad gerą nuotaiką ir optimizmą padeda išlaikyti paprasti darbai, kurie padeda atsipalaiduoti: „Mėgstu dirbti tokius darbus, kurie „atjungia“ mąstymą. Tarkim, nuvažiavus į kaimą padaryti tvarką malkinėje. Kol gražiai dėlioju malkas, galvoje būna tuščia - nieko negalvoju. Mėgstu kurti puokštes, kurios kartais nelabai gražios išeina, bet juk ne tame esmė. Svarbiausia mokėti paprastuose dalykuose atrasti džiaugsmą.“
Paklausta, ar nebijo netekti darbo eteryje, daugiau kaip tris dešimtmečius televizijoje dirbanti R.Jokubauskaitė tikino, kad ta diena neišvengiamai ateis ir ji toli gražu nebus pati geriausia jos gyvenime. „Ateis tokia diena, kuomet teks susitaikyti su tuo, kad man pasakys ačiū, viskas. Ta diena tikrai nebus pati linksmiausia mano gyvenime, bet nemanau, kad tądien pulsiu į giliausią depresiją. Tikiu, kad sugebėsiu savyje atrasti kokių nors kitų išraiškos būdų.“
„Jaučiuosi laiminga tada, kai dirbu. Nesvarbu, koks tai darbas - televizija, filmų garsinimas ar koks paprastas žemės darbas. Džiaugiuosi, kad dirbdama nepatiriu gimdymo kančių“, - šypsodamasi pasakojo R.Jokubauskaitė. Moteris teigė, kad darbe ją visą dieną dėmesiu ir gėlėmis lepino kolegos, todėl diena buvo puiki ir kupina geros energijos. „Ši diena man išties labai gera, jaučiuosi laiminga. Namo grįžau su daugybe gėlių, dauguma iš jų - vazoninės, todėl ilgai žydės ir kels nuotaiką. Televizijoje visą dieną kolegos labai šiltai sveikino, linkčiojo, dalijo apkabinimus, lydėjo gerais žvilgsniais“, - džiaugėsi jubiliatė.
Tiesa, ji prisipažino, kad jokio jubiliejaus šventimo neorganizavo, nes švęsti tiesiog nemokanti ir nemėgstanti: „Iškilmių savo jubiliejaus proga jokių neruošiau - esu Ožiaragis, todėl nemėgstu linksmybių, nenoriu gaišinti kitų žmonių laiko dėl savęs. Juk tam, kad surengtum iškilmes, visus reikia įpareigoti skirti tam laiko, ieškoti dovanos... Viso to man tikrai nereikia. Man svarbūs kiti dalykai - ramybė, šiluma, jautrumas, įvertinimas. Visa tai aš šiandien turiu, todėl esu labai laiminga.“
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Regina Jokubauskaitė: Įkvepianti Biografija ir Neįtikėtinas Gyvenimo Kelias
- Regina Stupurienė: Nežinomi Faktai apie Jos Gyvenimą ir Kūrybą, Kuriuos Privalote Žinoti!
- Regina Arbačiauskaitė: Įdomiausia biografija, nepamirštami vaidmenys ir kūrybos paslaptys
- Ar tėvas lemia vaiko lytį? Moksliniai faktai ir įrodymai, kurie nustebins!
- Naujagimių veršelių ligos: kaip atpažinti, gydyti ir veiksmingai užkirsti kelią