Nerija Putinaitė - lietuvių filosofė, kultūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė. Ji studijavo Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete 1989-1996 m., o 1996-2000 m. buvo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto (Kultūros, filosofijos ir meno institutas) doktorantė, 2000-04 mokslo darbuotoja.
2004-11 m. ji dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, buvo docentė (2004). Stažavo Marburgo, Greifswaldo, Tübingeno, Poitiers universitetuose. 2004-08 m. dirbo Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus patarėja, o 2008-12 m. - švietimo ir mokslo viceministre.
Nerijos Putinaitės veikalai
- Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studija
- Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (abu 2004)
- Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (2007)
- Trys lietuviškosios europos: Tauta, Europa, ES dabartinėje tapatybėje (2014)
Nerijos Putinaitės įžvalgos apie Leniną
Neseniai lietuvių kalba pasirodė vengrų kilmės žurnalisto ir istoriko Victoro Sebestyeno išsami ir intriguojančiai parašyta biografija „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“.Tai sudėtingos, negailestingos, šaltos ir drauge aistringos asmenybės paveikslas, suteikiantis naujų atspalvių suvokti 1917-ųjų revoliuciją - istorinį momentą, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams. Tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę. Autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą, taigi Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“.
Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan. Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė - daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus.
Knygos „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ pristatyme dalyvavo istorikai Nerijus Šepetys ir Marius Ėmužis bei filosofė N.Putinaitė. Pasak N. Putinaitės, lietuviams apskritai įdomu tik tai, kas juos liečia tiesiogiai, kaip ir dėl sovietmečio. Lietuviai susidūrė su Stalino laikotarpiu, o į lenininį sovietmetį jau nebepataikė.
Kita priežastis, kad sovietmečiu gyvenę žmonės buvo užversti neva biografinių knygų apie Leniną, jo gyvenimą. V.Sebestyeno knyga tuos stereotipus stipriai koreguoja, autorius pateikia ir demaskuoja sovietinius mitus apie Leniną, rodo jį kaip įvairiapusę asmenybę, gilinasi į jo poelgius. Man ši Lenino biografija buvo netikėta ir įdomi tuo, kad daug dėmesio skiriama aplinkai - to meto Rusijai.
Autorius išsamiai atskleidžia šalyje vyravusį chaosą ir netvarką: revoliucija vyko faktiškai be jokio pasipriešinimo, niekas nenorėjo nei valdyti, nei lyderiauti. Perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad šalis išgyveno tokią situaciją, kai tik ir laukė diktatoriško vado, kuris pamėgintų suvaldyti chaosą, nusikalstamumą ir nuolat grėsusį badą. Tarkim, laikinoji Aleksandro Kerenskio vyriausybė buvo tokia pasyvi, kad nesugebėjo užtikrinti elementarios tvarkos ir saugos šalyje, disciplinuoti kariuomenės, suteikti teisių darbininkams. Tokiomis aplinkybėmis Leninas su savo bekompromisiu matymu išeina į sceną ir padaro tai, ko iš jo niekas nesitikėjo.
Neretai laikomasi pozicijos, kad Rusijos negalima suvokti, kad ten galioja savitos taisyklės, bet ši knyga vertinga ir tuo, kad autorius nerodo Rusijos kaip kitokio pasaulio, o Leninas nėra nukritęs iš kaži kur. Rusija - pasaulio dalis ir čia matau privalumą, nes knyga tiek pat kalba apie Vakarus, kiek ir apie Rusiją. Autorius labai sąmoningai akcentavo tam tikrus asmenybės kampus. Pavyzdžiui, Leninas buvo absoliutus populistas.
Į knygoje aprašytą Rusijos situaciją žvelgiu kaip į perspėjimą. Politinis elitas nesuprato, kad laikas pasikeitęs, kad reikia formuoti kitokį santykį ir su darbininkais, ir su valstiečiais, ir su tautinėmis grupėmis. Atrodo, kad ta tvarka, kurioje gyvename, tęsis amžinai, o kylantys neramumai nuges savaime ir toliau ilgai bei laimingai gyvensime. Šios istorinės paralelės įrodo, kad taip galvojant įvyksta didelės katastrofos. Ir tokioje terpėje galima tikėtis tokių labai destruktyvių, bekompromisių asmenybių.
Man idealistas neigiamas žodis, tad galiu Leniną vadinti idealistu. Jo idealizmas rėmėsi principu, kad žmogus jam nieko nereiškia, vardan savo idėjos jis padarytų viską. Leninas turėjo idėją, kad kils pasaulinė revoliucija ir apie 1920 metus skyrė milžiniškus pinigus užsienio komunistams paremti, o Rusijoje tuo metu siautė badas. Dėl savo tikslo jis galėjo paaukoti ir pusę Rusijos. Žmonės jam buvo tik statistika.
Nerijos Putinaitės įžvalgos apie sovietinį ateizmą
N.Putinaitė knygoje rėmėsi archyvine medžiaga, laikraščių, žurnalų tekstais, analizuoja, kaip sovietmečiu vykdytos politikos atstovams pavyko kurti naują moralę, dorovę be religijos. Vienas - radau labai specifinį žanrą - ateistinę autobiografiją. Kunigas Jonas Ragauskas parašė knygą, nuo kurios prasidėjo tarsi nauja ateizacijos banga.
Kitas momentas buvo J.Marcinkevičiaus publicistinėje poemoje, kur yra gabaliukas motinai, o jis pasakoja, kaip tapo ateistu. Tyrinėdama aptikau ir kitus dalykus - kaip apskritai jis formavo religijos įvaizdį. Poemose perkuria mintį „Neturėk kitų Dievų tik vieną Dievą“ kitais įvaizdžiais. Panaudoja žemės motyvą, tikėjimą Dievu transformuoja tikėjimą žeme, žemės amžinumu. Tai labai matyti. Jis formavo specifinę ideologiją, sekuliarizuotą, prasmės pasaulėvaizdį, kur tu išgyveni amžinybę per sąryšį su žeme. Kodėl J.Marcinkevičius buvo toks populiarus - jis pateikė vaizdinius, kurie turi prasmės iliuziją.
Man rūpėjo ši tema, nes aš išaugau ateistinėje aplinkoje. Tai reiškia, kad į bažnyčią ėjome, kai laidotuvės, budėtuvės su giesmėm, kapinių šventės, pamaldos. Nepriklausomybės laikotarpiu visą laiką tas klausimas kilo, kas gi tai buvo? Kas įvyko 6-8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kad žmonės „išbangavo“ ir atitolo nuo tradicijų? Pradėjau galvoti, kaip apskritai žmonės pakeičia pasaulėžiūrą? Ji pasakojo susidomėjusi kunigu J.Ragausku ir kitomis iškiliomis figūromis bei tuo, ką režimas darė su šiais žmonėmis.
Po karo buvo religinga visuomenė, o paskui įvyksta tokie procesai. Kai atsirado proga, ėmiau tyrinėti Jono Ragausko biografiją. Buvo įdomu, kaip nutiko, kad kunigas, kunigų seminarijos klierikų dvasios tėvas atsisakė kunigystės ir tapo ateistu. Ką aš atradau? Kas man buvo iš dalies netikėta, aš negalvojau, kad režimas būtų buvęs toks išradingas, ieškodamas būdų, priemonių. Mėgino išsiaiškinti, kas yra religija, pagal tai taikė priemones, kad atstumtų žmones nuo religijos, ką įvardinu kaip pakaitalus.
Ideologiniame lygyje propagandistai išsiaiškino, kad žmones prie religijos traukia ritualai, graži bažnyčių aplinka. Taigi, ėmė kurti civilinių metrikacijų pastatus su gražiom patalpom. Vietoj krikštynų atsirado vardynos. Pavasario šventė vietoj Velykų su margučių ridenimais, kad neitų į bažnyčią. Festivaliai atlaidų metu.
Knygoje autorė pateikia apie trejus metus trukusią analizę apie sovietinės valdžios vykdytą ateizavimo politiką. N.Putinaitė pabrėžia, jog šis rašytojas nebuvo joks tyrimo objektas. Aš lyginau ir žiūrėjau, kaip atsispindi kūryboje ideologinė propaganda, kaip ji buvo kūryboje realizuota. Žmonės, kurie kūrė, darė asmeninius pasirinkimus.
Mirties įdarbinimas politiniams tikslams sovietinėje Lietuvoje
Sovietinėje valstybėje mirtis ir su ja siejami ritualai buvo pasitelkti tam, kad įtvirtintų mirusiojo statusą pagal jo gyvenimo reikšmę sovietinei valstybei. Per laidotuvių ritualus ir mirusiojo atminimo praktikas mirusieji buvo hierarchizuojami: tam tikri gyvenimai ir tam tikros mirtys buvo laikomi vertingesniais valstybei, jiems skiriama daugiau dėmesio ir pagarbos nei kitiems. Režimui besipriešinusiųjų, politinių kalinių ar tremtinių mirtys buvo visai nuvertintos.
Vladimiro Lenino laidotuvės 1924 m. buvo ryškiausios porevoliucinės vadovaujančio lyderio laidotuvės. Jų organizavimo schema veikė ir vėlesnėse sovietinių vadų laidotuvėse. Josifo Stalino laidotuvės 1953 m. buvo išskirtinai pompastiškos, pasitelktos labai gausios priemonės mobilizuojant visuomenę. Reikšmingų vadovų laidotuvės ir atminimo pagerbimas jau šeštajame dešimtmetyje visoje SSRS buvo trafaretiniai.
Konkretaus mirusiojo biografija būdavo taip susiejama su valstybės (ar sąjunginės respublikos) istorija, o jo asmeninės savybės - su pavyzdinio bolševiko savybėmis, kad mirusieji prarasdavo asmenines savybes. Vien pagal gedulingas kalbas ar kitas gedulo išraiškas galėjo būti sunku identifikuoti, kuris iškilus veikėjas yra laidojamas. Jau susiformavusiu pavyzdinių mirusiųjų pagerbimo modeliu, visuomenės įtraukimo į valstybinį gedulą būdais, nusistovėjusiomis darbo kolektyvų reiškiamo gedulo formuluotėmis buvo vadovaujamasi mirus Lietuvos SSR komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams - Antanui Sniečkui 1974 m. ir Petrui Griškevičiui 1982 m.
Platus visuomenės įtraukimas ar įsitraukimas į konkretaus žmogaus mirties ritualus, tapimas gedulo bendruomene patvirtindavo mirusiojo reikšmingumą ir aukštą statusą socialinėje hierarchijoje. Minios laidotuvių dalyvių ir laidotuvių vainikai su užrašytomis juostomis išreikšdavo visuomenės pagarbą mirusiajam, liudydavo jo nuopelnų reikšmingumą. A. Sniečkui buvo atnešti 602 vainikai su užrašytomis juostomis, atsiųsta iki 4 tūkst. užuojautos telegramų, kurių didžioji dalis - nuo Lietuvos SSR įstaigų ir organizacijų kolektyvų. Aukštai hierarchizuotos asmenybės būdavo šarvojamos didelėse salėse, kad į jas išreikšti pagarbos galėtų ateiti minios žmonių. A. Sniečkus buvo pašarvotas Sporto rūmuose.
Vienas ryškiausių aukšto socialinio statuso požymių buvo po mirties ant mirusiojo kapo statomi brangūs antkapiniai paminklai, sukurti pagal individualius dailininkų ir architektų parengtus projektus. Tačiau mirties įdarbinimas politiniams tikslams kuriant savitą vertingų gyvenimų ir mirčių hierarchiją sukėlė ir įdomių neprognozuotų pasekmių, kurių valstybė negalėjo kontroliuoti. Sovietinėje Lietuvoje septintajame ir vėlesniais dešimtmečiais artimieji, darbo kolektyvai ima instrumentalizuoti ir paprastų žmonių mirtis jų socialiniam statusui išreikšti, sustiprinti ar net sukurti. Tam svarbias sąlygas sudarė Lietuvos SSR administratorių vykdyta ateizacijos politika.
Valstybė siekė sukurti iškilmingą, paprastam žmogui patrauklų nereliginių laidotuvių ritualą, kuris nusvertų religines laidotuves. Į laidotuvių organizavimą siekta įtraukti ir darbo kolektyvus, kurie darytų spaudimą artimiesiems laidoti nereligiškai, padengtų visas ar dalį laidotuvių išlaidų, sukurtų iškilmingą ir pagarbią nereliginių laidotuvių atmosferą.
Ateizavimo pastangos, taip pat ir pavyzdinių asmenybių laidojimo pavyzdys turėjo gana netikėtą efektą. Mirusiojo gyvenimo vertė simboliškai tapo susijusi su laidotuvių iškilmingumu, dalyvių laidotuvėse gausa, atneštais laidotuvių vainikais ir jo atminimo saugojimu. Visa tai turėjo rodyti, kiek mirusiojo gyvenimas buvo svarbus jį supusiems aplinkiniams, bendradarbiams, artimiesiems, draugams ar net kaimynams. Pavyzdžiui, mirusiam kolūkio pirmininkui buvo atnešta 30 vainikų, iš kurių 22 nuo įvairių įstaigų ir organizacijų. Mirus mamai ir močiutei buvo atnešta 13 vainikų, iš kurių 3 - nuo jos vaikų bendradarbių, likę - nuo vaikų, draugų šeimų. Paprastų žmonių laidotuvės Lietuvos SSR tapo pompastiškos: gausūs dažniausiai mirusiojo net nepažinoję dalyviai, kalnai laidotuvių vainikų ir gėlių.
Lietuvos SSR ėmė reikštis ypatingas dėmesys kapų priežiūrai, buvo negailima pinigų brangiems paminklams. Jie nesėkmingai nuo pat septintojo dešimtmečio mėgino propaguoti nedidelius tipinius paminklus, mažus laidotuvių vainikus.
Tremtinių prisiminimai kaip pasakojimai apie tėvynės ilgesį
Tremtinių rastas būdas papasakoti rodo jų gyvenimą kaip prasmingą, nepaisant patirčių, kurių kiekviena atskirai galėtų liudyti beprasmiškumą ir nesuvokiamumą to, kas patiriama. Kai kurie tremtiniai patys nurodo išgyvenę, kad papasakotų apie sovietų valdžios neteisingumą, kad neliktų užmiršti vardai suaugusiųjų ir vaikų, prievarta perkeltų gyventi nežmoniškomis sąlygomis, ir mirusiųjų. Šiame straipsnyje aptarsime vieną kolektyvinių prasmių sistemų, susiejančių individualius lietuvių tremtinių pasakojimus apie kančią ir mirtį. Tai yra „tėvynės“ (ar Lietuvos) sąvoka.
Savo kančias ir nelaimes lietuviai tremtiniai aiškina kaip prievartinį atplėšimą nuo tėvynės ir iškėlimą į žemę, kuri yra nesvetinga gyviems ir nepriima jų net mirusių. Lietuviai tremtį suvokia kaip lemtą aukštesnio proto logikos, kurią tremtiniai realizuoja - klajoja po pasaulį, kad grįžtų stipresni, išmintingesni ir gyventų laimingai2. Lietuvos tremtinių pasakojimuose tokio ryškaus lemties motyvo nesama.
Savo kančias ir nelaimes lietuviai tremtiniai aiškina kaip prievartinį atplėšimą nuo tėvynės ir iškėlimą į žemę, kuri yra nesvetinga gyviems ir nepriima jų net mirusių. Anot Smitho, kad apsibrėžtų ir įsitvirtintų tarp kitų tautų, tautai svarbu susisieti su konkrečia teritorija. Ji jei ne fiziškai, tai bent simboliškai yra tautos tėvynė ir „namai“; tai sava „tėvynė“, istorinė teritorija, kuri, žmonių supratimu, jiems priklauso5. Tautai tėvynė esanti „šventa teritorija“. „Tėvynė“ lietuvių tremtinių prisiminimuose pirmiausia ir reiškia tautai reikšmingą teritoriją, kuri yra viena pagrindinių atramų tautinei savivokai ir jausenai.
Kita vertus, tremtinių prisiminimuose „tėvynė“ suteikia prasminį raktą aiškinant individualiai patiriamas kančias, buvimą mirties akivaizdoje ir nepritapimą prie kitų tautiečių. Tremtiniai praranda tėvynę ir į ją grįžta, nusivilia tautiečiais, bet ryšys su tėvyne ir tauta kaip savitai įsivaizduojama bendruomene išlieka.
Prisiminimų visuma leidžia išskirti penkis ryškiausius etapus, su kuriais siejami asmeniniai patyrimai. Pasakojimai dažniausiai prasideda NKVD pareigūnų beldimu į duris naktį, reikalavimu susidėti daiktus, vėliau visa šeima išvežama į geležinkelio stotį. Iš čia po dienos ar dviejų krovininiai traukiniai su tremtiniais pajuda į rytus, prisimenamas šokas ir žeminančios kelionės sąlygos, pirmosios mirtys. Trečia, dauguma 1941 m. tremtinių apgyvendinami Pietų Sibire, o dalis jų po metų iškeliami į tolimąją šiaurę, kur badauja, sunkiai dirba, beveik miršta, patiria kitų kančių9. Ketvirta, tremtiniai grįžta į tėvynę, kurioje yra nepageidaujami ir atstumti. Penkta, jie su džiaugsmu pasitinka tautos atgimimą.
Šiame straipsnyje analizuojami trys tremtinių pasakojami epizodai, nes juose ryškiausiai pasirodo „tėvynė“, per juos išryškėja jai suteikiamos prasmės: gyvenimas tremtyje, grįžimas į Lietuvą ir atgimimas. Vis dėlto jis minėjo „masinius areštus ir tūkstančių žmonių trėmimus“, taip pat - „ištisas tautas“, prieš kurias vykdytos represijos, moteris, vaikus, senius11. Toks partijos politikos posūkis vis dėlto reiškė, kad tremtiniams ir politiniams kaliniams atsirado galimybė būti reabilituotiems ir grįžti į tėvynę.
Lietuvos SSR Stalino kultas nunyko, nebandant kritiškiau vertinti režimo palikimo, nekalbėta apie nusikaltimų įvardijimą, aukų reabilitavimą, faktai apie represijas ir aukas nebuvo atvaizduoti grožinėje ar istorinėje literatūroje. Vietinė administracija pati aktyviai buvo prisidėjusi prie trėmimų, antra, baimintasi, kad grįžę tremtiniai reikalaus nusavinto turto grąžinimo, trečia, projektuota juos tapsiant aktyvia antisovietiškai nusiteikusia grupe. Tik 1958 m. visi norėję grįžti į Lietuvą tremtiniai galėjo tai padaryti.
Tremtiniai buvo reabilituoti tik 1988 m. spalį, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui priėmus specialų įsaką, kuriuo asmenų iškeldinimas 1941-1952 m. pripažintas kaip „neteisėtas ir nepagrįstas“, o tai patyrę asmenys - reabilituotais17. Antai Justas Paleckis prisiminimuose užsimena apie 1941 m. masines represijas kaip apie „neišvengiamą priemonę“ prieš tuos, „iš kurių tarpo hitlerininkai verbavo savo talkininkus“.
Tremtinių kaip „kaltųjų“ statusas Lietuvos SSR, nepaisant didelio skaičiaus sugrįžusiųjų iš tremties ar lagerių lėmė, kad jų asmeninės kančios ir mirties patirtys nebuvo viešai žinomos. Gorbačiovinė perestrojkos politika atvėrė kelius viešinti dešimtmečiais nutylėtas tremties patirtis. Galiausiai Rašytojų sąjungos oficiozas Pergalė 1988 m. rugpjūtį išspausdino pilnus Grinkevičiūtės prisiminimus Lietuviai prie Laptevų jūros25.
Prisiminimuose tremties kančia ir mirties grėsmė tiesiogiai siejama su svetingos ir lietuvius globojančios tėvynės prarastimi. Prarastos tėvynės vaizdai, realūs ir supoetinti, stipriai idealizuoti ir sustebuklinti tremtiniams reiškė „emocinę užuovėją“30, leidžiančią bent trumpam ištrūkti iš nepakeliamos realybės. Nebuvę nė minutės, kad nebūtų pagalvoję apie Lietuvą: „Ilgėjomės jos kaip saulės ir troškome jos kaip oro“32.
Tėvynės praradimas sukelia ilgesį, tačiau drauge jos prisiminimas teikia stiprybės. Kita vertus, tėvynės vaizdinys, su gyvenimu Lietuvoje siejami kasdienybės epizodai, atskiri tėvynės vaizdai yra vienas stipriausių prisiminimuose minimų stiprybės ir išgyvenimo šaltinių: „visada širdį šildė jausmas, kad be galo toli, kaip nepasiekiama svajonė yra mūsų Lietuva“36.
Tėvynė prisiminimuose yra pažadėtoji žemė, laimės šalis, labai stipriai kontrastuojanti su patiriama gyvenimo realybe. Tėvynė prisimenama ir pasakojama kaip gamta, medžiai, kvapai, pievos, net ir Lietuvos saulė. Kai leisgyviam gulinčiam barake būdavo šalta, svajodavo „apie Lietuvos saulutę“43. Tremtiniai, nors jiems taip tvirtinama, atsisako sutikti, kad jų tremties vieta esanti nauja tėvynė: „Tėvynės negalima lyginti su kokiu nors žvejybos punktu“46.
Tremtis juk tik laikina gyvenimo stotelė, kad ir kiek ji tęstųsi. Tikėjimas ateitimi, karštos laisvės svajonės padėjo išlikti. Poeizuotas, romantizuotas tėvynės vaizdinys padėjo tremtiniams ištverti nepakeliamas tremties sąlygas.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Vaiko adaptacija darželyje: efektyvūs patarimai sklandžiam ir laimingam pradžiai
- Neįtikėtini ADHD simptomai hiperaktyviems vaikams – Sužinokite, kaip juos atpažinti ir padėti!