Apie agresiją paprastai susimąstoma tada, jei žaisdamas vaikas ima mušti, stumdyti ar netgi kandžioti bendraamžius, rašoma tinklalapyje parents.com. Šios įprastos agresyvaus elgesio apraiškos, kurias nesunku pastebėti, gali būti vaiko kova už nepriklausomybę, frustracijos išraiška ir nesėkmingas bandymas susivaldyti.
Vaikų agresijos priežastys
Toliau suminėtos kelios vaikų agresijos priežastys, kurias specialistai išskiria kaip dažniausiai pasitaikančias. Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai.
Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą. Pamėginkite įsijausti į vaiko padėtį, ragina pediatrė Ari Brown. „Pasaulis jums atrodo milžiniškas. Tenka grumtis dėl vietos po saule. Jūs dar nemokate sklandžiai kalbėti. Jūs manote, kad žmonės gali perskaityti jūsų mintis. O štai dabar kažkas atėmė žaislą, kuris teisėtai priklauso jums. Nieko stebėtino, jei tokiu atveju vaiko veiksmus padiktuoja frustracija“, - sako ji.
Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti. Tarkim, vaikas gali galvoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“ Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį - juk, šiaip ar taip, vaikai mokosi imituodami.
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tamp piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Kaip padėti vaikui atsikratyti polinkio į agresiją
Kaip gi išmokyti agresyviai besielgiantį vaiką ramiai reaguoti į nuviliančias, erzinančias situacijas? Jie taip pat siūlo tam tikrus agresijos malšinimo metodus ir perspėja, kada dėl pernelyg įžūlaus vaiko elgesio derėtų sunerimti. Pirmiausia, pademonstruojant tinkamą pavyzdį, t. y. patiems ramiai ir pamatuotai reaguojant į įžūlų vaiko elgesį, sako vaikų raidos specialistė Karen DeBord iš Šiaurės Karolinos universiteto.
- Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs.
- Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
- Nenusileiskite vaiko valiai. Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
- Paguoskite auką. Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką, nurodo psichologė Eileen Kennedy-Moore. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
Pasak E. Kennedy-Moore, pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą. Pasiūlykite alternatyvių sprendimų.
Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis, sako E. Kennedy-Moore. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais, sako K. DeBord. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti (namuose tikrai gali būti specialiai vaiko nusiraminimui skirta vieta, o jeigu esate ne namie, galite improvizuoti).
Taisyklė „Agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.
Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan. Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis.
Tad kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją? Ką daryti, jei vaikas skriaudžia kitą? Kaip užbėgti už akių agresyvaus elgesio atsiradimui? Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?
Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi.
Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.
Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs...“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje.
Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Kada derėtų sunerimti dėl vaiko demonstruojamos agresijos
Pirmiausia, tėvai turėtų nepamiršti, kad agresyvus elgesys yra primityviausia frustracijos, pykčio ir noro kontroliuoti išraiška. Anot specialistų, ypač nerimauti dėl įžūlumo proveržių tikrai neverta. Reikalas tas, kad vaikui mokantis reikšti stiprius jausmus kalba ir gestais, agresijos apraiškų palaipsniui mąžta.
Vis dėlto jei vaikas nenustoja būti agresyvus (ypač jei toks išlieka iki mokyklos), vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Sužinokite, kodėl 1 metų vaikas tampa agresyvus ir kaip tai efektyviai spręsti!
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Neįtikėtini Vaikiški Mergaitiški Fonai ir Gimtadienio Dekoracijos, Kurie Pavers Šventę Nepamirštama!
- Neįtikėtini patarimai, kaip atsikratyti pykinimo nėštumo metu – veiksmingi sprendimai!