Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Pogimdyminė depresija yra dažniausiai pasitaikantis psichikos sveikatos sutrikimas po gimdymo. R. Mickevičienės teigimu, pogimdymine depresija serga apie 19 proc. moterų ir 4-7 proc. vyrų. Žmogaus emocinė sveikata kinta priklausomai nuo to, kaip ja rūpinamės - kada ir kaip ieškome būdų jaustis geriau.

Pogimdyminis laikotarpis ir jo iššūkiai

Pogimdyminis laikotarpis dar kitaip yra vadinamas ketvirtuoju trimestru. Jis prasideda su naujagimio užgimimu ir trunka maždaug apie 8 savaites ar ilgiau. Anot Krizinio nėštumo centro psichologės, besilaukianti ir pagimdžiusi mama išgyvena fizinius, biocheminius, neurofiziologinius, socialinius ir psichologinius pokyčius, lydimus įvairaus intensyvumo jausmų ir emocijų. Todėl psichologė R. Mickevičienė akcentuoja: depresija po gimdymo gali susirgti bet kuri moteris, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga mama - šiuo metu jai yra sunku ir reikalinga pagalba.

Pogimdyminės depresijos simptomai ir diagnozė

„Pogimdyminę depresiją diagnozuoja psichiatras pagal moters jaučiamus fizinius ir emocinius požymius, jų intensyvumą, trukmę ir dinamiką. Šio psichikos sutrikimo nustatymas yra keblus. Somatiniai pogimdyminės depresijos simptomai yra panašūs į tuos, kuriuos išsako visos naujagimių mamos. Jos susiduria su miego ir apetito sutrikimais, nuovargiu ir pervargimu, sunkumais susitvarkyti su kasdieniais ruošos darbais. Dėl to pogimdyminė depresija turėtų būti vertinama kompleksiškai“, - kalbėjo psichologė ir pridėjo, kad ne tik moterys, bet ir 4-7 proc. vyrų serga depresija po vaiko gimimo.

Priežastys, sukeliančios pogimdyminę depresiją

Siekiant nustatyti, kas sukelia pogimdyminę depresiją, tiriami įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, amžius, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, užimtumas, socialinis palaikymas, saugumas, žinia apie nėštumą, motinystės patirtis, pajamos ir kt. Kelių moteriai nepalankių veiksnių kombinacija gali turėti įtakos ženkliam pogimdyminės depresijos rizikos išaugimui. „Nėra vienos konkrečios priežasties šiam sutrikimui rastis.

Tai gali būti hormonų svyravimas (po gimdymo, žindymo laikotarpiu ir nutraukus žindymą), sirgimas depresija iki nėštumo arba nėštumo laikotarpiu, neplanuotas arba krizinis nėštumas, nesutarimai su vyru, socialinio palaikymo stoka ir kt. Kiekvienas asmuo yra individualus ir visos ankstesnės patirtys, susirgimai, psichologinis atsparumas ir emocijų valdymas daro įtaką psichologinei sveikatai po gimdymo“, - sakė psichologė. Tai gali palikti ilgalaikių pasekmių pačiai mamai, jos naujagimiui ir visai šeimai.

„Negydoma pogimdyminė depresija gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo. Liga apsunkina mamos santykius ne tik su naujagimiu, bet ir likusia šeimos dalimi“, - teigė psichologė.

Kaip atpažinti pogimdyminę depresiją?

Pastebima, kad depresinio sutrikimo epizodas gali prasidėti ir nėštumo metu, ir po gimdymo. Depresijos epizodai po gimdymo nustatomi pusketvirto karto dažniau nei nėštumo metu. Dažniausiai pogimdyminė depresija išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, tačiau, R. Mickevičienės teigimu, ji gali pasireikšti ir praėjus pusmečiui ar net metams po gimdymo.

Paprastai išskiriami požymiai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi dvi savaites ar daugiau, yra intensyvus liūdesys, verkimas, baimingumas, tuštumos jausmas, greitas irzlumas, pyktis, energijos ir motyvacijos stoka. „Prie pagrindinių simptomų priskiriamas sutrikęs miegas ir apetitas, neviltis, malonumo jausmo praradimas, apatija, užsisklendimas nuo artimųjų ir savęs nuvertimo jausmas, nes susiduriama su sunkumais rasti ir pajausti ryšį su kūdikiu.

Pasitaiko atvejų, kai moteris kankina baimė sužeisti ar kitaip pakenkti kūdikiui, kyla minčių apie savęs žalojimą ar net mirtį“, - sakė specialistė. R. Mickevičienė pasakojo, kad pagalbos besikreipiančios moterys neretai pačios pastebi dažniau pasitaikančius psichologinės būklės pokyčius, todėl užduoda sau klausimus: „Ar normalu susilaukti labai laukto kūdikio ir juo nesidžiaugti?“, „Kodėl džiugias akimirkas užgožia liūdesys, tuštuma, ašaros?“, „Ar normalu yra laukti, kol kas nors ateis ir išgelbės mane nuo mano pačios kūdikio?“. Anot psichologės, tai yra pirmieji raudonieji šauktukai - ankstyvasis pagalbos šauksmas, į kurį svarbu laiku atkreipti dėmesį.

Iš Telšių rajono kilusi Monika sakė pati supratusi esant problemą, kai laikydama rankose naujagimį negalėdavo sulaikyti ašarų. „Iš pradžių pati nesupratau, kaip ir kada pradėdavau verkti. To buvo neįmanoma suvaldyti. Abu su vyru labai laukėme dukrytės, todėl nė nebandžiau visko palikti išsispręsti savaime, todėl kreipiausi pagalbos ir viskas susitvarkė“, - dalijosi Monika.

Kaip sau padėti?

Pasak R. Mickevičienės, visų pirma, pagalbos ranką svarbu ištiesti pačiam sau. Besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi moteris gali savarankiškai užkirsti kelią depresijos formavimuisi ar ženkliai palengvinti sutrikimo požymius, įsipareigodama rūpintis savimi. Krizinio nėštumo centre dirbanti specialistė besilaukiančias ir pagimdžiusias klientes drąsina koncentruotis į penkias sritis: mintis, miegą, mankštą, mitybą ir malonumus.

„Paklauskite savęs: ar mano lūkesčiai sau realistiški, kaip kasdien save padrąsinu ir rūpinuosi minčių švara? Kaip suprantu miego svarbą savo organizmui ir ieškau būdų pailsėti? Ar mano mityba pilnavertė, o valgymo įpročiai tinkami? Kaip fiziniu aktyvumu padedu savo kūnui stiprėti ir atsigauti? Kaip malonumais paįvairinta rutina veikia mano emocinę sveikatą?“ - darbo praktikomis dalijosi specialistė.

Tuo atveju, kai mamai darosi per sunku pasirūpinti naujagimiu, o emocinė ir psichikos sveikata prastėja, į pagalbą turėtų atskubėti artimieji. Ypač svarbu, kad aplinkiniai pasiūlytų konkrečią pagalbą: pasirūpintų vaiku ir leistų mamai pailsėti, pasidalintų konkrečia informacija su pagalbos kontaktais, palydėtų pas specialistus ar padėtų užsiregistruoti vizitui.

„Kai moteriai sunku suprasti, ar jai reikia pagalbos, o šeima nežino, kaip padėti, svarbu kreiptis į specialistus. Visais atvejais yra svarbu prisiminti, kad kreiptis pagalbos yra normalu, ypač kai vyksta svarbūs išgyvenimai, siejantys visą šeimą, kuriuos mamai pakelti darosi per sunku“, - kalbėjo Krizinio nėštumo centro specialistė R. Mickevičienė.

Jaučiant emocinius sunkumus galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas, pagalba teikiama telefonu 1809 arba internetiniu susirašinėjimu. Taip pat ir Krizinio nėštumo centras konsultuoja nemokamai gyvai arba nuotoliniu būdu, kreiptis galima el. Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai arba gyvybei, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

Kodėl gimus vaikui santykiai keičiasi?

„Kodėl gimus vaikui mūsų santykiai pasikeitė ir, deja, ne į gerąją pusę”? Šis klausimas, ko gero, kyla kone visoms jaunoms šeimoms. Gimus vaikui, pasikeičia poros gyvenimas, padaugėja pareigų, atsakomybės, nuovargio, todėl dažniau kyla pykčių, nesutarimų dėl vaidmenų, buities, vaiko priežiūros. Abiem tenka keisti įpročius, atsisakyti kai kurių savo pomėgių, o asmeniniams poreikiams lieka labai mažai laiko. Nukenčia poros tarpusavio santykiai, nes pora gimus vaikui daug mažiau dėmesio gali skirti vienas kitam.

Gimus vaikui labai išryškėja vyro ir moters skirtumai. Moteriai kūdikis tampa pasaulio centru, visi kiti dalykai yra antraeiliai. Todėl vyras neretai pasijunta atstumtas, nereikalingas, stokojantis moters meilės, dėmesio. Jis gali jausti pavydą mažyliui ir gėdą ar kaltę dėl tokių savo jausmų. Vyrui gali sustiprėti nerimas dėl padidėjusios atsakomybės už šeimos išlaikymą. Todėl jis rūpindamasis šeimos gerove gali labiau susitelkti į darbą. Padidėjusi atsakomybė už šeimos išlaikymą kelia didesnę įtampą, nuovargį, poilsio poreikį.

Ir kai po darbo pavargęs vyras neparodo dėmesio, iniciatyvos padėti žmonai, ši supyksta, nes jai gali atrodyti, kad vyras nesirūpina ja ir mažyliu. Kita nesutarimų, pykčio priežastis - gimus vaikui skirtingi (dažnai nerealūs) vyro ir moters lūkesčiai. Dažnai pora mano, kad abu patirs daug džiaugsmo, laimės, vienas kitą palaikys taip, kad lengvai įveiks kylančius sunkumus, arba jų visai nebus.

Brandos įtaka santykiams

Nesutarimai labiau susiję su sutuoktinių psichologine, emocine branda nei biologiniu amžiumi. Vyresnės poros nebūtinai bus brandžios ir priešingai. Jei gimus pirmai atžalai pora sėkmingai prisitaikė, išsprendė nesutarimus, labiau pažino vienas kitą ir jų santykiai įgavo dar daugiau naujų spalvų, tikėtina, antras, trečias vaikas nesukels tokios pačios santykių krizės.

Nesutarimų, pykčių gali kilti, bet tokia pora juos išspręs paprasčiau, lengviau prisitaikys. Juolab, gimus antram vaikui, tėvai labiau pasitiki savimi, ramiau reaguoja į rūpesčius. Bet jeigu poros santykiai gimus pirmagimiui pašlijo ir tarpusavio ryšys nebuvo atkurtas, tikėtina, krizė bus tokia pati, o gal net didesnė nei pirmoji.

Skirtumai tarp vyro ir moters lūkesčių

Kodėl vyrams atrodo, kad su vaiku jie praleidžia pakankamai laiko, o moteris mato kitaip? Moterys dažnai nusivilia vyrais, nes tikisi, kad jie prisidės prie kūdikio priežiūros ir buities darbų kiek ir jos. Kitaip tariant, vyro indėlį moteris dažniausiai vertina lygindama su savo pačios. Tuo tarpu vyras apie savo pagalbą moteriai sprendžia save lygindamas su savo tėvais, giminės ar tiesiog pažįstamais vyrais.

Kiekvienas kitaip supranta, kas turi atlikti tam tikrus vaiko priežiūros ir namų ruošos darbus. Kita konfliktų priežastis gali būti ta, kad vyrai dažnai mano, jog tik mama gali geriausiai pasirūpinti kūdikiu. Iš nepasitikėjimo savimi ir baimės jie dažnai tarsi atsitolina, nerodo iniciatyvos. Moteris turėtų žinoti, kad tėvo ryšys su vaiku formuojasi daug lėčiau.

Kaip spręsti nesutarimus?

Visi kuo puikiausiai žinome, kad sprendžiant santykių problemas būtina kalbėtis. Labai svarbu, kaip kalbama ir ar norima išgirsti vienam kitą, priimti sutarimą. Jei pora tik kaltina, puola vienas kitą, lieja nuoskaudas, skaičiuoja ir pabrėžia savo indėlį, tuomet problema ir lieka neišspręsta. Toks ginčas gali tęstis iki begalybės. Juk kai vienas puola, priekaištauja, kitam kyla noras gintis.

Svarbu, kad pora galėtų išmokti kalbėtis ramiai, kad norėtų išgirsti ir suprasti vienas kitą. Svarbu kalbėti „aš kalba”, t. y. kuo daugiau kalbėti pradedant žodeliu „aš”, o ne „tu”.

Dar iki mažyliui gimstant poroms būtina mokytis atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo išgyvenimus, lūkesčius, poreikius, aptarti, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, santykiai, kaip kiekvienas įsivaizduoja tuos pokyčius, kaip jie dalysis atsakomybe už vaiko priežiūrą, namų buities darbus. Kaip galės padėti vienas kitam, kaip palaikys vienas kitą, kaip kurs bendrumą, intymumą gimus vaikui? Kaip spręs kylančius nesutarimus?

Patarimai, kaip kalbėtis „aš kalba”

  • Žmona galėtų sakyti: „Aš jaučiuosi labai vieniša, kai sekmadienį mes leidžiame atskirai. Man be galo skaudu, kad vienai tenka prižiūrėti mažylį ir sekmadieniais, kai tu ilsiesi. Aš labai norėčiau, kad sekmadieniais ir aš galėčiau labiau pailsėti. Gal galėtum bent dalį sekmadienio pabūti su mažyliu arba paprašome tėvų pagalbos ir praleiskime sekmadienį tik dviese, nes žinau, kad ir tau labai svarbus ir reikalingas poilsis”?
  • Vyras galėtų sakyti: „Aš be galo daug dirbu ir rūpinuosi buitimi ir man labai skaudu bei pikta, kai lieku neįvertintas. Norėčiau daugiau tavo pripažinimo ir įvertinimo. Nors sutinku, kad laiko su mažyliu praleidžiu ne tiek, kiek tu norėtum, bet sekmadienio poilsio man labai reikia. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Suprantu, kad ir tu nori sekmadienį pailsėti. Gal tada sutarkime, kad pusę sekmadienio aš pabūsiu su mažyliu, o kitą pusę paprašykime tėvų pagalbos ir praleiskime jį tik dviese?

Galėtų padėti klausimai: kaip aš galėčiau labiau suprasti, išgirsti savo sutuoktinį? Kokie jo (jos) poreikiai nepatenkinti, kas kelia jam (jai) pyktį? Ką aš galiu daryti kitaip, kad mano partneris (-ė) jaustųsi labiau patenkintas (-a), laimingesnis (-ė)?

Statistika

Statistiniai duomenys apie pogimdyminę depresiją:

Grupė Procentas
Moterys, sergančios pogimdymine depresija 19%
Vyrai, sergantys pogimdymine depresija 4-7%

žymės:

Panašus: