Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Motiejus Valančius - ryškiausias XIX a. lietuvių vaikų literatūros pradininkas. Jis gimė 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose (Kretingos r.). M.Valančius - lietuvių grožinės prozos pradininkas - gimė 1801m. vasario 16d. Nasrėnų kaime, netoli Salantų (Kretingos raj.) turtingo valstiečio šeimoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Vilniaus dvasinėje akademijoje. 1828m. M.Valančius tapo kunigu.

M. Valančius užėmė aukštas pareigas: buvo Vilniaus ir Peterburgo dvasinių akademijų profesorius, Varnių dvasinės seminarijos rektorius, o nuo 1850m. - Žemaičių vyskupas. 1875 m. gegužės 29 d. mirė Kaune, ten ir palaidotas. Kaip literatas, M.Valančius aktyviai pradėjo reikštis tuojau po spaudos uždraudimo - išleido keletą savo prozos knygų. M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ pelnytai pateko į atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui sudaryto lietuvių vaikų literatūros šimtuką.

M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIXa. M. Valančius mirė 1875m.

Motiejaus Valančiaus Kūryba Vaikams

1868 m. buvo lemtingi lietuvių vaikų literatūrai - tuo metu pasirodė dvi M. Valančiaus knygos - „Vaikų knygelė“ ir „Paaugusių žmonių knygelė“. Tai ir yra lietuvių vaikų literatūros pradžia. Tą liudija ne tik simboliški abiejų knygų pavadinimai, nurodantys adresatą - vaikus ir paaugusius žmones - paauglius, jaunuolius.

Svarbu tai, kad M. Valančius mąsto apie specifinį skaitytoją - vaiką, todėl „Vaikų knygelės“ Prakalboje jis viliasi, kad jo knygą „vaikai skaitydami nesiilgės“, tai yra nenuobodžiaus. Autorius svarsto, kad vaikai skaitomame „Aukso altoriuje“ terandą maldų ir litanijų, tačiau jie norį sužinoti įdomių, kitiems pasakotinų dalykų, o tokių neradę „kartais nebgeba nė mokytis“. Todėl poelementoriniu laikotarpiu būtina skaityti specialias vaikams skirtas knygas. Tuometinėje didaktinėje lietuvių prozoje M.Valančiaus kūriniai išsiskyrė savo literatūriniu meistriškumu.

„Vaikų Knygelė“

„Vaikų knygelė“ buvo išleista Tilžėje. Ją sudarė 17 apsakymų, 100 puslapių. Antrą kartą leidimas pakartotas tame pačiame mieste 1891 m. (su 1864 m. kontrafakcija). Tačiau jame palikti tik 9 apsakymai. Pirmieji du leidimai išleisti autentiška žemaičių tarme, o vėlesni - bendrine kalba. XX a. pr. (1905 ir 1907 m.) knygelė išleista Bitėnuose (taip pat trumpesnis 9 apsakymų variantas), vėliau, 1918 m., Vilniuje. Pastaroji ypatinga tuo, kad ją iliustravo žymus lietuvių dailininkas Kazys Šimonis (1887-1978). 1928 ir 1931 m. leidinys išeina Kaune, kurį, jau platesnės apimties (M. Valančiaus „Raštus“), redagavo Juozas Balčikonis. 1952 m. „Vaikų knygelė“ persikelia per Atlantą, į Jungtines Amerikos Valstijas - ją išleidžia lietuvių išeivių „Gabijos“ leidykla, įsikūrusi Niujorke. 1972 m. „Vaikų knygelė“ išspausdinama Vilniuje (M. Valančiaus „Raštų“ I tomas, „Lituanistinės bibliotekos“ serija). Vėliau, 1978-aisiais, ji dar kartą išvysta dienos šviesą JAV, Putname. 1992 m. vėl išleidžiama Vilniuje. („Sakalėlio“ serija; vaikų literatūros leidykla „Vyturys“). Paskutinis pasirodymas - 2001 m. pagal naujus tekstologinius principus leidžiamų akademinių M. Valančiaus „Raštų“ I tome.

Čia atskirose įklijose galima susipažinti ir su penkiolika litografijų, puošiančių autentišką „Vaikų knygelę“. Dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė teigia, kad „tai buvo pirmoji taip (grafikos technika - straipsnio aut. past.) iliustruota ne tik vaikų, bet ir visos grožinės lietuvių literatūros knyga“ (Korsakaitė, 2001, p. M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ pelnytai pateko į atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui sudaryto lietuvių vaikų literatūros šimtuką.

„Paaugusių Žmonių Knygelė“

M. Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelė“ skirta vyresniam skaitytojui. Čia ir temos sudėtingesnės, ypač tokių apsakymų kaip „Agatė“, „Petronė ir jos priepuoliai“, „Janis Kuisis“ ir kt. Šiame kūrinyje veikia vyresni vaikai - paaugliai, jaunuoliai ir suaugę žmonės. Drąsiai galima sakyti, kad M. 1868 m. „Paaugusių žmonių knygelė“ buvo išleista Joteikos pseudonimu Berlyne. Knyga buvo perleidžiama 1902, 1906, 1907 m. Tilžėje, 1920, 1930 m. Kaune, o vėliau - kartu su kitais V. Valančiaus tekstais jo leidžiamuose raštuose - 1931 m. Kaune, 1972, 1992, 2001 m. Vilniuje.

„Palangos Juzė“

1869 m. pasirodė lietuvių didaktinės prozos viršukalne laikoma M. Valančiaus didaktinė apysaka „Palangos Juzė“. Kūrinys priklauso kelionių literatūrai. Trylika vakarų Juozapas Viskanta pasakoja apie savo keliones po Lietuvą, apie žmonių papročius. Apysakoje pateikiama dainų, žaidimų, religinių giesmių. Pasakojama gyvai ir įtaigiai. Palangos Juzės personažas - vienas geriausiai žinomų XIX a. lietuvių literatūros personažų.

Pasakytina, kad būtina išleisti faksimilinę „Vaikų knygelę“. Tai būtų puiki dovana ne tik mokslininkams, plačiajai visuomenei, bet ir akademiniam jaunimui, smalsiems vaikams, kurie galėtų pavartyti autentiško formato senąją knygą (plg. su taip išleistu M. Mažvydo „Katekizmu“). Juk dabar pirmąjį leidimą Lietuvoje galima skaityti tik mikrofilme, esančiame Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, arba minėtame M. „Vaikų knygelės“ originalą turi Lenkijos Poznanės universiteto biblioteka, į kurią ši svarbi lietuvių kultūrai knyga po Antrojo pasaulinio karo atkeliavo iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos. Faksimilinės „Vaikų knygelės“ išleidimas būtų gražus dėmesio ženklas ir prasmingiausias suvenyras 150-ąjį gimtadienį 2018 m.

Bibliografija

  • Mikė melagėlis: pasaka / Motiejus Valančius. - Vilnius: Vaga, 1976.
  • Palangos Juzė: apysaka / Motiejus Valančius; dailininkas Vytautas Jurkūnas. - Vilnius: Vaga, 1977.
  • Vaikų knygelė: apsakymai / Motiejus Valančius. - Vilnius: Vyturys, 1992.
  • Raštai. T. 1: Vaikų knygelė; Paaugusių žmonių knygelė; Palangos Juzė; Pasakojimas Antano tretininko; Bičiuliai; Budrys ir jo priepuoliai; Dievobaimingas vaikiukas; Patarlės žemaičių/ Motiejus Valančius; parengė Vytautas Vanagas; tekstus redagavo Birutė Vanagienė. - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

žymės: #Vaiku

Panašus: