Konstitucinis Teismas (KT) 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.
Šiame straipsnyje pateikiama trumpa analizė 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“.
Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Moters teisė į pagalbinį apvaisinimą ir Konstitucijos 53 straipsnis
Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl šį komentarą reikėtų pradėti būtent nuo (šiame nutarime konstatuoto) ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus.
Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.
Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą.
Šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“.
Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne).
Pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka.
Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga.
Todėl galima drąsiai teigti, kad dirbtinio apvaisinimo ir kitos su juo susijusios įstatyme numatytos medicinos paslaugos nepatenka į Konstitucijos 53 str.
Žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.
Konstitucijos 29 straipsnio aiškinimas
Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17).
Reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį.
Su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis.
Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą.
Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį.
Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui.
Analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas).
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“.
Nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą.
Visgi, pabandykime įsivaizduoti, kad Konstitucinis Teismas būtų draudimą teikti privilegijas dėl asmens „šeiminės padėties“ sąvoką išvedęs iš Konstitucijos 29 str.
Šeimos samprata Konstitucijos kontekste
Atsakant į šį klausimą, reikia priminti, kad Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.).
Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams.
Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.
Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“.
Galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“.
Analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį, 38 str. 6 ir 7 dalis bei 39 straipsnį.
Skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto.
Teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.
Pagrindinės išvados
- Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
- Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
- Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo.
Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą.
Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.
Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“.
Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę.
Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str.
"Pagalbinio apvaisinimo įstatymas tiek, kiek pagal jį teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 53 straipsnio 1 daliai," - sakė KT pirmininkas Gintaras Goda.
Šis KT sprendimas įsigalios tik po metų - 2026 metų balandžio 10 dieną.
KT teigimu, įstatymas pažeidžia Konstitucijos nuostatą, jog visi asmenys yra lygūs, jų teisių negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Taip pat pripažinta, kad pažeista pagrindinio šalies įstatymo norma, jog valstybė privalo rūpintis žmonių sveikata, garantuoti medicinos pagalbą bei paslaugas susirgus.
Pagal dabartinį reguliavimą teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys.
KT pažymėjo, kad Konstitucija reikalauja įstatymuose įtvirtinti tokį reguliavimą, pagal kurį esant nustatytam objektyviam medicininiam poreikiui, objektyvioms aplinkybėms, susijusioms su asmens sveikata, sveikatos priežiūros paslaugos asmenims būtų teikiamos vienodai, nepaisant, ar jie gyvena de facto šeimoje, ar yra vieniši, ar yra sudarę partnerystės sutartį.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra objektyvių sąlygų ir skirtumų, kurie galėtų pateisinti skirtingą asmenų traktavimą teisės gauti sveikatos priežiūros paslaugas aspektu.
„Todėl ginčytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip draudžiamas žmogaus teisių varžymas dėl jų šeiminės padėties“, - skelbdamas nutarimą sakė G. Goda.
KT tvirtino metams atidedantis nutarimo įsigaliojimą, nes jam pradėjus veikti dabar, galios nebetektų apskųsti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo straipsniai, o tai sukurtų teisinį neapibrėžtumą teikiant šias medicinos paslaugas.
Teismo teigimu, įstatymų leidėjui būtinas tam tikras laikas, kad būtų priimtas naujas, Konstituciją atitinkantis teisinis reguliavimas.
Byla dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo Konstituciniame Teisme nagrinėta dviejų Seimo narių grupių prašymu.
Anot kreipimosi autorių, leidžiant pagalbinio apvaisinimo paslaugas gali tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims, visi kiti, norintys gauti šią paslaugą, yra diskriminuojami, pažeidžiamas moterų ir porų orumas, nesuteikiant joms galimybės išpildyti savo egzistencinį, pilnatvės jausmą.
Juoba, kad nevaisingumas yra gana plačiai paplitusi liga, o pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš sėkmingų, mokslo pažanga paremtų, nevaisingumo gydymo metodų.
Todėl jis neturėtų priklausyti nuo nevaisingo asmens pasirinktos šeimos santykių formos.
Kreipimuose į KT taip pat tvirtinta, jog toks teisinis reguliavimas neatitinka daugelio Europos valstybių praktikos, pagal kurią pagalbinio apvaisinimo procedūros užtikrinamos tiek nesusituokusioms poroms, tiek ir vienišoms moterims.
Kaip skelbė BNS, 2023 metų birželį Seimas atmetė tuometinės parlamentarės Morganos Danielės siūlymą leisti pagalbinio apvaisinimo procedūromis pasinaudoti nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims.
Projekto kritikai tvirtino, kad pagalbinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, leidus ja pasinaudoti vienišoms moterims būtų sprendžiamos nebe sveikatos problemos, o tenkinami asmeniniai norai.
Dabar Pagalbinio apvaisinimo įstatyme nustatyta, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir su ja gyvenančio sutuoktinio ar partnerio lytines ląsteles, išskyrus tam tikrus atvejus atvejus, bet apibrėžta, kad pora turi būti sudariusi registruotos partnerystės sutartį.
Pareiškėjos nurodo, kad, pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, vienišos moterys ir nesusituokusios poros neturi teisės gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugų, o galimybė gauti šias paslaugas priklauso vien nuo šeimos (poros) santykių formos.
Pareiškėjų teigimu, nevaisingumas yra tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje plačiai paplitusi liga.
Pagalbinis apvaisinimas yra vienas iš sėkmingų, mokslo pažanga paremtų, nevaisingumo gydymo metodų.
Asmens nevaisingumas ir siekis jį gydyti nepriklauso nuo nevaisingo asmens (asmenų) pasirinktos šeimos santykių formos.
Pareiškėjos grindžia savo poziciją, be kita ko, Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.
Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.
Joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę.
Konstitucijoje yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, kiekvienu atveju į žmogų turi būti žvelgiama kaip į laisvą asmenybę, kurios orumas yra gerbtinas.
Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę.
Pareiškėjų teigimu, teisė į pagalbinį apvaisinimą yra tiesiogiai susijusi su Konstitucijoje įtvirtinta šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsauga.
Ši teisė įgyvendinama siekiant susilaukti vaikų, t. y.
Pareiškėjos pažymi, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinantį baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą, todėl viena iš draudžiamo pagal Konstitucijos 29 straipsnį diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties.
Atsižvelgdamos į tai, pareiškėjos teigia, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik įstatymų nustatyta tvarka santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Pareiškėjos nurodo, kad, pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį, valstybė turi pareigą žmogui susirgus užtikrinti medicininių paslaugų prieinamumą, o tai suponuoja ir valstybės pareigą įstatyme įtvirtinant pagalbinio apvaisinimo teisinį reguliavimą nesudaryti prielaidų teikti pagalbinio apvaisinimo paslaugas, priklausomai nuo asmenų pasirinktos šeimos santykių formos.
Pareiškėjų teigimu, pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, nevaisingumas yra laikomas liga, todėl šios ligos gydymas turėtų būti taikomas neatsižvelgiant į asmenų šeimos santykių formą.
Teisinis reguliavimas, kuriuo santuokos nesudariusioms poroms neužtikrinama medicininė pagalba, t. y.
Pareiškėjos taip pat nurodo, kad motinystė yra svarbus gyvenimo etapas moters gyvenime.
Moters orumas glaudžiai susijęs su moters reprodukcinėmis teisėmis, laisve priimti sprendimus turėti ar neturėti vaikų.
Būtent pagalbinis apvaisinimas gali padėti susilaukti vaikų sveikatos problemų turintiems asmenims ir asmenims, kurie neranda tinkamo partnerio.
Valstybė, siekdama didinti gimstamumą, turėtų skatinti naudotis pagalbinio apvaisinimo paslaugomis.
žymės:
Panašus:
- 1999 m. Ministro Įsakymas dėl Pagalbinio Apvaisinimo: Svarbiausi Teisės Aktai ir Reglamentavimas Lietuvoje
- Atraskite Efektyviausius Pagalbinio Apvaisinimo Metodus – Išsamus Gidas Jums!
- Pagalbinis Apvaisinimas Lietuvoje: Įstatymai, Etikos Iššūkiai Ir Ateities Perspektyvos
- Vlado Bagdono Diskografija: Atraskite Visus Jo Įsimintiniausius Albumus ir Dainas!
- Kaip Teisingai Nešioti Kūdikį: Nepakeičiami Patarimai Tėvams Saugumui ir Komfortui