Pandemijos laikotarpiu senelių globos namai, ypač tie, kuriuose buvo viruso židinys, šiek tiek ištuštėjo. O naujų gyventojų pavasarį beveik neatvykdavo, nes vaikai bijojo palikti senyvus tėvus izoliuotose įstaigose. Be to, ir poreikio nebuvo, nes daugelis dirbo namuose ir patys galėjo juos prižiūrėti. Kai kurios įstaigos tuo met net dirbo nuostolingai.
Šalyje nebeliko senelių? Tikrai ne - tvirtina dabar kalbintų globos namų (ir valstybinių, ir privačių) vadovai bei socialinių paslaugų specialistai. Tiesiog susiklostė tokia situacija, kai per karantiną buvo apribotas judėjimas tarp įstaigų. Pavyzdžiui, nuolat perpildytame Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centre (vadinamojoje slaugos ligoninėje) visi pacientai buvo laikomi neribotą laiką, nors paprastai paslaugos terminas - iki 4 mėnesių. Dar viena priežastis - daug artimųjų dirbo namuose ir patys turėjo galimybę prižiūrėti senolius ir stengėsi išvengti to, kad nereiktų jų išvežti į įstaigą, kuri bet kuriuo metu gali būti izoliuota, kilus naujai viruso bangai.
Slaugos vietų problema
Bendrojo profilio globos įstaigų šalyje netrūksta ir poreikis beveik yra patenkintas. Kaip skelbia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, keliose jų (Utenoje, Marijampolėje, Aknystoje) yra net laisvų vietų. Tačiau specializuotose (turinčiųjų proto negalią ar reikalingų intensyvios slaugos) gauti vietų - amžina problema. Po karantino į darbus grįžę artimieji šiuo metu vėl intensyviai ieško įstaigų, kur galėtų globai palikti savo senolius, kurių nėra galimybės prižiūrėti. O ir išbuvę visą leistiną terminą slaugos ligoninėje seneliai jau gali būti išleidžiami. Deja, nėra kur.
Pavyzdžiui, artimiausia šiauliečiams intensyvia slauga užsiimanti specializuota įstaiga - Aukštelkės socialinės globos namai - yra užpildžiusi visas 220 vietas, neturi nė vienos laisvos, o laukiančiųjų sąraše - 10 asmenų. „Daugybė žmonių kreipiasi pas mus ir prašo kad ir trumpalaikės globos, t. y. 6 mėnesiams, arba atokvėpiui, t. y. mėnesiui ar dviem. Bet mes neturime vietų. Mes užsiguldę iki Naujųjų metų. Ir jeigu kas nors mirs, mes priimsime ilgalaikei globai iš tų 9, kurie yra eilėje. O iš tų, kurie nori bent pusmečiui, neturime vietų.
Taip problema sukasi uždaru ratu: slaugos ligoninėje vietų tik 160 ir jos užimtos, o patekti su šeimos gydytojo siuntimu ten norėtų kone 200. Eilės naujuose ir arčiau namų Šiaulių miesto savivaldybės globos namų Stacionarios globos ir slaugos padalinyje Rėkyvoje vietų irgi nėra. Prašymus ten apsigyventi yra pateikę 20 asmenų.
„Į Šiaulių globos namus tikrai yra laukiančiųjų eilė. Todėl, kad artimieji (dažniausiai dukros, sūnūs, kartais - anūkai, broliai ar seserys) renkasi Šiaulių globos namus, nes jie - čia pat. Jei jie turėtų interesą dažniau aplankyti, tai ranka pasiekiami - jie yra Rėkyvoje. Jei reikėtų iki Jurdaičių, Joniškio ar Kuršėnų, tai truputėlį toliau važiuoti. Renkasi dar ir dėl to, kad yra vieni iš modernesnių“, - apie eiles kalba Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Ramutė Pilypienė.
Todėl žmonės prašymą apsigyventi ten pateikia net keleriais metais anksčiau, nei atsiranda realus poreikis. Kadangi tai bendrojo profilio, t. y. sunkių susirgimų ir specialiųjų poreikių neturinčių žmonių, namai, laukti laisvos vietos tenka maždaug dvejus metus. Daugiau valdiškų globos namų Šiauliuose nėra. O ir privačiose įstaigose visame regione situacija panaši. „Gal ir buvo pavasarį namiškių baimė dėl pandemijos. Bet dabar jau vėl prašosi paslaugų. Mums skambina ir sako: „Ar turite vietų?“ Mes sakome: „Reikia laukti, visos vietos užimtos.“ Buvome bandę padaryti eilę, bet mirštamumas labai mažas pas mus, tai, paskambinus pagal sąrašą, kada jau ateina ta eilė, visi jau būdavo kažkaip susitvarkę“, - sako Briduose įsikūrusių VšĮ „Senolių namai“ įkūrėjas Vaclovas Motiejūnas.
Pandemijos įtaka apgyvendinimo plotui
Pandemija sumažino gyventojų skaičių globos namuose ne tik dėl ligos, bet ir atnešė naujų reikalavimų, sumažinusių gyvenamąjį plotą įstaigose. „Kiekvienas aukštas veikia savarankiškai. Jei pas mus du aukštai, tai jų keliai (gyventojų ir personalo, - aut. past.) nesusikerta. Darbuotojai turi būti užtikrinti kiekvienam aukštui, negali ateiti iš pirmo į antrą aukštą. Karantininiai kambariai turi būti nebe vienas, o du - kiekvienam aukštui po vieną. Turime nusimatyti vadinamąją švarią (saugią, - aut. past.) ir nešvarią zonas. Ir jas numatyti bei atitverti kiekvienam aukštui“, - sudėtingas sąlygas vardija V. Motiejūnas.
Šiemet Šiaulių regione atsidarė dvi globos įstaigos. Tai, kad kiti šios paslaugos plėtotojai pastaruoju metu atsisakė idėjos atidaryti naujus globos namus, jis grindžia tuo, kad labai išgąsdino sumažėjęs globos norinčiųjų skaičius per pandemiją, taip pat ir nesikeičianti nepalanki įstatyminė bazė. Beje, ir išaugę patalpų įrengimo kaštai įsiskaičiuotų į kainą, kuri nebebūtų konkurencinga su kitomis.
„Reikia investuoti daugiau nei milijoną eurų (aš kalbu apie maždaug 40 vietų įstaigai) ir tu negali jų atsiimti. Paskaičiuoti galima labai paprastai: padalykite tą sumą iš 10 metų, padalykite iš 12 mėnesių ir iš 40 (vietų skaičiaus, - aut. past.), tai pamatysite, kaip jų paslaugos kaina mėnesiui išsiskirs iš šiandienos, kuri yra maždaug apie 1 500 Eur. Jos nebebus tokios“, - net ir ekonominio pagrindo dabar nemato V. Motiejūnas.
Globos kaina
Jokia valdžios įstaiga globos vietų neskirsto ir nedalija. Žmogus pats pasirenka norimą globos įstaigą bet kurioje šalies vietoje, nesvarbu - privačią ar biudžetinę. O į savo savivaldybę kreipiasi, kad ši padengtų kainos skirtumą tarp globos namų paslaugos įkainio ir sumos, kurią moka pats žmogus, priklausomai nuo gaunamos pensijos. Pagal galiojančią tvarką senolis už gyvenimą ir globą turi atiduoti visą slaugos priežiūros pašalpą, jei tokią gauna, ir 80 procentų savo gaunamos pensijos. Tada trūkstamus šimtus eurų prideda savivaldybė.
„Tarkime, paslaugos kaina yra 1 000 Eur. Žmogaus slaugos pašalpa yra kokie 200 ir nuo jo gaunamos pensijos 80 procentų susidaro dar kokie 400. Tai jis susimokės 600 Eur, o tą skirtumą dengs savivaldybė“, - sako Socialinių paslaugų skyriaus vedėja R. Pilypienė. Kaina asmeniui socialinės globos namuose, priklausomai nuo to, ar asmuo turi specialiųjų poreikių, svyruoja nuo 800-1 000 (valdiškose įstaigose) iki 1 200-1 500 (privačiose įstaigose) Eur per mėnesį. Vidutiniškai gyventojo mokama suma svyruoja apie 500 Eur, kiti pridedami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto dotacijos.
Kadangi Šiaulių miesto savivaldybė yra sudariusi sutartis su maždaug 40 šalies įstaigų, nemažai pagyvenusių šiauliečių yra išvažiavę ir į globos įstaigas Šventojoje, Druskininkuose, Vilniaus regione. Tiesiog vaikai vežasi tėvus arčiau savo gyvenamosios vietos, kad galėtų dažniau juos aplankyti. Šiaulių savivaldybė globos išlaidų dalį įstaigose kompensuoja maždaug 400 gyventojų įvairiose įstaigose.
Senų žmonių diskriminacija
E.Ramonienė pastebi, jog senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas verčia peržiūrėti ir prie naujų poreikių pritaikyti visuomenės išteklius: ekonomikos, politikos, socialinio saugumo, sveikatos apsaugos, žmogaus ekologijos. Lietuvoje deklaruojama pagarba senyvo amžiaus asmenims, suteikiamas aukštas socialinis statusas visuomenėje. Socialinės paslaugos - tai viena iš šiuolaikinės valstybės socialinės apsaugos sistemos dalių, kuri padeda garantuoti žmonėms reikalingą apsaugą ir gerovę, kuo ilgesnį jų savarankiškumą ir galimybes dalyvauti bendruomenės bei visuomenės gyvenime.
„Sėkminga senatvė didele dalimi priklauso ir nuo materialinės gerovės, finansinio saugumo, sveikatos išsaugojimo ir nepriklausomybės nuo artimųjų. Nubrėžta senatvės riba - pensinis amžius ir maža pensija, taikomos nuolaidos ir lengvatos tarsi pažemina žmogaus orumą“, - kalbėjo centro direktorė. Ji taip pat apgailestavo, kad senėjimo faktai - protinės negalios, fizinių trūkumų, demencijos atsiradimas, materialiniai nepritekliai veda į socialinę izoliaciją.
„Senyvo amžiaus žmonės nebegali dalyvauti bendruomeniniame gyvenime. Taip atsiranda požiūris į senus žmones kaip į naštą, nesugebančius rūpintis savimi ir būti naudingais visuomenei. Formuojasi klaidinga nuomonė apie visus senus žmones, tuomet ir prarandama pagarba jiems ir jų gyvenimo būdui“, - sakė E.Ramonienė.
Psichologas A.Kairys teigė, jog kalbant apie darbo rinką senų žmonių išstūmimas iš jos nėra naujas dalykas. Jis buvo būdingas ir anksčiau. „Tiesiog vyresni žmonės prastėjant sveikatai yra mažiau pajėgūs atlikti fizinius darbus. Tačiau ganėtinai naujas yra visuomenės požiūris - vyresni žmonės išstumiami ir iš tų veiklų, kurias jie galėtų atlikti. Šis požiūris kartais vadinamas eidžizmo terminu, t. y. diskriminacija dėl amžiaus“, - pastebėjo VU docentas.
Ne paslaptis, jog nemažai senyvo amžiaus žmonių dažnai jaučiasi apleisti ir vieniši. E.Ramonienės nuomone, taip yra todėl, kad dabartinis gyvenimas verčia artimuosius daug dirbti, nuolat rūpintis savo šeimos gerove arba netinkamas gyvenimo būdas trukdo skirti pakankamai dėmesio savo tėvams. „Senyvo amžiaus asmenys nėra našta savo vaikams. Kadangi blogėja pažinimo procesai, ypač atmintis, pastebimi disfunkciniai elgesio ir psichikos pakitimai, tik tada artimieji ieško galimybių apgyvendinti asmenį socialinės globos namuose. Tai nėra vienadienis apsisprendimas“, - pabrėžė centro direktorė.
Jei asmeniui diagnozuota demencija, Alzheimerio ar kita sunki liga, kalbėjo pašnekovė, tai labai smarkiai paveikia slaugančiojo savo artimąjį gyvenimą. „Prastėja santykiai su šeima, darbu, nebesusitvarkoma su emocijomis. Jie suvokia, kad negalės suteikti tiek daug dėmesio, psichologinės pagalbos savo senstantiems tėvams dėl laiko stokos, - santykių atšalimo priežastis vardijo E.Ramonienė. - O socialinės globos namuose senjorams ar senyvo amžiaus žmonėms teikiama visokeriopa pagalba - medicinos, psichologinė, vykdomos laisvalaikio ir užimtumo veiklos, skatinamas jų savarankiškumas, mažinama socialinė atskirtis suteikiant galimybę bendrauti su bendraamžiais.“
A.Kairys taip pat antrina E.Ramonienei ir teigia, kad yra įvairiausia pynė visokiausių priežasčių, dėl kurių dažnai kalti būna net ne patys žmonės, o taip yra suformuota politika, sistema. „Taip, reikia suprasti, kad bet kurį reiškinį visuomenėje ir tą kreivą požiūrį į vyresnio amžiaus žmones formuoja daugybė dalykų. Pavyzdžiai, socialiniai - kaip požiūris, politiniai sprendimai - kaip menkas paslaugų prieinamumas, demografiniai - kaip visuomenės senėjimas ir vyresnio amžiaus žmonių skaičius, bei daugybė kitų, kurie susiplaka į tokį probleminį mišinį“, - kalbėjo psichologas.
Viskas priklauso nuo požiūrio
Pasak E.Ramonienės, daugelis senyvo amžiaus žmonių negeba prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio gyvenimo tempo, naujovių. Ne visiems yra priimtini darbdavio reikalavimai (kompiuterinis raštingumas, persikvalifikavimo kursai, darbo tempas ir t. t.). Todėl jie nuolat lygina savo praėjusio gyvenimo privalumus su dabartiniu gyvenimo būdu, kuris jiems atrodo nepriimtinas.
Visuomenėje klesti tiek neigiami, tiek teigiami stereotipai apie pagyvenusius žmones. „Įsitikinimas, kad dauguma senų žmonių yra bejėgiai, sutrikusios psichikos, nuskurdę arba įsivaizdavimas, kad dauguma senų žmonių yra malonūs, išmintingi, turintys didelę gyvenimo patirtį, priklauso nuo mūsų požiūrio. Kokią žinią mes skleisime apie senus žmones, tokią nuomonę formuosis jaunimas“, - įsitikinusi moteris.
A.Kairio teigimu, konfliktas tarp kartų turbūt yra visada - jaunesnė karta mano, kad geriau žino, kaip reikia gyventi, negu vyresnė. Ir turbūt visada vyresnė karta turės patarimų jaunesnei. „Konfliktai turbūt yra neišvengiami. Gal kažkiek ir „kalti“ kai kurie senjorai, kad jaunesnieji jų negerbia ar kreivai žiūri, bet iš kitos pusės turėtumėm pripažinti, kad kiekvienas žmogus nusipelno būti gerbiamas“, - sakė pašnekovas.
VU docento nuomone, blogas mūsų pavyzdys su tėvais ar kitais vyresnio amžiaus žmonėmis jaunimui daro blogą įtaką. „Taip, vaikai mokosi iš pavyzdžio. Ir jeigu viena karta blogai elgiasi su kita karta, tai trečia karta to ir išmoks“, - lakoniškai teigė specialistas.
Tada galime nesitikėti ir iš savo vaikų, kad jie į mus palankiai žiūrės ir mumis rūpinsis? „Sunku pasakyti, kas bus po 50 ar 30 metų, kai vienai kartai reikės rūpintis kita. Kaip aš ir minėjau, čia yra kompleksinė problema. Didele dalimi tai yra susiję su socekonominėmis aplinkybėmis - tiek darbine sritimi, tiek paslaugų prieinamumu - tai nėra taip paprasta“, - kalbėjo A.Kairys.
Turėtų turėti galimybę rinktis
Siekiant praskaidrinti senyvo amžiaus žmonių kasdienybę, Lietuvos senelių namuose vyksta vienkartinės akcijos, kurių tikslas padėti seneliams turiningai leisti laisvalaikį (literatūros skaitymas, stalo žaidimai, bendravimas). Tačiau, kaip pasakojo E.Ramonienė, dėl sveikatos būklės, įvairių negalių, bendravimo patirties neturėjimo jaunystėje, dauguma senelių nelabai noriai priima šią pagalbą.
„Tačiau mes tai skatiname, nes užsiimdami mėgstama veikla gyventojai nesijaučia vieniši, jaučiasi sveikesni, galintys išreikšti save, - apie norą padėti senjorams kalbėjo centro direktorė. - Dalyvavimas veiklose padeda lengviau prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, tad mokyklinukų apsilankymai senelių namuose galėtų tapti įprasta praktika ir mūsų šalyje ir, manau, kad ir yra, tik gal ne visose savivaldybėse. O ko reikėtų? Tik abipusės iniciatyvos.“
Psichologo vertinimu, senelių ir globos namai nebūtinai yra blogis, kai į artimuosius žiūrima smerkiančiu ir kaltinančiu žvilgsniu, kad atidavė artimą žmogų į svetimas rankas. „Tokio pobūdžio įstaigų reikia. Ir jeigu reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, kartais nėra kito pasirinkimo. Turbūt turėtume kalbėti truputį apie kitą dalyką - vyresnio amžiaus žmogus turėtų turėti galimybę pasirinkti, kaip jam praleisti savo senatvę ir tuo pat metu jis netaptų niekam našta“, - įsitikinęs A.Kairys.
Anot jo, turėtume kalbėti ir apie kitą problemą: jeigu yra darbingas žmogus, kuris prižiūri vyresnio amžiaus žmogų ir išeina iš darbo rinkos, kas bus, kai tas pats žmogus pasieks pensinį amžių? „Taip, dabar yra pakeitimas, kad jam pradeda skaičiuoti pensinį stažą. Tačiau jis yra išėjęs iš darbo rinkos, nekaupia pensijai, netobulina savo kvalifikacijų. Kai jam reikės savarankiškai grįžti į darbo rinką, negalės grįžti į tas pačias pareigas ir nebegalės tęsti savo darbinės karjeros. Taigi, kai jis pats išeis į pensiją ir kai jam reikės priežiūros, situacija irgi bus sudėtinga, - kalbėjo VU docentas.
„Jeigu mes turėtumėm išplėtotą paslaugų sferą nuo priežiūros ir pagalbos namuose iki orių, nežeminančių sąlygų globos ar slaugos namuose, mes nekalbėtumėm apie tokius dalykus kaip: „Oi, atidavė!“
Pagalbos reikia ne tik senjorams ar sergantiems
Paklausta, kaip deramai reikėtų pasirūpinti ne tik fizine, bet ir emocine bei psichologine senyvo amžiaus žmogaus būsena, E.Ramonienė sakė, kad artimiesiems reikia sutelkti visas pastangas žmogaus gyvenimo kokybei išsaugoti, kiek įmanoma stengtis išpildyti paskutinius žmogaus norus, pripažinti jo silpnybes, stiprybes ir trūkumus, neteisti ir nesmerkti.
„Jeigu žmogumi negali rūpintis artimieji, derėtų jo priežiūrą patikėti įstaigoms, kuriose dirba įvairių sričių specialistai, kurie deramai pasirūpins einančio gyvenimo pabaigos link žmogaus emocine ir fizine būkle, sukoncentruos dėmesį į žmogaus poreikius, reakcijas ir išgyvenimus“, - kalbėjo centro direktorė.
A.Kairio nuomone, didžiąją dalį jausmo, kad esu paliktas ir apleistas, sukelia ne rūpinimasis fiziniu kūnu, o emocine būsena. „Jeigu mes turime pervargusį, bandantį suderinti darbą visu etatu, rūpinimąsi senyvu giminaičiu, tėvais ar pan. slaugantįjį, tai apie kokį emocinį palaikymą galime kalbėti? Tada ir namuose sergantis ar senyvas žmogus gali jaustis pavargęs ir apleistas. Tai yra dvipusis dalykas. Aš noriu akcentuoti, kad tas jausmas „mane paliko“ pirmiausia ateina iš to, jog nėra pakankamo emocinio ryšio ir emocinio palaikymo“, - pabrėžė psichologas.
Pašnekovai įsitikinę, kad pasirūpinti reikia ne tik gyvenimo saulėlydį išgyvenančiu žmogumi, bet ir jį slaugančiais artimaisiais. Todėl, anot E.Ramonienės, derėtų sudaryti sąlygas artimąjį namuose globojančiam ir dirbančiam asmeniui dirbti lanksčiu darbo grafiku. „Taip pat skirti dėmesį psichologinės pagalbos organizavimui globojančiam asmeniui. Suteikti galimybę tam tikram laikotarpiui artimąjį apgyvendinti slaugos namuose (paprastesne tvarka). Kreiptis į socialinės paramos skyrių su prašymu skirti lankomąją priežiūrą, kad slaugantysis turėtų galimybę pailsėti, turiningai praleisti laisvą laiką, pasirūpinti savimi“, - apie pagalbą sunkius ligonius slaugantiems žmonėms kalbėjo centro direktorė.
Išeinančiojo susitikimas su mirtimi
„Jums kasdien tenka matyti senus žmones, su jais bendrauti. Kaip galėtumėte apibūdinti jų gyvenimą - jis įdomus, liūdnas, sunkus..?“ - pasiteirauju. „Kai kurie gyventojai išgyvena nutrūkusius ryšius su artimaisiais, kurie nesilanko, neskambina. Jie dažnai prisimena ankstesnį gyvenimą ir ilgisi namų. Dauguma, jausdami personalo moralinę paramą, palaikymą, geranoriškumą ir pagarbą, jaučiasi gerai. Senjorams suteikta galimybė bendrauti tarpusavyje, dalyvauti išvykose, renginiuose, koncertuose, įvairiose užimtumo veiklose. Tuomet pagerėja jų emocinė būsena, kuri teigiamai veikia jų psichinę ir fizinę sveikatą“, - atviravo E.Ramonienė.
Pasak jos, žmonės, einantys saulėlydžio link, džiaugiasi, jei pavyko įgyvendinti savo svajones, troškimus. „Džiaugiasi, jei mato savo vaikus, anūkus gerai ir laimingai gyvenančius. Sielvartauja, jei ko nepavyko pasiekti, pamatyti, dirbti mėgstamą darbą. Kartais sielvartauja, kad neišsakė savo jausmų artimiesiems, draugams. Kartais lydi sunkūs ir prieštaringi jausmai - sielvartas, liūdesys, nerimas. Daugelis jaučia mirties baimę dėl praeityje padarytų klaidų ir blogų darbų. Pasąmonėje jie nesugeba įsivaizduoti savosios egzistencijos žemėje baigties, todėl atsiranda dvasinis skausmas, įtampa, stresas“, - apie baimes ir džiaugsmus pasakojo centro direktorė.
Gyvenimas yra toks dalykas, kad jeigu atėjai į šį pasaulį, kažkada turėsi ir išeiti. Aišku, su žmogaus išėjimu susitaikyti sunku yra visiems - tiek pačiam išeinančiam, tiek ir jo artimiesiems. Bet vis dėlto, kaip palengvinti išeinančiojo susitikimą su mirtimi?
„Jeigu mes kalbamės su vaikais, tai turime kalbėtis ir su vyresniais tėvais. Jiems taip pat įdomu, jie taip pat nori kažką pasipasakoti, jaučia įvairiausias emocijas ir tuo nori dalintis. Tiesiog elementariausias ir pagrindinis dalykas - nuoširdus bendravimas ir iškylančių problemų neignoravimas. Jeigu vyresnio amžiaus žmogus nori kalbėti, pavyzdžiui, mirties ar sveikatos tema, kalbėkime. Mes kai kada bėgam nuo šitokių temų, nes jos mums patiems dažniausiai yra sunkesnės nei senyvo amžiaus žmonėms“, - mintimis dalijosi VU docentas.
E.Ramonienė patarė leisti išsisakyti, jei įmanoma, išpildyti norus, suteikti jiems brangiausią turtą - dvasinį bendravimą. „Suteikti vilties ir kantrybės, stengtis sumažinti baimės ir nerimo jausmą. Stengtis, kad jie nuolat jaustų palaikančią ranką ir girdėtų raminantį žodį. Tiesiog paimti už rankos, nusišypsoti ir atsakyti į jų klausimus. Lengvinti artėjančius simptomus, suteikti kuo didesnį komfortą. Teikti reikiamą pagalbą, kad žmogus jaustų paramą iki pat paskutinės akimirkos...“, - pokalbį apie amžiną išėjimą baigė E.Ramonienė.
Senelių globos kainos Lietuvoje (orientacinės)
| Įstaigos tipas | Kaina per mėnesį (Eur) |
|---|---|
| Valdiškos įstaigos | 800-1 000 |
| Privačios įstaigos | 1 200-1 500 |
| Gyventojo mokama suma (vidutinė) | ~500 |
žymės: #Globos
Panašus:
- Šokiruojančios tiesos apie gyventojų konfliktus socialinės globos namuose: kas slepiasi už uždarų durų?
- Nesutarimai su vyru po gimdymo: kaip atpažinti priežastis ir rasti efektyvius sprendimus
- Atraskite Efektyviausius Būdų Pagerinti Bendravimą Tarp Tėvų ir Vaikų!
- Efektyvios priemonės nuo erkių kūdikiams: saugiausia apsauga jūsų mažyliui
- Atpalaiduokite kūną po gimdymo: efektyvios tinimo priežasčių ir gydymo paslaptys