„Laisvės kovų aidai“ - dainos ir eilėraščiai, sukurti brolių ir sesių žengiančių pro mirtį ir kurstančių Laisvės Aukurą savo gyvybėmis ir krauju. Šiose kukliose dainose įpintos partizanų kovos ir žygiai, kalinių kančios ir ašaros, tremtinių dejavimai, motinų skausmas ir liūdesys.
Partizanų Dainų Istorinis Kontekstas
Daina lietuvį lydėjo visą gyvenimą: nuo kūdikystės iki paskutinių gyvenimo dienų. Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Lietuva visą laiką buvo apsupta priešų, su kuriais nuolat reikėjo kariauti dėl Nepriklausomybės ir Laisvės.
Labai populiarios tapo dainos apie bėrą žirgelį, aštrų kardą, į karą išeinantį ginti tėvynės bernužėlį. Labai daug dainų buvo sukurta Nepriklausomybės kovų metu -1918-1920 m. Tos dainos tarpukario Lietuvoje 1918-1940 m. skambėdavo švenčių, įvairių susibūrimų metu. Tam įtakos turėjo tuometinė švietimo sistema - jaunimas buvo auklėjamas patriotine ir meilės Tėvynei dvasia.
Užėjus antrajai sovietinei okupacijai, jaunimas, vedinas patriotinių jausmų, pasitraukė į miškus ir su ginklu rankose stojo į beviltišką kovą su okupantais. Tuo metu pradėjo skambėti dainos nauja partizanine tematika. Daug dainų buvo pritaikyta ne tik iš Nepriklausomybės kovų laikotarpio, bet ir iš ankstesnių kovų. Partizanai pradėjo kurti naujas dainas, kuriose skambėjo ryžtas ginti Tėvynę, jos Nepriklausomybę, sunki partizano dalia, viltis ir tikėjimas pergale.
Motinų Rauda ir Partizanų Viltys
Daugelyje dainų skamba rauda motinų, kurios laimina į mišką išeinančius sūnelius, bet tiki, kad jie iškovos pergalę ir vėl Lietuva bus laisva. Dažnai partizanai apdainuoja savo mergeles, kurių prašo puošti partizanų kapus. Beveik visose partizanų dainose pradžioje skamba skausmas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos, o gale viltis, kad jų vargas ne veltui, ir Lietuva vėl bus nepriklausoma ir laisva.
Daug dainų sukurta žuvusių bendražygių ir kovos draugų atminimui. Sukurtos dainos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl tų pačių dainų yra daug variantų. Pokario metais retas kuris dainininkas užsirašydavo, nes bijojo, kad užrašai nepatektų valdžios represinėms struktūroms. Yra ir humoristinių dainų, kuriose išjuokiami išdavikai ir kolaborantai, nuėję tarnauti okupantams, liaudis juos vadino niekinamai - stribais (skrebais). Jiems skiriamose dainose skamba vien tik prakeiksmai.
Tenka pažymėti, kad dabartiniu laikotarpiu dainų ir eilėraščių esame surinkę labai daug. Tačiau dėl sunkių sąlygų, kokiose tenka dirbti ir laiko stokos, negalime jų visų išleisti. Daugelį šių dainų autorių pridengė krauju garuojanti mūsų tėvų žemė. Jų kūnus priešai išniekinę užkasė nežinomose vietose. Daugelis jų liks Nežinomais Partizanais. Tačiau jų sukurtos dainos amžiams liks gyvos.
Jos šiandien plaukia iš kovojančio lietuvio lūpų, jos uždega ne vieno lietuvio krūtinę Tėvynės laisvės ilgesiu. Jos primena lietuviui, kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima tol, kol yra kam už Jos laisvę kovoti. Dainose įpinta tarp žaliuojančių girių, vingiuotų upių, blizgančių ežerų ir pakelėj rymančių smūtkelių graži Tėvynė. Kiek caras nepajėgė užstoti kelio iš Prūsų gabenamam lietuviškam raštui, tiek šiandien tūkstantinės azijatų gaujos nepajėgs užkirsti kelio lietuviškam žodžiui ir raštui, plintančiam iš miškų ir požemių. Veltui jų stūgavimai!
Lietuvis bus ir liks nepalaužiamas, nes jo dvasia kietesnė už granitą. Daina šiandien lydi girių brolius kovon, ji ramina juos audringą rudens naktį niūniuojant prie laužo. - Pasišildyt įleiskit mane... Tu - lietuvis. Girdis žingsniai sargo... Šlama girelė. Neramu. Bet ne! Tu didvyrių žeme!
Surinktos ir Užrašytos Dainos
Daug dainų Atgimimo metais 1988-1992 m. Ukmergės apylinkėse surinko Vaclovas Janušis. Reiškiu nuoširdžią padėką Vadokliuose gyvenančiai Kazimierai Kisielienei už padainuotas ir užrašytas partizanų dainas. Ji jaunystėje buvo garsi dainininkė ir saviveiklininkė, daug dainų dainavusi su partizanais.
Šarūno Legenda ir Jos Sąsajos su Dainomis
Šarūno legenda. Padavimai ir dainos apie Šarūną yra vietinio pobūdžio. Tiek padavimai, tiek dainos yra surištos su vietomis - Balynu ir ežeru Gelovine; dainos, galima manyti, tai likučiai didelės epinės poemos, kuri, ilgai gyvenusi liaudies lūpose, vėliau tapo užmiršta, ir išliko iš jos tik vietos, labiau paveikusios žmonių vaizdeną.
Kas buvo Šarūnas, nei istorija, nei metraščiai nieko mums nesako. Bet tiek dainose, tiek padavimuose jis vadinamas „karaliūnų”, apie jį kalbama, kaipo apie karingą kunigaikštį - narsų, neramų, jau likimo paskirtą nuveikti tam tikrus žygius. Tie žygiai, matyti, buvo nukreipti prieš kitus vietos kunigaikščius, arba, senoviškai tariant, „kunigus”.
Be kovų su tais vietiniais valdovais minimos tiek legendose, tiek dainose dar kovos su gudais. Viena daina teikia pamato manyti, kad Šarūnui tos kovos ne visuomet laimingai pasibaigdavo. Gal ne vien tik žmonos ir motinos tragedija priveikė Šarūno sielą, bet ir tų kovų nepasisekimai.
Čia patiekiamos apie Šarūną legendos susideda iš trijų skirtingų dalių: senovinės dainos, gal didelės epinės poemos likučiai, legendos tikra to žodžio prasme, t. y., padavimai apie jo likimą, ir, pagaliau, apie įvairius pasivaidenimus vietose, surištose su Šarūno vardu. Savaime suprantama, kad paskutiniosios rūšies legendos nuolat naujai gimsta ir gali gimti jų vis daugiau, kol liaudies atminty išnyks galutinai Šarūno vardo pėdsakai.
Jau šiandien naujos kartos apie jį beveik nieko nežino.
žymės:
Panašus:
- Vaikiškos auksinės grandinėlės: kaip išsirinkti saugią ir gražią?
- Dainos apie žiemą vaikams: linksmos ir nuotaikingos melodijos šventėms
- Adventinės Dainos Vaikams: Sukurkime Šventinę Atmosferą!
- Vaikų Vežimas Motociklu: Įdomūs Istoriniai Faktai ir Būtini Saugumo Patarimai
- Atraskite Geriausias Aktorių Agentūras Vaikams Lietuvoje – Galimybės, Kurios Keičia Žaidimo Taisykles!