Alkoholizmas - toli gražu ne atskiro žmogaus problema. Kai šeimoje yra alkoholikas, kitų šeimos narių gyvenimas dažniausiai priklauso nuo jo savijautos. Visiems sunku planuoti savo laiką, darbus ir pramogas, nes alkoholiko pažadai - tai dulkės vėjyje. Viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką.
Pasitaiko, kad mylinčios žmonos (ar motinos) bet kokia kaina stengiasi „padėti“ alkoholikui. Jos lengvina pagirias, skambina į darbą, dangstydamos pravaikštas, sprendžia kitas problemas, supranta ir atleidžia, užjaučia netgi duoda pinigų alkoholiui, sudaro sąlygas gerti namuose („tegu geriau namie geria, bent jau nesivalkioja…“). Tokia „pagalba“ skatina alkoholiką visa galva pasinerti į alkoholizmo liūną, palaiko mintį, kad bet koks elgesys yra suprantamas ir pateisinamas.
„Gerk ir norėk“ - daro tylią išvadą alkoholikas. Prasidėjus sveikimo etapui, tokią artimųjų „pagalbą” pats alkoholikas vertina kaip kliūtį blaivėjimui. Pataikavimas ligai trukdo formuotis motyvacijai gydytis. Kam kažką keisti, jei šalia žmogus, kuris „viską supranta“? Tai leidžia palaikyti iliuziją, kad „viskas tvarkoje”.
Kai šeimoje alkoholikas, santykiai nesiklosto, ir ką nors pakeisti toje situacijoje yra labai sunku. Galvodamas apie skyrybas „sveikasis” partneris jaučiasi išduodantis savo žmogų, kankinasi dėl kaltės jausmo, baimės, kad vaikai augs nepilnoje šeimoje (tarsi augti su alkoholiku tėvu ar motina būtų sveikiau). Ir net tada, kai gyvenimas tampa pragaru, kai vaikai akivaizdžiai kenčia, išsilaisvinti delsiama.
Dažnai nuo skyrybų sulaiko viltis, kad alkoholikas nustos gerti, taps „toks kaip anksčiau“. Plačiai skamba iš lūpų į lūpas perduodamos legendos kaip ilgą laiką girtuokliavę vyrai staiga netikėtai susitvarkė ir tapo pavyzdingais šeimos tėvais. Stebuklų gal ir pasitaiko, bet, deja, ne tiek jau daug, ne taip jau dažnai. Maža tikimybė, kad alkoholikas, staiga supratęs, kad jo artimieji kenčia, liausis gerti.
Būtina pokyčių sąlyga - alkoholikas pats turi nukentėti nuo savo ydingo elgesio: patirti sukrėtimų, netekčių ir praradimų, sveikatos problemų. Tik tiesiogiai su juo susijusios pasekmės gali paskatinti gydytis ir iš esmės pakeisti mąstymą bei gyvenimo būdą, kuris leistų ne tik negerti, bet ir išlikti blaiviam.
Transaksinės analizės pradininkas Bernas alkoholizmą aprašė kaip psichologinį žaidimą, kuriame alkoholikas ir su juo susiję asmenys atlieka tam tikrus vaidmenis. Alkoholikas dažniausiai prisiima Aukos vaidmenį. Jo sutuoktinio (ar kito labai artimo žmogaus) vaidmuo kinta. Jis būna Persekiotoju, kuris trukdo vartoti alkoholį: kontroliuoja finansus, išpila alkoholį ir pan. Kartais jam tenka Gelbėtojo vaidmuo. Gelbėtojas lengvina pagirias, palaiko ir remia alkoholiką.
Nutraukti šį žaidimą gali bet kuris veikėjas, atsisakydamas savo vaidmens. Kas tada nutinka? Žaidimas nebegali tęstis ir alkoholikui tenka ieškoti naujo žaidėjo arba baigti žaidimus ir pradėti gyventi iš tikrųjų. Susivokti, koks žaidimas vyksta, gali padėti nuosekli santykių analizė.
„Mano vyras (sūnus, brolis, mama) geria. Atsakymas vienas - pirmiausia ieškokite paramos ir psichologo konsultacijos sau. Suprantama, jūs norėtumėte, kad vyras (sūnus, brolis, žmona ar duktė) mestų gerti, bet to padaryti už juos jūs negalite. Alkoholiko artimuosius labai išvargina ir išsekina nuolatinis stresas, įtampa, nerimas, darosi sunku blaiviai ir objektyviai mąstyti.
Kuo daugiau kalbėkitės apie savo situaciją su žmonėmis, kurie nėra tiesiogiai su ja susiję. Niekada nebandykite aiškintis su alkoholiku, kai jis apsvaigęs. Negąsdinkite alkoholiko skyrybomis, negrasinkite tuščiai. Jei nusprendėte išeiti,- išeikite. Arba sukraukite lagaminą jam. Tačiau jei šiuo metu atsiskyrimui esate nepasiruošusi ar abejojate, neskubėkite. Skyrybos - sunkus procesas.
Mėnuo ar kitas nieko iš esmės nepakeis. Jeigu nuo skyrybų jus sulaiko kažkokios ypatingos priežastys, įvardinkite jas sau ir jam, veikite, kad pašalintumėte jus stabdančias kliūtis. Kartais šių priemonių visiškai pakanka, kad alkoholiko motyvacija gydytis pradėtų formuotis. Nepasiduokite, jei alkoholikas taiko emocinį spaudimą, manipuliuoja, žada žudytis ar gailisi ir eilinį kartą žada taisytis. Į visus jo argumentus atsakymas turėtų būti vienas: „Tu turi tik vieną išeitį - gydytis.
Parodžiusi savo poziciją, palikite alkoholiką ramybėje. Esmė ta, kad alkoholikas turi pats mokėti už savo klaidas ir srėbti košę, kurią pats išvirė. Tik atsidūręs ribinėje situacijoje ir pasiekęs „dugną“ alkoholikas galės atsispirti ir kilti į kovą su savo liga. Tiesa, kiekvienas tas „dugnas“ kitoks. Vienam gal užteks to, kad pašlijo sveikata, dingsta atmintis, kitas riedės žemyn iki darbo ar šeimos netekimo.
Gali būti nelengva leisti alkoholikui gyventi pačiam, juk, atrodo - prasigers, pražus. Be to, svarbu įsisąmoninti, kad tas žmogus jau nėra lygiai tas pats - geras, sąžiningas, teisingas - kokį kažkada pažinojote. Alkoholizmas keičia asmenybę, griauna galią priešintis instinktyvumui. Prieš jus - žiaurus, gudrus, egoistas, alkoholio paveiktas tipas, pavergęs sveikąją asmenybės dalį.
Jei gyvenate su alkoholiku, priklausomybių klausimas iškils ne kartą. Siekdama iš tikrųjų pakeisti savo padėtį ir daugiau nebelipti ant to paties grėblio, neišvengsite akistatos su savo priklausomybėmis. Jei beviltiškai ir labai aštriai kenčiate nuo vyro ar sūnaus alkoholizmo, greičiausiai pati esate linkusi į emocinę priklausomybę.
Atskirkite, kur yra partnerio, o kur jūsų pačios problemos. Svarbu suvokti, kad ne jums tenka atsakomybė už partnerio elgesį. Jūsų gyvenimas neturi klostytis priklausomai nuo to, kaip partneris jaučiasi, sutinka ar nesutinka gydytis. Taigi, atraskite kuo daugiau veiklos sričių, kurios būtų nesusijusios su jūsų alkoholiko blaivumu ar girtumu. Kiekvieną vakarą savęs paklauskite, kas šiandien jus nudžiugino ir sušildė.
Jei niekaip nepavyksta bent iš dalies įgyti nepriklausomybės, atsiriboti nuo alkoholiko gyvenimo, suteikite sau erdvės ir laiko apmąstymams. Bent kuriam laikui pakeiskite gyvenamąją vietą. Uždavus šį klausimą konsultacijos metu, atsakymai dažniausiai rutuliojasi dviem kryptimis:
- kliūtys, susijusios su kitais žmonėmis („kas bus su vaikais?“, „ką pasakys artimieji?“, „kaip atrodysiu be vyro?“, „jis be manęs pražus“);
- buitinės priežastys („neturėsiu kur gyventi“, „nebus kam krano pakeisti“).
Net jei tai tikra tiesa, visada esama ir kitų - giluminių, ne tokių akivaizdžių stabdžių, kurie veikia daug stipriau, nei paviršinės ir aiškios materialinės ar kitų žmonių sąlygotos priežastys.
- Idealizacija. Gal mintyse sukūrėte idealų partnerį ir gyvenate savo fantazijomis, kuriose partneriui priskiriate nuostabias savybes, bruožus ir gebėjimus? Tokiu atveju matomas ne realus žmogus, bet jo potencialas, t.y. tai, koks jis galėtų būti, jei negertų. Greičiausiai būtent idealizacija jus stabdo, jei pagaunate save galvojant ar sakant: „kaip viskas buvo nuostabu, kol jis dar negėrė“, „o, jeigu jis negertų, koks nuostabus būtų žmogus“, „viskas būtų puiku, jei tik ne alkoholis“ ir pan. Kita idealizacijos pusė yra nuvertinimas.
- Pranašumas, nuosavo reikšmingumo jausmas. Kai šalia partneris, kurio gyvenimas toks chaotiškas, jūs galite jaustis labai stipri, galinga, atsakinga, dalykiška ir praktiška.
- Depresija. Gal visada balansavote ties depresijos riba ir pasirinkdama alkoholiką vyrą ieškote stresų ir sukrėtimų - tokiu būdu pabėgate nuo savosios depresijos?
- Kontrolė ir manipuliavimas. Gal jaučiate stiprų poreikį vadovauti ir kontroliuoti?
Jei tarp pateiktų versijų niekaip nerandate tos, kuri bent iš dalies paaiškintų jūsų delsimą, aiškinkitės toliau. Pasikonsultuokite su psichologu ar psichoterapeutu, kalbėkitės su sau artimais žmonėmis, skaitykite specialią literatūrą. Kartais priklausomybė formuojasi dėl nepavykusio atsiskyrimo nuo tėvų (labiausiai motinos). Vaikas nepajėgus pats nusikirpti bambagyslę. Į laisvę jį turi pastūmėti tėvai. Ir šis postūmis turi įvykti laiku.
Jei jis įvyksta per anksti, suaugęs žmogus gali nuolat ieškoti prarasto rojaus ir turėti stiprų polinkį į priklausomybes. Jei vaikas laiku nepradeda savarankiško gyvenimo, atsiskyrimas nuo tėvų nesėkmingas, jis išeina kitokiu - gyvenimą žlugdančiu - būdu, t.y. klimpsta į priklausomybę. Reikia pripažinti, kad atsiskyrimo mokomasi visą gyvenimą.
„Aš ne gyvenu su alkoholiku, aš mirštu su juo“… -verkė jauna moteris mano kabinete. Ar verta aukoti savo gyvenimą? Aš nežinau, spręsti tenka pačiai. Galbūt klausimas taptų paprastesnis, jei jį pakeistume ir papildytume: ar verta savo gyvenimą aukoti alkoholizmui? Ar toks jis prasmingas? Ką duoda ši auka? Kokią ateitį įsivaizduojate sau ir savo vaikams? Kokia jūsų gyvenimo užduotis? Suteikite pagalbą, jei alkoholikas nusprendė gydytis.
Kauno Jaunimo narkologijos pagalbos centras savo svetainėje teigia: „Alkoholio vartojimas yra svarbiausias daugelio socialinių problemų veiksnys; su juo siejama žymi dalis nusikalstamumo, savižudybių, nelaimingų atsitikimų, ištuokų, prievartos šeimoje. Didžiulė bėda, apie kurią sutartinai tvirtina narkologai, yra ta, kad lietuviai vienu kartu geria didžiulį kiekį alkoholio, ir tai laikoma norma, ypač tarp vyrų. Ypatingai daug geria kaimo vyrai, tačiau bendrai gausaus gėrimo kultūra yra paplitusi visuose visuomenės sluoksniuose.
Pati aplinka skatina gausiai gerti, todėl norinčiam gyventi blaiviai ar saikingai yra sunku atsispirti aplinkos spaudimui. Galima būtų ilgai tęsti vardijant grėsmingą statistiką savižudybių, žmogžudysčių ir kelių eismo įvykių, susijusių su gausiu gėrimu, toliau kalbėti apie gėrimo kultūros iškraipymus. Turbūt niekad nebus per daug kalbų ir apmąstymų apie paties alkoholizmo psichoterapiją, specialias pagalbos programas ir anoniminių alkoholikų judėjimą. Vis dėlto šiuo atveju norisi tik priminti faktus ir pereiti prie psichologinių alkoholizmo aspektų. Šįkart noriu pakalbėti apie suaugusius alkoholikų vaikus (SAV).
Remiantis ELTA, Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto tyrimo “Neigiama vaikystės patirtis” duomenimis, apklausus 1636 19-21 metų studentus iš 11-os skirtingų valstybinių aukštųjų mokyklų paaiškėjo, kad 18,9 proc. vyrų ir 29,1 proc. moterų gyveno šeimose, kuriose buvo priklausomų nuo alkoholio ar narkotikus vartojančių asmenų. Man regis, dar nesame suvokę, kokiu mastu alkoholizmo paplitimas ir jį lydinčios pasekmės palietė dabartinės Lietuvos visuomenės dvasią. Tai nepatogi tema, nes susijusi su tabu, kurio šventai laikomasi didžiojoje daugumoje šeimų, turinčių bėdų su alkoholiu.
Tuo tarpu sprendžiant pagal statistiką, nemaža dalis mūsų dabartinės visuomenės esame suaugę alkoholikų vaikai, turintys ir potrauminių pokario bei sovietmečio kompleksų. Kaip tai reiškiasi mūsų psichikoje ir mūsų kasdieniame gyvenime? SAV - tai žmonės, užaugę šeimose, kur bent vienas iš suaugusiųjų (dažniausiai tėvas, motina, patėvis, pamotė, kiti artimi tėvus pakeitę asmenys) buvo alkoholikas. Šie vaikai užaugo tarsi kreivų veidrodžių karalystėje, kur atmosfera nuolat buvo pertempta.
Jie niekad nežinojo, ko gali tikėtis grįžę namo iš mokyklos. Geriantis šeimos narys turėdavo tarsi dvi asmenybes: vieną blaivią, rimtą, susivaldančią, tarsi patikimą, o kitą, priešingai, nesivaldančią, nepatikimą, agresyvią, impulsyvią. Nebuvo aišku, kuri pasirodys šiandien, o gal visai nepasirodys, tuomet teks neramiai laukti iki vėlyvos nakties, o paskui girdėti naktinius barnius ar skirti besimušančius tėvus.
Jei alkoholikas buvo tėvas, motina nuolat buvo pavargusi, įsitempusi, kontroliuojanti, paniurusi, ir dėl to vaikas šalia jos nuolat jautėsi kaltas. Tuomet stengėsi perimti dalį tėvo funkcijų, kad tik motinai būtų lengviau ir kad mažiau slėgtų kaltės jausmas. Jei alkoholikė buvo motina, gali būti, kad tėvas kažkiek laiko bandė atlikti ir jos pareigas namuose, bet ilgainiui būtent vaikas perėmė rūpinimąsi mažesniaisiais broliais ar seserimis, namų ruoša.
Jeigu abu tėvai buvo alkoholikai, namuose dažniausiai buvo tikras pragaras, todėl vaikui norėjosi kur nors dingti, ir jei nebuvo kur, tuomet nuklysdavo bent į knygų ir svajonių pasaulį, kur gyveno išgalvoti herojai ir kuris teikė nors kiek vilties. Negalima buvo sakyti kitiems apie šeimos problemas, tai buvo tiesiog draudžiama arba labai gėda. Ir pabėgti buvo neįmanoma, nes vaikas jautėsi reikalingas apginti motiną ar savo jaunesniuosius brolius ir seseris, būti tarpininku tarp tėvų.
Psichologai diskutuoja tarpusavyje, ar suaugusius alkoholikų vaikus galima laikyti atskira grupe, ar ta grupė tikrai tokia vieninga. Juk vieni jų patys eina destrukcijos keliu, kiti visiškai priešingai, puikiai susitvarko gyvenimą ir dar padeda kitiems. Vis dėlto sutinku su Žanet G. Voitec (Janet G. Woititz, Janet G. Bulotaitė Laima.), kuri teigia, kad suaugę alkoholikų vaikai turi bendrų bruožų, kurie jiems trukdo gyventi visavertį gyvenimą:
- Ypač tai susiję su šeimos santykiais: tokiems žmonės sunku susigaudyti kaip reikėtų jaustis, ką sakyti įvairiose situacijose. Jie gali rinktis tik tarp to, ką patys patyrė savo šeimoje, ir tarp idealizuoto filmuose rodomo modelio, tačiau vienas griaunantis, o kitas netikras.
- Juk patys daugelį kartų patyrė, kad pažadų nereikia tesėti: tėvas arba motina nuolat žadėdavo ir kurdavo oro pilis, tačiau užgėrę niekada netesėdavo ką užsibrėžę.
- Juk melas vaiko šeimoje buvo tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis. Tėvai nuolat pasakodavo istorijas, kurios kaip nors turėdavo pateisinti jų pravaikštas ar netesėtus pažadus.
- Juk šie vaikai vaikystėje niekad negalėdavo įtikti. Koks geras mokinys bebūtum, kaip besistengtum namuose, vis viena tėvas gerdavo, o mama vis vien būdavo nelaiminga. Arba abu buvo nuolat paskendę skunduose ir nepasitenkinime, nes visas savo bėdų priežastis nuolat priskirdavo aplinkai. Vidinis kritikas ir teisėjas, nepasotinamas vidinis drakonas, žiaurus prievaizdas, pikta ligoninės sanitarė - visa tai vaizdiniai, kurie įasmenina SAV vidinę graužatį dėl sėkmių ir nesėkmių. Tai labai svarbi psichologinė šių žmonių problema, su kuria nelengva tvarkytis, nes vidinė graužatis ir nerimas yra nuo vaikystės įprasta jų būsena.
- Nelabai moka linksmintis, atsipalaiduoti. Dėl vidinės graužaties, pojūčio, kad yra nepakankamai geri ir baimės pakartoti tėvų gyvenimo scenarijų SAV labai save kontroliuoja, nuolat lieka budrūs. Daugelis jų anksti neteko nerūpestingos vaikystės, jei apskritai ją turėjo, todėl jų spontaniškumas užgniaužtas, neišugdytas, gal net jiems atrodo pavojingas.
- Šie vaikai ne kartą buvo išduoti, jais ne kartą buvo manipuliuojama ir naudojamasi.
- Nuolat laukia kitų žmonių pritarimo ir pripažinimo.
- Vien šeimos alkoholizmo tabu verčia užsidaryti, laikytis atokiai. Ką jau kalbėti apie kontrastą tarp „normalių“ tėvų ir alkoholikų, „normalaus“ šeimyninio gyvenimo ir geriančios šeimos chaoso.
- SAV labai sunku pasakyti „Ne“, nes jis stengiasi įtikti. Jam baisu būti demaskuotam, kad kažko nesugeba, juk toks ir jaučiasi viduje - nesugebantis, netikęs, nepakankamai geras.
- Yra impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, rimtai neapsvarstę kitų pasirinkimų arba galimų pasekmių. Tokia neapgalvota elgsena priveda prie vidinės sumaišties, bjaurėjimosi savimi ir nesugebėjimo valdyti padėtį, aplinką.
Pastebėta, kad kartais išvardyti bruožai būdingi ir kitokio pobūdžio nedarnių šeimų vaikams. Tai išties suaugę vaikai, kurie viduje nuolat jaučiasi nepakankamai geri ir labai stengiasi šį jausmą kompensuoti. Kompensacija gali būti iš pažiūros konstruktyvi, kai toks žmogus atiduoda visą save darbui ir darbdaviui ar kai rimtai žiūri į visus savo įsipareigojimus, tobulai vykdo kitų nurodymus. Tačiau net ir toks iš pažiūros konstruktyvus elgesys atveda į perdegimą, o nepasitenkinimas savimi ir nerimas nesumažėja.
Man regis, suaugę alkoholikų vaikai simboliškai artimi lietuviškų pasakų našlaičiams, kurie užauga su pamotėmis ir turi nueiti ilgą kelią į brandą. Apleistas vaikas dažnai yra pagrindinis pasakos veikėjas ir nuveikia didžiausius darbus bei gauna pusę karalystės ar aukso obuolį. Išties SAV augdami prisiima tipiškus vaidmenis, jie tampa gelbėtojais, didvyriais, taikdariais arba juokdariais, atpirkimo ožiais, atsiribojančiais maištautojais.
Man praktikoje neretai tenka susidurti su socialinių profesijų atstovais, kurie nuo vaikystės savo disfunkcinėse šeimose yra prisiėmę gelbėtojo ar didvyrio vaidmenį. SAV dažnai pasakoja, kad jų geriausi draugai ir draugės jaunystėje patys buvę iš disfunkcinių šeimų, ir būtent su šiais žmonėmis jie ilgiausiai išlaiko labai ištikimus santykius. Vien tai, kad kitas priima, jog tavo tėvai alkoholikai, jau gali tapti ilgalaikių santykių pagrindu.
Panašios problemos vienija ir Al Anon grupių dalyvius, kuriose alkoholikų šeimų nariai palaiko vieni kitus. Ne visi SAV, kuriuos ištinka krizės, išdrįsta ten kreiptis. Atrodo, tiek vandens nutekėjo nuo vaikystės, nejaugi esami sunkumai turi ką bendra su buvusiu patyrimu? Tokiu atveju verta ateiti konsultuotis asmeniškai ir leisti sau atgaivinti nuslopintą vidinį vaiką, per jį tapti kūrybiškesniu, spontaniškesniu.
Kita vertus, paaukoti didvyriškas nuostatas viską atlikti labai gerai ir kuo daugiau, išmokti pasakyti „Ne“, kai kitas „lipa ant galvos“, tinkamai nusistatyti ribas, bet nuosekliai siekti užsibrėžtų tikslų. Paaukojus didvyriškas nuostatas ateina nuolankumas eiti į santykį su Dievu, kaip mes jį suprantame (kalbant Anoniminių alkoholikų kalba).
Ką kiekvienas SAV gali daryti jau šiandien, nelaukdamas kito grupės susitikimo ar psichologo konsultacijos? Pirmiausia aiškiai sau pasakyti, kad jis nėra kaltas dėl to, kad artimas žmogus geria. Antra, SAV neprivalo jo gelbėti. Alkoholizmas - ne šeimos nelaimė, o konkretaus žmogaus liga, ir tik jis pats gali imtis atsakomybės ją gydydamas. Trečia, SAV yra tikrai ne vienas, aplinkui yra daugiau tokių pat alkoholikų vaikų, tik jiems gėda apie tai prasitarti.
Ir jei norisi artumo, tenka išmokti rizikuoti ir pabūti artimu kitam, parodyti jam dėmesį ir supratimą. SAV kasdien svarbu prisiminti, kad jis nėra nei geresnis, nei blogesnis už aplinkinius, jis nėra ir unikalesnis, nes visi yra unikalūs savaip. Jei norisi nuolat iš savęs ir kitų reikalauti idealo kaip atsvaros buvusiai blogai patirčiai, svarbu išmokti tai pastebėti ir sustabdyti. Geriau realistiškas, draugiškas, paprastas bendravimas negu ore tvyrantis idealo spaudimas, kuris nuolat kelia nepasitenkinimą. Ir klysti žmogiška, nors SAV taip norėtų save nuteisti už klaidas.
Tvarkytis su vidine pabaisa, kuri nuolat reikalauja tobulumo, produktyvumo visose srityse - pagrindinis jo uždavinys. SAV tikrai neprivalo kitiems įtikti ir viską sugebėti, nugalėti visas kliūtis. Jau šiandien kiekvienam SAV labai svarbu pastebėti, kokias užduotis jis gali dalintis su kitais, kokių visai neatlikti. Jei šiandien žvelgdamas į savo darbo savaitę SAV pastebi, kad ji perkrauta, tai ženklas, kad laikas sakyti „Ne“. Juk vaikas jau užaugo, niekas nebegali taip smarkiai jo sužeisti kaip vaikystėje, net jei bus nepatenkintas šio suaugusiojo elgesiu. Pats būdamas suaugęs SAV kasdien nors truputėlį gali savimi pasirūpinti, suteikti sau tai, ko jam trūko anksčiau. Gal šiandien galima sau leisti kiek atsipalaiduoti, nebekontroliuoti, leisti sau pabūti kūrybišku ir spontanišku, pažaisti.
Moters patirtis gyvenant su alkoholiku
Rita, papasakojo apie savo gyvenimą su buvusiu vyru alkoholiku, kuris truko 24 metus. Ji atvirai dalijasi savo patirtimi, kaip ji bandė jam padėti, kaip palaipsniui suprato, kad jis turi didelių problemų, ir kaip ji kentėjo psichologinį smurtą. Ji taip pat pasakoja apie savo emocinę būseną tuo metu, apie savo baimes ir viltis, ir apie tai, kas galiausiai paskatino ją išsiskirti.
Rita pabrėžia, kad iš pradžių ji mylėjo savo vyrą ir tikėjo, kad jis gali pasikeisti. Ji stengėsi jam kompensuoti vaikystėje patirtą mamos netektį meile ir švelnumu. Tačiau laikui bėgant ji suprato, kad jis turi didelių problemų su alkoholiu ir kad jis smurtauja psichologiškai. Rita pasakoja, kad vyras ją žemindavo kitų žmonių akyse, kaltindavo neištikimybe ir nuolat vartodavo įžeidžiančius žodžius.
Rita prisipažįsta, kad ji ilgą laiką kentėjo psichologinį smurtą, nes ji palaipsniui prie to priprato ir nesuprato, kad tai kažkas blogo. Ji taip pat bijojo išeiti, nes ji buvo priklausoma nuo vyro ekonomiškai ir dėl sunkių fizinių darbų kaime. Be to, ji bijojo aplinkinių požiūrio į kelis kartus išsiskyrusią moterį ir dėl vaikų.
Rita pasakoja, kad ji keletą kartų planavo išeiti, bet visada atgrasydavo mintys apie vaikus. Ji taip pat bandė imituoti savižudybę, bet galiausiai nusprendė, kad ji turi kovoti už savo gyvenimą. Rita padedant TV pagalbai, pavyko jį iškeldinti.
Rita džiaugiasi, kad ji pagaliau išsilaisvino iš smurtaujančio alkoholiko gniaužtų. Jos gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę. Vaikai atsitiesė, pagerėjo mokslų rezultatai. Ji susitvarkė namus, gėlių verslas sekasi puikiai. Rita dabar džiaugiasi laisve, nuostabiais vaikais ir jų pasiekimais.
Rita pripažįsta, kad tokios gyvenimo patirtys palieka traumas ir skaudulius, kurie niekada neužgyja. Tačiau ji tiki, kad ji sugebės gyventi visavertį gyvenimą ir rasti džiaugsmą net ir po visko, ką ji patyrė.
Tyrimų duomenys
Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto tyrimo “Neigiama vaikystės patirtis” duomenimis, apklausus 1636 19-21 metų studentus iš 11-os skirtingų valstybinių aukštųjų mokyklų paaiškėjo:
| Grupė | Procentas, gyvenusių šeimose su priklausomais asmenimis |
|---|---|
| Vyrai | 18,9% |
| Moterys | 29,1% |
Panašus:
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Inga Jankauskaitė: viskas apie vaikus, šeimą ir karjerą
- Ukmergės Vaikų Poliklinika – Išsamus Paslaugų Vadovas ir Naudinga Informacija
- Atrask slapčiausias kūrybiškumo paslaptis – kaip gimsta įspūdingi išradimai!