Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Ankstyvojo skaitymo tema kalbama vis daugiau ir daugiau. Vis geriau suprantama ne tik jo nauda, bet ir būtinybė.

Ankstyvojo skaitymo svarba

Nors tai ir reikšminga, bet Lietuvoje dar tik pradžia - laukia ilgas ir iššūkių kupinas kelias, kol skaityti mažiesiems nuo pirmųjų jų gyvenimo mėnesių taps kiekvienos šeimos kasdienybe.

Kad šis tikslas būtų pasiektas, pirmiausia, ko gero, būtina iniciatyva valstybiniu mastu. Vienas iš Skaitymo skatinimo programos 2019-2024 m. numatytų tikslų - sukurti bandomąjį "Knygų starto" modelį, kuris būtų skirtas ankstyvojo skaitymo įgūdžiams puoselėti.

Panaši iniciatyva jau ne vieną dešimtmetį veikia ir duoda puikių rezultatų tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir daugelyje kitų.

Pirmosios knygos konkursas

Dar praėjusiais metais Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka paskelbė Pirmosios knygos konkursą, kurio tikslas - išrinkti meniškai vertingą paveikslėlių knygą, atitinkančią 0‒3 metų vaikų psichologinės ir motorinės raidos, ankstyvojo amžiaus recepcijos ypatumus, poreikius ir interesus.

Konkursą laimėjo Indrė Zalieckienė, sukūrusi knygelę „Kapt kapt kapt“.

Autorė pristato save kaip žmogų, sugrįžusį į vaikystę ir vėl užsiimantį tuo, kas teikė džiaugsmo prieš daugybę metų.

Indrės Zalieckienės kelias į vaikų literatūrą

Indrė Zalieckienė - vaikų literatūros debiutantė, konkurse nurungusi ne vieną žinomą rašytoją (iš viso - net 26 kandidatus) ir maloniai nustebinusi komisiją.

Anuomet I. Zalieckienė mėgo piešti ir rašyti eilėraščius - būtent tai ji daro ir dabar.

Tačiau taip buvo ne visada - prieš iš naujo atrasdama šią veiklą, moteris išbandė save daugybėje su vaikų literatūra nieko bendra neturinčių sričių: studijavo su ekonomika ir verslo vadyba susijusius mokslus, dirbo žurnaliste, medicinos atstove farmacijos kompanijoje, valstybės tarnautoja... Šį sąrašą galima tęsti.

Pirmą eilėraštį parašiau pradinėse klasėse. Mano pirmoji mokytoja Regina Kontautienė į tai nenumojo ranka - netrukus atsidūriau klaipėdiečio vaikų poeto Sigito Poškaus globoje.

Dalyvaudavau literatų konkursuose, mano eilėraščius spausdino vienas kitas laikraštis ar žurnalas. Kūrybinius įgūdžius lavinau ir Klaipėdos jaunimo centro literatų būrelyje pas Aleksą Bagdonavičių.

Šeštoje klasėje leidau mokyklos sienlaikraštį, kuriame buvau ir rašytoja, ir iliustruotoja, ir redaktorė. Po Sausio 13-osios įvykių, kai man buvo 12 metų, parašiau eilėraštį, kuris nuskambėjo ir vietinėje, ir išeivijos lietuvių spaudoje.

Vėliau šlovė išblėso, atėjo paauglystė, o su ja - niūrių eilėraščių periodas. Dar vėliau, kai tapau "rimto" dalyko studente ir ėmiau dirbti "rimtus" darbus, rašiau vis mažiau, daugiausia eiliuotus proginius sveikinimus artimiausiems žmonėms.

Tačiau vietos po saule paieškos vis nedavė ramybės. Kurgi ta vieta? Kokia mano paskirtis? Protingos knygos viena po kitos kartojo patarimą atsigręžti į savo vaikystės pomėgius.

Iliustravimo kelias

Knygelę „Kapt kapt kapt“ ne tik parašėte, bet ir pati iliustravote. Vaikystėje, keliaudama leisti vasaros atostogų pas senelius, veždavausi sąsiuvinių. Kasdien kairiajame puslapyje parašydavau po eilėraštį, o dešiniajame jį iliustruodavau.

Mėgau ryškias spalvas ir aiškias formas. Tuo metu buvo populiarus vaikų žurnalas „Genys“. Kartą pamačiusi jame neryškiomis, tarytum skubotomis linijomis nupieštą iliustraciją taip pasipiktinau, kad prižadėjau sau niekada nepamiršti, kad vaikams patinka ryškūs ir aiškių formų piešiniai.

Nuolat piešiau. Mokantis mokykloje ir universitete paskutinis sąsiuvinio puslapis visada būdavo primargintas. Per paskaitas, o vėliau - darbo susirinkimus ir mokymus piešdavau aplinkui sėdinčių kolegų eskizus.

Nelaikiau to išskirtinumu, veikiau - trūkumu, negebėjimu sutelkti dėmesio į tai, kas išties svarbu. O ir meno krypties studijoms pasirinkti tuo metu pritrūko kantrybės ir užsispyrimo.

Brandos atestatas su pagyrimu tais metais suteikė galimybę įstoti beveik į bet kurią specialybę. Tad bedžiau pirštu į tuomet pačią prestižiškiausią Klaipėdos universitete. Tai buvo jūrų ūkio ekonomika.

Šios studijos atvėrė visai kitą pasaulį, padovanojo draugų visam gyvenimui ir įsuko į prestižinių darbų karuselę tarptautinėse kompanijose. Iš kiekvieno jų mokiausi vis kitų dalykų: profesinės etikos, atsakomybės, pardavimo strategijų, viešojo kalbėjimo, darbo komandoje.

Piešimas ir poezija liko kažkur toli, vaikystės pievų migloje. Ir tada kai kas nutiko. Vaiko priežiūros atostogų metu netekau darbo. Naujo rasti nesisekė. Tad teko stoti į akistatą su savimi ir dabar jau tiesiai šviesiai savęs paklausti, ką noriu veikti.

Nežinojau, nei ką piešiu, nei kur, nei kaip. Instagrame ėmiau sekti iliustruotojus, susižavėjau Aušros Kiudulaitės darbais. Galiausiai išdrįsau jai parašyti ir paklausti, nuo ko pradėti norint piešti skaitmeniniu būdu.

Baisiausiai nustebau, kai Aušra man atsakė, pažėrė krūvą patarimų ir net pagyrė mano ranka pieštą eskizą. Įsigijau grafinę planšetę, ėmiau mokytis iš jutubo, užsirašiau į kursus.

Tuomet draugė rado skelbimą, kad vienas maisto tinklaraštis ieško iliustruotojų, ir netrukus ėmiau dirbti šį darbą.

"Cars For Mars"

Sūnus vis sakydavo: „Ką čia pieši, mama, geriau nupiešk man mašinytę!“ Susidarius nemažai nespalvotų mašinyčių kolekcijai, kilo mintis sukelti jas į „Etsy“ platformą.

Taip atsirado „Cars For Mars“ - nespalvoti paveiksliukai vaikams transporto tematika. Per trejus metus tūkstančiai šių paveiksliukų pasklido po visą pasaulį.

Knygos kūrimo idėja

Pamačiusi skelbimą apie Pirmosios knygos konkursą supratau, kad tai puiki galimybė frazę „kada nors parašysiu knygą“ paversti fraze „parašysiu knygą iki konkurso termino pabaigos“.

Didžiausiu laimėjimu laikiau tai, kad apskritai pavyko pateikti knygelę konkursui.

Tad pasakyti, kad žinia apie laimėjimą mane apstulbino, yra tiesiog nepasakyti nieko. Suvokimas, kad mano kūryba pasirodė vertinga profesionalų komisijai, man prilygo dangiškų migdolų ragavimui, dieviškųjų varpelių tilindžiavimui ir angelų choro giedojimui vienu metu!

Knygelės rašymo procesas buvo trumpas. Kur kas ilgiau truko pasiruošimas. Bandžiau prisiminti savo pačios patirtį, tyrinėjau pasaulinę kūdikiams skirtų knygų pasiūlą, skaičiau straipsnius apie ankstyvąjį skaitymą. Ir, aišku, neleidau sau užmiršti jau minėto vaikystėje duoto pažado - visada atsiminti, kad vaikams patinka ryškios spalvos ir aiškios formos.

Kai visa informacija galvoje sustojo į savo vietas, pats eilėraštis gimė gal per 20 minučių. Iliustracijas sukurti truko daug ilgiau. Jas ir laimėjusi konkursą dar gerokai tobulinau. Po konkurso man buvo suteikta galimybė dėl knygelės piešinių konsultuotis su pačia A. Kiudulaite.

Skaitymas Indrės Zalieckienės gyvenime

Mama man skaitė nuo mažų dienų. Itin dažnai - Anzelmo Matučio „Margaspalvę genio kalvę“, tad būdama trejų nemažai eilėraščių iš šios knygos mokėjau atmintinai.

Kai sirgdavau, prie lovos būdavo padėtas kalnas knygų su nuotraukomis iš egzotiškų kraštų. Išmokusi skaityti graužiau visas „Pasaulio pasakų“ serijos knygas iš eilės, o per vasaros atostogas tikrai neužželdavo takelis į Subačiaus gyvenvietės, kur gyveno mano seneliai, biblioteką.

Tėvų bute viena kambario siena buvo skirta vien knygų lentynoms.

Manau, kad didžiausią įtaką mano ritmo ir rimo pojūčiui padarė vaikystėje nuolat kartoti minėto A. Matučio eilėraščiai. O kai gimė sūnus, literatūra vaikams vėl tapo kasdienio ritualo dalimi. Taip atradau Petsoną ir Findusą.

Tad jei reikėtų įvardyti vieną mėgstamiausią vaikams rašantį autorių, tai būtų Svenas Nordqvistas, o mano mėgstamiausia knyga vaikams - šio autoriaus „Lapių medžioklė“.

Dabar, kai sūnus ūgtelėjo ir mūsų literatūros skonis vis dažniau išsiskiria, knygas vaikams neretai įsigyju sau.

Šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos

Sekti lietuvių vaikų literatūros tendencijas dabar labai smagu ir lengva, mat po konkurso asmeniškai susipažįstu su vis daugiau lietuvių kūrėjų, seku juos socialiniuose tinkluose, be to, prenumeruoju „Rubinaitį“.

Tad naujienos nepraslysta nepastebėtos. Iki šiol su vaiku iš lietuvių autorių daugiausia kartų skaitėme Vytauto V. Landsbergio knygeles apie lapiuką Pūkį. Dabar sūnus mėgsta vėl ir vėl atsiversti Indrės ir Martyno Pavilonių knygas apie marmius.

Man, beje, irgi patinka žiūrėti į marmių iliustracijas, jos teikia poilsį akims ir kažkokį monumentalų ramybės pojūtį. O kalbant ne apie lietuvių autorius, dvi knygos rekordininkės pagal tai, kaip dažnai yra skaitomos, mūsų namuose yra Richardo Scarry’io „Ką žmonės dirba visą dieną“ ir Hervé Tullet „Paspausk mane“.

Skaitymas šeimoje

Taip, sūnui septyneri, skaitau jam nuo kūdikystės. Nuo pat vienerių metų jam itin ėmė rūpėti įvairios transporto priemonės. Anksčiau - automobiliai, dabar - kariniai laivai. Tad pageidauja, kad ir jam skaitomos knygos būtų arba apie tai, arba apie... katinus. Nes, sūnaus nuomone, jei knygoje yra katinas, tai jau gera knyga. Mūsų namuose gyvenanti katė šiam požiūriui labai pritaria.

Kai „Kapt kapt kapt“ jau buvo išspausdinta, sūnus įvertino taip: jau visai panaši į tikrą knygą, bet kurgi katinai?! Tad knygelės tęsinyje „Kapt kapt kapt mieste“ šen bei ten šmėkštelintis murklys yra bandymas atsižvelgti į griežčiausio mano darbų kritiko pastabas.

Kūdikystėje sūnui skaitėme kartonines knygeles. Kiek tai buvo skaitymas, o kiek puslapių kampų graužimas, istorija nutyli.

Nežinau, kiek lėmė sėkminga genų kombinacija, o kiek ankstyvasis skaitymas, bet sūnus, sulaukęs dvejų, kalbėjo pilnais sakiniais. Buvome apdovanoti gausiomis sparnuotomis jo frazėmis. Netikėtos įžvalgos bei pastebėjimai iš dvimečio lūpų tiesiog versdavo iš koto!

Iki šiol smagu išgirsti sūnų įterpiant į kalbą posakių, kurių nenaudojame buitinėje kalboje. Kūdikystėje sūnui skaitydavau dienos metu, o skaitymas prieš miegą kasdieniu ritualu tapo maždaug nuo trečių jo gyvenimo metų. Man tai iki šiol pati mėgstamiausia dienos dalis, ramaus ryšio mezgimo su vaiku metas. Kad ir kokios emocijos kunkuliuoja dieną, vakare skaitant knygą balsu ir mamos, ir vaiko kvėpavimas išsilygina, audros nurimsta.

"Knygų starto" projektas

Kai kuriuos projekte aprašytus patarimus taikiau intuityviai, o kai kurių dalykų nežinojau. Pavyzdžiui, kad skaitant knygą galima įterpti istorijas iš savo kasdienybės taip paskatinant ir vaiką dalytis savo įspūdžiais.

O „Knygų starto“ projektas puikus tuo, kad knygelę ir lankstinukus su patarimais gausiantys tėvai galės nuo pat pradžių kokybiškai įsitraukti į skaitymo procesą su vaiku. Tai puiki pagalba, ypač tėvams, sulaukusiems pirmagimio. Jiems pirmaisiais kūdikio mėnesiais reikia apsiprasti su pasikeitusiu gyvenimu, tad kažin ar knygelių bei patarimų, kaip jas skaityti, paieška tuo metu yra darbų sąrašo viršuje. O čia - štai, prašom - nauja kartoninė knygelė dovanų su pluoštu patarimų, kaip ją skaityti.

Žinoma, skaityti vaikui niekada nėra per anksti. Na ir kas, kad atrodo, jog jis dar nesupranta teksto. Vaiką ramins mamos ar tėčio balsas, atlėgs įtampa, kurios tėvystės kasdienybėje dažniausiai netrūksta. Taip knyga vaikui asocijuosis su maloniais pojūčiais.

Ateities planai

Po sėkmės „Knygų starto“ projekte darbai nesibaigia. Neseniai pasirodė projektas „Knygiukai į pagalbą vaikams“ - esate viena autorių, sukūrusių du knygiukus: ir kaip rašytoja, ir kaip iliustruotoja. Kaip ir minėjau, greitai pasirodys „Kapt kapt kapt“ knygelės tęsinys „Kapt kapt kapt mieste“.

Vaikų literatūros lauke man labai patinka.

Patarimai tėvams

Linkiu, kad knygelė būtų skani ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Rašydama tekstą, įsivaizdavau, kad tai bus ne tik skaitymo patirtis, bet ir dar viena proga paliesti vaiko nosytę ir taip jį prajuokinti.

Siūlau nežiūrėti į skaitymo procesą pernelyg rimtai ir galvoti, kad oi, dabar tai užauginsiu knygų mylėtoją! Taip gali ir nenutikti. Linkiu, kad skaitymas su vaiku pirmiausia būtų smagus patiems tėvams.

Tebūnie tai žaidimas. Man labai patiko rašytojos Kotrynos Zylės pastebėjimas: jei esate pavargę, neturite ūpo žaisti su vaiku - paskaitykite jam knygą! Pirmuosius kelerius metus tai tikrai turėtų veikti.

žymės: #Kudikiams #Kudiki

Panašus: