Tikrai nepasakosiu jums apie Koliziejų, kurio nuotrauką matote - didingo statinio (ypač įvertinant jo amžių) aprašymą nesunkiai rasite internete. Vaikštinėdami koliziejuje, kalbėsimės apie senovės Romą ir jos kasdieną. Nors ir keista, tačiau statinio dvasia išsilaikė nepalyginamai geriau, nei jis pats.
Penkiskart vykę Romos apiplėšimai - sužinosite apie juos šį savaitgalį - gerokai apniokojo didžiulį statinį, nemažai prisidėjo ir patys romiečiai (nepainiokit su romėnais). Nuotraukoje, kurią matote apybraižos pradžioje, gerai regimi po arena esantys koridoriai, kuriuose buvo laikomi žvėrys ir mechaniniai liftai, netikėtai iškeldavę į areną naujus kovų dalyvius ar plėšrūnus.
Smurto, kančios ir žudymo dvasia puikiai išsilaikiusi tūkstantmetyje statinyje, tai ir nestebintina, pamenant, kad Romos imperija buvo suręsta grobiant ir žudant. Šiuolaikinė Putino imperija irgi eina tuo pačiu keliu, bet kitas ir yra vargu ar galimas imperijų kūrimui.
Duonos ir žaidimų politika
Garsiosios frazės „Duonos ir žaidimų!“ („Panem et circenses!“) autorius - senovės Romos satyrinis poetas Juvenalis, gyvenęs I amžiuje. Juvenalis užsimena apie nemokamą duonos dalijimą Romos piliečiams ir valdžios organizuojamus spektaklius, kurie buvo būdas įtvirtinti politinę valdžią.
Šią „grūdų tiekimo priežiūrą“ pirmasis pasiūlė Gajus Sempronijus Grachas 123 m. pr. m. e. Vėliau šį populiarumo įgijimo būdą plačiai naudojo Romos valdovai. Valdant Julijui Cezariui 320 tūkstančių žmonių gavo nemokamos duonos. Romoje veikė apie 250 kepyklų, kuriose buvo kepama trijų rūšių duona: panis plebeius (juoda duona vargšams), panis secundarius (prastos kokybės balta duona) ir panis candidus (balta duona kilmingiesiems).
Be duonos, Romos piliečiai gaudavo grūdų, miltų, o kartais ir pinigų. Istorikas Suetonijus rašė, kad po Julijaus Cezario triumfo buvo surengta prabangi vakarienė, kurios metu romėnai valgė fazanus, morenas, austres ir juos užgerdavo brangiais vynais. Cezaris seniesiems legionieriams davė 24 tūkst. sestercijų, o kitiems piliečiams - 10 matų grūdų ir svarą aliejaus. Valdant Augustui apie 200 tūkst. žmonių gaudavo po 1 kg duonos vienai šeimai. Taip pat šešis kartus imperatorius išdalijo vargšams po 60-100 denarų asmeniui, kad iš viso sudarė 130 mln. denarų. Imperatorius Tiberijus 22 m. po Kr.
Gladiatorių žaidynės ir Koliziejus
Iš pradžių Romoje buvo tik vienas populiarus renginys. Respublikos laikotarpio pabaigoje buvo pridėtos dar keturi: plebėjų žaidynės Trasimeno mūšio garbei, Apolono, Kibelės ir Floros šventės. Triumfai taip pat buvo rengiami išskirtinėms generolų pergalėms pagerbti. Grandiozinių švenčių pradžią davė Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. Žmonės mėgavosi vežimų lenktynėmis, atletikos žaidimais ir gladiatorių kovomis.
Penkias dienas trukusiame žvėrių pjudyme dalyvavo 400 liūtų, buivolų ir net žirafų. Taip pat vyko mūšis tarp dviejų armijų, kurias sudarė po 500 pėstininkų, 300 raitelių ir 20 dramblių. Jūrų mūšiui buvo iškastas dirbtinis ežeras. Suetonijus rašė, kad tokie reginiai sutraukdavo tiek daug žmonių, kad lankytojai miegodavo palapinėse gatvėse. Valdant Oktavianui Augustui šventės tapo dar didesnės. Pavyzdžiui, gladiatorių kovose buvo nužudyti 36 specialiai iš Egipto atvežti krokodilai. Pats Augustas savo memuaruose pažymėjo: „Tris kartus organizavau gladiatorių varžybas savo vardu ir penkis kartus savo sūnų ir anūkų vardu. Šiose kovose dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių. Afrikos žvėrių pjudymus organizavau 26 kartus, į kuriuos buvo pristatyta 3500 žvėrių“.
Romėnų aistra spektakliams pasiekė kulminaciją pastačius Koliziejų. Imperatorius Vespasianas jį pradėjo statyti 72 m., o jo sūnus Titas jį užbaigė po 8 metų. Koliziejaus atidarymo proga buvo surengta 100 dienų trukusi šventė. Arenoje žuvo šimtai gladiatorių ir 5 tūkstančiai iš Afrikos atvežtų plėšrūnų. Koliziejus, taip pavadintas dėl milžiniško dydžio (lotynų kalbos žodžio colosso), buvo elipsės formos su 188 ir 156 metrų įstrižainėmis. Jo perimetras siekė 527 metrus, o aukštis - 57 metrus. Jis buvo išklotas baltu marmuru, o jo nišas puošė dievų ir didvyrių statulos. Per keturis įėjimus Koliziejus galėjo sutalpinti 80 tūkstančių žiūrovų.
Laiko skaičiavimas senovėje
Kaip žmonės, kurie neturėjo popierinio kalendoriaus, o artimiausias viešas laikrodis ant miesto bokšto buvo labai toli, suprasdavo, kuri valanda, savaitės diena ir koks mėnuo? Skambėdavo bažnyčių varpai - jie skelbdavo vidurdienius, sekmadienius ir šventes. Varpų skambesys buvo girdimas už kelių kilometrų, jį išgirdę žmonės suvokdavo, koks tikslus laikas ar kuri savaitės diena. Miestuose gamyklos kviesdavo darbininkus į darbą paleisdamos garso signalą arba samdydavo šauklius, kurie jodami pro gyvenamuosius namus šaukdavo ar skleisdavo kokį ypatingą garsą, prikeliantį darbininkus iš miego. Tai buvo mūsų žadintuvų pirmtakai.
Reikia nepamiršti, kad žadintuvais buvo ir naminiai gyvūnai - paukščiai, karvės ar avys. Gyvūnams žadintuvų nereikia, jie kiekvieną dieną pabunda saulei tekant ir giedodami, mūkdami ar mekendami pakelia savo šeimininkus. Laiką žmonės skaičiavo ir kitais būdais, pavyzdžiui, pagal žvakės tirpimo greitį - toks laikrodis vadinamas ugnies laikrodžiu.
O kaip laiką žmonės skaičiavo prieš tūkstančius metų - senóvės civilizãcijose? Senovės civilizacijomis vadiname tokius kraštus, kur prieš tūkstančius metų kūrėsi miestai ir valstybės, plito amatai ir prekyba, žmonės išrado ir naudojo raštą, ir išmoko gana tiksliai skaičiuoti laiką. Laikrodžius ir kalendorius žmonės kūrė iš visko, kas pasitaikydavo po ranka, pavyzdžiui, vandens ar smėlio. Į indą supiltas vanduo ar smėlis tapdavo puikiu laikrodžiu. Jis tekėdavo ar byrėdavo pro mažą plyšelį, o kai vanduo ar smėlis inde pasibaigdavo, pasibaigdavo ir tam tikra laiko atkarpa. Tada indą vėl pripildydavo ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Senovėje žmonės sekė ir skaičiavo laiką stebėdami saulės, žvaigždžių, mėnulio judėjimą ir gamtos pokyčius. Nors tokie laikrodžiai veikė tik saulėtomis dienomis, jie buvo tebenaudojami dar prieš kelis šimtus metų. Astronominiai metai trunka 365,256363051 paros (arba 365 dienos 6 val. 9 min.
Kalendorių istorija
Kalendoriai atsirado jau seniausiose mūsų planetos civilizacijose, kai žmonėms kilo poreikis planuoti ūkinę veiklą ir apsispręsti, kada švęsti religines šventes. Kalendorius - didelių laiko tarpų skaičiavimo sistema, pagrįsta astronominiais ciklais - Žemės sukimosi aplink savo ašį ir Saulę, Mėnulio sukimosi aplink mūsų planetą. Kalendoriai sudaromi atsižvelgiant į Saulės arba Mėnulio ciklus ir religines šventes.
Senovės romėnų kalendorius
Dar senovėje šumerai, babiloniečiai, judėjai, kinai, atsižvelgdami į mėnulio fazes, mėnesius suskirstė į 7 dienų savaitę. Kiekviena savaitės diena būdavo vadinama dangaus kūnų vardais: Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės. Tokį kalendorių priėmė senovės romėnai. Jiems metai turėjo 304 dienas ir buvo padalinti į 10 mėnesių.
Senovės Egipto kalendorius
Dabar mūsų naudojamo kalendoriaus pirmtaku galima laikyti senovės Egipto kalendorių, kuris, kaip manoma, prasidėjo prieš šešis - penkis tūkstančius metų senovės Egipte, kai žemdirbių gyvenimą lėmė Nilo potvynių sezonai. Egipto žyniai pastebėjo, kad upės potvyniai prasideda po vasaros lygiadienio (dabar tai - birželio 21 - 22d.) Be to tuo pat metu po 70 dienų pertraukos danguje suspindėdavo Sirijaus žvaigždė. Senovės Egipto išminčiai, nustatę šiuos ryšius ir remdamiesi Sirijaus žvaigždės patekėjimu, išmoko numatyti Nilo potvynius ir nuo tada prasidėdavo ūkiniai metai. Jie suskaičiavo kad nuo vieno iki kito vasaros lygiadienio praeina 365 dienos. Šį laikotarpį dar suskirstė į 12 mėnesių kiekvienam duodami po 30 dienų.
Julijaus kalendorius
Pirmasis kalendorių įvedė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. Kr. Jis įteisino Aleksandrijos astronomo Sozigeno perdirbtą Egipto kalendorių. Naujajame kalendoriuje metai turėjo 365.25 parų, todėl kas ketvirti metai buvo keliamieji ir vasaris turėjo 29 dienas. Metų pradžia buvo nutarta laikyti balandžio pirmąją. Šio imperatoriaus garbei kalendorius buvo pavadintas Julijaus kalendoriumi. Esminis šio kalendoriaus trūkumas, kad per 128 metus susidaro 1 paros skirtumas. Šiuo kalendoriumi plačiausiai naudojasi Europos, Amerikos žemyno gyventojai.
IV a. pirmoje pusėje krikščionybė Romos imperijoje tapo valstybine religija. 325 metais Nikėjos bažnytinis susirinkimas priėmė Julijaus kalendorių ir nustatė visoje imperijoje vieningas krikščionių švenčių dienas, tarp jų ir Velykas.
Grigaliaus kalendorius
Julijaus Cezario kalendorius įvestas dar 46 m. pr. Kr. gimimą per ilgą laiką neatitiko astronominio ir tikrojo laiko (pagal Saulės kalendorių) skaičiavimo. Julijaus kalendoriaus pertvarkos ėmėsi popiežius Sikstas IV dar XV a., o tik 1582 m. baigė Grigalius XIII. Vokiečių astronomui Kristupui Klavijui, astronomui ir matematikui Pietro Pitati, astronomui bei gydytojui Aloyzui Lilijui apskaičiavus ir patarus, popiežius Grigalius XIII, siekdamas atstatyti astronominį ir tikrą laiką į savo vietą, pagal 1582 m. vasario 24 d. bulę (potvarkį) nustatė spalio 5 d. (penktadienis) laikyti spalio 15 d. tuo „pastumdamas“ kalendorių 10 dienų pirmyn.
Jis taip pat nustatė, kad jei metai dalijasi iš 4 be liekanos yra keliamieji, tačiau jei paskutiniai amžiaus metai 1600, 1700, 1800, 1900, 2000, 2100, 2200 ir t. t. dalijasi iš 100 be liekanos - nėra keliamieji, išskyrus tuos, kurie dalijasi iš 400 be liekanos (1600, 2000, 2400). Pasinaudojus šiomis išimtimis 1 dienos neatitikimas susidarys tik per 3330 metų.
Seniausias iš išlikusių kalendorių yra 354 m. romėnų kalendorius. Viduramžiais kalendorius leido bažnyčia, kuriuose būdavo skelbiamos religinės šventės bei sudaryti šventųjų sąrašai.
Pasaulio kalendoriai
Šiuo metu pasaulyje naudojama apie 40 kalendorių ir skirtingai matuojamas laikas priklausomai nuo šalies kultūros, religinių įsitikinimų ir kita. Jie sudaromi atsižvelgiant į Saulės arba Mėnulio ciklus ir religines šventes.
Laurynas Ivinskis ir lietuviškas kalendorius
Lietuvoje pirmąjį kalendorių išleido Laurynas Ivinskis, pavadinęs jį „METU SKAJTLUS UKINISZKAS ANT METU WIESZPATIES 1846.
Laurynas Ivinskis - pirmojo lietuviško kalendoriaus autorius. Jį 1846 m. Laurynas Ivinskis gimė 1810 m rugpjūčio 15 d. Žemaitijoje - Kelmės rajone, Bambalų kaime. Jo tėvai buvo neturtingi bajorai - Kristina ir Augustinas Ivinskiai. 1818 metais Ivinskiai persikėlė į Kaukų kaimą Tverų parapijoje. Šiame kaime Lauryną pradėjo mokyti samdomas kaimo mokytojas Melninkis. 1824 m Laurynas būdamas keturiolikos metų Kolainiuose pradėjo lankyti pirmąją klasę.
Jaronimas Stanevičius, buvęs Vilniaus Universiteto auklėtinis bei filosofijos magistras ir pirmojo lietuviško matematikos vadovėlio autorius, tuo metu buvo mokyklos direktorius. Laurynas šioje mokykloje mokėsi šešerius metus ir garsėjo kaip gabus, ištvermingas bei drausmingas mokinys Vėliau savarankiškai įgijo mokytojo teises. Jis reiškėsi kaip tautosakos rinkėjas ir propaguotojas. Buvo pradėjęs sudarinėti lietuvių kalbos žodyną. Parengė lenkų - lietuvių ir rusų - lietuvių kalbų žodynus. Rinko medžiagą lietuvių kalbos gramatikai.
Rinko asmenvardžius, aprašinėjo Lietuvos augalus, kūrė lietuvišką augalų vardyną. Surinktos liaudies dainos, smulkioji tautosaka buvo spausdinama kalendoriuose ir taip sklido tarp skaitytojų. Kalendorius „Metų skajtlus“ buvo leidžiamas iki pat lietuviškos spaudos uždraudimo 1864 metais. Išleido jų septyniolika.
Netoli Kuršėnų, Milvydų dvare Laurynas Ivinskis praleido paskutinius gyvenimo metus. Sulaukęs 71 metų, 1881 m liepos 29 d mirė.
Kalendorių muziejai Lietuvoje
Minint pirmojo lietuviško kalendoriaus 150-ąsias metines 1996 m gruodžio 21 d. Kuršėnų kultūros namuose duris atvėrė pirmasis Kalendorių muziejus Lietuvoje. Muziejaus įkūrėja ir pirmoji direktorė respublikos Garbės kraštotyrininkė Pavenčių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Sigita Lukienė. Po 20 metų muziejuje buvo priskaičiuojama apie 5000 kalendorių.
Antrasis kalendorių muziejus Lietuvoje buvo įkurtas Skriaudžiuose (Prienų savivaldybė) 1997 m. birželio 15 d. Jo įkūrėju laikomas buvęs Skriaudžių buities muziejaus direktorius Pijus Brazauskas. Ilgainiui šis muziejus tapo didžiausiu Kalendorių muziejumi Lietuvoje. 2018 m pabaigoje jo kolekcijoje jau buvo gerokai virš 10 tūkst.
Melagių diena - Aprilius
Pagal Julijaus kalendorių Naujieji Metai pradėti švęsti balandžio pirmąją ir žmonės vieni kitus sveikindavo siųsdami dovanų. Popiežiui Grigaliui 1582 metais nustačius Naujuosius Metus švęsti sausio pirmąją, tačiau žmonės prie balandžio 1-sios naujametinės šventės buvo taip pripratę, kad jos sulaukę vis vien nesiliovė siuntinėti dovanas. Pamažu buvo pastebėta, kad tai tuščias darbas ir vieni kitiems pradėjo siuntinėti tik tuščias dėžutes lyg pašiepdami patys save ir tuos kurie laukia dovanų.