Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Raimondas Mazulis gimė ir augo Lietuvoje, svarbi asmenybė Lietuvos bažnyčios istorijoje. Šiame straipsnyje apžvelgiama jo gyvenimo kelionė, veikla ir indėlis į Lietuvos visuomenę bei bažnyčią.

Mokslai ir Kunigystė

1941−1945 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje; buvo įšventintas kunigu.

Kunigo Tarnystė

1945−1946 m. buvo vikaras Žiežmariuose (Kaišaidorių r.), 1946-1950 m. − Žilinų (Varėnos r.) parapijos klebonas, 1950−1961 m. − Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris, Šv. Mikalojaus parapijos Vilniuje klebonas [7]. 1957 m. prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įkūrė (slaptai) Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregaciją [11]. Kunigo lėšomis šios bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta Šv. Kristoforo skulptūra (skulpt. A. Kmieliauskas).

Veikla Vilniaus Arkivyskupijoje

Nuo 1959 m. Č. Krivaitis buvo Kaišiadorių katedros kapitulos garbės kanauninku. 1961−1979 m. − Vilniaus arkivyskupijos valdytoju [10]. Nuo 1965 m. buvo Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegijos sekretorius, Liturginės komisijos pirmininkas. Rūpinosi Vatikano II susirinkimo nutarimų spausdinimu, platinimu, prisidėjo prie Bažnyčios apeigyno ir Romos mišiolo pagrindinių dalių parengimo. Karmazinuose (Vilniaus r.) įsteigė rekolekcijų namus [3]. 1965 m. Č. Krivaičiui buvo suteiktas monsinjoro titulas.

Tarnystė Kernavėje

1979−2004 m. Č. Krivaitis buvo Kernavės klebonas [3, 8]. Monsinjorui atiteko tuo metu dvasiškai apleista ir materialiai atsilikusi parapija. „Bet už tai kokia garbinga vieta!“, − yra sakęs Č. Krivaitis [8]. Pilnas sumanymų ir gerų norų monsinjoras ėmėsi veiklos. Nuo 1979 m., kai Kernavės klebonu tapo prelatas Č. Krivaitis, šio miestelio seserys įsitraukė į parapijos gyvenimą [3, 12]. Klebono rūpesčiu buvo sutvarkytas bažnyčios vidus ir išorė. Sumūryta nauja šventoriaus siena su įspūdingais gotikiniais vartais.

1987 m. Č. Krivaičio iniciatyva buvo sukurtas unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje meno kūrinys - iš vietos akmenukų bažnyčios šventoriaus sienoje sudėliotos mozaikinės Kristaus kelio stotys (autorė J. Kazimiera Grišiūtė). 1987 m. iš asmeninių monsinjoro santaupų bažnyčioje buvo sukurtas ąžuolinis altorius, taip pat dvi ąžuolinės, drožiniais papuoštos klausyklos (tautodail. K. Šėža). Pastatytas parapijos administracinis pastatas, kuriame įrengta įspūdinga koplyčia ir kelios ekspozicijos. 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės proga Č. Krivaičio rūpesčiu ir lėšomis Kernavėje pastatytas kryžius „Jūs - mano rankos“, kuris simbolizuoja tikinčiųjų bendruomenės susitelkimą sprendžiant Lietuvos likimą.

Č. Krivaičio iniciatyva buvo atkurta Geležinio Vilko skulptūra, tarpukario metais pastatyta Kernavės mokytojo J. Šiaučiūno, vėliau sunaikinta [1]. 2000 m. buvo pašventinta monsinjoro rūpesčiu pastatytoji granitinė „Mozės“ skulptūra (skulpt. Antanas Kmieliauskas) [5]. 2003 m. pastatytas akmeninis paminklas Vytautui Didžiajam, pirmosios bažnyčios Kernavėje fundatoriui (skulpt. Antanas Kmieliauskas). Kadangi paminklosaugininkai neleido šio paminklo statyti vytautinės bažnyčios vietoje, jis buvo pastatytas klebonijos kieme [2, 8, 15]. 1997 m. senosios klebonijos pastate buvo iškilmingai atidarytas Bažnyčios reliktų muziejus [13, 14, 15]. Č. Krivaitis rūpinosi Kernavės kraštovaizdžio išsaugojimu. 1990−1993 m. jis buvo Širvintų rajono valdybos narys [15].

Apdovanojimai ir Įvertinimas

2000 m. birželį, minint Širvintų miesto 525 metų jubiliejų, monsinjorui Česlovui Krivaičiui už nuopelnus Širvintų kraštui, aktyvią kultūrinę, dvasinę ir visuomeninę veiklą pirmajam buvo suteiktas Širvintų krašto garbės piliečio vardas [6, 8, 9]. Šio nominacijos regalijas Č. Krivaičiui įteikė rajono meras Vytas Šimonėlis rugpjūčio 20 d., per Šv. Roko atlaidus, dalyvaujant Kaišiadorių vyskupui J. E.

Mirė 2004 m. rugpjūčio 17 dieną Kernavėje.

Literatūra apie Č. Krivaitį

Apie Č. Krivaičio gyvenimą ir veiklą rašoma knygose: Viktoro Petkaus „Vilniaus vyskupai Lietuvos istorijoje“ [10] ir „Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia“ [11], Viktoro Aleknos „Akimirkos“ [1], „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ [3], „Musninkai. Kernavė.

žymės: #Gimimo

Panašus: