Šeima - ramybės uostas, užuovėja užklupus netikėtumams ir išbandymams, saugus prieglobstis ir atrama prireikus. Visgi remdamiesi savo, o galbūt ir kitų žmonių patirtimis galime pradėti abejoti, svarstyti ir diskutuoti, ar iš tikrųjų šeima visada yra toks ramstis, kurio reikia vaikams? Ar iš tikrųjų šeimoje vaikas jaučiasi saugus ir jo poreikiai patenkinami?
Vienas iš opiausių tėvams iškylančių klausimų - kaip susikalbėti su savo vaiku? Nors atrodo, kad visada kalbame naudodami tą pačią kalbą, ilgainiui, tai vis tiek nepadeda išvengti nesusikalbėjimų. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, tačiau ir kaip tai yra pasakoma.
Efektyvus bendravimas su vaikais
Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Vaikas, kaip asmenybė, pirmiausia formuojasi šeimoje. Tėvai yra emociniai globėjai ir saugumo garantas bei elgesio modelis. Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys.
- Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo.
- Pirmaisiais metais supažindinti su išoriniu ir vidiniu pasauliu.
- Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų.
Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Tėvai tai gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus.
Kad tėvai tinkamai galėtų bendrauti su vaikais, visų pirma jie turėtų pradėti nuo savęs. Tėvai turėtų apsvarstyti, ką galima pakeisti savyje, norint pagerinti santykius su jais. Kuomet keičiasi tėvų elgesys vaikų atžvilgiu, tuomet keičiasi ir bendravimo kokybė. Todėl tėvams svarbu ugdytis savyje gebėjimus atpažinti viduje kylančius jausmus, juos įvardyti visų pirma sau ir juos suprasti. Tai padės geriau pažinti vaiko viduje kylančius jausmus daugelyje situacijų.
Bendravimas su vaiku prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių. Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais. Kadangi tėvų apklausos skelbia, kad šiuo metu tėvai savo vaikams per dieną skiria vidutiniškai septynias minutes, tėvų darbo valandos ilgėja, o pagrindinis ir dažniausias laisvalaikio su vaikais leidimo būdas - televizorius ar namų ruošos darbai.
Mitai apie vaikų ir paauglių santykius su tėvais
Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams. Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste.
Psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m.
Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų.
Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams! Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu.
Bendravimas su vaiku po skyrybų
Skyrybų metu vaikai nukenčia labiausiai. Vaikai myli abu savo tėvus ir dažniausiai nori bendrauti su jais abiem, dėl to dažni tėvų konfliktai jiems sukelia didžiulį stresą. Vaikui ypatingai skaudu, kai vienas iš tėvų draudžia matytis su kitu.
Mamos po skyrybų neleidžia tėvams bendrauti su vaikais dėl įvairių priežasčių: siekia apsaugoti vaiką nuo tariamos neigiamos tėvo įtakos, dėl keršto buvusiam vyrui, dėl vidinių nuoskaudų, dėl baimių, kad vaiku niekas taip gerai nepasirūpins, kaip ji gali ir kt. Kai mama dėl savo vidinių nuoskaudų, pykčio ar siekimo atkeršyti neleidžia vaikui bendrauti su tėčiu ji labiausiai žaloja savo vaiką. Normaliai vaiko raidai reikia abiejų tėvų.
Išsiskyrę tėvai tarpusavyje turėtų bendrauti pagarbiai, nes rodoma nepagarba, pyktis ar kitos neigiamos emocijos labiausiai kenkia vaikui. Negražiai kalbėti apie buvusią antrąją pusę girdint vaikui nederėtų, nes tai vėlgi labiausia kenkia vaikui. Jei su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine akis į akį negalite ramiai kalbėtis, bendraukite susirašinėdami elektroniniu paštu ar per skype, bet bendrauti ir susitarti dėl vaiko auginimo yra būtina.
Idealiu atveju abu tėvai turėtų sutarti bendrus auklėjimo principus, skatinimo ir drausminimo priemones, pareigas ir elgesio taisykles. Tada savaitgalinis tėtis galės tinkamai auklėti ir drausminti. Vaikui kaip tik ir kenkia jei savaitgalinis tėtis iš jo nieko nereikalauja ir leidžia viską. Tokiu atveju vaiko galvoje pasidaro košė, jis gali pradėti manipuliuoti tėvais.
Kai tėčio gyvenime atsiranda nauja moteris ar šeima, jis neturėtų staigiai keisti savo bendravimo pobūdžio su vaiku, t.y. su nauja gyvenimo drauge supažindinti po truputį ir neversti vaiko viso savaitgalio iškart leisti su ja, tai turi įvykti palaipsniui. Paprastai vaikas nori leisti laiką su savo tėčiu, o ne su jo naująja drauge. Tėtis turi stengtis ir toliau skirti vaikui individualaus dėmesio. Vaikas susidūręs su tokia situacija gali pradėti maištauti, nenorėti bendrauti su tėvu, nes bet kokie pokyčiai vaiko gyvenime, jam kelia stresą.
Bendravimas su tėčiu po skyrybų yra nepageidaujamas, jei toks buvimas vaikui yra pavojingas, pvz.: jei tėtis girtauja ir neužtikrina vaiko saugumo poreikių.
Savaitgalinis tėtis
Savaitgalinis tėtis tai tėtis skirtas pramogai. Buvimas su juo tai nuolatinės linksmybės, pirkiniai ir džiaugsmas. Po tokių savaitgalių vaikui būna sunku sugrįžti į kasdienybę. Vaikas dažnai nesupranta, kodėl baigėsi linksmybės ir atsirado pareigos. Tokiam vaikui gali atsirasti pykčio priepuoliai grįžus namo. Tėtis savo ruožtu matydamas vaiką tik savaitgaliais, nori vaikui būti pats geriausias ir tą gerumą supranta per linksmybes ir vaiko norų pildymą. Tačiau yra ir tokių tėvų, kurie savo vaikus matydami tik savaitgaliais sugeba išlaikyti įprastas normas ir taisykles. Tai yra labai naudinga pačiam vaikui.
Su vaiku gyvenantis tėtis nuolat būna su vaiku, labiau prisideda prie vaiko buities, gali greitai sureaguoti į įvairias vaikui svarbias situacijas, o savaitgalinis tėtis praranda dalį informacijos apie vaiką, nes nebūna kasdien su vaiku. Tačiau nebūtinai tas tėtis, kuris gyvena su vaiku yra geresnis tėtis, nes buvimas su vaiku fizikai nebūtinai reiškia, kad yra būnama emociškai. Vaikui reikia kokybiško bendravimo, o ne tik sėdėjimo šalia, žiūrint televizorių.
Ar savaitgalinis tėtis atliks visavertį vaidmenį vaiko gyvenime priklauso nuo paties tėčio, ar jis norės tik pramogauti su vaiku, ar stengsis kiek galėdamas dalyvauti vaiko gyvenime, palaikydamas ryšį darbo dienomis telefonu, prisidėdamas prie vaiko auklėjimo. Tam, kad užsimegztu artimas ryšys tarp vaiko ir suaugusio žmogaus bendravimas turi būti nuolatinis. Tėtis negali pasirodyti tik protarpiais kai jam yra patogu.
Mama turėtų atsižvelgti į tai, kaip vaikas motyvuoja nenorą bendrauti su tėčiu. Priklausomai nuo išsakomų priežasčių, mama ir nusprendžia ar skatinti vaiko bendravimą su tėvu ar gerbti vaiko sprendimą, pvz.: vaikas nenori važiuoti pas tėtį savaitgalį, nes jis palieka vaiką močiutei, o pats išvažiuoja pas draugus. Tokiu atveju vaiko nenoras leisti savaitgalį su tėčiu yra suprantamas ir pateisinamas.
Dažnai vaikai manipuliuoja tėvais, su kuriais susimato tik savaitgaliais - jie įpranta kažko prašyti ir reikalauti. Taip nutinka, nes patys tėvai įpratina vaikus prie pirkinių ir pramogų, norėdami įsiteikti vaikui, būti jiems geri. Išvengti to galima nelepinant vaiko pirkiniais ir pramogomis, o jei jau taip nutiko, reikia nepasiduoti vaiko manipuliacijoms.
Rekomenduojamas bendravimo dažnumas
Apytikslis amžius yra 5-7 metai, tačiau reikia atsižvelgti į vaiko psichologinę brandą, santykius su tėčiu ir vaiko norus. Neretai vaikui paaugus, jis pats išreiškia norą miegoti pas tėtį. Toks pasilikimas visam savaitgaliui neturėtų būti nusprendžiamas prie vaiko valią.
Viskas priklauso nuo santykio tarp vaiko ir tėčio bei vaiko amžiaus. Mažesniam vaikui labiau tinkami yra trumpesni, bet dažnesni susitikimai su tėčiu, o vyresniam vaikui jau norisi ir ilgiau pabūti su tėčiu. Jei santykis tarp vaiko ir tėvo nėra artimas, tai vėlgi geriau trumpesni susitikimai. Buvimas su tėčiu neturėtų vykti per prievartą, vaikas turėtų jaustis saugus.
Kuo vaikas vyresnis, tuo jis aiškiau gali išsakyti savo poreikius dėl bendravimo su tėčiu. Į vaiko norus yra būtina atsižvelgti. Vieni vaikai augdami nori daugiau laiko leisti su tėčiu, o kiti kaip tik mažiau. Viskas priklauso nuo santykio tarp vaiko ir tėvo.
Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama priklausomai nuo vaiko amžiaus gali keistis.
Pavyzdžiui:
- Bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę.
- Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti neretesnis kaip kas 3 dienos.
Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti pastovų ryšį. Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku.
3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. Per savaitę galima praleisti dvi naktis su nakvyne su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.
6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje.
13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė. Dėl bendravimo laiko tėvams reiktų nuspręsti individualiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius.
Patarimai tėvams
Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu, nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Nepraleiskite! Šeimų sporto šventė lopšelyje-darželyje – smagios pramogos visai šeimai!
- Ar tarpas tarp kūdikio kojų yra normalus? Sužinokite, kada verta sunerimti!
- Šokiruojantys nesutarimai senjorų globos namuose: priežastys, kurias privalote žinoti, ir efektyvūs sprendimai!
- Neįtikėtina Istorinė Atmintis: Kęstutis Muliuolis – Pamirštas Lietuvos Didvyris
- Vaikiškų Prekių Parduotuvės Telšiuose: Atrask Geriausius Žaislus Savo Vaikui!