Pyktį jaučia visi - tiek vaikai, tiek suaugusieji. Pykti nėra blogai, visi tam turime teisę, tik svarbu, kaip išreiškiame savo jausmus. Suaugusieji gali padėti vaikui priimti savo pyktį, jo nebijoti, tinkamai parodyti ir netgi juo pasinaudoti siekiant pozityvių tikslų. Tėvai gali padėti savo vaikams išmokti suvaldyti savo elgesį, neužgniaužiant jausmų, kurie reikalingi kliūtims įveikti.
Kodėl vaikai pyksta?
Pyktis dažnai kyla, kai jaučiamės nesuprasti, įskaudinti, negalime kontroliuoti situacijos ar įveikti sunkumų. Taip pat šį jausmą dažnai lydi ir kiti jausmai: baimė, liūdesys, gėda, nerimas. Iš tiesų vaikai turi daug priežasčių pykti. Jie yra maži ir negali daryti visko, ką nori. Dažnai susiduria su nesėkmėmis stengdamiesi ką nors atlikti.
Suaugusieji jiems nurodo, kaip elgtis, ir, be to, yra stipresni ir, vaikui nepaklusus, gali priversti daryti tai, ko nenori. Vaikai nuo 3 iki 5 metų mato pavojų ten, kur jo nėra ir į jį stipriai reaguoja. Tokio amžiaus vaikams sunku kontroliuoti savo impulsus. Nuo 1 iki 2 metų vaikas gali reikšti savo jausmus tik fiziniais veiksmais: mušdamasis, rėkdamas, kandžiodamasis. Nuo 2 metų vaikai pradeda prieštarauti, nepaklusti ir šitaip siekia savarankiškumo, o nuo 3 metų jau įgyja gebėjimą žodžiais reikšti nepasitenkinimą, suprasti taisykles. Taip palengva vaikai mokosi socialiai priimtinais būdais parodyti savo pyktį.
Kaip tėvai gali padėti vaikui valdyti pyktį?
Kad tai jiems pavyktų, būtina tėvelių pagalba. Mokyti vaiką, kad jis gali pats valdyti pyktį, o ne pyktis valdo jį, niekada nėra per anksti. Suaugusiesiems tai gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, bet vaikai dar tik pradeda suprasti, kad jie gali tam tikrus savo jausmus ir fizinius pojūčius pavadinti.
Įvardinkite jausmus
Jūs galite padėti savo vaikui įvardydami jausmą: „Matau, kad tu dabar pyksti.“ Taip pat svarbu padėti vaikui atpažinti ir priežastis, kurios sukėlė tokią savijautą, pavyzdžiui, kitas vaikas atėmė žaislą ar pravardžiavo; vaikas negauna to, ko nori, ar jaučiasi neteisingai apkaltintas, o galbūt nepavyko kažko atlikti. Palengva mažylis supranta, kad tokios situacijos sukelia norą rėkti ar muštis, ir kad toks jausmas vadinamas pykčiu. Kai vaikas gali pasakyti, kaip jaučiasi, jam nebereikia to rodyti savo elgesiu.
Kalbėkite apie pyktį
Paskatinkite vaiką tokiose situacijose pasikalbėti su jumis ar kitu suaugusiuoju. Įsiklausykite, ką jis sako. Galėdamas savo išgyvenimais pasidalyti su jumis, jis jaučiasi saugiau, įgyja jėgų nusiraminti. Tai pats veiksmingiausias mokymo metodas: parodyti vaikui, kad galite pykti, bet neprarasti savitvardos, kad galite apie tai kalbėtis, nusiraminti ir ieškoti sprendimų. Stenkitės ramiai pasakyti: „Man pikta, kai tu…“ Jei kartais nepavyksta, pripažinkite, kad pasielgėte netinkamai ir atsiprašykite.
Būkite pavyzdžiu
Matydamas suaugusiuosius, kurie pykdami muša ir mėto daiktus, vaikas išmoks, kad toks elgesys yra priimtinas. Juk taip elgiasi mama ir tėtis. Padėkite vaikui suprasti, koks skaudinantis gali būti agresyvus elgesys, kaip dėl to gali jaustis kitas žmogus. Kartu pasvarstykite, kaip ta pati situacija atrodo iš kitos pusės. Paaiškinkite, kad kitas žmogus gali nežinoti, ko vaikas nori, ką galvoja ar kaip jaučiasi.
Mokykite nusiraminimo technikų
Pamokykite vaiką, kaip jis galėtų nusiraminti, kai jaučia fizinius pykčio simptomus: stipriau plaka širdis, darosi sunku kvėpuoti, įsitempia raumenys, kaista kūnas. Nusiraminti galima kelis kartus giliai įkvėpus ir iškvėpus. Galite pasakyti, kad įsivaizduotų, jog geria skanią arbatą - įkvepia per nosį uosdamas, kaip ji gardžiai kvepia, ir išpučia per burną vėsindamas ją. Kiti nusiraminimo būdai: pagalvoti apie ką nors malonaus, padainuoti dainelę, pažaisti mėgstamą žaidimą, lėtai suskaičiuoti iki dešimties. Kartu atraskite metodą ar daiktą, kuris vaikui padeda nusiraminti.
Sprendimų paieška
Kartu su vaiku pasvarstykite, kaip galima nenaudojant agresijos išspręsti problemą.
Ką daryti, kai vaikas patiria pykčio protrūkius?
Pykčio protrūkis - tai stipraus nepasitenkinimo, pykčio epizodai, kurių metu vaikas gali garsiai šaukti, verkti, muštis, kandžiotis, kristi ant žemės ir spardytis ar netgi daužyti galvą į grindis. Pykčio protrūkiai būdingi 1-4 m. Ankstyvojo amžiaus vaikai, pradėję patys vaikščioti, pajunta nepriklausomybę nuo tėvų, įvaldo naujus įgūdžius (pavyzdžiui, patys gali nueiti ir paimti norimą daiktą), tačiau dažnai jiems daug kas neišeina, todėl kyla nusivylimas ir pyktis. Dar viena svarbi priežastis pykčio protrūkiams kilti - nepakankamai išlavėjusi kalba.
Vaikas negali pasakyti, kad pyksta, nes kažkas neišeina ar kažko negali pasiekti, ir vienintelis būdas, kaip pranešti apie tai suaugusiesiems - tai garsus šaukimas ir verksmas. Vieni vaikai yra mažiau temperamentingi, todėl jų nepasitenkinimas gali būti ne toks ryškus ir ne toks trikdantis suaugusiuosius (yra vaikų, kurie niekada nėra kritę ant grindų, spardęsi ir šaukę), tačiau kai kuriems vaikams pykčio protrūkiai gali būti dažni ir stiprūs. Vaiko pykčio protrūkiai nėra skirti specialiai suerzinti tėvams.
Kaip elgtis su pykčio protrūkiais?
Jei yra galimybė, geriau pykčio protrūkių išvengti, nei tvarkytis su vykstančiais. Būkite pastovūs: laikykitės reguliaraus valgymo ir miego režimo, pasirūpinkite, kad vaikas pamiegotų ar bent pailsėtų popiet. Svarbius darbus planuokitės iš anksto: į banką, polikliniką, parduotuvę, biblioteką ar kitas įstaigas, kur norite, kad mažylis būtų kaip galima ramesnis, eikite ryte, kol vaikas nepavargęs. Mokykite vaiką žodžiais įvardinti savo jausmus, būsenas ir norus („aš pavargau“, „pykstu“, „noriu/nenoriu“, „daugiau“, „užteks“ ir panašiai) - kai jūs susikalbėsite, bus mažiau priežasčių vaikui pykti. Skirkite vaikui dėmesio, nes netinkamas elgesys dažnai atsiranda tuomet, kai vaikas jaučiasi pamirštas, nereikalingas. Nekovokite dėl nereikšmingų dalykų, kad nepradėtumėte jaustis, jog visą laiką turite sakyti vaikui „ne“.
Pavyzdžiui, svarbu, kad eidamas į lauką vaikas apsirengtų pagal orą. Kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau galite nukreipti jo dėmesį į kažką kita (išblaškyti): „Pasižiūrėk, koks gražus šuniukas! Pati svarbiausia taisyklė - patiems išlikti ramiais. Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato - tai yra, tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakant. Jei yra galimybių, pasistenkite vaiką „ištraukti” iš aplinkos, kurioje kilo pykčio protrūkis, ypač jei tai aplinka, kurioje daug dirgiklių (parduotuvė, vieta, kurioje daug vaikų ar suaugusiųjų, ir pan.). Nusineškite ar nusiveskite į ramią vietą, jei yra galimybė, eikite ar važiuokite namo, kur vaiką ramins pažįstama, rami aplinka.
Kartais tai gali nutikti, kad vaiko pykčio protrūkiui ištikus eilėje prie kasos, jums reikės palikti pilną pirkinių prikrautą vežimėlį parduotuvėje. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau pagalbos jam reikia suteikti, kad jis supykęs galėtų nurimti. Vaikai, priklausomai nuo savo temperamento, savo stiprius jausmus gali išreikšti skirtingai, tačiau emocijų valdymo galima ir reikia išmokti.
Kaip nusiraminti pačiam?
Jei patys tuo metu esate susinervinę, sudirgę - ieškokite būdų aprimti: galite kelioms minutėms nueiti į kitą kambarį, nusiprausti šaltu vandeniu, išgerti stiklinę šalto vandens ar kavos (arbatos), padaryti kelis fizinius pratimus (atsispaudimus, pritūpimus ir panašiai), kelis kartus lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite, suskaičiuokite iki 10 (ar daugiau). Kai jausitės ramesni, galite padėti nurimti vaikui.
Kaip padėti vaikui nurimti?
Pirmiausia pritūpkite ar atsisėskite, kad jūsų akys būtų vaiko akių lygyje. Jeigu liksite stovėti, jūsų vaiko smegenys jus suvoks kaip kažką didelio, kurio reikia bijoti. Pagalba gali būti skirtinga, atsižvelgiant į jūsų vaiko poreikius. Daugumai vaikų stipraus emocijų protrūkio metu daug reikšmės turi tėvų buvimas šalia: tada jie gauna žinutę, kad tėvai myli ir nepaliks net ir tuomet, kai vaikas bus piktas ar nusivylęs. Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“.
Kai kurie vaikai supykę sunkiai toleruoja prisilietimus, apkabinimus - tai juos dar labiau erzina. Labai naudinga gali būti perfrazuoti ir pakartoti vaiko išsakytus žodžius (nebūtinai apie jausmus). Jeigu suklydote, vaikas jus pataisys, tuomet perfrazuokite tai, ką iš jo išgirdote. Pavyzdžiui, jei vaikas sako: „Aš nenoriu eiti į darželį“, jūs atsakote: „Tu nenori eiti į darželį“. Prireikus galite pakartoti dar kelis kartus, kol matysite, kad vaikas ima rimti. Tuomet pakalbėkite apie tai, kaip galite išspręsti susidariusią situaciją, pavyzdžiui: „Mes kalbėjome, kad aš šiandien važiuosiu į darbą, o tu, kol aš dirbsiu, pabūsi darželyje.
Didesni vaikai, ypač priešmokyklinio ar mokyklinio amžiaus (pykčio protrūkių būna ir jiems, tik dažniau dėl kitų priežasčių), gali norėti pabūti vieni, užsidarę savo kambaryje. Kiti tėvai patys lengviau gali toleruoti vaiko pykčio protrūkį, jei atsitraukia nuo vaiko toliau. Pažinkite savo vaiką ir stenkitės suprasti, ar jo toks atsiskyrimas negąsdina, ar jis nesijaučia atstumtas.
Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko (pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku). Kuriam laikui praėjus, pavyzdžiui, vakare, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį. Pasikalbėkite su vaiku, kas tuo metu įvyko (pavyzdžiui, „Atsimeni, tu šiandien labai norėjai pažaisti su Jonuko mašinyte, bet jis tau jos nedavė, ir tu labai supykai.
Agresija
Svarbu atskirti ir paaiškinti vaikui, kad pyktis ir agresija yra ne tas pats. Pyktis - tai laikinas jausmas, sukeltas nemalonių situacijų, o agresija - elgesys, kuriuo paprastai siekiama įskaudinti kitus žmones ar gadinti, laužyti daiktus.
Kaip elgtis su agresyviu elgesiu?
Į konfliktus, kai vaikai pradeda muštis, būtina įsikišti dėl jų pačių saugumo ir atskirti besimušančius. Taip pat ir situacijose, kai elgesys tampa destruktyvus - vaikas daužo ar gadina daiktus, reikia vaiką sustabdyti. Reikėtų parodyti, kaip kitaip jis gali „papykti“- patrypti kojomis, padaužyti pagalvę ar būgną, nupiešti „piktą piešinį“ paplėšyti popierių, pamėtyti kamuoliuką ar paminkyti molį. Vaikai gali turėti specialią vietelę, kurioje leidžiama tuo užsiimti. Atsikratyti susikaupusios pykčio energijos galima ir bėgiojant aplink namą ar laiptais. Kai kuriems vaikams padeda, kai tėvai juos laiko stipriai apkabinę, tuomet jie jaučiasi saugūs.
Svarbu vaikui parodyti, kad jis nėra visagalis ir negali valdyti aplinkos savo pykčiu. Jis turi susidurti su savo elgesio pasekmėmis ir šitaip pratintis pagalvoti prieš ką nors darydamas. Galima vaikams pasakyti: „Jei negalite žaisti nesimušdami, tuomet žaisite po vieną.
Kada kreiptis į specialistus?
Jei vaikas nuolat elgiasi netinkamai ir dažnai yra piktas, irzlus, atsiribojęs, greit įsivelia į muštynes, tai gali atspindėti jo reakciją į didelius pokyčius šeimoje, pavyzdžiui, brolio ar sesers gimimą. Jei toks elgesys tęsiasi ir trukdo santykiams šeimoje ar darželyje, svarbu apsvarstyti ir rimtesnes priežastis - gal vaikas patiria smurtą, patyčias ar grasinimus, o gal šeimoje yra daug įtampos ir konfliktų. Apsvarstykite jo gyvenimo aplinkybes: kas skatina vaiko pasitikėjimą savimi, kas jį griauna? Kokie vaiko poreikiai yra patenkinti, o kokie ne? Kas verčia jį nerimauti?
Kaip nesielgti?
- Neleisti vaikui slopinti savo pykčio jausmų.
- Nesielgti agresyviai siekiant sustabdyti agresiją.
- Neprarasti savitvardos, kai vaikas pyksta.
Vaikų agresijos priežastys
Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą.
Pamėginkite įsijausti į vaiko padėtį, ragina pediatrė Ari Brown. „Pasaulis jums atrodo milžiniškas. Tenka grumtis dėl vietos po saule. Jūs dar nemokate sklandžiai kalbėti. Jūs manote, kad žmonės gali perskaityti jūsų mintis. O štai dabar kažkas atėmė žaislą, kuris teisėtai priklauso jums. Nieko stebėtino, jei tokiu atveju vaiko veiksmus padiktuoja frustracija“, - sako ji.
Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti. Tarkim, vaikas gali galvoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“ Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį - juk, šiaip ar taip, vaikai mokosi imituodami.
Kaip padėti vaikui atsikratyti polinkio į agresiją
Kaip gi išmokyti agresyviai besielgiantį vaiką ramiai reaguoti į nuviliančias, erzinančias situacijas? Pirmiausia, pademonstruojant tinkamą pavyzdį, t. y. patiems ramiai ir pamatuotai reaguojant į įžūlų vaiko elgesį, sako vaikų raidos specialistė Karen DeBord iš Šiaurės Karolinos universiteto.
Reaguokite nedelsdami
Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs. Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
Nenusileiskite vaiko valiai
Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
Paguoskite auką
Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką, nurodo psichologė Eileen Kennedy-Moore. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
Pripažinkite agresoriaus jausmus
Pasak E. Kennedy-Moore, pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą.
Pasiūlykite alternatyvių sprendimų
Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis, sako E. Kennedy-Moore. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
Pastebėkite gerą elgesį
Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais, sako K. DeBord. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
Stebėkite bendravimą su draugais
Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti (namuose tikrai gali būti specialiai vaiko nusiraminimui skirta vieta, o jeigu esate ne namie, galite improvizuoti).
Nereaguokite agresyviai
Taisyklė „Agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.
Kada derėtų sunerimti dėl vaiko demonstruojamos agresijos
Pirmiausia, tėvai turėtų nepamiršti, kad agresyvus elgesys yra primityviausia frustracijos, pykčio ir noro kontroliuoti išraiška. Anot specialistų, ypač nerimauti dėl įžūlumo proveržių tikrai neverta. Reikalas tas, kad vaikui mokantis reikšti stiprius jausmus kalba ir gestais, agresijos apraiškų palaipsniui mąžta. Vis dėlto jei vaikas nenustoja būti agresyvus (ypač jei toks išlieka iki mokyklos), vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
Vaikų agresijos priežastys ir sprendimo būdai
| Priežastis | Sprendimo būdai |
|---|---|
| Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka | Kurkite saugią aplinką, skatinkite pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. |
| Draudimai ir nurodymai | Paaiškinkite draudimų priežastis, leiskite vaikui prisiimti atsakomybę už veiksmus. |
| Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę | Suteikite vaikui savarankiškumo, leiskite priimti sprendimus. |
| Dėmesio stoka | Skirkite vaikui dėmesio, rodykite meilę ir supratimą. |
| Agresyvus elgesys šeimoje | Kontroliuokite savo agresiją, būkite pavyzdžiu vaikui. |
žymės: #Vaika
Panašus:
- Sužinokite, kodėl 1 metų vaikas tampa agresyvus ir kaip tai efektyviai spręsti!
- 5 Metų Vaiko Agresija: Sužinokite Pagrindines Priežastis ir Efektyviausius Sprendimus
- Agresyvus Vaiko Elgesys: Sužinokite Pagrindines Priežastis Ir Efektyviausius Sprendimus!
- Kaip Tiksliai Apskaičiuoti Gimdymo Datą Pagal Paskutines Mėnesines – Paprasti Žingsniai
- Naudoti drabužiai kūdikiams: atraskite pagrindinius privalumus ir trūkumus!