Ankstyvojo skaitymo tema kalbama vis daugiau ir daugiau. Vis geriau suprantama ne tik jo nauda, bet ir būtinybė.
Ankstyvasis skaitymas: svarba ir būtinybė
Vis dėlto tai, nors ir reikšminga, bet dar tik pradžia - laukia ilgas ir iššūkių kupinas kelias, kol skaityti mažiesiems nuo pirmųjų jų gyvenimo mėnesių taps įprasta kiekvienos šeimos kasdienybės rutina.
Kad šis tikslas būtų pasiektas, pirmiausia, ko gero, būtina iniciatyva valstybiniu mastu. Vienas iš Skaitymo skatinimo programos 2019-2024 m. numatytų naujų tikslų - sukurti bandomąjį „Knygų starto“ modelį, kuris ir būtų skirtas puoselėti ankstyvojo skaitymo įgūdžius. Ši iniciatyva jau ne vieną dešimtmetį veikia ir duoda puikių rezultatų tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Italija, Japonija ir daugelyje kitų.
Dar praėjusiais metais Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka paskelbė „Pirmosios knygos“ konkursą, kurio tikslas buvo išrinkti meniškai vertingą paveikslėlių knygą, atitinkančią 0‒3 metų vaikų psichologinės ir motorinės raidos, ankstyvojo amžiaus recepcijos ypatumus, poreikius ir interesus.
Konkursą laimėjo Indrė Zalieckienė, sukūrusi knygelę „Kapt kapt kapt“.
Indrė Zalieckienė: nuo ekonomikos iki vaikų literatūros
Indrė Zalieckienė - debiutantė vaikų literatūroje, konkurse nurungusi ne vieną žinomą rašytoją (o iš viso - net 26 kitus kandidatus) ir maloniai nustebinusi komisiją.
Autorė pristato save kaip žmogų, sugrįžusį į vaikystę ir vėl užsiimantį tuo, kas teikė džiaugsmą prieš daugybę metų. O tuomet I. Zalieckienė mėgo piešti ir rašyti eilėraščius - būtent tai ji daro ir dabar.
Tačiau taip buvo ne visada - prieš iš naujo atrasdama šią veiklą moteris išbandė save daugybėje su vaikų literatūra nieko bendra neturinčių sričių: studijavo su ekonomika ir verslo vadyba susijusius mokslus, dirbo žurnaliste, medicinos atstove farmacinėje kompanijoje, valstybės tarnautoja... Šį sąrašą dar galima būtų tęsti.
Pirmą eilėraštį parašiau pradinėse klasėse. Mano pirmoji mokytoja Regina Kontautienė į tai nenumojo ranka - netrukus atsidūriau klaipėdiečio vaikų poeto Sigito Poškaus globoje.
Dalyvaudavau literatų konkursuose, mano eilėraščius spausdindavo vienas kitas laikraštis ar žurnalas. Kūrybinius įgūdžius lavinau ir Klaipėdos jaunimo centro literatų būrelyje pas Aleksą Bagdonavičių.
Šeštoje klasėje leidau mokyklos sienlaikraštį, kuriame buvau ir rašytoja, ir iliustruotoja, ir redaktorė.
Po sausio 13-osios įvykių, kai man buvo 12 metų, parašiau eilėraštį, kuris nuskambėjo ir vietinėje, ir išeivijos lietuvių spaudoje.
Vėliau šlovė išblėso, atėjo paauglystė, o su ja - niūrių eilėraščių periodas. Dar vėliau, kai tapau „rimto“ dalyko studente ir ėmiau dirbti „rimtus“ darbus, rašiau vis mažiau, daugiausia eiliuotus proginius sveikinimus artimiausiems žmonėms.
Tačiau savo vietos po saule paieškos vis nedavė ramybės. Kurgi ta vieta? Kokia mano paskirtis? Protingos knygos viena po kitos kartojo patarimą atsigręžti į savo vaikystės pomėgius.
Knygelę „Kapt kapt kapt“ ne tik parašėte, bet ir iliustravote pati. Iliustravimas, piešimas - kaip jis atsirado Jūsų gyvenime?
Vaikystėje, keliaudama leisti vasaros atostogų pas senelius, veždavausi sąsiuvinius. Kasdien kairiajame puslapyje parašydavau po eilėraštį, o dešiniajame jį iliustruodavau.
Mėgau ryškias spalvas ir aiškias formas. Tuo metu buvo populiarus vaikų žurnalas „Genys“.
Kartą pamačiusi jame neryškiomis, tarytum skubotomis linijomis nupieštą iliustraciją taip pasipiktinau, kad prižadėjau sau niekada nepamiršti, kad vaikams patinka ryškūs ir aiškių formų piešiniai.
Nuolat piešdavau. Mokantis mokykloje ir universitete paskutinis sąsiuvinio puslapis visada būdavo primargintas. Paskaitų, o vėliau - darbo susirinkimų ir mokymų metu piešdavau aplinkui sėdinčių kolegų eskizus.
Nelaikiau to išskirtinumu, veikiau - trūkumu, negebėjimu sutelkti dėmesio į tai, kas išties svarbu. O ir meno krypties studijoms pasirinkti tuo metu pritrūko kantrybės ir užsispyrimo.
Brandos atestatas su pagyrimu tais metais suteikė galimybę įstoti beveik į bet kurią specialybę. Tad bedžiau pirštu į tuomet pačią prestižiškiausią Klaipėdos universitete. Tai buvo jūrų ūkio ekonomika. Šios studijos atvėrė visai kitą pasaulį, padovanojo draugų visam gyvenimui ir įsuko į prestižinių darbų karuselę tarptautinėse kompanijose.
Iš kiekvieno jų mokiausi vis kitų dalykų: profesinės etikos, atsakomybės, pardavimo strategijų, viešo kalbėjimo, darbo komandoje. Piešimas ir poezija liko kažkur toli, vaikystės pievų migloje.
Ir tada kai kas nutiko. Vaiko priežiūros atostogų metu netekau darbo. Naujo rasti nesisekė. Tad teko stoti į akistatą su savimi ir dabar jau tiesiai šviesiai savęs paklausti, ką noriu veikti.
Nežinojau, nei ką piešiu, nei kur, nei kaip. Instagrame ėmiau sekti iliustruotojus, susižavėjau Aušros Kiudulaitės darbais.
Galų gale išdrįsau jai parašyti ir paklausti, nuo ko pradėti norint piešti skaitmeniniu būdu. Baisiausiai nustebau, kai Aušra man atsakė, pažėrė krūvą patarimų ir net pagyrė mano ranka pieštą eskizą. Įsigijau grafinę planšetę, ėmiau mokytis iš jutubo, užsirašiau į kursus.
Tuomet draugė rado skelbimą, kad vienas maisto tinklaraštis ieško iliustruotojų, ir netrukus ėmiau dirbti šį darbą.
Sūnus vis sakydavo: „Ką čia pieši, mama, geriau nupiešk man mašinytę!“ Susidarius nemažai juodai baltų mašinyčių kolekcijai kilo mintis sukelti jas į „Etsy“ platformą.
Taip atsidaro „Cars For Mars“ - juodai balti paveikslėliai vaikams transporto tematika. Per trejus metus tūkstančiai šių paveikslėlių pasklido po visą pasaulį.
Knygos kūrimo idėja
Pamačiusi skelbimą apie „Pirmosios knygos“ konkursą supratau, kad tai puiki galimybė frazę „kada nors parašysiu knygą“ paversti fraze „parašysiu knygą iki konkurso termino pabaigos“.
Didžiausiu laimėjimu laikiau tai, kad apskritai pavyko pateikti knygelę konkursui. Tad pasakyti, kad žinia apie tikrą laimėjimą mane apstulbino, yra tiesiog nepasakyti nieko.
Suvokimas, kad mano kūryba pasirodė vertinga profesionalų komisijai, man prilygo dangiškų migdolų ragavimui, dieviškųjų varpelių tilindžiavimui ir angelų choro giedojimui vienu metu!
Pats knygelės rašymo procesas buvo trumpas. Kur kas ilgiau truko pasiruošimas. Bandžiau prisiminti savo pačios patirtį, tyrinėjau kūdikiams skirtų knygų pasiūlą pasauliniu mastu, skaičiau straipsnius apie ankstyvąjį skaitymą.
Ir, aišku, neleidau sau užmiršti jau minėto vaikystėje duoto pažado - visada atsiminti, kad vaikams patinka ryškios spalvos ir aiškios formos.
Kai visa informacija galvoje sustojo į savo vietas, pats eilėraštis gimė gal per 20 minučių. Iliustracijas sukurti truko daug ilgiau. Jas ir laimėjusi konkursą dar gerokai tobulinau.
Po konkurso man buvo suteikta galimybė dėl knygelės piešinių konsultuotis su pačia A. Kiudulaite.
Skaitymo svarba
Mama man skaitė nuo mažų dienų. Itin dažnai - Anzelmo Matučio „Margaspalvę genio kalvę“, tad būdama trejų nemažai eilėraščių iš šios knygos mokėjau atmintinai.
Kai sirgdavau, prie lovos būdavo padėtas kalnas knygų su nuotraukomis iš egzotiškų kraštų. Išmokusi skaityti graužiau visas „Pasaulio pasakų“ serijos knygas iš eilės, o vasaros atostogų metu tikrai neužželdavo takelis į Subačiaus gyvenvietės, kur gyveno mano seneliai, biblioteką.
Tėvų bute viena kambario siena buvo skirta vien knygų lentynoms.
Manau, kad didžiausią įtaką mano ritmo ir rimo pojūčiui padarė vaikystėje nuolat kartoti minėtojo Anzelmo Matučio eilėraščiai.
O kai gimė sūnus, literatūra vaikams vėl tapo kasdienio ritualo dalimi. Taip atradau Petsoną ir Findusą.
Tad jei reikėtų įvardyti savo vieną mėgstamiausią vaikams rašantį autorių, tai būtų Svenas Nordqvistas, o mano mėgstamiausia knyga vaikams - šio autoriaus „Lapių medžioklė“.
Dabar, kai sūnus ūgtelėjo ir mūsų skoniai dėl knygų vis dažniau išsiskiria, knygas vaikams neretai įsigyju sau.
Sekti lietuvių vaikų literatūros tendencijas dabar labai smagu ir lengva, mat po konkurso asmeniškai susipažįstu su vis daugiau lietuvių kūrėjų, seku juos socialiniuose tinkluose, be to, prenumeruoju „Rubinaitį“.
Tad naujienos nepraslysta nepastebėtos. Iki šiol su vaiku iš lietuvių autorių daugiausia kartų skaitėm Vytauto V. Landsbergio knygeles apie lapiuką Pūkį.
Dabar sūnus mėgsta vėl ir vėl atsiversti Indrės ir Martyno Pavilonių knygas apie marmius. Man, beje, irgi patinka žiūrėti į marmių iliustracijas, jos teikia poilsį akims ir kažkokį monumentalų ramybės pojūtį.
O kalbant ne apie lietuvių autorius, dvi knygos rekordininkės pagal tai, kaip dažnai yra skaitomos, mūsų namuose yra Richardo Scarry’io „Ką žmonės dirba visą dieną“ ir Hervé Tullet „Paspausk mane“.
Taip, sūnui septyneri, skaitau jam nuo kūdikystės. Nuo pat vienerių metų jam itin ėmė rūpėti įvairios transporto priemonės. Anksčiau - automobiliai, dabar - kariniai laivai.
Tad pageidauja, kad ir jam skaitomos knygos būtų arba apie tai, arba apie... katinus. Nes, sūnaus nuomone, jei knygoje yra katinas, tai jau gera knyga. Mūsų namuose gyvenanti katė šiam požiūriui labai pritaria.
Kai „Kapt kapt kapt“ jau buvo išspausdinta, sūnus įvertino taip: jau visai panaši į tikrą knygą, bet kurgi katinai?! Tad knygelės tęsinyje „Kapt kapt kapt mieste“ šen bei ten šmėkštelsiantis murklys yra bandymas atsižvelgti į griežčiausio mano darbų kritiko pastabas.
Kiek tai buvo skaitymas, o kiek puslapių kampų graužimas, istorija nutyli. Nežinau, kiek lėmė sėkminga genų kombinacija, o kiek ankstyvasis skaitymas, bet sūnus sulaukęs dvejų kalbėjo pilnais sakiniais. Buvome apdovanoti gausiomis sparnuotomis jo frazėmis.
Netikėtos įžvalgos bei pastebėjimai iš dvimečio lūpų tiesiog versdavo iš koto! Iki šiol smagu išgirsti sūnų įterpiant į kalbą išsireiškimų, kurių nenaudojame buitinėje kalboje.
Kūdikystėje sūnui skaitydavau dienos metu, o skaitymas prieš miegą kasdieniu ritualu tapo maždaug nuo trečių jo gyvenimo metų. Man tai iki šiol pati mėgstamiausia dienos dalis, ramaus ryšio mezgimo su vaiku metas.
Kad ir kokios emocijos kunkuliuoja dienos metu, vakare skaitant knygą balsu ir mamos, ir vaiko kvėpavimas išsilygina, audros nurimsta.
Kai kuriuos projekte aprašytus patarimus taikiau intuityviai, o kai kurių dalykų nežinojau. Pavyzdžiui, kad skaitant knygą galima įterpti istorijas iš savo kasdienybės taip paskatinant ir vaiką dalytis savo įspūdžiais.
O „Knygų starto“ projektas puikus tuo, kad knygelę ir lankstinukus su patarimais gausiantys tėvai galės nuo pat pradžių kokybiškai įsitraukti į skaitymo procesą su vaiku. Tai puiki pagalba, ypač tėvams, sulaukusiems pirmagimio.
Jiems pirmaisiais kūdikio mėnesiais reikia apsiprasti su pasikeitusiu gyvenimu, tad kaži, ar knygelių bei patarimų, kaip jas skaityti, paieška tuo metu yra darbų sąrašo viršuje.
O čia - štai, prašom - nauja kartoninė knygelė dovanų su pluoštu patarimų, kaip ją skaityti. Žinoma, skaityti vaikui niekada ne per anksti. Na ir kas, kad atrodo, jog jis dar nesupranta teksto.
Vaiką ramins mamos ar tėčio balsas, atlėgs įtampa, kurios tėvystės kasdienybėje dažniausiai netrūksta. Taip knyga vaikui asocijuosis su maloniais pojūčiais.
Per trumpą laiką su iliustruotoja Ieva Juknyte ir rašytoja Jurga Vile sukūrėme du knygiukus. Kaip ir minėjau, greitai pasirodys „Kapt kapt kapt“ knygelės tęsinys „Kapt kapt kapt mieste“.
Vaikų literatūros lauke man labai patinka. Linkiu, kad knygelė būtų skani ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.
Rašydama tekstą, įsivaizdavau, kad tai bus ne tik skaitymo patirtis, bet ir dar viena proga paliesti vaiko nosytę ir taip jį prajuokinti.
Siūlau nežiūrėti į skaitymo procesą pernelyg rimtai ir galvoti, kad oi, dabar tai užauginsiu knygų mylėtoją! Taip gali ir nenutikti. Linkiu, kad skaitymas su vaiku pirmiausia būtų smagus patiems tėvams. Tebūnie tai žaidimas.
Man labai patiko rašytojos Kotrynos Zylės pastebėjimas: jei esate pavargę, neturite ūpo žaisti su vaiku - paskaitykite jam knygą! Pirmuosius kelerius metus tai tikrai turėtų veikti.
Juodai baltų paveikslėlių nauda kūdikiams
Katik gimusių kūdikių regėjimas nėra pilnai išsivystęs, geriausiai jie mato kontrastingus vaizdus. Pirmaisiais kūdikio metais vyksta labai daug vystymuisi svarbių procesų. Ir Jūs, tėvai, galite pagelbėti tiems procesams naudodami tinkamas priemones. Svarbu nepervarginti vaikučio ir pastebėjus pirmuosius suirzimo požymius leisti jam pailsėti.
Minkšta lavinamoji juodai-balta knygutė su įvairiais paveikslėliais ir raštais gali būti puiki priemonė kūdikio regėjimui lavinti.
Knygelės turi kilputę, kad žaislą būtų patogu pakabinti.
Knygelės sukurtos iš audinių atraižų, todėl nėra vienodos. Kiekviena sukuriama individualiai, laikantis tų pačių taisyklių- knygelė 10x10cm dydžio, viduje net 12 skirtingų puslapių. Skiriasi tik naudojami juodai- balti audiniai, priklausomai kokių atraižų tuo metu turiu.
Atsiliepimai apie juodai baltas knygutes
- „Kai siuntėte mums pleduką, įdėjote medžiaginę juodai baltą knygutę- tai nepamainomas daiktas! Turime ir juodai baltas korteles, bet ten nėra taškiukų, o taškiukai yra kažkas tokio! Tai ir keičiant sauskelnes padeda nusiramint, ir būdraujant sudomina, ir ant pilvelio padeda išsilaikyt".
- „Ačiū jums! „Sveiki! Gavome siuntinuką, esam apžavėti tiek darbu, tiek įpakavimu, tiek maloniomis staigmenomis bei šiltu bendravimu. Visokeriopos sėkmės Jums su Skiautinuku!".
- „Justina! Ačiū už jūsų tokį kruopštų darbą! Mažyliui knygutė labai patinka".
Panašus:
- Juodai balta gyvenimo istorija: neįtikėtini prisiminimai ir likimo vingiai, kurie pakeitė viską!
- Juodai Balta Naujagimio Knygelė – Nepakeičiama Priemonė Kūdikio Raidos Skatinimui!
- Juodai Balti Paveikslėliai Naujagimiams: Atraskite Stebuklingą Jų Naudą Ir Privalumus
- Skydliaukės gydymas nėštumo metu: svarbiausios rekomendacijos ir patarimai
- Neįtikėtinas 1971 Metų Kinų Zodiako Horoskopas – Atraskite Savo Likimą Dabar!