Nėštumas - tai laikotarpis, kai moters organizme vyksta daug hormoninių ir fiziologinių pokyčių, kurie gali paveikti emocinę būseną. Pyktis yra viena iš pagrindinių emocijų, kurią gali jausti net ir kūdikiai. Konsultuoja psichologė Tėvų tobulėjimo programos STEP koordinatorė dr.
Pyktis kaip Socialinė Emocija
Pyktis vadinamas socialine emocija todėl, kad visada yra pyktį sukėlęs subjektas, t. y. Tai socialinė emocija, kuri yra labai natūrali ir kyla kaip atsakas į skausmą. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad jau nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikis yra įtraukiamas į socialinius santykius. Taigi, net ir kūdikiai jau geba jausti pyktį.
Priežastys, Kodėl Vaikai Yra Piktesni
Tai, kaip reiškiamas pyktis, labai priklauso nuo vaiko temperamento, o šis turi fiziologinį pagrindą, t. y. tam tikri vidiniai organizmo procesai lemia, kad vieni vaikai yra jautresni nei kiti. Sakyčiau, kad yra ne piktesni ar mažiau pikti, o ekspresyvesni ir mažiau ekspresyvūs vaikai. Ekspresyvūs garsiai ir atvirai rodo daug emocijų - ne tik pyktį. Ir kai džiaugiasi, tokie vaikai trypia kojomis, šokinėja ir šūkčioja, ir kai pyksta, garsiai svaidosi žaibais.
Tėvų ir Vaikų Jausmų Sąsaja
Psichologai kalba apie tėvų ir vaikų jausmo sąsają, t. y. vaiko elgesys visada paskatina kokį nors tėvų jausmą, pavyzdžiui, džiaugsmo, nevilties, baimės, pykčio ir pan. Tėvams jų pačių jausmas yra ženklas. Jei netinkamas elgesys mus erzina, galima manyti, kad vaikas siekia dėmesio. Jei reakcija į vaiko elgesį yra pyktis - vadinasi, vaikas siekia valdžios, veliasi į kovą, kas ką valdo. Labai stiprus pyktis ar net įsiutis tėvams dažnai kyla tada, kai atžala nori keršyti: tai rodo, kad turi nuoskaudų. Suprasdami vaiko elgesio tikslą, į netinkamą jo elgesį galime reaguoti tinkamai.
Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad pykstate, darote prielaidą, kad vaikas siekia valdžios, o šiuo atveju geriausia rekomendacija yra atsitraukti, atsiriboti, nesivelti į kovą, bet vėliau, ramiomis aplinkybėmis, leisti jam labiau spręsti pačiam, jaustis svarbiam, pavyzdžiui, leisti rinktis drabužėlius, kai eina į lauką, t. y.
Kaip Elgtis Vaikui Pykstant
Įprasta reakcija į vaiko pyktį pirmiausia yra leisti pykti, priimti tą jausmą ir jį toleruoti. Taigi, jei vaikas pyksta, svarbu leisti jam pykti, įvardyti jo jausmą ir būti šalia: tiesiog būti šalia arba apkabinti, parodyti, kad esate pasirengę išklausyti.
Ar vaikai geba laikyti pyktį, jį ilgai nešiotis, kaip gebame mes, suaugusieji? Vaikų yra įvairių. Vis dėlto manyčiau, kad jų jausmai turėtų būti labiau tokie, kurie „žybteli ir užgęsta.“ Žinoma, su sąlyga, kad turi galimybę būti suprasti, išsirėkti, išlieti jausmą, išsikalbėti. Kaip suaugusio žmogaus, taip ir vaiko nuslopintas pyktis kaupiasi, virsta susvetimėjimo jausmu, jausmu, kad manęs niekas nesupranta, kol anksčiau ar vėliau neišvengiamai prasiveržia. Gerai, jei vaikas yra ekspresyvus: toks išsilieja, išsikalba, išsišaukia. Tėvams sunkiau išbūti šalia tokio, tačiau pačiam vaikui tai sveika. Tas, kuris neišlieja jausmo, kaupia jį, nešioja savyje, vieną dieną vis tiek „sprogsta“. Ilgai slopinamas, kaupiamas pyktis gali pasireikšti įvairiais somatiniais skausmais.
Pykčio Nauda
Kiekvienas jausmas yra naudingas žmogui. Sakoma, kad žmonės, kurie pykstasi, yra artimesni, jautresni vienas kitam? Tinkamai įveiktas pyktis išties gali suartinti. Kas tai yra „tinkamai įveiktas“? Pykčiui užplūdus vaiką geriausiai patraukti iš „įvykio“ vietos, nusivesti ar nusinešti į kitą kambarį, pabūti šalia, o emocijai atslūgus pasiūlyti apsikabinti ir tai padaryti. Jei pykčius pavyksta įveikti kaip tik taip, tai net ir didesni konfliktai gali suartinti. Tai susiję su biocheminiais procesais, kurie vyksta organizme, kai pradedame pykti. Sugniaužti kumščius skatina organizme išsiskyrę hormonai. Adrenalinas ir kiti energijos teikiantys hormonai plūsteli į raumenis, juos suaktyvina ir tą aktyvumą būtina kur nors „iškrauti“.
Pyktis yra svarbi apsauginė reakcija į pavojų keliančią aplinką: turiu arba kautis, arba bėgti. Maži vaikai renkasi kovoti. Kai pyksta savas vaikas, mes, mamos ir tėčiai, tai priimame labai asmeniškai, nes, tikėtina, patys prie to jausmo ir prikišome nagus, todėl jaučiamės dėl to ne tik truputį kalti, bet ir bejėgiai tą jausmą valdyti. Pradedame graužtis, kad nemokame susitarti su vaiku ir t. t. Taigi, mes ne tik perimame vaiko emociją, bet dar ir jaučiamės netinkamai besielgiantys, netobuli tėvai.
Mokyti Vaiką Valdyti Pyktį
Mokyti vaiką valdyti pyktį yra tėvų pareiga ir atsakomybė. Mes auginame vaikus ne sau, o tam, kad jie „atrastų“ save ir savo vietą visuomenėje, gerai joje prisitaikytų. Jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių reikia mokyti tinkamos „garo nuleidimo“ technikos. Pirmas žingsnelis - mokyti suprasti, koks tai jausmas jį įvardijant. Deja, mes žinome labai mažai jausmažodžių, kurie padėtų suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Antras žingsnis - sudaryti sąlygas vaikui namuose pykti, numatyti saugią vietą „išsikrauti“. Tai gali būti kitas kambarys (geriau ne tas, kuriame miega) arba kampelis su kilimėliu, kėdute ar pagalvėle tame pačiame kambaryje, t. y.
Trečia, vaikas turi žinoti aiškias taisykles, kaip galima ir kaip negalima elgtis supykus, pavyzdžiui, negalima laužyti žaislų, žaloti savęs, muštis ir pan. Taip pat svarbu, kad žinotų padarinius, kurie lauks sulaužius taisyklę: „Kai esi piktas, aš būsiu šalia tavęs, jei pradėsi muštis, pasitrauksiu“, t. y. Ketvirta, tėvai savo elgesiu turi rodyti tinkamą pykčio higienos pavyzdį.
Kartais patariama leisti vaikui pyktį išlieti fiziškai, pavyzdžiui, pakabinti jo kambaryje kriaušę, kurią galėtų kumščiuoti, arba nupirkti specialų minkštą žaislą jausmų iškrovoms. Sunku vertinti, kiek tai yra tinkama ar netinkama, nes svarbu atsižvelgti į konkretų vaiką ir konkrečias aplinkybes. Yra vaikų, kuriuos pykčio priepuoliai ištinka rečiau ir juos puikiai nuramina atsitraukimas, ramus pabuvimas ir pakvėpavimas. Nenuvertinčiau ir priemonių, kurios rekomenduojamos suaugusiesiems, t. y. skaičiuoti iki penkių ar dešimties.
Vidinio Vaiko Paieškos Terapija
„Kasdien terapijoje sutinku sužeistus suaugusiuosius. Pasak terapeutės, komplikuoti santykiai su vaikais beveik visais atvejais kyla iš mūsų pačių vaikystės trauminių patirčių. Nors tai pripažinti dažnam sunku. „Mes buvome mokyti slopinti viską, kas natūralu: džiaugsmą ir pyktį, ašaras ir palengvėjimą. Mums leido tik tiek, kiek mūsų tėvams buvo leidžiama patiems kažkada. Pirminės terapijos pagalba galime sugrįžti į savo vaikystę, atsisukti į savo vidinio vaiko skausmą, labai seną ir gilų skausmą.
„Tik gimęs vaikas ateina su labai gražiu vidiniu resursu, kurio esmė yra meilė. Jis nori būti arti tėvų, priėmime: duoti meilę ir gauti meilę. Kada jis savo širdy negali būti arti tėvų, nes tėvai turi savo problemų, užsidėję kažkokius barjerus, tada vaiko pasąmonė randa aplinkkelį ir jis tėvų meilę bei dėmesį pasiima per pyktį ar net ligas. Aišku, šį besikartojantį šeimos klaidų ratą mes galime pastebėti ir patys, bet be terapijos sunkiai pavyks iš jo išsivaduoti.
„Suaugę mes logiškai slopiname savo vaikystės traumines patirtis ir įtikiname save, kad nieko ten blogo nebuvo. Tačiau pirminės terapijos pagalba galime grįžti ir pamatyti, kaip iš tikrųjų jautėmės šalia savo tėvų. Iš kurios dalies atėjo dabartinės mūsų problemos“, - sako A. Tačiau galutinis tikslas - nelikti pyktyje, nusimesti kaltinimus ir įsileisti tėvus į savo širdį. Suprasti, kad jie tėra žmonės ir mes nešamės jų žodį savyje, jų pamokymus, jų ribojimus perduotus mums natūraliai, ne iš piktos paskatos.
„Pirminės terapijos metu mes ne tik pamatome savo vidinį vaiką ir jį pamilstame. Mes paraleliai pradedame matyti ir kitų vidinius vaikus. Pasak terapeutės, kartais mes sąmoningai siekiame duoti vaikams tai, ko patys nesame gavę iš tėvų, ko pas mus nėra viduje. „Dažnai viduje būna vidinis barjeras, kuris vaikui kalba labiau apie tai, ką mes iš tikrųjų galime duoti ir ką duodame. Vaikas jaučia jausmiškai: pasakius, kad man viskas gerai ir aš gerai jaučiuosi, vaikas visada žinos, kaip jūs jaučiatės iš tikrųjų.
„Eidami terapijoje per visas amžiaus grupes mes atgauname atsineštus resursus ir galime integruoti į dabartinį gyvenimą. Vėl juo pasitikėti ir patikėti, kad viskas įvyks laiku ir taip, kaip reikia, - sako Asta Asteen. Nors terapijos metu pirminė emocija būna pyktis - svarbu jo neslopinti. Tai natūrali ir graži emocija, nors jai mes bandome suteikti neigiamą atspalvį. Pasak terapeutės, kelionė į savo vidinio vaiko paieškas - labai gilus ir išjudinantis procesas, reikalaujantis atjautos sau ir tėvams. Tačiau mes įgauname savistabą ir kelio atgal nebėra.
Magnio Svarba Nėštumo Metu
Magnis vadinamas svarbiausiu gyvybės elementu. Pagrindinė jo funkcija - nervų sistemos apsauga nuo stresų. Su magnio trūkumu susijęs ir populiarus lėtinio nuovargio sindromas. Kai trūksta magnio, sutrinka nervų sistema, atmintis, greitai pavargsti, esi dirgli, kamuoja nerimas, depresija. Magnis reikalingas daugeliui biocheminių reakcijų, jis aktyvina maždaug 300 fermentų, dalyvauja angliavandenių, riebalų ir lipidų apykaitoje, turi įtakos imuninei organizmo apsaugai. Magnis - vienas iš mikroelementų, susikaupusių raumenyse, nervų ląstelėse, kauluose ir dantyse.
Moteriai kasdien reikia 300-350 miligramų magnio. Jeigu negauname pakankamai magnio, gali ištikti nerviniai priepuoliai ir depresija. Atsiranda raumenų traukuliai - ypač kojų mėšlungis. Jis būtinas ir gimdos raumenims - normaliam susitraukimui ir atsipalaidavimui. Nėštumo metu normaliam vaisiaus augimui ir vystymuisi jo reikia maždaug pusantro karto daugiau (esant daugiavaisiam nėštumui - dar daugiau). Su maistu šio mikroelemento gauname vis mažiau, nes prastėja maisto produktų kokybė, todėl mažėja juose ir magnio. Magnio organizme mažėja suaktyvėjus skydliaukės funkcijai, susirgus cukriniu diabetu.
Magnio Trūkumo Požymiai
Pagrindiniai magnio trūkumo požymiai: emociniai svyravimai, depresija, nėštumo periodu ypač pavojingas - padidėjęs gimdos tonusas. Jeigu nėščioji nekreips dėmesio į šiuos simptomus, gali išsivystyti sunki neurozė. Kiekviena smulkmena išmuš tave iš pusiausvyros, nesuvaldysi emocijų. Labiausiai dėl pykčio protrūkių kentės artimieji. Traukuliai ir sustiprėję gimdos susitraukimai gali sukelti priešlaikinį gimdymą bet kuriuo nėštumo periodu. Dar labiau negu nėščia moteris dėl magnio trūkumo kenčia vaisius.
Magnio Šaltiniai
Daugiausia magnio yra riešutuose (per dieną jų reikia suvalgyti 100 gramų), ankštinėse daržovėse (pupelės, žirniai), taip pat špinatuose, morkose, svogūnuose, jūros produktuose. Tik riešutai, šokoladas, ankštinės daržovės - labai kaloringas maistas, be to, gali sukelti alergijas. Apelsinai, citrinos, greipfrutai ir kiti citrusiniai vaisiai, kuriuose gausu magnio, tai pat gali sukelti alergiją. Daug magnio būtų galima gauti iš neskaldytų grūdų duonos, bet apdorojant grūdus šis mikroelementas pašalinamas. Taigi, mitybą derėtų praturtinti magnio maisto papildu. Šiuolaikinio streso ir įtempto gyvenimo sąlygomis magnis padeda nurimti, šalina nuovargį. Magnis būtinas ne tik nėščiajai, bet ir žindančiai mamai, nes žindydama taip pat netenki šio elemento. Jį būtina vartoti dar planuojant nėštumą. Magnio reikia organizmui susidoroti su fizinėmis ir psichinėmis problemomis, jis padeda atstatyti organizmo jėgas po gimdymo.
Pykčio Protrūkiai Vaikams
Pykčio protrūkis - tai stipraus nepasitenkinimo, pykčio epizodai, kurių metu vaikas gali garsiai šaukti, verkti, muštis, kandžiotis, kristi ant žemės ir spardytis ar netgi daužyti galvą į grindis. Pykčio protrūkiai būdingi 1-4 m. Ankstyvojo amžiaus vaikai, pradėję patys vaikščioti, pajunta nepriklausomybę nuo tėvų, įvaldo naujus įgūdžius (pavyzdžiui, patys gali nueiti ir paimti norimą daiktą), tačiau dažnai jiems daug kas neišeina, todėl kyla nusivylimas ir pyktis. Dar viena svarbi priežastis pykčio protrūkiams kilti - nepakankamai išlavėjusi kalba. Vaikas negali pasakyti, kad pyksta, nes kažkas neišeina ar kažko negali pasiekti, ir vienintelis būdas, kaip pranešti apie tai suaugusiesiems - tai garsus šaukimas ir verksmas.
Vieni vaikai yra mažiau temperamentingi, todėl jų nepasitenkinimas gali būti ne toks ryškus ir ne toks trikdantis suaugusiuosius (yra vaikų, kurie niekada nėra kritę ant grindų, spardęsi ir šaukę), tačiau kai kuriems vaikams pykčio protrūkiai gali būti dažni ir stiprūs. Vaiko pykčio protrūkiai nėra skirti specialiai suerzinti tėvams.
Kaip Išvengti Pykčio Protrūkių
- Būkite pastovūs: laikykitės reguliaraus valgymo ir miego režimo, pasirūpinkite, kad vaikas pamiegotų ar bent pailsėtų popiet.
- Svarbius darbus planuokitės iš anksto: į banką, polikliniką, parduotuvę, biblioteką ar kitas įstaigas, kur norite, kad mažylis būtų kaip galima ramesnis, eikite ryte, kol vaikas nepavargęs.
- Mokykite vaiką žodžiais įvardinti savo jausmus, būsenas ir norus („aš pavargau“, „pykstu“, „noriu/nenoriu“, „daugiau“, „užteks“ ir panašiai) - kai jūs susikalbėsite, bus mažiau priežasčių vaikui pykti.
- Skirkite vaikui dėmesio, nes netinkamas elgesys dažnai atsiranda tuomet, kai vaikas jaučiasi pamirštas, nereikalingas.
- Nekovokite dėl nereikšmingų dalykų, kad nepradėtumėte jaustis, jog visą laiką turite sakyti vaikui „ne“.
Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau galite nukreipti jo dėmesį į kažką kita (išblaškyti): „Pasižiūrėk, koks gražus šuniukas! Pati svarbiausia taisyklė - patiems išlikti ramiais. Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato - tai yra, tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakant.
Jei yra galimybių, pasistenkite vaiką „ištraukti” iš aplinkos, kurioje kilo pykčio protrūkis, ypač jei tai aplinka, kurioje daug dirgiklių (parduotuvė, vieta, kurioje daug vaikų ar suaugusiųjų, ir pan.). Nusineškite ar nusiveskite į ramią vietą, jei yra galimybė, eikite ar važiuokite namo, kur vaiką ramins pažįstama, rami aplinka. Kartais tai gali nutikti, kad vaiko pykčio protrūkiui ištikus eilėje prie kasos, jums reikės palikti pilną pirkinių prikrautą vežimėlį parduotuvėje. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau pagalbos jam reikia suteikti, kad jis supykęs galėtų nurimti.
Pagalba Vaikui Pykčio Protrūkio Metu
- Pirmiausia pritūpkite ar atsisėskite, kad jūsų akys būtų vaiko akių lygyje. Jeigu liksite stovėti, jūsų vaiko smegenys jus suvoks kaip kažką didelio, kurio reikia bijoti.
- Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“.
- Labai naudinga gali būti perfrazuoti ir pakartoti vaiko išsakytus žodžius (nebūtinai apie jausmus). Jeigu suklydote, vaikas jus pataisys, tuomet perfrazuokite tai, ką iš jo išgirdote. Pavyzdžiui, jei vaikas sako: „Aš nenoriu eiti į darželį“, jūs atsakote: „Tu nenori eiti į darželį“. Prireikus galite pakartoti dar kelis kartus, kol matysite, kad vaikas ima rimti. Tuomet pakalbėkite apie tai, kaip galite išspręsti susidariusią situaciją, pavyzdžiui: „Mes kalbėjome, kad aš šiandien važiuosiu į darbą, o tu, kol aš dirbsiu, pabūsi darželyje.
Didesni vaikai, ypač priešmokyklinio ar mokyklinio amžiaus (pykčio protrūkių būna ir jiems, tik dažniau dėl kitų priežasčių), gali norėti pabūti vieni, užsidarę savo kambaryje. Kiti tėvai patys lengviau gali toleruoti vaiko pykčio protrūkį, jei atsitraukia nuo vaiko toliau. Pažinkite savo vaiką ir stenkitės suprasti, ar jo toks atsiskyrimas negąsdina, ar jis nesijaučia atstumtas.
Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko (pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku). Kuriam laikui praėjus, pavyzdžiui, vakare, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį. Pasikalbėkite su vaiku, kas tuo metu įvyko (pavyzdžiui, „Atsimeni, tu šiandien labai norėjai pažaisti su Jonuko mašinyte, bet jis tau jos nedavė, ir tu labai supykai.
Kandžiojimasis ir Mušimasis
Taip pat tai gali būti vienintelis vaikui žinomas ir prieinamas būdas išlieti savo stiprius jausmus - liūdesį, pyktį, išgąstį ar nuoskaudas. Maži vaikai stokoja kalbos įgūdžių ir nesugeba pasakyti, kas jiems yra negerai, be to, jie gali patys to nesuprasti. Maži vaikai gali išmokti kandžiotis matydami, kaip kas nors juokaudamas kando kitam, o šis juokėsi, todėl padarė neteisingas išvadas, jog kandžiotis yra smagu. Ikimokyklinukai dėl nepakankamos smegenų brandos dar nesupranta, kuo skiriasi skausmingas kandžiojimas nuo žaidybinio, juokaujamo.
Kiekvieną kartą, kai vaikas kanda kitam vaikui ar suaugusiajam, būtina tvirtai, bet ramiai pasakyti: “Kai tu taip kandi, skauda. Kąsti negalima!” Taip pat galima įvardyti, kas vyksta tarp jo ir kito vaiko: “Mačiau, kad tavo brolis iš tavęs paėmė žaislą. Tikriausiai įsiutai dėl to. Pasakyk jam, kad pyksti, bet kąsti negalima!” Kalbėdami su ikimokyklinuku, formuluokite trumpus ir aiškius sakinius, nesišypsokite, nejuokaukite, jūsų teiginiai neturėtų skambėti kaip prašymai (“gerai?”, “prašau”), bet ir nešaukite. Vaikui mušantis, reaguokite panašiai: sulaikykite jo ranką, ramiai ir tvirtai pasakykite, kad to daryti negalima. Pabūkite su vaiku, kol jis nurims, atspindėkite jo jausmus (“Matau, kad tu dabar supykęs. Jeigu kitas vaikas įkando jūsų vaikui, neišsigąskite. Tai nėra gyvybei grėsminga situacija, nors žaizda gali šiek tiek pakraujuoti. Galite apkabinti vaiką ir pasakyti: “Žinau, kad tau skauda. Aš tau padėsiu.
žymės: #Nestumo
Panašus:
- Sužinokite, kaip efektyviai valdyti vaikų pykčio priepuolius ir išvengti dažniausių priežasčių!
- Kaip Efektyviai Valdyti Pykčio Priepuolius Vaikams: Pagrindinės Priežastys ir Veiksmingos Strategijos
- Efektyvūs Pykčio Valdymo Patarimai Vaikams – Padėkite Jiems Ramiai Išreikšti Emocijas!
- Lytiniai Santykiai Nėštumo Metu: Ar Tai Saugbu? Pokyčiai, Patarimai ir Faktai
- Ar Vaikas Gali Keliauti Į Užsienį Be Tėvų? Svarbiausios Sąlygos ir Teisiniai Reikalavimai