Prisiminimai - lakūs kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Visų įsprausti į baltų puslapių rėmus neįmanoma. Praėjo tik devyni mėnesiai po staigios mokslininko, verslininko, Muay Thay sąjungos prezidento Nerijaus Žuko mirties.
Įsiveržė lyg viesulas
Estradinio ansamblio „Orbita“ žvaigždė dainininkas Liutauras Čeprackas į mano gyvenimą įsiveržė staigiai. Aš, vienturtė duktė, augau darnioje pasiturinčioje mylinčių tėvų šeimoje. Mamytė buvo pati geriausia, išskirtinė mano draugė. Jaučiausi laiminga, nieko netrūko. Kadangi augau skiepijama aukštos moralės kriterijų, blaškytis negalėjau, intymaus gyvenimo nesusituokus neįsivaizdavau, bet fiziologiškai tokiems santykiams jau buvau subrendusi. Man buvo 23-eji metai. Po keturių mėnesių nuo pažinties ištekėjau, susilaukėme sūnaus Liutauro.
Gal ir nebūtų viskas taip įvykę, bet mane Kaune, einančią Laisvės alėja, per savo buto langą pamačiusi Liutauro mama - baleto artistė Jadvyga Šalnaitė - savo sūnui pasakė: „Ši mergina - ne tavo nosiai.“ Tada jis pradėjo sukti apie mane tokius viražus, kad atlaikyti neturėjau šansų. Mūsų santuoka truko ketverius metus. Kaip spontaniškai, impulsyviai ištekėjau, taip ir išsiskyriau. Išskirtinai tragiškas, baisus buvo vedybinis gyvenimas.
Man jau tada simpatijas rodė, pietauti kviesdavo kitas garsus dainininkas. Kol su Čepracku tvarkingai gyvenau, jokių neteisėtų ryšių su būsimu antru vyru neturėjau. Kai išsiskyriau, iškart ištekėjau už kito. Karti antros santuokos patirtis man dabar primena W. Shakespeare‘o kūrinį „Užsispyrėlės sutramdymas“. Reikėjo, kad kas nors sutramdytų. Buvau susidūrusi su visiškai man nepažįstamu, neaiškiu, nesuvokiamu antro vyro mentalitetu. Kartu su patirta kančia įgijau daug patirties, gilios išminties, tad esu dėkinga likimui. Pirmiausia už tai, kad turiu du sūnus - Liutaurą ir Konradą.
Tragiška antra santuoka
Avarijoje žuvo mama. Važiavo keturiese, visi žuvo. Mums pranešė naktį. Ji visai atsitiktinai atsidūrė tame automobilyje - norėjo padėti mano pusseserei sutvarkyti reikalus. Nežinau, kaip išgyvenau. Po mamos mirties teko iš naujo mokytis gyventi. Treji metai išbraukti iš mano būties. Neturėjau patirties kovoti, kabintis į išlikimo galimybes. Viskas buvo sukurta, šilta, jauku, o mylimos mamos netekusi pasijutau įmesta į visiškai kitokį gyvenimą. Atsiskleidė antro vyro negatyviausios savybės.
Sniego gniūžtės principas: risdamasi nuo kalno, ji sukelia sniego griūtį. Tą patį galima pasakyti ir apie šeiminius santykius: imame šykštėti vienas kitam gerų žodžių, o piktas žeidžia stipriau nei fizinis veiksmas. Patyriau didžiulį psichologinį smurtą, kentėjau fiziškai. Išskirtinai tragiškas, baisus vedybinis gyvenimas, bet tada man atrodė, kad taip galbūt ir turi būti.
Auginau vaikus, gaminau maistą, tvarkiau namus. Kiekviena diena diktavo darbus, jais nesidalinau, gyvenau nesusimąstydama. Maniau, mano vyras yra talentingas menininkas, privalau jį palaikyti, tarnauti jo kūrybos mūzai. Tačiau tas žmogus buvo daug silpnesnis už mane, nesugebėjo manęs įveikti psichologiškai, tad savo kovos įrankiu pasirinko mano sūnų Liutaurą.
Skyrybos buvo skausmingos, ilgai užtruko - išgyvenome 15 metų. Budelis nenori paleisti aukos. O galbūt ir auka nesistengia atgauti laisvės. Kartą sūnus man pasakė: „Jūs gyvenote savo gyvenimą, nors patėvis mane skriaudė.“ Pagalvojau, kaip vis dėlto aš sugebėjau savo vaiką apsaugoti, kad net nesuvokdavo, jog už uždarų durų vykdavo baisios batalijos. Mes, moterys, manome, kad vyras pasikeis, išgirs, suvoks, supras. Įgavau išminties - supratau: jei du žmonės nesusikalba, beprasmiška ieškoti tiltų.
Sakoma, jei vyras myli moterį, myli ir jos vaiką. Norint mylėti, pirmiausia reikia tą jausmą turėti. Vyras kartojo: „Kai Liutaurui sueis 18 metų, turės išeiti iš mūsų namų.“ Atšaudavau: „Liutauras iš namų išeis tada, kai aš matysiu, kad yra subrendęs. Kol negalės savimi pasirūpinti, aš jį globosiu. Kai sūnui sukako 18 metų, buvau gastrolėse. Grįžtu, o Liutauro nėra. Vyras pasakė, kad vaikas išvažiavo pas senelį - mano tėvelį.
Paskambinusi sužinojau, kad, pasinaudojęs proga, jog manęs nėra, liepė išeiti. Iškart nunešiau pareiškimą skirtis. Vyras nesitikėjo, kad mus išskirs. Laimei, pasitaikė išmintinga teisėja. Ėjau pas ekstrasensą, psichologą - kad tik to savo vyro neįskaudinčiau, bloga nepadaryčiau! Aukos sindromas. Gyvenau tvarkingai, teisingai. Šeima man buvo tabu, nesuprantu dviprasmiškai gyvenančių moterų. O pati savo gyvenimą įvardinu kaip nesėkmę.
Laimė, kai jauni žmonės sutinka vienas kitą, susilaukia vaikų, juos užaugina, išleidžia į gyvenimą ir sulaukia gražios senatvės. Maniau, yra negarbinga pasakotis, dejuoti. Niekas nežinojo, kokia iš tikrųjų yra mano antra santuoka. Buvome žinomi asmenys, tokiems dar sunkiau atvirai pripažinti savo šeimos problemas.
Nenešti šiukšlių iš namų
Žvelgdami iš šalies nematome tikro žmogaus gyvenimo. Mane auklėjo nenešti šiukšlių iš namų. Skyrybos - žeminantis dalykas. Paauginusi Konradą, norėjau pradėti dirbti, kad galėčiau išeiti iš namų. Nutariau, kad labiausiai man tiktų darbas viešbutyje: tris paras laisva, galėsiu auginti vaikus. O apie mane kalbėdavo, kad esu ponia, namuose turiu dvi tarnaites. Įsidarbinau aukšto budinčiąja. Viena esą gamina, kita valo.
Kad ir ką daryčiau, dirbu sąžiningai. Netrukus man buvo pasiūlyta eiti „Vilniaus“ viešbučio administratorės pareigas. O paskui mano gyvenimas pasikeitė iš pagrindų. Už programas kavinėse, restoranuose ir naktiniuose klubuose buvo atsakingas Orkestrų ir ansamblių susivienijimas, šio meno vadovas Giedrius Balutis pakvietė mane dirbti „Dainavos“ naktinio klubo meno vadove. Manau, jo žmona Onutė Valiukevičiūtė numatė, kad galėčiau toje srityje kai ką nuveikti. Esu jai nepaprastai dėkinga, niekada neturėjau galimybės padėkoti už tai.
Esu nenustygstanti, turiu daug minčių ir idėjų, buvau parengusi puikią programą, kaitaliojau scenarijų, choreografiją. Šis klubas buvo be galo populiarus. Lankytojai, kad į jį patektų, vietas turėdavo užsisakyti prieš savaitę. Mus pastebėjo viena lenkų firma, pakvietė dirbti į Varšuvą, į penkių žvaigždučių viešbučio „Viktoria“ naktinį klubą „Čiornij kot“ („Juoda katė“). Mus lydėjo didelė sėkmė. Kai pirmą vakarą parodėme savo programą, žmonės plojo atsistoję. Dirbome su lenkais, su vokiečių firma, gastroliavome Singapūre, Tailande, Filipinuose, Indonezijoje, Honkonge.
Grįžusi iš gastrolių ir supratusi, kad Liutauras yra išspirtas iš namų, žengiau žingsnį skyrybų link. Išsituokus gastrolės baigėsi: du vaikai, sergantis tėvelis... Likau Vilniuje. Kritau į baisią depresiją. Gulėdavau susirietusi lovoje, keldavausi per jėgą. Tėvelis padėjo vaikus prižiūrėti. Suvokiau, kad apleidžia jėgos, kad reikia gelbėtis. Išlipau iš tos krizės. D. Kepenis mane išgelbėjo. Ir tada nuėjau dirbti į bankrutuojantį viešbučio „Villon“ naktinį klubą „Beno baras“. Ir tuo sėkmingu periodu į mano gyvenimą atėjo Nerijus.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Šešeriais metais už mane jaunesnis Nerijus Žukas buvo klestintis verslininkas. Tik jis ne atsitiktinai atėjo į mano gyvenimą - Nerijus pamatė mane dar būdamas 22-ejų metų Jerevane, per mano povestuvinę kelionę. Antras vyras gastroliavo su koncertais, ir mane buvo pasiėmęs. O Nerijus dirbo „Hiperbolės“ konferansjė. Įsimylėjo mane iš pirmo žvilgsnio ir tą jausmą nešėsi visą savo gyvenimą. Papasakojo, kai jau buvome kartu.
O tą lemtingą birželio 10 dieną Nerijus atvežė į „Villoną“ savo verslo partnerius ir išvydo mane. Sužinojo, kad esu viena. Kai svečius išlydėjo, pasišovė pavaišinti prancūzišku šampanu. Parvežęs namo paklausė: „Ar galiu tau rytoj paskambinti?“ Leidau, bet ne anksčiau kaip dvyliktą valandą, nes iki vidurdienio miegodavau, - buvau jau ne tik meno vadovė, bet ir naktinio klubo vadybininkė, tad mano darbas baigdavosi penktą ryto. Elgėsi garbingai. Kitą dieną, lygiai dvyliktą, paskambino. Pradėjo aktyviai mane atakuoti. Po penkių mūsų draugystės dienų savo žmonai pasakė, kad myli kitą moterį.
Prasidėjo atakos, pažįstami buvo šokiruoti, manė, kad Nerijui susipynė protas. Tas laikas buvo skausmingas, kai kuriems jo draugams tapome priešais. Nerijus labai saugojo savo tėvus, ypač mamą, juk sūnus pasirinko šešeriais metais vyresnę moterį su dviem vaikais. Aš juos gerai supratau. Jutau kaltę. Pagalvojau, kad turiu būti stipri ir tam vyrui pasakyti: „Viso gero“. O juk galėjau iš godumo pasiimti, tiesa? Laimei, šio jausmo abu su Nerijumi neturėjome.
Gruodį, norėdama, kad Nerijus turėtų dvasinę ramybę, nesiblaškytų, per Kalėdas pabūtų su tėvais, išskridau į Ispaniją pas pusseserę Džiną. Gruodžio 31 dieną - skambutis į duris. Atidarome, o ten stovi Nerijus. Atskrido kartu sutikti Naujųjų. Kai grįžau, pasakė: „Nebegaliu be tavęs būti.“ Netrukus susituokėme. Visa virpėjau. Abiem tai buvo pirmoji bažnytinė santuoka. Toje šeimoje buvau labai mylima. Prieš tai nuvažiavau pas jo sergančią mamytę, nuolankiai atsiprašiau, kad taip išėjo. Nerijaus tėvai, nepaprastai geri žmonės, mane pamilo, gerbė.
Nesuvokiama netektis
Mudu gyvenome devyniolika metų. Visą tą laiką kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą Nerijus mane pabučiuodavo ir palinkėdavo geros dienos, labos nakties. Prie lovos turėjo pasidėjęs Šventąjį Raštą, melsdavosi ir sakydavo: „Aš meldžiuosi už tave ir tavo vaikus.“ Nerijus buvo angelas. Šitiek metų globoti mano vaikus! Mano sūnūs, būdami šalia jo, išsiskleidė. Nerijus mums buvo ramstis, mūras, užuovėja. Ramus, išmintingas, doras. Likimas man buvo skyręs demoną ir angelą.
Jo mirties iki šiol nesuvokiu. Susirgo staiga. Liepos 23 dieną šventėme mano gimtadienį. Liepos 23 dieną šventėme mano gimtadienį. Pasijuto blogai, atsigulė į ligoninę tirtis. Jokios diagnozės nenustatė. Skyrė vaistų. Pradėjo juos gerti, po savaitės sveikata pablogėjo. Išnešiau sofą į pavėsinę, kad ilsėtųsi gryname ore. Rugpjūčio 5 dieną nuvežėme į ligoninę, jis sakė: „Žinai, daug ką apgalvojau, aš tau būsiu dar geresnis.“ Vėliau kalbėjo: „Tu laikykis. Nebegalėsiu tau padėti.“ Nerijus mirė rugpjūčio 30 dieną būdamas 58-erių metų. Jis mylėjo mane taip kaip mano tėvai. Ir aš jį labai mylėjau.
Daugeliui keista, kad nebiologiniams vaikams jis skyrė visą savo dėmesį. Jautėsi laimingas. Kartodavo: „Mano šeima, mano vaikai. Esu nepaprastai laimingas.“ Mes buvome tikra šeima. Devyniolika pačių gražiausių, laimingų ir prasmingų metų. Didelė likimo dovana. Su savo kančia turiu susitvarkyti pati.
Man niekada neatrodė, kad esu graži, bet visą savo sąmoningą gyvenimą prisižiūrėdavau. Sakote, kad gražios moterys traukia charizmatiškus vyrus. Man buvo svarbu, kaip atrodau. Nelaikiau. Visą laiką jaučiuosi senė. Nevaikštau į jokius kosmetikos kabinetus, nedarau grožio kaukių, nemiegu grožio miego. Mėgstu maistą, esu nepaprastai valgi. Mano racione yra ir mėsos, ir daug daržovių.
Posūkis interjero dizaino link
Klausiate, kaip pradėjau dirbti interjero dizainere? Grįžę į Lietuvą, apsistojome Palangoje. Kurį laiką gyvenome Bonoje, Nerijus dirbo Lietuvos ambasadoje Vokietijoje - ambasadoriaus patarėju. Kartą į svečius atėjo pora, ji turėjo statybinę įmonę. Paprašė manęs perprojektuoti namus. Sutikau. Esu rekonstravusi namą, ne vieną sukežusį butą. Kaip kuriu interjerą? Susikuriu viziją ir iš karto matau galutinį rezultatą. Dažnai stebiu reiškinį - namų interjeras sau, o gyventojai sau.
Aš būtinai turiu pabendrauti su klientu. Jis net nepajunta, kaip gaunu informacijos rūpimais klausimais. O paskui sako: „Aš taip ir norėjau, įsivaizdavau.“ Tai - mano išskirtinumas. Ateinu į kliento namus ir iš karto suprantu, ko jam reikia. Kaip gydytoja nustatau diagnozę. Tik turiu labai mylėti žmogų, kad eičiau jam padėti, patarti. Mano interjerai šilti, nes kiek...
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Efektyvūs būdai gydyti slogą 10 mėnesių kūdikiui – greita pagalba mažyliui!
- Neįtikėtina! Kaip Sklandžiai Auginti Daugiakalbius Vaikus ir Užtikrinti Sėkmingą Kalbos Raidą