Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas yra specialusis įstatymas, kurio paskirtis - nustatyti asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas.
Teismas nurodė, jog asmenis, draudžiamus ligos socialiniu draudimu, teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, kurio 8 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turi šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, jeigu jie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų, taip pat jeigu tuo laikotarpiu jie negauna ligos pašalpos pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (1 p.) ir prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse (2 p.).
Įstatymo 8 straipsnyje nurodyti asmenys, turintys teisę gauti ligos pašalpą, šios teisės įgijimo pagrindai bei jos įgyvendinimo tvarka, o 9 straipsnyje reglamentuojama ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos ar traumos mokėjimo trukmė.
Pagal Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, ligos pašalpa skiriama, jeigu teisė ją gauti atsirado darbo laikotarpiu, įskaitant bandomąjį laikotarpį, ir atleidimo iš darbo dieną, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, o pagal šio straipsnio 6 dalį, pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles.
Ligos pašalpos dėl apdraustojo asmens ligos arba traumos mokėjimo trukmė nustatyta Įstatymo 9 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį apdraustiesiems asmenims, tapusiems laikinai nedarbingiems šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose nurodytais atvejais, ligos pašalpą 2 pirmąsias kalendorines nedarbingumo dienas moka darbdavys, išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje; ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų pradedama mokėti nuo 3 nedarbingumo dienos ir mokama iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos; tuo atveju, kai asmenims NDNT nustato profesinės reabilitacijos paslaugų poreikį, ligos pašalpa mokama iki pirmos dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje dienos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo manymu, atsižvelgiant į šias Įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog Įstatyme nustatytais atvejais turintiems teisę gauti ligos pašalpą apdraustiesiems asmenims ligos pašalpa mokama nuo pirmosios nedarbingumo dienos iki darbingumo atgavimo dienos ar darbingumo lygio nustatymo dienos, o pagrindas skirti ligos pašalpą yra nedarbingumo pažymėjimas, išduotas pagal sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos ir darbo ministrų patvirtintas Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisykles.
Taigi nedarbingumo pažymėjimo išdavimo ribojimu iš esmės yra ribojama ir pati teisė gauti pašalpą, nors, kaip minėta, teisiniai santykiai, susiję su teisės į socialinę paramą, inter alia ir teisės gauti ligos pašalpą, ribojimu, gali būti reguliuojami tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais.
Taip pat teismas pažymėjo, jog nedarbingumo pažymėjimas, kaip matyti iš Taisyklių 2 punkto, yra ir dokumentas, kuris pateisina neatvykimą į darbą. Taisyklių 46 punktu nustačius, jog asmeniui, kuris NDNT pripažintas nedarbingu ar iš dalies darbingu, dėl tos pačios ligos, jai paūmėjus ar esant komplikacijoms, naujas nedarbingumo pažymėjimas išduodamas tik po vienos darbo dienos, t. y. negali būti išduodamas pirmąją darbo dieną, sudaroma situacija, kai asmuo, kuris objektyviai, dėl paūmėjusios ligos ar ligos komplikacijų negali atvykti į darbą ir dirbti, tokio atvykimo negali pateisinti teisės aktų nustatytu dokumentu.
Tad, teismo manymu, nustatytu teisiniu reguliavimu gali būti sudaromos prielaidos situacijai, kai asmuo, net jei jis objektyviai dėl ligos paūmėjimo ar komplikacijų negali dirbti, siekdamas išvengti neigiamų darbo teisėje numatytų neatvykimo į darbą pasekmių, nepaisant savo sveikatos būklės būtų priverstas vieną darbo dieną dirbti, kad minėta Taisyklių 46 punkte nustatyta sąlyga naujam nedarbingumo pažymėjimui gauti būtų įvykdyta.
Atsižvelgiant į šias dvi nedarbingumo užbaigimo galimybes, Taisyklėse yra atskirai reglamentuojama nedarbingumo pažymėjimų užbaigimo tvarka, kai asmeniui nustatomas darbingumo lygis. Kaip nurodyta Taisyklių 41 punkte, į NDNT darbingumo lygiui nustatyti siunčiami darbingo amžiaus asmenys, kurių darbingumas yra sutrikęs ir panaudotos visos galimos medicininės priemonės, o jų sveikatos būklė atitinka darbingumo lygio nustatymo kriterijus. Asmeniui nustačius darbingumo lygį, pažymėjimas užbaigiamas jame nurodant dieną, kurią buvo priimtas NDNT sprendimas. Kaip nurodoma Taisyklių 102 punkte, nedarbingumo pažymėjimo eilutėje „Nedarbingumo pažymėjimas užbaigtas“ nurodoma diena, iki kurios asmuo buvo pripažintas nedarbingu (imtinai).
Šio dokumento išdavimas asmeniui gali sukelti įvairių teisinių pasekmių - jau kitą dieną asmuo gali prarasti teisę į ligos pašalpą, NDNT Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustačius tokiam asmeniui darbingumo lygį, t. y. pripažinus jį nedarbingu ar iš dalies darbingu, asmuo gali įgyti teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą.
Be to, toks asmuo pagal Darbo kodekso 136 straipsnį gali būti atleidžiamas iš darbo be įspėjimo ir prarasti darbo pajamas, todėl itin svarbu tinkamai įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį.
Toks reglamentavimas buvo įtvirtintas Taisyklių 46 punkte, kur numatyta, kad NDNT nustačius darbingumo lygį asmeniui, pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu, naujas pirmasis nedarbingumo pažymėjimas dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, skirtingai nei susirgus kita liga ar susižalojus, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos.
Tokiu ginčijamu reguliavimu, atsakovo nuomone, išvengiama situacijos, kai asmeniui dėl tam tikros ligos (sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį ir asmeniui įgijus teisę gauti netekto darbingumo pensiją, tą pačią dieną dėl tos pačios ligos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, kurio pagrindu mokama ligos pašalpa.
Asmenims pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ligos pašalpa mokama iki darbingumo lygio nustatymo dienos. NDNT Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustačius asmeniui darbingumo lygį, t. y. pripažinus jį nedarbingu ar iš dalies darbingu, toks asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymą, be to, jis gali būti atleidžiamas iš darbo ir prarasti darbo pajamas.
Todėl siekiant tinkamai įgyvendinti Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, t. y. išsiaiškinti, ar asmuo susirgo darbo laikotarpiu (t. y. ar jis po darbingumo lygio nustatymo dirbo), Taisyklėse nustatyta sąlyga, kad pripažintam nedarbingu ar iš dalies darbingu asmeniui naujas pirmasis nedarbingumo pažymėjimas dėl tos pačios ligos, ligai paūmėjus ar esant jos komplikacijoms, gali būti išduodamas tik po vienos darbo dienos.
Atsakovo nuomone, priešinga situacija prieštarautų ir protingumo bei teisingumo principams, kadangi asmeniui dėl tam tikros ligos (sveikatos būklės) nustačius darbingumo lygį (pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį, darbingumo lygis nustatomas įvertinus ir asmens sveikatos būklę) ir įgijus teisę gauti netekto darbingumo pensiją, tą pačią dieną dėl tos pačios ligos asmens sveikatos priežiūros įstaigoje būtų išduotas ir nedarbingumo pažymėjimas, kurio pagrindu mokama ligos pašalpa.
Darbo kodeksas, reguliuojantis darbo santykius, nenustato dokumentų sąrašo, kurie galėtų pateisinti neatvykimą į darbą. O nedarbingumo pažymėjimas, remiantis Taisyklių 2 punktu, yra dokumentas, pateisinantis neatvykimą į darbą, tačiau pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, jis taip pat yra pagrindas skirti ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpą.
Remiantis Taisyklių 111 punktu, asmenims, neturintiems teisės gauti ligos ar motinystės socialinio draudimo pašalpos, išduodama medicininė pažyma, kurioje nurodoma jos išdavimo ir užbaigimo data. Tokią pažymą gydytojas gali išduoti ir tęsti kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, o jos išdavimas ir tęsimas pagrindžiamas įrašais medicininiuose dokumentuose.
žymės:
Panašus:
- Nedarbingumo Lapelis Motinystės Atostogų Metu: Viskas, Ką Privalote Žinoti Dabar!
- Vienišų Mamų Motinystės Pašalpos Lietuvoje: Naujausi Pakeitimai ir Kaip Jas Gauti!
- Motinystės išmokos ir tėvų parama Lietuvoje – visa svarbiausia informacija vienoje vietoje!
- Geriausi elektriniai paspirtukai vaikams nuo 6 metų: ekspertų apžvalgos ir naudingiausi patarimai
- Priešlaikinis Placentos Atsidalijimas: Sužinokite Pagrindines Priežastis, Simptomus ir Efektyviausius Gydymo Būdus!